ed5d9587-1e1c-439d-b5cc-54ce2b7aced8 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-628/2017                    Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25616-2016-2                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1..; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam V.

V., jo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (deÅ¡imčiai) metų.A. S. G. naudai iÅ¡ V. V., priteista 10 000 eurų neturtinei, R. G. naudai – 821 eurų turtinei ir 5000 eurų neturtinei, D.

G. naudai – 3000 eurų neturtiniai žalai atlyginti.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

1. V. V. nuteistas už tai, kad nužudė žmogų:jis 2016 m. gegužės 31 d. apie 17.40 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio peiliu dÅ«rė R. G. 3 kartus į kairę rankÄ ir 1 kartÄ Ä¯ krÅ«tinę, padarydamas kiauryminę durtinę – pjautinę krÅ«tinės lÄ stos kairės pusės žaizdÄ su kairiojo plaučio, Å¡irdiplėvės ir Å¡irdies pažeidimais, durtinę – pjautinę žaizdÄ kairiame žaste su pavirÅ¡iniu raumenų pažeidimu ir dvi pavirÅ¡ines pjautines žaizdas kairiame dilbyje, bei peiliu padarė pavirÅ¡inį odos įdrėskimÄ kairiame dilbyje, dėl ko nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krÅ«tinės lÄ stos kairės pusės sužalojimo, įvykus Å«miam vidiniam nukraujavimui į krÅ«tinės lÄ stos ertmę, nukentėjusysis mirė.2.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti, pripažįstant, kad jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis (BK 28 straipsnis), t. y. jo padarytÄ veikÄ kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį bei tuo pagrindu Å¡velninti jam paskirtÄ bausmę (BK 62 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 4 dalies 1 punktas).2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, kadangi nebuvo atsižvelgta į paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, t. y. kad nukentėjusysis grasino jį geriau užmuÅ¡ti nei atiduoti skolÄ , įžeidinėjo, vartojo smurtÄ smÅ«giuodamas kumščiu į galvÄ , kÄ patvirtina ir byloje duoti V.

Ž. parodymai. Kartu pažymima, ir kad nukentėjusysis tuo metu turėjo tam tikrus laisvės apribojimus dėl įtarimo plėšimo byloje. Nurodytos aplinkybės, apelianto vertinimu, charakterizuoja patį nukentėjusįjį (nužudytÄ jį), tačiau to nebuvo paminėta teisme. Jo paties pastangos vengti smurto iÅ¡ nukentėjusiojo pusės (išėjimas iÅ¡ baro) nepasiteisino, kadangi jam sugrįžus, nukentėjusysis smÅ«giavo jam į veidÄ , nors jis prie jo ir nesiartino, kai tuo tarpu nukentėjusysis pats priėjo prie jo.

Nukentėjusiojo atsistojimas į kovinę padėtį ir liepimas ateiti prie jo reiÅ¡kė, kad smurtas nesibaigs, kÄ patvirtina ir liudytojo P. P. parodymai. Nuo nukentėjusiojo smurtinių veiksmų gynėsi instinktyviai, sÄ moningai nesiekė to, norėjo tik apsiginti. Gailisi dėl nepataisomų padarinių kilimo, kurie iÅ¡ esmės buvo iÅ¡provokuoti paties nužudytojo veiksmų.3. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti ir paskirti Å¡velnesnę bausmę, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio nekeisti.4.

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.5. Nuteistasis V. V., praÅ¡ydamas apeliaciniu skundu Å¡velninti nuosprendžiu jam paskirtÄ bausmę, neneigia nužudęs R. G., tačiau mano, kad jo atžvilgiu turėtų bÅ«ti taikomos BK 28 straipsnio nuostatos, t. y., jo veika iÅ¡ BK 129 straipsnio 1 dalies turėtų bÅ«ti perkvalifikuota į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas Å¡ios bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino paties nužudytojo elgesį ir veiksmus, jo (V.

V.) atžvilgiu, pažymint, kad jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo smurto.5.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas bylÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundÄ ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Taigi, remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, iÅ¡reikÅ¡tų praÅ¡ymų konkretumo, aiÅ¡kumo, apibrėžtumo, todėl tikrinamos tik tos faktinės aplinkybės, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Tokiu bÅ«du, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde suformuluotÄ praÅ¡ymÄ , neperžengdama skundo ribų, baudžiamÄ jÄ bylÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apelianto.5.2. Å ioje byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais nustatyta, kad V. V. 2016 m. gegužės 31 d. apie 17.40 val., bare, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio su R. G., pastarajam dÅ«rė peiliu keturis kartus, t. y. tris kartus į kairę rankÄ â€“ padarydamas durtinę – pjautinę žaizdÄ kairiame žaste su pavirÅ¡iniu raumenų pažeidimu ir dvi pavirÅ¡ines pjautines žaizdas kairiame dilbyje, bei pavirÅ¡inį odos įdrėskimÄ kairiame dilbyje, ir vienÄ kartÄ Ä¯ krÅ«tinės sritį, padarydamas durtinę – pjautinę krÅ«tinės lÄ stos kairės pusės žaizdÄ su kairiojo plaučio, Å¡irdiplėvės ir Å¡irdies pažeidimais, dėl ko, nuo patirto kiauryminio durtinio – pjautinio krÅ«tinės lÄ stos kairės pusės sužalojimo, įvykus Å«miam vidiniam nukraujavimui į krÅ«tinės lÄ stos ertmę, nukentėjusysis mirė.

Kaip matyti, ginčo, kokiu bÅ«du ir kas nužudė ir R. G., byloje nėra. V. V. pripažįsta peiliu sužalojęs R. G., tačiau mano, kad tai jis padarė peržengęs bÅ«tinosios ginties ribas. 5.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo gynybos versija yra nepagrįsta ir jÄ objektyviai paneigia bylos medžiaga.5.4. Visų pirma, bÅ«tina pažymėti, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusiÄ bÅ«tinosios ginties ir jos ribų peržengimo sampratÄ bei susiformavusiÄ teismų praktikÄ bÅ«tinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iÅ¡kilti ir privalo bÅ«ti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo bÅ«tinosios ginties situacija.

Tai reiÅ¡kia, kad nesant Å¡ios situacijos, negali bÅ«ti ir bÅ«tinosios ginties peržengimo. 5.5. Nagrinėjamo skundo kontekste, bÅ«tinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos bÅ«tinosios ginties ribos (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys).

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas numato Å¡ias bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygas:

1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi;

2) kėsinimasis turi būti realus;

3) kėsinimasis turi būti akivaizdus;

4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui;

5) neperžengtos bÅ«tinosios ginties ribos. Be to, bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Ne mažiau svarbi sÄ lyga yra ir bÅ«tinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sÄ lygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas:

1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo;

2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata;

3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi iÅ¡imtys, kai, net ir nustačius aiÅ¡kų gynybos neatitikimÄ kėsinimosi pobÅ«džiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos:

a) kai tai padaryta dėl didelio sumiÅ¡imo ar didelio iÅ¡gÄ sčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis;

b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į bÅ«stÄ . Ir vis dėlto, jeigu asmuo savo veiksmais padaro žalÄ kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.) nėra laikoma bÅ«tinÄ ja gintimi ir jos ribų peržengimu. Tokiu atveju BK 28 straipsnio numatytos nuostatos netaikomos. Å ioje dalyje pastebėtina, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai bÅ«tų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė.

Be to, kaip jau minėta, laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

Taip paprastai bÅ«na, kai nukentėjusieji patiria smÅ«gius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko iÅ¡sitrauktÄ ginklÄ , girdi aiÅ¡kiai iÅ¡sakomus grasinimus ir pan. 5.6. Å iuo atveju, analizuojant byloje esančius duomenis – nuteistojo, liudytojų parodymus, matyti, kad tarp nuteistojo ir nužudytojo kilęs konfliktas, kurio metu R. G. patyrė jo mirtį sukėlusį sužalojimÄ , klostėsi palaipsniui, kÄ pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Kaip nustatyta, dar prieÅ¡ šį įvykį, nuteistasis su nukentėjusiuoju, įvykio dienÄ , maždaug apie pietus, bÅ«dami bare, įsivėlė į tarpusavio konfliktÄ , kurio metu, apsikeitus replikomis, V.

V. atžvilgiu, iÅ¡ R. G. pusės, buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. jam smÅ«giuota į veidÄ . Antai, paties nuteistojo parodymais, maždaug apie vidurdienį į barÄ atėjęs R. G. elgėsi provokuojančiai, paÅ¡iepdamas kalbėjo tiek apie jo (V. V.) buvimÄ bare, tiek apie jo sugyventinę, sakydamas, kad ateina pas jÄ Ä¯ namus, o pasiteiravus pastarojo apie skolÄ , grasinęs geriau jį užmuÅ¡ti negu jÄ grÄ Å¾inti. Be to, kiek vėliau, jam pakomentavus R. G. žaidimÄ â€“ biliardo partijÄ su G.

N., ir vienas kito atžvilgiu vėl pasikeitus replikomis, atitinkamai tiek dėl žaidimo, tiek dėl skolų, R. G. smogė jam (V. V.) į veidÄ ir Å¡is griuvo. Netrukus po to, susinervinęs, kad buvo sumuÅ¡tas R. G., jis (V. V.) išėjo namo (t. 3, b. l. 124). Pažymėtina, kad iÅ¡ esmės tokias pačias aplinkybes, t. y. apie konflikto pradžiÄ ir jo metu sekusius įvykius, apeliantas parodė ir bylos ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad dėl jo atžvilgiu R. G. pasakytų žodžių, jam buvo pikta, taip pat tai, kad po to jis išėjo (t. 2, b. l. 122-126).

Apie tai, kad įvykio dienÄ tarp V. V. ir R. G. buvo įvykęs konfliktas, kurio metu nukentėjusysis smÅ«giavo nuteistajam, paliudijo ir liudytoja byloje apklausta V. Ž.. Pažymėtina, kad apklausiama apygardos teisme, Å¡i liudytoja patvirtino savo parodymus duotus bylos ikiteisminio tyrimo metu, bei tuo pačiu parodė, kad maždaug apie pietus, aiÅ¡kinantis V. V. su R. G. dėl skolų, kilusio konflikto metu, R. G. smÅ«giavo V. V., dėl ko Å¡is krito ant žemės, po to išėjo iÅ¡ baro (t. 3, b. l. 122).

Å ioje dalyje pastebėtina, kad apie tai, jog pirminio konflikto metu V. V. patyrė tam tikrus sužalojimus, iÅ¡ esmės liudija ir baudžiamojoje byloje esanti specialisto iÅ¡vada G622/2016(05) (t. 3, b. l. 2). Be pirmiau minėtų duomenų, apie buvusį konfliktÄ tarp nukentėjusiojo ir nužudytojo taip pat patvirtino ir baudžiamojoje byloje apklaustas G. N.. Kaip matyti, Å¡io liudytojo aiÅ¡kinimu, bare buvęs V. V. komentavo jo su R. G. žaidimÄ , aiÅ¡kinant kaip reikia žaisti biliardÄ , taip pat įkyriai kibo prie nužudytojo.

Be to, liudytojas taip pat nurodė, kad po konflikto su R. G., V. V. iš baro išėjo (t. 3, b. l. 123). Apie tai, kad V. V. su R. G. kalbėjo apie skolas, ikiteisminio tyrimo metu paliudijo ir liudytoju apklaustas P. P., kuris taip pat parodė, jog kažkuriuo tai metu V. V. iš baro išėjo (t. 1, b. l. 69-70). Taigi, iš paties nuteistojo ir pirmiau minėtų liudytojų parodymų matyti, kad iš esmės abipusis žodinis konfliktas, kurio metu R. G. sudavė smūgį V. V., kilo aiškinantis dėl skolų, vieno kito atžvilgiu išsakomų replikų, pašaipaus tono. 5.7.

Vėliau sekusiais įvykiais taip pat nustatyta, kad po Å¡io konflikto, V. V. išėjęs iÅ¡ baro, į jį, tÄ pačiÄ dienÄ , sugrįžo vėliau. Nuteistojo aiÅ¡kinimu, po konflikto, jis parėjo namo ir kiek vėliau vėl sugrįžo į barÄ , tačiau pamatęs kad jame dar buvo R. G., nebenorėdamas su pastaruoju konfliktuoti, baro koridoriuje atsisėdo ant kėdės parÅ«kyti ir laukė kol Å¡is iÅ¡eis (t. 3, b. l. 124). Apie V. V. ketinimÄ sugrįžti į barÄ ir sugrįžimÄ Ä¯ jį po kilusio konflikto su nužudytuoju, taip pat paliudijo ir pirmiau minėti liudytojai.

Kaip matyti iÅ¡ G. N. byloje duotų parodymų, Å¡io liudytojo aiÅ¡kinimu, po konflikto su R. G., iÅ¡eidamas iÅ¡ baro V. V. pasakė, jog netrukus sugrįš, gi jau po to, R. G. iÅ¡einant iÅ¡ baro, jis pastarÄ jį matė sėdintį koridoriuje ant kėdės. Liudytojos V. Ž. aiÅ¡kinimu, V. V. į barÄ sugrįžo apie 17 val., kai R. G. jau ruošėsi iÅ¡eiti. IÅ¡ liudytojo P. P. nurodytų aplinkybių matyti, kad po to, kai matė V. V. iÅ¡einantį iÅ¡ baro, vėliau pastarÄ jį vėl pamatė išėjęs parÅ«kyti į koridorių, kuriame, kaip vėliau nustatyta, ir buvo nudurtas R.

G.. Be kita ko, apie V. V. buvimÄ bare minėtu laiku, atitinkamai iÅ¡ esmės patvirtino ir kitas byloje apklaustas liudytojas – A. P.. Taip pat nuteistojo aiÅ¡kinimu, įvykio metu, iÅ¡ baro beiÅ¡einančiam R. G. jis replikavęs, kad pagaliau Å¡is iÅ¡einÄ s ir dabar jis galėsiÄ s pažaisti, į kÄ nukentėjusysis atsakęs, kad Å¡is jam nepaaiÅ¡kinsiÄ s kada iÅ¡eiti, priėjęs smÅ«giavo į galvÄ , bei kiek atsitraukęs, nurodė jam ateiti iÅ¡siaiÅ¡kinti. Nuteistojo tvirtinimu, po tokių nukentėjusiojo veiksmų, trÅ«kus jo kantrybei, jis iÅ¡sitraukęs peilį iÅ¡ kiÅ¡enės ir juo smÅ«giavęs nukentėjusiajam.

Tuo pačiu pažymint ir tai, kad suduodant nukentėjusiajam peiliu antrÄ jį smÅ«gį, jis (R. G.) jo rankÄ sulaikė, o pamatęs peilį, į jų grumtynes įsikiÅ¡o ir G. N.. Taip pat tai, kad visi smÅ«giai peiliu nukentėjusiajam, tame tarpe ir mirtinas, buvo suduoti jiems dar stovint, bet nenugriuvus. Nukentėjusysis laikydamas jo rankÄ su peiliu, stovėjo prieÅ¡ais jį, todėl anot nuteistojo, peilis turėjo smigti arba į jį, arba į R. G., kito varianto nebuvo. Nukentėjusysis buvo pasiruošęs muÅ¡tis, o jis dėl tokių pastarojo veiksmų buvo iÅ¡vestas iÅ¡ kantrybės (t. 3, b. l. 124).

Taigi, sprendžiant iÅ¡ Å¡ių byloje fiksuotų nuteistojo V. V. parodymų matyti, kad nors pastarasis pripažįsta peiliu sužalojęs R. G., tačiau iÅ¡ esmės teigia, jog tai padarė atsakydamas į pastarojo veiksmus, t. y. gindamasis nuo pastarojo prieÅ¡ jį naudoto smurto, kaip traktuojama apeliaciniame skunde. Visgi, duomenų patvirtinančių, kad prieÅ¡ peilio panaudojimÄ , R. G. bÅ«tų sudavęs smÅ«gį (smÅ«gius) V. V., kaip tai buvo nurodoma byloje apelianto, nebuvo surinkta ir prieÅ¡ingai nei buvo tvirtinama, Å¡i nuteistojo versija iÅ¡ esmės betarpiÅ¡kais stebėjusių įvykį liudytojų parodymais buvo paneigta.

IÅ¡ tiesų, liudytojų parodymais nustatyta, kad beiÅ¡einantis iÅ¡ baro nužudytasis ir nuteistasis vienas kito atžvilgiu iÅ¡sakė tam tikras replikas, tačiau tai, kad prieÅ¡ pat peilio panaudojimÄ R. G. bÅ«tų sudavęs dar ir smÅ«gius nuteistajam, nepatvirtino. Antai, įvykio pradžiÄ tiesiogiai mačiusio liudytojo P. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad po to, kai R. G. replikavo V. V. dėl nemokėjimo žaisti biliardo, liepiant neÅ¡okinėti dėl to, V. V. iÅ¡sitraukęs peilį pastarajam pasakė, kad dabar jis guls vietoj.

Ar tuo metu R. G. matė peilį, nežino, tačiau V. V. liepė ateiti iki jo. Po ko V. V., priėjęs prie R. G., pastarajam peiliu įpjovė į rankÄ , o po to juo smÅ«giavo ir į krÅ«tinės sritį (t. 1, b. l. 69-70). Å iuos savo parodymus P. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 71-76), taip pat pirmosios instancijos teisme, paaiÅ¡kindamas, kad įvykio metu iÅ¡eidamas R. G. stÅ«mėsi dviratį bei pastebėjęs V. V. pastarajam replikavo, kad Å¡is nemoka žaisti biliardo.

Po ko V. V., iÅ¡sitraukęs peilį ir juo smogdamas, pataikė R. G. į rankÄ . IÅ¡sigandęs dėl to kas vyksta, jis (P. P.) iÅ¡bėgo į laukÄ (t. 3, b. l. 122-123). Liudytojo G. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, jog baro koridoriuje tarp R. G. ir V. V. kilo konfliktas. Matė, kaip jo metu, nuo kėdės staiga paÅ¡okęs V. V., pradėjo kumščiu mosikuoti prieÅ¡ais nužudytÄ jį, po ko, R. G. į Å¡onÄ nustÅ«mė savo dviratį. Taip pat, kaip užsimojęs iÅ¡ virÅ¡aus, V.

V. kumščiu trenkė R. G. į krÅ«tinės sritį kelis kartus. Nuo tokių V. V. veiksmų nužudytasis dengėsi rankomis, bei abiem susikibus, besigrumdami nukrito ant žemės. R. G. viena ranka laikė V. V. rieÅ¡Ä , kuriame, kaip vėliau pastebėjo, buvo peilis. SuÅ¡ukęs, kad rankoje peilis, R. G. jam pasakė jį paimti iÅ¡ V. V., tačiau jam to padaryti nepavyko, nes nuteistasis stipriai laikė peilį sugniaužęs delne (t. 1, b. l. 61, 62-63). Å iuos savo parodymus liudytojas taip pat patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiÅ¡kindamas, kad įvykio metu susiginčijus R.

G. su V. V., pastarasis Å¡oko prieÅ¡ nukentėjusįjį ir pradėjo Å¡vaistytis, po ko griuvo nukentėjusiojo vedamas dviratis, taip pat nukentėjusysis su nuteistuoju (t. 3, b. l. 123). Pažymėtina, kad Å¡ios liudytojų nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai, nurodydami bÅ«tent tokias įvykio aplinkybes, turėjo priežastį nuteistÄ jį apkalbėti, duoti melagingus parodymus. Å ių liudytojų parodymai, juos vertinant su kitais bylos įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui padaryti atitinkamas iÅ¡vadas dėl V.

V. pareikÅ¡to kaltinimo pagrįstumo.5.8. Taigi, iÅ¡ aptartų parodymų, darytina iÅ¡vada, kad nuteistojo V. V. veiksmai pagal įvykio aplinkybes akivaizdžiai neatitinka bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygų. Apelianto nurodomi argumentai, kad nužudytasis dar prieÅ¡ šį įvykį, bare sudavė jam smÅ«gius, po kurių jis krito, smÅ«giai buvo stiprÅ«s ir dėl to jis turėjo gintis, nėra pagrindas konstatuoti buvus bÅ«tinajai ginčiai ar jos ribų peržengimui. Kaip jau minėta, byloje surinktų duomenų analizė rodo, kad nuteistojo V.

V. ir nukentėjusio R. G. konfliktas iki pastarojo nužudymo įvykio dienÄ truko ilgesnį laikÄ , t. y. vystėsi palaipsniui. Taip pat byloje nustatyta, kad tiek nuteistasis, tiek žuvusysis, vienas kitam turėjo tam tikrų pretenzijų, kurias vienas kito atžvilgiu iÅ¡sakė tam tikru tonu ir replikomis, kaip antai dėl žaidimo, skolų ir pan. Be to nustatyta, kad dienos metu, dar prieÅ¡ pat šį aptariamÄ Ä¯vykį, nuteistojo atžvilgiu nužudytasis buvo pavartojęs fizinį smurtÄ - sudavė smÅ«gį į veidÄ , po ko, paties nuteistojo parodymais, jis (V.

V.) dėl jo atžvilgiu išsakomų replikų ir gauto smūgio buvo susinervinęs, jautė pyktį. Be kita ko pažymėtina ir tai, kad prie konflikto tarp V. V. ir R. G. kilimo, iš esmės prisidėjo (jį kurstė) ir pats žuvusysis R. G.. Tačiau, vėliau sekę įvykiai negali būti vertinami kaip nuteistojo atliktus veiksmus prieš R. G. pateisinantys veiksniai aptariamo straipsnio prasme (BK 28 straipsnis). Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje nėra duomenų V. V. nurodytai versijai patvirtinti, kad vėliau, išeidamas iš baro R.

G. sudavė smÅ«gius nuteistajam į galvos sritį. Nuteistojo parodymai Å¡ioje dalyje vertinami kritiÅ¡kai. Tokių aplinkybių, be nuteistojo aiÅ¡kinimų, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina. PrieÅ¡ingai, byloje nustatyta, kad R. G. išėjus iÅ¡ baro, pirmasis replikavo nuteistasis V. V., o R. G., savo ruožtu, į iÅ¡sakytÄ replikÄ atsakė tuo pačiu. Po ko, įvykus kivirčui, V. V. peiliu smÅ«giavo nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Å¡ioje situacijoje nukentėjusysis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio, tuo tarpu nuteistasis V.

V. nukentėjusįjį R. G. sužalojo panaudodamas pavojingÄ Ä¯rankį – peilį. Kaip nustatyta iÅ¡ liudytojų parodymų, nukentėjusysis gynėsi nuo nuteistojo veiksmų užsidengdamas rankomis nuo smÅ«gių, sugriebdamas nuteistÄ jį už rankos, kurioje V. V. laikė peilį, o ne prieÅ¡ingai. Be to, atsižvelgus į nukentėjusiojo patirtų sužalojimų lokalizacijÄ , matyti, kad V. V. smÅ«gius sudavė kryptingai, į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ R. G. kÅ«no sritį, bÅ«damas padėtyje panaÅ¡ioje į nukentėjusiojo.

R. G. padarytų žaizdų pobūdis, patvirtina, jog smūgiai buvo suduoti jėga, dėl patirto sužalojimo jo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, kai tuo tarpu nuteistasis, užsipuolęs nukentėjusįjį, grumtynių metu buvo sužalotas nežymiai. Teisėjų kolegija daro išvada, jog R. G. sužalojimo mechanizmas, nuteistojo panaudotas įrankis, suduotų smūgių skaičius, jų lokalizacija, žaizdų pobūdis rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Be to, pirmiau aptartų liudytojų nurodytos aplinkybės, jas vertinant kartu su paties nuteistojo parodymais, rodo, kad nukentėjusysis buvo sužalotas V.

V. neadekvačiai įvertinus situacijÄ â€“ tariamÄ grėsmę, dėl ko jis turimu peiliu smogė R. G. net keturis kartus, taip padarydamas ir jo mirtį sukėlusį sužalojimÄ . Pirminiai nukentėjusiojo atlikti veiksmai nuteistojo atžvilgiu (paÅ¡aipių replikų iÅ¡sakymas, dar iki Å¡io įvykio suduotas smÅ«gis į veidÄ ir pan.) turėjo reikÅ¡mės įvykusiam konfliktui, kurio metu nukentėjusiajam buvo padarytas jo mirtį sukėlęs sužalojimas. BÅ«tent dėl to nuteistasis nurodė buvęs susierzinęs, jautęs pyktį nužudytajam, tačiau bÅ«tinosios ginties situacijos byloje nebuvo, smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį nuteistasis pavartojo dėl pykčio iÅ¡Å¡aukto kilus asmeniniam konfliktui, o ne ginantis nuo R.

G. kėsinimosi, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Taigi, pagrindo iÅ¡vadai, kad nuteistojo atžvilgiu buvo pradėtas realus kėsinimasis, ir todėl jis buvo bÅ«tinosios ginties situacijoje, nėra. Pagal Å¡ioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, V. V. veika negali bÅ«ti vertinama kaip veikimas bÅ«tinosios ginties situacijoje. Nenustačius bÅ«tinosios ginties sÄ lygų, negalimas ir jos ribų peržengimas, dėl to, nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnį.5.9. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas iÅ¡vadas byloje, nepagrįstai sureikÅ¡mino jo žmonos (sugyventinės) ir jos 12 metų vaiko apklausas, manant, jog pastarieji turėjo teisę neduoti parodymų prieÅ¡ jį.

Dėl Å¡ių argumentų pažymėtina, kad nepilnametis nuteistojo V. V. sugyventinės I. B. sÅ«nus, baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas. Jokiais Å¡io asmens parodymais byloje nėra remtasi. Tuo tarpu pasisakant dėl nuteistojo sugyventinės I. B. apklausos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje esantis apklausos protokolas (t. 1, b. l. 80, 81-82, 83-84) patvirtina, jog be kitų įstatymo normų, reglamentuojančių apklausÄ , I.

B., kaip liudytojai, pasiraÅ¡ytinai buvo iÅ¡aiÅ¡kinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Visgi, ji sutiko duoti parodymus ir, bÅ«dama pasiraÅ¡ytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , atitinkamai parodė tam tikras aplinkybes, t. y. davė parodymus, kuriuos po apklausos pati perskaitė ir pasiraÅ¡ydama patvirtino, kad jos parodymai buvo suraÅ¡yti teisingai. Vėliau, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai buvo iÅ¡aiÅ¡kintos liudytojo teisės ir pareigos (BPK 81 straipsnis), taip pat ji įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį (t. 3, b. l. 123).

Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad Å¡iÄ liudytojÄ pagrindo įspėti pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį nėra (tai atsispindi ne tik teisiamojo posėdžio protokole, bet ir Å¡io posėdžio garso įraÅ¡e), tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju, tai nelaikytina esminiu pažeidimu, atsižvelgus į aplinkybę, jog teisėjui pasiteiravus, ar liudytoja sutinka duoti parodymus, ji neprieÅ¡taravo. Taigi, I. B. davė byloje parodymus laisva valia. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio, Å¡ios liudytojos duoti parodymai nebuvo esminiai ar vieninteliai, lėmę atitinkamo apygardos teismo sprendimo priėmimÄ .

Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio (atliktos duomenų analizės) matyti, kad darydamas galutines išvadas dėl V. V. pareikšto kaltinimo, apygardos teismas rėmėsi šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma, o ne minėtos liudytojos duotais parodymais. Be kita ko, net ir atsiribojus nuo šios liudytojos parodymų, galima konstatuoti, kad baudžiamojoje byloje pakanka kitų surinktų duomenų nuteistojo kaltei pagrįsti.

6. Nagrinėjamo skundo kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. V., taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Pagrindo abejoti nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu, nėra. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę nuteistajam, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumÄ ir paskyrė teisingÄ bausmę.

Teismas skirdamas V. V. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, pavojingumÄ , kaltės formÄ , padaryto nusikaltimo motyvÄ ir tikslÄ , paties V. V. asmenybę, nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. 6.1. Kaip nustatyta, apeliantas padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis savo veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį.

Pažymėtina, kad žmogaus gyvybė yra viena iÅ¡ svarbiausių vertybių saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę, tais atvejai kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Nuteistasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, kilusio konflikto su R. G. metu. Nusikaltimas baigtas. Apygardos teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad tarp asmenų konfliktas neįvyko staiga, o klostėsi palaipsniui, kurstant paties nukentėjusiojo, taip pat į tai, kad peiliu buvo suduoti keturi smÅ«giai, kurių vienas į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ vietÄ â€“ krÅ«tinės sritį.

Atsižvelgta į nuteistojo atsakomybę lengvinančias (prisipažino padaręs nusikaltimÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailėjosi, taip pat tai, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 6 punktas), taip pat į jį, kaip asmenį, charakterizuojančius duomenis – administracine tvarka nebaustas, anksčiau buvo teistas, Å¡io nusikaltimo padarymo metu, teistumas nebuvo iÅ¡nykęs, iki sulaikymo dirbo. Å ioje dalyje pažymėtina, kad nors nuteistasis anksčiau buvo teistas ir naujÄ nusikalstamÄ veikÄ , nagrinėjamu atveju, padarė neiÅ¡nykus ankstesniam teistumui, tačiau teismas nevertino to, kaip nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pažymėdamas, kad kaltinamojo praeitis, Å¡iuo atveju, jo veiksmams įtakos neturėjo.

Taigi, įvertinęs Å¡ių aplinkybių visumÄ , pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. V. turi bÅ«ti skirta straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydį parinko mažesnį už sankcijos bausmės vidurkį, tačiau jam artimÄ . 6.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas pirmiau nustatytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, nuteistajam V. V. paskyrė teisingÄ ir savo dydžiu proporcingÄ bausmę.

Skirdamas jÄ , pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobÅ«dį, juo sukeltas pasekmes, nuteistÄ jį charakterizuojančius duomenis, kitas Å¡io klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, todėl V. V. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina neteisinga ar akivaizdžiai per griežta. Å iuo konkrečiu atveju nenustatyta, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bÅ«tų netinkamai įvertinęs BK 41, 51 straipsniuose numatytus reikalavimus. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė ne tik į formaliÄ sias baudžiamajame įstatyme numatytas sÄ lygas, bet ir į kitas Å¡io klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Ir nors apelianto skunde iÅ¡ esmės argumentuojama tuo, kad skiriant bausmę netinkamai buvo atsižvelgta į paties nužudytojo elgesį įvykio metu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, paties nukentėjusiojo elgesys byloje buvo įvertintas kaip provokuojantis, turėjęs įtakos nusikaltimo padarymui, kas pripažinta V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į kÄ skiriant bausmę taip pat buvo atsižvelgta. Dėl to dar kartÄ tuo pačiu pagrindu Å¡velninti bausmę pagrindo nėra.

Tuo tarpu, nurodomos aplinkybės apie tai, kad nukentėjusiajam įvykio metu buvo taikomos tam tikros prievartos priemonės kitame tyrime dėl plėšimo, nagrinėjamu atveju esminės reikÅ¡mės neturi. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju vertina konkrečias, su tuo asmeniu susijusias byloje nustatytas aplinkybes. Taigi, kiekvienoje konkrečioje byloje, bausmės rÅ«Å¡is parenkama individualiai, įvertinus visas Å¡io klausimo iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas aplinkybes.

Å ioje byloje, pirmosios instancijos teismo tai ir buvo padaryta, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, pagrindo nėra. Sprendimas paskirti V. V. atitinkamo dydžio bausmę, skundžiamu nuosprendžiu yra pakankamai motyvuotas ir teisėjų kolegija nemato galimybės paskirti nuteistajam kitokiÄ bausmę. V. V. taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinka teisingumo principÄ , dėl to keisti bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, byloje taip pat nenustatyta ir kitų aplinkybių ar įstatyme numatytų sÄ lygų, kurių pagrindu bÅ«tų galima skirti Å¡velnesnę bausmę, t. y. taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

7. Esant iÅ¡dėstytam, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, n u t a r i a: Nuteistojo V. V. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                     Sigita Bieliauskienė Teisėjai                                                                                           Albinas Bielskis                                                                                                      Linas Å iukÅ¡ta