ed595d2077b911e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-644/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00339-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Visuomeninės organizacijos Vėžaičių bendruomenės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Visuomeninės organizacijos Vėžaičių bendruomenės skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Visuomeninė organizacija Vėžaičių bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugpjūčio 7 d. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti administracinį aktą – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 101 „Dėl Vėžaičių buitinių atliekų sąvartyno detalaus plano patvirtinimo“, kuriuo pirmuoju punktu buvo patvirtintas Vėžaičių buitinių atliekų sąvartyno įrangos detalusis planas, o antruoju punktu nuspręsta sklypo ribas nustatyti koordinuotais genplano taškais ir įregistruoti Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre.

Skunde nurodė, kad 1995 metais vasario mėnesį AB „Šilutės hidroprojektas“ parengė Vėžaičių miestelio Buitinių atliekų sąvartyno I-ojo statybos etapo genplaną, projektavimo stadija – Darbo projektas. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba skundžiamu sprendimu nusprendė patvirtinti Buitinių atliekų sąvartyno I-ojo statybos etapo Darbo projektą, jį sprendime įvardindama Vėžaičių buitinių atliekų sąvartyno įrangos detaliuoju planu. Toks tarybos sprendimas absoliučiai neatitiko nuo 1996 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, todėl realiai negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių.

Tai supratusi Klaipėdos rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo 19-22 straipsniais, 2004 m. rugpjūčio 5 d. Nr. T11-212 nusprendė rengti Vėžaičių miestelio buitinių atliekų sąvartyno detalųjį planą, kuriuo būtent ir buvo inicijuotas teritorijos planavimas. Teigė, jog vietos gyventojai dėl pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų ir visuomenės interesų nepaisymo pradėjo aktyviai priešintis sąvartyno neteisėtam planavimui. Kadangi atsakovas nereagavo į vietos bendruomenės interesus, siekiant ginti viešąjį interesą iš iniciatyvių vietos gyventojų buvo sukurta ir 2005 m. gegužės 5 d.

įregistruota Visuomeninė organizacija Vėžaičių bendruomenė, kuri nuo jos įregistravimo tęsė kovą prieš neteisėtą teritorijos planavimą ir pradėjo aktyviai ginti vietos gyventojų interesus. Nurodė, jog 2012 m. liepos 9 d. pareiškėjas visiškai atsitiktinai sužinojo, kad sąvartyno įrengimu suinteresuotas trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą išduoti statybos leidimą sąvartyno statybai, o statybos leidimo išdavimo procedūra vykdoma Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 101, kuriuo buvo patvirtintas sąvartyno Darbo projektas, pagrindu.

Teigė, kad šią informaciją pareiškėjui patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2012 m. liepos 10 d. raštu Nr. (5.1.22)-15-3652. Pažymėjo, jog gavusi minėtą atsakymą bendruomenė suvokė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 101 pradėtas taikyti kaip teritorijų planavimo dokumentas. Bendruomenė suprato, kad jos teisės pažeistos, t. y. kad atsirado pagrindas į teisminę pažeistų teisių gynybą. Manė, jog terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes vietos bendruomenės interesai ir teisės skundžiamu Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 101 buvo pažeistos tuomet, kai ji 2012 m. liepos 10 d. buvo informuota apie pradėtą statybos leidimo išdavimo procedūrą, t. y. kai Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai 2011 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T11-50 nutraukus sąvartyno detaliojo plano rengimą, savivaldybė, pasiremdama skundžiamu sprendimu, slapta nuo bendruomenės pradėjo vykdyti sąvartyno statybos leidimo išdavimo procedūrą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jeigu teismas manytų, jog terminas šiam skundui paduoti yra praleistas, prašo jį atnaujinti, kadangi skundžiamas sprendimas neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų ir prieštarauja teisėtumo principui bei pažeidžia viešąjį interesą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl skundo padavimo termino netenkino bei šį skundą priimti atsisakė. Teismas taip pat grąžino pareiškėjui jo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu bei nurodė, jog faktinę aplinkybę, kad pareiškėjui dar 2005 metais buvo žinomas skundžiamas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 101, įrodo prijungta Klaipėdos apygardos administracinio teismo byla Nr. I-1017-556/2005. Pažymėjo, jog iš šioje byloje esančio skundo nuorašo matosi, kad pareiškėjas Visuomeninė organizacija Vėžaičių bendruomenė 2005 m. lapkričio 25 d. kreipėsi teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 101, t. y. tą patį sprendimą, kurį prašoma panaikinti ir nagrinėjamu atveju.

Pridūrė, jog administracinėje byloje Nr. I-1017-556/2005 pateiktame skunde pareiškėjas nurodė apie skundžiamą sprendimą sužinojęs 2005 m. spalio 26 d. ir gavęs viso detaliojo plano dokumentų kopijas, kurias buvo pateikęs teismui. Nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nutartimi minėtoje byloje pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, kaip paduotą neįgalioto bylą vesti asmens, o įsiteisėjus minėtai nutarčiai, pareiškėjui grąžinta pateikta medžiaga, be kita ko, ir skundžiamu Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 101 patvirtino detaliojo plano medžiaga.

Apibendrino, jog administracinės byla Nr. I-1017-556/2005 medžiaga akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjui jau 2005 metų spalio mėnesį buvo žinomas skundžiamas sprendimas ir visa detaliojo plano medžiaga, šiuos rašytinius įrodymus jis buvo pateikęs kaip skundo priedus, todėl jis nepagrįstai skundo padavimo termino eigos pradžią sieja su Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 10 d. raštu pareiškėjai pateikta informacija apie statybos leidimo išdavimo procedūrą, nurodydamas, jog tik tada supratęs, kad jo teisės yra pažeistos bei atsirado pagrindas į pažeistų teisių gynybą, nes pareiškėjas pažeistas teises gynė kreipdamasis į teismą 2005 metais, tačiau savo teisės kreiptis teisminės gynybos tinkamai nerealizavo.

Konstatavo, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido kreipimosi į teismą terminą skundui dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 101 panaikinimo. Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 5 ir 34 straipsniu bei sprendė, ar konkrečiu atveju egzistuoja prielaidos terminui atnaujinti. Akcentavo, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tokių priežasčių nenustatyta.

Priešingai – pareiškėjui dar 2005 metais buvo įteiktas skundžiamas administracinis aktas ir visa detaliojo plano medžiaga, šie duomenys leido pareiškėjui daryti pakankamas išvadas ir teisinį vertinimą dėl priimto administracinio akto teisėtumo, šiuo administraciniu aktu sukeliamų pasekmių. Pažymėjo, jog 2005 m. lapkričio 25 d. administracinėje byloje Nr. I-1017-556-2005 pateiktą skundą pareiškėjas grindė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų pažeidimu, šių nuostatų pažeidimu skundas grindžiamas ir nagrinėjamu atveju.

Nurodė, jog tokia argumentacija, t. y. Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų bei viešojo intereso pažeidimas, prieštaravimas teisėtumo principui, kuriuo pareiškėjas grindžia prašymą dėl kreipimosi į teismą termino atnaujinimą, yra skundo pagrindas, bet negali būti pripažįstama svarbiomis priežastimis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pridūrė, jog tokios priežastys kaip neapsisprendimas, savalaikis procesinių teisių neįgyvendinimas taip pat negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A11 – 646/2004).

Konstatavo, jog teisinių prielaidų skundo padavimo termino atnaujinimui nėra.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 65 – 67), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neįsigilino į skunde nurodytą aplinkybę ir įrodymus, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 101 nebuvo viešinamas, t. y. nebuvo paskelbtas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka viešai, todėl plačiajai visuomenei nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su šiuo aktu. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad aktas nebuvo viešai paskelbtas, todėl jis negali turėti teisinės galios.

2. Teismas klaidingai nurodo, jog bendruomenė sužinojo apie skundžiamą sprendimą dar 2005 metais. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad aktas nebuvo viešai paskelbtas, o jų bendruomenė gina ne savo individualų, bet visos vietos bendruomenės interesą, t. y. viešąjį interesą aplinkosaugos srityje, todėl neturi jokios reikšmės tai, kad bendruomenei, kaip juridiniam asmeniui, 2005 metais buvo pateikta viešai nepaskelbto „detalaus plano“ medžiaga.

3. Teismas spręsdamas termino praleidimo klausimą absoliučiai neatsižvelgė į skundžiamo akto galią, nepaisant to, kad jis įvardintas tarybos sprendimu patvirtinančiu detalųjį planą. Atkreipia dėmesį, jog skunde nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo, patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ 1.1. punktu, skundžiamas dokumentas nėra ir negali būti laikomas detaliuoju planu apskritai, nes jis nustatytąja tvarka buvo patvirtintas iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) įsigaliojimo dienos. Pažymi, jog skundžiamas detalusis planas nebuvo patvirtintas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo ir tokius duomenis teismas galėjo nustatyti iš skundo aplinkybių ir įrodymų, o tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Darbo projektas apskritai yra detalusis planas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo, patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ 1.1. punkto prasme. Mano, jog esant tokiai teisinei situacijai teismas privalėjo įsigilinti į tai, kad teismui skundžiamas dokumentas pagal teisės aktų nuostatas net nėra detalusis planas, todėl asmenų teisės turi būti ginamos, nes aktas nebuvo paviešintas.

4. Teigia, jog teismas nepagrįstai remiasi prijungta administracine byla, nes nuo 2005 m. situacija iš esmės pasikeitė, o būtent – bendruomenė nematė prasmės skųsti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 101, nes jis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo, patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ 1.1. punktą nebuvo laikomas sprendimu patvirtinančiu detalųjį planą ir, be to, Savivaldybė dėl to paties objekto 2004 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. T11-212 jau buvo nusprendusi rengti Vėžaičių miestelio buitinių atliekų sąvartyno detalųjį planą ir jį rengė. Taigi, dėl sąvartyno planavimo vyko procesas ne pagal 1996 m. spalio 3 d. tarybos sprendimą, o pagal 2004 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. T11-212, kuris ir darė tiesioginę įtaką visuomenės teisėms. Todėl visuomenei nebuvo jokios prasmės skųsti 1996 m. spalio 3 d. tarybos sprendimą, kuris realiai jokios įtakos teisėms nedarė, todėl mano, kad teismo išvada, jog bendruomenė savo teisės skųsti sprendimą laiku nerealizavo yra nepagrįsta. Akcentuoja, kad bendruomenė skundą pateikė tik po to, kai nutraukus viešąjį sąvartyno planavimą Savivaldybė slapta nuo visuomenės nutarė 1996 m. spalio 3 d. tarybos sprendimą įgyvendinti. Būtent tuomet ir buvo pažeistos suinteresuotos visuomenės teisės į viešumą ir kt.

5. Mano, jog teismas nepagrįstai kreipimosi į teismą pagrindą sieja tik su sužinojimu apie viešai paskelbtą teritorijų planavimo dokumentą. Tikina, kad pagrindas kreiptis į teismą sietinas ne tik su sužinojimu ar galėjimu sužinoti apie viešai paskelbtą aktą, bet ir su aplinkybe, ar aktai pažeidžia suinteresuoto asmens teises ir interesus. Pažymi, kad 2005 m. vyko viešas sąvartyno teritorijos planavimas pagal Teritorijų planavimo įstatymą, todėl sąvartyno statybos darbo projektas ir jį patvirtinęs skundžiamas tarybos sprendimas realiai nekėlė jokio pavojaus ir nedarė jokios neigiamos įtakos vietos visuomenės interesams. Tačiau, kai teritorijų planavimas buvo nutrauktas ir apie tai buvo informuota bendruomenė, slaptas nuo visuomenės statybos leidimo išdavimo procesas pagal 1996 m. spalio 3 d. tarybos sprendimą būtent ir sukėlė neigiamas teisines pasekmes, t. y. padarė tiesioginę neigiamą įtaką žmonių teisėms ir lūkesčiams, taigi būtent tada ir atsirado pagrindas skųsti neteisėtai taikomą aktą.

6. Teigia, jog teismas nepagrįstai nutartyje nurodo, kad bendruomenė 2005 m. buvo gavusi visą detaliojo plano medžiagą bei buvo tinkamai supažindinta su ginčijamu aktu. Pažymi, jog teismas net nesigilino, kad ta „medžiaga“ apskritai negali būti laikoma detaliuoju planu, nes ji visur yra įvardinama sąvartyno statybos Darbo projektu. Taigi, bendruomenė pilnos detaliojo plano medžiagos Teritorijų planavimo įstatymo prasme nebuvo gavusi ir negavo iki šiol. Akcentuoja, kad ginčas keliamas aplinkosaugos srityje, o Poveikio aplinkai vertinimo medžiagos nėra, ji nebuvo pateikta, kas reiškia, jog viešai nepaskelbtas aktas pilnos sudėties bendruomenei iki šiol nėra pateiktas, nors ji to prašiusi daugybę kartų.

7. Pažymi, jog teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog nėra prielaidų praleistąjį terminą atnaujinti. Pažymi, kad pagrindinė prielaida atnaujinti terminą yra tai, jog 1996 m. spalio 3 d. tarybos sprendimas nebuvo viešinamas, po jo, t.y. 2004 m. buvo viešai pradėtas rengti sąvartyno naujas teritorijų planavimo dokumentas ir vėliau procesas dėl daugybės pažeidimų viešai buvo nutrauktas ir po šio įvykio savivaldybė apgaule, t.y. slapta nuo visuomenės, kuri dalyvavo teritorijų planavime, nutarė panaudoti neviešintą 1996 m. spalio 3 d. tarybos sprendimą bei pradėti jo pagrindu statybos leidimo išdavimo procedūrą.

8. Tikina, jog teismas neteisingai pasirėmė teisinių santykių stabilumo principu. Mano, jog jei skundžiamas aktas preliminariai jį įvertinus yra iš esmės neteisėtas, jeigu ir yra praleistas terminas tokiam aktui apskųsti, tai jis privalo būti atnaujintas, nes priešingu atveju nukenčia visuomenės interesai, yra pažeidžiamas Konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 109 straipsnis. Pažymi, jog neviešai parengtu Sąvartyno įrengimo Darbo projektu, kuris skundžiamu sprendimu patvirtintas kaip neva „detalusis planas“, buvo nustatytos net 500 m sanitarinės zonos nederinant šių klausimų su sklypų savininkais ir negavus jų sutikimo. Tuo tarpu teismui atsisakant priimti skundą vien tik formaliu pagrindu bei preliminariai neįsigilinus į ginčo esmę yra iš esmės pakertamas pasitikėjimas teisingumu.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šį atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, jog su atskiruoju skundu nesutinka ir visiškai pritaria ginčijamos nutarties motyvams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas visuomeninė organizacija Vėžaičių bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas) atskiruoju skundu ginčija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, kuria teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti bei alternatyvaus pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė skundą priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-46/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-70/2012, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-89/2012) yra nurodęs, kad trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama užtikrinti teisinių santykių stabilumą, kitos teisinio santykio šalies teisinės padėties apibrėžtumą. Teismui, proceso dalyviams ar kitiems asmenims pažeidus įstatymų reglamentuotą proceso tvarką, taip pat ir procesinius terminus, neretai kyla tiesioginės ar netiesioginės procesinės pasekmės, paliečiančios dalyvaujančių byloje asmenų teises ar pareigas. Todėl asmeniui, praleidusiam įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, paprastai turi kilti neigiama pasekmė – jo skundą turi būti atsisakyta priimti.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis inter alia nurodo, jog jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminai gali būti atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių (pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjas praleido terminą ginčijamam aktui – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimui Nr. 101 – apskųsti. Iš prie bylos prijungtų dokumentų matyti, jog pareiškėjas tą patį aktą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui skundė dar 2005 m. (bylos Nr. I-1017-556/2005), tačiau teismas, 2005 m. gruodžio 1 d. nutartimi, įvertinęs tai, jog skundą padavė tam neįgaliotas asmuo, jį priimti atsisakė. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apie šį aktą pareiškėjui faktiškai buvo žinoma dar 2005 m., todėl teigti, kad termino skundui paduoti jis nepraleido, yra nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios išvados nekeičia ir ta aplinkybė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 101, kaip tikina pareiškėjas, nebuvo viešai paskelbtas. Pažymėtina, jog ABTĮ 33 straipsnis įtvirtina du nagrinėjamai bylai aktualius alternatyvius atskaitos taškus, nuo kurių yra skaičiuojamas terminas – akto paskelbimą ir jo įteikimą suinteresuotai šaliai. Todėl nustačius, kad 2005 m. pareiškėjas faktiškai žinojo apie minėtą aktą, skundo priėmimo stadijoje prasmės netenka aplinkybės, ar jis buvo viešai paskelbtas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, analizė. Taigi, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog pranešimui apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotajam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data ir turinys (žr. pvz., administracinę bylą Nr. A14-110/07), pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog duotosios bylos aplinkybėmis buvo praleistas.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad terminą skundui paduoti reikėtų skaičiuoti nuo to momento, kai administracinis aktas sukėlė jam realias pasekmes, t. y. šiuo atveju – nuo 2012 m. liepos 10 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos rašto, kai jis sužinojo apie statybos leidimo išdavimo procedūrą, atliekamą ginčijamo akto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 33 straipsnis minėtojo termino skundui paduoti skaičiavimo pradėjimo momento nesieja su šiuo pareiškėjo nurodomu kriterijumi, t. y. laiko tašku, kuomet ginčijamas aktas realiai pradeda pažeisti jį ginčijančių subjektų teises ar teisėtus interesus, todėl, manydami, jog aktas yra neteisėtas, t. y. pažeidžiantis Teritorijų planavimo įstatymo normas, šie subjektai savo teisę į teisminę gynybą turi realizuoti per bendrąjį terminą. Tuo tarpu tas argumentas, jog, kaip nurodo pareiškėjas, jam 2005 m. nebuvo prieinama visa medžiaga, susijusi su ginčijamu aktu, taip pat vertintinas kritiškai, nes jis jei būtų tinkamai ir laiku realizavęs teisę kreiptis į teismą, galėjo, remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, visus trūkstamus ir jo negalimus gauti dokumentus prašyti išreikalauti teismo.

Konstatavus, jog terminą kreiptis į teismą pareiškėjas praleido, taip pat spręstina, jog nagrinėjamu atveju jo atnaujinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas neįrodė svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė jam per įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą. Teismo vertinimu, tokiomis priežastimis konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas dar 2005 m. žinojo apie ginčijamo akto priėmimą, negali būti pareiškėjo išsakyti argumentai dėl viešojo administravimo nesąžiningo elgesio, t. y. to, jog jis tyčia neviešino 1996 m. spalio 3 d. Klaipėdos savivaldybės tarybos sprendimo bei klaidino pareiškėją, nes jie yra spekuliatyvūs. Todėl nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų daryti išvadą, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir ypatingai į tai, kad terminas skundui dėl 1996 m. spalio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 101 panaikinimo praleistas žymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė tokių svarbių priežasčių ir aplinkybių egzistavimo, kurios būtų objektyvios ir pateisintų minėto termino praleidimą. Spręstina, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl išimtinai nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, be to, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2005 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsisakius priimti jo skundą, jokių kitų aktyvių ir protingų veiksmų, siekdamas užginčyti 1996 m. spalio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 101, pagal bylos duomenis nesiėmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pažymėtina, kad ABTĮ, reglamentuojantis skundo priėmimo klausimą, būtent termino klausimą, nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas. Toks naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo negalėtų būti patenkintas, nėra nustatytas ir ABTĮ bendrosiose nuostatose, reglamentuojančiose procesinius terminus (65–67 straipsniai). Todėl nuostatos dėl galimybės atnaujinti terminą turi būti taikomos vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, t. y. asmeniui žymiai praleidus terminą (ginčijamu atveju, skaičiuojant nuo faktinio sužinojimo 2005 m., apie 7 metus), toks terminas neturėtų būti atnaujinamas (LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-70/2012, LVAT 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-408/2012).

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, teisingai taikė proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnis, 151 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas – atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Visuomeninės organizacijos Vėžaičių bendruomenės atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan