2013-03-06 Nr. AB-379-3-61-3-01437-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-447/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01437-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, norminio teisės akto tyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame kėlė šiuos reikalavimus:

1) panaikinti Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“; 2) įpareigoti Komisiją: 2.1) laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv); 2.2) nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos dedamąsias. Taip pat pareiškėjas prašė:

1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o kartu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;

2) skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“ Aplinkosaugos ir energetikos padalinio direktoriui M. N., ekspertui pavedant atsakyti į šiuos klausimus:

a) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų);

b) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ajame klausime nurodytas Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtai paskolai aptarnauti, t. y. palūkanoms už paskolą mokėti ir paskolai grąžinti;

c) koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamo karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis.

Skunde paaiškino, kad pagal galiojančios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį egzistuoja trys karšto vandens vartotojų apsirūpinimo karštu vandeniu būdai: (1-asis) centralizuotai paruošto karšto vandens (kaip kompleksinio produkto) pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba (2-asis) šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba (3-iasis) individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje (bute), naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.

Tais atvejais, kai daugiabučių namų karšto vandens vartotojai karšto vandens neruošia individualiai, o apsirūpina juo centralizuotai, yra galimi du apsirūpinimo karštu vandeniu būdai: su papildomo tarpininko – karšto vandens tiekėjo – dalyvavimu (1-asis būdas) ir be jo (2-asis būdas). Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 10 dalį karšto vandens tiekimu laikomas tik 1-asis iš minėtų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų, t. y. centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams.

Karšto vandens tiekimo organizavimo problemoms spręsti nuo 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai, privalomai nustatantys konkretų apsirūpinimo karšto vandeniu būdą (1-ąjį), taikomą iki vartotojai pasinaudos jiems suteikta teise patiems pasirinkti vieną iš keleto numatytų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatų įgyvendinimo tvarką nustatė energetikos ministro 2009 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1-95, 2009 m. gruodžio 22 d.

įsakymu Nr. 1-255 pakeistų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punktas, nustatęs terminą iki 2010 m. gegužės 1 d. daugiabučių namų vartotojams CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka apsispręsti dėl jiems priimtiniausio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo (su karšto vandens tiekėju ar be jo) pasirinkimo bei karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Gyventojams iki nurodytos datos nepriėmus jokio sprendimo, pagal nutylėjimą (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis) jiems bus pradėtas taikyti 1-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas „su karšto vandens tiekėju“, kurio funkcijas pradėtų vykdyti esamas šilumos tiekėjas (Vilniaus mieste – UAB „Vilniaus energija“).

Nurodė, jog iki 2010 m. gegužės 1 d. Vilniaus miesto daugiabučių namų vartotojai faktiškai mokėjo tik už karštam vandeniui ruošti sunaudotą geriamąjį vandenį ir jam pašildyti reikalingą šilumos energiją, o karšto vandens (kaip kompleksinio produkto) kaina nebuvo nustatoma ir taikoma, t. y. faktiškai buvo taikomas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustatė, jog, kol vartotojai pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, esantys šilumos tiekėjai yra ir karšto vandens tiekėjai (t. y. privalo vykdyti valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą).

Pažymėjo, jog pareiškėjui yra išduota šilumos tiekimo licencija Nr. L4-ŠT-37, suteikianti pareiškėjui teisę užsiimti šilumos tiekimo veikla Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Teigė, jog įsigaliojus minėtiems Šilumos ūkio įstatymo pakeitimams, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo įpareigotas ir pradėjo vykdyti naują, papildomą valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą (tapo ir karšto vandens tiekėjas). Vadovaudamasis Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika, pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092R Komisijai pateikė karšto vandens kainos dedamųjų projektą (toliau – ir Projektas).

Nurodė, jog Komisijos Šilumos skyrius 2012 m. balandžio 20 d. išanalizavęs pareiškėjo pateiktą Projektą 2012 m. balandžio 25 d. organizuojamam Komisijos posėdžiui pateikė pažymą (toliau – ir Pažyma), kurioje apskaičiuodamas planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekį taikė tik 5 proc. „leistinas“ karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų – vietoje pareiškėjo nurodyto geriamojo vandens tiekėjo UAB „Vilniaus vandenys“ sąskaitomis pagrįsto ir pačios Komisijos pripažįstamo šiuo metu esančio faktinio karšto vandens netekčių dydžio, t. y. 22 proc. Kaip nustatyta Metodikos 37 ir 39 punktuose, karšto vandens netekčių dydis yra skirtumas tarp būtino paruošti karšto vandens kiekio (namo įvade pagal įrengtus skaitiklius nupirkto šiam tikslui geriamojo vandens kiekio) ir faktiškai realizuojamo (parduodamo daugiabučių namų butuose pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekio. Paaiškino, kad Komisija 2012 m. balandžio 25 d. priėmė nutarimą Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – ir Nutarimas dėl karšto vandens), kuriuo pareiškėjui nustatė karšto vandens dedamąsias.

Pareiškėjas pasisakė dėl tiesioginio pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo skundžiamu Komisijos individualiu administraciniu aktu. Paaiškino, kad Nutarimu dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė pareiškėjui reikšmingai mažesnę karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos pagal Metodiką parengtame pareiškėjo Projekte. To priežastis – apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjo nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 22 proc. Pabrėžė, jog tokiu būdu Nutarimas dėl karšto vandens pareiškėjui sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamai vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijas (pvz., atlikti ilgalaikes investicijas įrengiant daugiabučių namų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Metodikos 40.1.6 ir kt. punktuose).

Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Komisijos Nutarimas dėl karšto vandens atitinka ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinio akto negaliojimo pagrindą – Nutarimas dėl karšto vandens yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams bei VAĮ 3 ir 8 straipsniams.

Pareiškėjas paaiškino dėl karšto vandens netekčių. Nurodė, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, jog, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, Metodikos 33 punktu ir aiškino, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams.

Metodikos galiojančios redakcijos 37 punktas nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Ten pat nurodyta, kad karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t. y. pareiškėjas), būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus vandenys“) ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Per ataskaitinį 2011 m.

I ketvirčio – 2011 m. IV ketvirčio laikotarpį karštam vandeniui paruošti suvartotas (atitinkamų daugiabučių namų, kuriuose pareiškėjas perka vandenį iš UAB „Vilniaus vandenys“, įvaduose pagal metrologiškai patikrintų apskaitos priemonių rodmenis) geriamojo vandens kiekis buvo 5 415,7 tūkst. m3. Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti (parduodamo daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio (t. y. 5 415,7 tūkst. m3) atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Tai reiškia, jog atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Teigė, jog šitoks reglamentavimas nekelia didesnių abejonių, nes atitinkamai 5 ir 10 proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, 16 straipsnio 4 dalis).

Tuo tarpu šiuo metu absoliučios daugumos Vilniaus miesto karšto vartotojų butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra visiškai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens suvartojimo normatyvai, priklausomai nuo bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičiaus). Todėl, vadovaujantis imperatyviomis nurodytų įstatymų nuostatomis ir Metodikos 33 punktu, taip pat įvertinant Metodikos 39 punkto dispoziciją, kurioje leistinų karšto vandens netekčių ribojimas nustatant karšto vandens kainas siejamas būtent su karšto vandens tiekėjo įrengtų skaitiklių paklaidomis ir/ar įrengtos nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos buvimu – kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti, atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai, su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) dar nėra įrengti daugumoje Vilniaus miesto butų, o gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokie prietaisai iš viso neegzistuoja – karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjo pateiktais Komisijai dokumentais ((1) UAB „Vilniaus vandenys“ sąskaitos, atspindinčios namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį, t. y. būtiną paruošti karšto vandens kiekį, (2) gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma, t. y. reiškianti faktiškai realizuotą karšto vandens kiekį) pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose.

Šią išvadą, kad karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti taikomos būtent faktinės, įtvirtina ir CK 4.76 straipsnis. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 pateiktu išaiškinimu, kad „Name gyvenantys asmenys turi dvejopą šilumos energijos vartojimo požiūriu. Iš vienos pusės jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartojimui buityje.

Kaip vartotojas gyventojas-abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. <...> Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendrasavininkių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu) <...> Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai <...> ir kaip savininkai“.

Pažymėjo, kad su tuo sutinka ir Komisija, 2010 m. liepos 15 d. rašte Nr. R2-1127 nurodydama, kad 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, ir 2003 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog „jeigu vandens nuostoliai atsiranda tiekiant vandenį vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti šių tinklų savininkai, t. y. butų savininkai“. Darė išvadą, kad kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti ir atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) dar nėra įrengti daugumoje Vilniaus miesto butų, o gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais apskaitos prietaisais ar iš viso jokių prietaisų nesant, pagal Metodikos 39 punktą nustatytas planuojamas realizuoti vartotojams (parduoti butuose) karšto vandens kiekis yra lygus karštam vandeniui ruošti suvartotam geriamojo vandens kiekiui (pagal Metodikos 37 punktą nupirktas iš geriamojo vandens tiekėjo namo įvade vandens kiekis), iš jo atėmus faktines netektis daugiabučių namų tinkluose.

Teigė, jog Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį (Metodikos 39 punktas), o vėliau ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 punktai), jį dirbtinai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis, ir įvertino kaip 5 145,00 tūkst. m3. Nurodė, kad šis kiekis buvo nustatytas iš pareiškėjo per 2011 m. I ketvirčio – 2011 m. IV ketvirčio laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartoto (namų įvade iš UAB „Vilniaus vandenys“ pirkto) geriamojo vandens kiekio (t. y. 5 415,7 tūkst. m3) atėmus ne faktines (22 proc.), tačiau tik 5 proc. karšto vandens netektis (t. y. 270,7 tūkst. m3).

Pažymėjo, jog Komisija, planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikydama 5 proc. karšto vandens netektis ir tuo pagrindu pareiškėjui nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad daugumos Vilniaus miesto vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga (Metodikos 39 punktas). Pabrėžė, kad ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma.

Todėl Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti (tikrovę atitinkančiais) faktais. Komisijai gerai žinoma aplinkybė, kad pareiškėjo veiklos teritorijoje kol kas daugumoje vartotojų butuose dar nėra įrengta tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų (nei su nuotoline duomenų nuskaitymo įranga, nei be jos). Pačioje Komisijos Pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas dar tik „planuoja įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą“.

Teigė, jog pareiškėjo Komisijai pateikti planai (2012 m. kovo 14 d. pareiškėjo raštu Nr. 010-02-5092R Komisijai pateikto karšto vandens kainos dedamųjų projekto aiškinamasis raštas) patvirtina, kad vykdydamas įstatymų reikalavimus bei pradedamos karšto vandens veiklos pareigas pareiškėjas kol kas tik planuoja 2012-2014 metais atlikti daugiamilijoninę investiciją ir visų vartotojų butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema (investicijoms finansuoti lėšas skolinantis iš kredito institucijų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka).

Tačiau esant tokiam Komisijos formuojamam karšto vandens tiekimo veiklos reguliavimui, nepadengiančiam būtinųjų šios veiklos vykdymo sąnaudų, jokios kredito institucijos neskolina ir negali skolinti lėšų pareiškėjui neatsiperkančiai veiklai (karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo Vilniaus daugiabučių namų gyventojams investiciniam projektui realizuoti). Nurodė, jog apie tai pareiškėjas yra kelis kartus išsamiai informavęs Komisiją. Taigi tikrasis pareiškėjo vartotojų butuose/patalpose apskaitytas karšto vandens kiekis (t. y. vartotojams realizuotas karšto vandens kiekis) yra žymiai mažesnis ir Komisijos minėtu ataskaitiniu laikotarpiu sudarė tik 4.242,00 tūkst. m3.

Nurodė, kad per 2011 m. I ketvirčio – 2011 m. IV ketvirčio laikotarpį faktiškai karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose sudarė 22 proc. Su šiuo faktiniu rodikliu Komisija sutinka ir dėl jo ginčo nėra. Pareiškėjo įsitikinimu, šis vartotojams realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir 22 proc. netektys išliks per visą Nutarimu nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 punktas), t. y. per 2012 metus, kadangi šiuo metu dauguma UAB „Vilniaus energija“ vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėjas (net ir atsiradus investicijos finansavimo galimybėms, kurių šiuo metu nustatomomis karšto vandens kainomis nesudaroma) per tokį trumpą laiką vartotojams (daugiau kaip 140 tūkst. butų) objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų eliminuoti nurodytų kiekių skirtumą (sumažinti karšto vandens netektis iki Metodikos 39 punkte numatytų 5 proc.).

Teigė, jog, net jeigu ir būtų galima vadovautis Komisijos teiginiu, kad Metodikoje numatytos karšto vandens netekčių ribos skirtos visiems karšto vandens tiekėjams, nepriklausomai nuo apskaitos prietaisų priklausomybės ir jų būklės (nors pareiškėjas su tuo kategoriškai nesutinka), nustatant pareiškėjo netektis pačiu kraštutiniu atveju turėjo būti pritaikytos ne mažesnės kaip 10 proc. netektys, nes nuotolinė duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema dar iki galo neįrengta. Tai, kad Komisija, pareiškėjui daugumos vartotojų butuose dar neįrengus nei karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių (daugiau kaip 200.000 visuose Vilniaus butuose), nei jų nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, ir žinodama apie tai, kad šių prietaisų/įrangos dar nėra ir jų nebus iki galo įrengta (tai objektyviai neįmanoma) dar mažiausiai 3 metus, iškart pritaikė ne Komisijai žinomą bei jos pripažįstamą faktinį (22 proc.) ir net ne teorinį 10 proc., bet tik 5 proc. karšto vandens netekčių dydį, yra akivaizdus įrodymas, kad pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų.

Paaiškino dėl metrologinės patikros ir karšto vandens suvartojimo deklaravimo. Nurodė, jog Komisijos patvirtintos Metodikos 39 punkte nustatyta, kad karšto vandens kainoje gali būti įvertintos dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama nuo karšto vandens kainų nustatymo ir šių prietaisų būklė inter alia lemia atsirandančias paklaidas. Teigė, jog akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik esant metrologiškai patikrintiems apskaitos prietaisams.

Pažymėjo, jog pati Komisija pripažįsta, kad tokių prietaisų šiuo metu dar nėra didžiojoje daugumoje vartotojų butų ir juos pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį visuose Vilniaus daugiabučių namų butuose dar tik turi įrengti pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą pareiškėjas. Manė, jog Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens.

Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai – 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta). Apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą. Darė išvadą, kad skirtingi normatyvai duoti dėl galimybės laiku ir tiksliai fiksuoti karšto vandens suvartojimą. Vadovaujantis priešingu aiškinimu, kad sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos, gaunasi, kad ir tiems karšto vandens tiekėjams, kurie neturi nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos, turi būti taikomos 5 proc. netektys, pridedant darbuotojų, užtikrinančių/kontroliuojančių teisingą deklaravimą, darbo užmokesčio sąnaudas, o su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema – 5 proc. netektys, pridedant nuotolinės įrangos nusidėvėjimą, palūkanų sąnaudas.

Teigė, jog dėl Komisijos priimto Nutarimo dėl karšto vandens atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija – nors pareiškėjas dar nėra visiškai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), o kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos.

Teigė, jog minima situacija akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Nurodė, jog atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra kito Komisijos patvirtinto teisės akto Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos (toliau – ir Apskaitos prietaisų metodika) objektas. Minėtą mokestį nustato savivaldybių tarybos, būtent jos, o ne Komisija, derina karšto vandens tiekėjų veiklos planą, kuriame nurodomi per karšto vandens tiekėjo pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti darbai, plėtra.

Todėl ne kas kitas, o savivaldybės institucija nustato, kokiais terminais karšto vandens tiekėjas privalo įrengti apskaitos prietaisus. Nurodė, jog, pažeidžiant Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliuojamos veiklos būtinųjų sąnaudų padengimo per nustatomas kainas principą, nėra numatomas finansavimas. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį, CK 2.80 straipsnio 1 dalį, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir kitus galiojančius teisės aktus bei bendruosius teisėtumo ir protingumo principus teisės aktais negalima nustatyti verslo subjektams pareigos vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius.

Ši nuostata įtvirtinta ir Apskaitos prietaisų metodikos 3 punkte, kuriame nustatyta, kad minėtas mokestis yra grindžiamas inter alia būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu. Tokia situacija prieštarautų bendriesiems teisės principams nemo tenetur ad impossibile ir lex non cogit ad impossibilia, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti. Pažymėjo, jog, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, reikalauti, kad be jokio pereinamojo laikotarpio, nenustačius nei tokių darbų finansavimo šaltinio, nei techninės bazės, šimtuose tūkstančių Vilniaus daugiabučių namų butų „savaime įvyktų“ karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema keitimas, yra neįmanoma.

Pareiškėjas paaiškino dėl karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų. Nurodė, jog pareiškėjas daugumoje jam priklausančių vartotojų butuose dar neturi įrengtų naujų, jam priklausančių apskaitos prietaisų, nes reguliuojamą karšto vandens tiekimo veiklą pradėjo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies bei galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punktu numatyta tvarka. Nurodė, jog nustatytas sąnaudas, kurios yra patvirtintos Komisijos kaip būtinosios karšto vandens tiekimo veiklai vykdyti, vėliau išdalinant ant didesniam vandens kiekiui negu faktiškai vartotojų yra apskaitoma ir jiems parduodama, 1 m3 karšto vandens kaina dirbtinai sumažinama ir atitinkamos, pačios Komisijos nustatytos bei pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos lieka nepadengtos.

Teigė, jog dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėjas ne tik negaus Komisijos numatyto (0,2 mln. Lt) normatyvinio pelno, bet ir patirs net 17 mln. Lt nuostolį. Pažymėjo, jog, kadangi karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama, šiai investicijai pareiškėjas nuosavų lėšų neturi ir gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis. Pareiškėjas 2010 m. liepos mėn. paskelbė atviro konkurso būdu vykdomą pirkimą, tačiau dėl karšto vandens tiekėjo veiklos nuostolingumo nei vienas bankas nepateikė pasiūlymo ir konkurse nedalyvavo.

Nurodė, jog pagal Komisijos suformuotą praktiką, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Teigė, jog Komisija ne tik sumažino faktines netektis iki 5 proc., bet ir nenumatė darbo užmokesčio sąnaudų, nors dėl šių sąnaudų įtraukimo į karšto vandens kainą galimybės pareiškėjas teiravosi. Pabrėžė, jog tokiu būdu Komisija paprasčiausiai ignoruoja VAĮ 3 ir 8 straipsniuose nustatytus objektyvumo ir proporcingumo principus, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl būtinųjų sąnaudų padengimo reguliuojant šilumos kainas.

Pareiškėjas rėmėsi Metodikos 34 punktu ir pažymėjo, kad, nustatant UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. eliminuojant tuos karšto vandens tiekėjus, kurie šią veiklą vykdo jau daug metų ir turėjo pakankamai laiko atlikti būtinas investicijas netektims sumažinti. Akcentavo, jog Komisija, pažeisdama Metodikos 34 punkto nuostatas, tokios analizės neatliko. Paaiškino, kad kituose sektoriuose technologiniai nuostoliai yra normuojami, bet tai daroma vadovaujantis protingumo ir objektyvumo kriterijais, t. y. užduotys duodamos realios ir palaipsniui.

Paaiškino dėl pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos naujumo. Pareiškėjas nurodė, jog neneigia ir nevengia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą, tačiau iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Pareiškėjas rėmėsi 2011 m. balandžio 1 d. iš Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos gautu Komisijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Energetikos ministerijai adresuotu 2009 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. R2-2178 „Dėl įstatymo projekto išvadų“.

Pareiškėjas teismo prašė vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 62 straipsnio 1 dalimi skirti ekspertizę. Atkreipė dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisinę taisyklę, kad Komisijos sprendimai dėl kainų nustatymo gali būti tikrinami administracine tvarka remiantis teisinio pobūdžio argumentais ir eksperto/specialisto išvadomis. Paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Komisijos pagal Metodikos 39 punktą atliktus planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio, kuris vėliau yra naudojamas nustatant pastoviąją ir (ar) kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias, skaičiavimus, taip pat jo pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo metu egzistuojantis veiklos reguliavimas (Nutarimas dėl karšto vandens ir Metodika) verčia pareiškėją užsiimti veikla, kurios sąnaudų pareiškėjas objektyviai negali ir negalės susigrąžinti ir dėl to patirs didelių finansinių nuostolių. Be to, toks veiklos reguliavimas tik didina neigiamus piniginius srautus ir tokiu būdu užkerta galimybę pareiškėjui finansuoti būtinas investicijas (gražinti paskolą kredito institucijai ar ją apskritai gauti). Visa tai pažeidžia sąnaudų susigrąžinimo bei pagrįsto veiklos rentabilumo (pagrįstos pelno normos) principus ir todėl prieštarauja skunde nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjas motyvavo prašymą kreiptis į LVAT. Paaiškino savo motyvus ir argumentus dėl Metodikos 39 punkto galimo prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, CK ir teisės principams. Pareiškėjas manė, kad Metodikos 39 punkto dispozicijos nuostatos jam negalėjo būti taikomos, kadangi Vilniaus mieste vartotojų namuose dar nėra įrengti pareiškėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, nei su nuotoline nuskaitymo įranga, nei be jos, todėl Komisija turėjo vadovautis Metodikos 33 punkto nuostata, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, CK 4.76 straipsniu ir planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuoti remiantis faktinėmis karšto vandens netektimis per 2009 m.

II ketvirčio – 2010 m. II ketvirčio laikotarpį, kas sudarė 24 proc. Teigė, jog, jeigu teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punkto nuostatos dėl karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose dydžio ribojimo galėjo būti taikytos pareiškėjui, tuomet Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams.

Rėmėsi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi. Teigė, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Rėmėsi 2009 m. liepos 21 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-106 priimtos Metodikos galiojančios redakcijos 37 punktu. Paaiškino, kad VAĮ 3 ir 8 straipsniai numato objektyvumo principo taikymą ir tai, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Tuo tarpu prielaidų, prieštaraujančių faktinei padėčiai įtvirtinimas Metodikos 39 punkte, pažeistų minėtas VAĮ įstatymo normas. Tai reiškia, jog Metodikos 39 punkte nustatytos atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai – su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Sutikus su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 proc.) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų įvardytiems teisės aktams (CK 4.76 straipsniui, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Metodikos 33 punktui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams).

Be to, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Nurodė, jog energetikos sektoriuje šie principai iš dalies yra įgyvendinti Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, kurios reguliuojamiems ūkio subjektams garantuoja būtinų sąnaudų susigrąžinimą bei protingą normatyvinio (reguliuojamo) pelno dydį.

Todėl bet koks teisinis reguliavimas, kuris kėsinasi į šias konstitucines teises ir laisves, yra jiems prieštaraujantis ir neteisėtas. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi ją užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Pareiškėjas darė išvadą, kad Metodikos 39 punktas prieštarauja teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, o kartu – ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad specialus teisinis reguliavimas (t. y. teisinės omisijos pašalinimas) reikalingas tik pereinamajam laikotarpiui ir tik tiems tiekėjams, kurie faktiškai pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą nuo 2010 m. gegužės 1 d. ir todėl dar neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos visiems vartotojams įrengti metrologiškai patikrintus skaitiklius. Pareiškėjas neginčijo jam Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos, tačiau manė, kad vadovaujantis nediskriminavimo principu šios pareigos įgyvendinimas turi būti diferencijuotas atsižvelgiant į tai, kada karšto vandens tiekėjas faktiškai pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą ir ar objektyviai turėjo galimybę visiems vartotojams įrengti metrologiškai patikrintus skaitiklius.

Pareiškėjo nuomone, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas yra laikytinas prieštaraujančiu Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui ir minėtiems teisės principams.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092R pateikė Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius (toliau – ir Kainų ir investicijų skyrius), vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, patikrino pareiškėjo pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, o išvadas užfiksavo Kainų ir investicijų skyriaus 2012 m. balandžio 20 d. pažymoje Nr. O5-92 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Pažyma). Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi ir Metodika, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-509212 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą ir atsižvelgdama į Pažymoje išdėstytus Kainų ir investicijų skyriaus siūlymus, 2012 m. balandžio 25 d. posėdyje priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo pareiškėjui nustatė karšto vandens kainos dedamąsias.

Paaiškino dėl pareiškėjo teiginio, kad skundžiamas nutarimas kaip individualus administracinis aktas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Atsakovas rėmėsi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi. Komisijos nuomone, pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais pareiškėjas sąmoningai bei subjektyviai išskiria ir nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdamas ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjo įvardytiems aukštesnės galios teisės aktams.

Šiuo atveju pareiškėjas, išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Paaiškino, kad 2003 m. gegužės 20 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų (1 straipsnio 2 dalies 1 punktas) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams.

Taigi be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Taip pat pabrėžė, kad technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas.

Pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą, atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Remiantis išdėstytu reguliavimu, Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis.

Priešingu atveju nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Akcentavo, kad Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau paveikiant likusių tikslų įgyvendinimą.

Atitinkamai Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų Šilumos ūkio įstatymo subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, jog pareiškėjas skundžiamo nutarimo neteisėtumą tai pat motyvuoja tuo, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Paaiškino, kad Metodikos 39 punkte yra nustatyta, jog planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja), leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kurį nustato savivaldybių tarybos pagal Komisijos patvirtintą metodiką (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).

Apskaitos prietaisų metodikos 17 punkte yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Karšto vandens tiekėjo pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Todėl akivaizdu, kad metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjo teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad minėtose teisės normose expressis verbis yra įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Minėtose normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir visišką atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes.

Nurodė, jog minėtomis Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Pažymėjo, jog pareiškėjas, aiškindamas nurodytas įstatymų ir juos įgyvendinančių metodikų nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o, inter alia, lingvistiniu aiškinimo metodu, ir nenurodo, koks tikslas būtų pasiektas (ar labiau užtikrintas) tokiu teisės aiškinimu, t. y. koks įstatymų saugomas gėris šiuo atveju būtų apsaugotas ar geriau užtikrintas.

Taikant sisteminį ir teleologinį šių teisės normų aiškinimo metodus galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjo elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti.

Būtent pagal anksčiau įrengtus ir metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus Vilniaus miesto vartotojai atsiskaito su pareiškėju už suvartotą karštą vandenį ir būtent pagal tokius apskaitos prietaisus nustatytą vartotojams parduotą karšto vandens kiekį pareiškėjas siūlo naudoti nustatant karšto vandens kainos dedamąsias. Tačiau karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi jokios įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį.

Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučių namų butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Jeigu, kaip teigia pareiškėjas, Vilniaus mieste absoliučios daugumos Vilniaus miesto karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams (ne pareiškėjui) arba jokie apskaitos prietaisai iš viso neegzistuoja, t. y. darytina išvada, jog pareiškėjas nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, atitinkamai pareiškėjo išvardintos priežastys negali būti pagrindas įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (22 proc.) karšto vandens netektis.

Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Be to, dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Savo argumentus dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo nustatant karšto vandens kainas neteisėtumo pareiškėjas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuluota praktika, kurioje teigiama, kad daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu.

Iš vienos pusės jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas gyventojas-abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Komisija neginčija fakto, jog karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau įstatymų reglamentavimo prasme tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos. Vadovaujantis esamu karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimu, pareiškėjo teiginiai, jog karšto vandens netektys, atitinkamai kaip ir geriamojo vandens netektys, privalo būti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, yra teisiškai nepagrįsti.

Atsakovas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad būtent dabartinis įstatymų reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę. Nurodė, kad tokia išvada yra ir pareiškėjo nurodytoje LAT nutartyje. Pažymėjo, jog savo skunde pareiškėjas teigė, kad, kol nėra įrengtų metrologiškai patikrintų karšto vandens tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų, skaičiuojant planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, turi būti įvertintos faktinės karšto vandens netektys.

Metodikos 39 punkte yra nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja), leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Vadinasi, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo).

Nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad Komisija, planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, padarė prielaidą, jog daugumos Vilniaus miesto vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga. Ir būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 punktas), kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 punktas) yra nustatomos atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus.

Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo karšto vandens kainos dedamųjų projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, kad pareiškėjas planuoja daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Darė išvadą, jog todėl pareiškėjo teiginys, kad Komisija, skaičiavimuose įvertindama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas.

Pagal galiojančius teisės aktus atsakomybė įrengti, prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus, organizuoti jų metrologinę patikrą tenka karšto vandens tiekėjui. Teisingo ir laiku atliekamo karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos.

Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir laiku atliekamą karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir laiku atliekamą karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos.

Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos. Pažymėjo, jog pareiškėjui jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“.

Vadovaujantis Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. pažyma Nr. O5-331 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos dedamųjų“ ir Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. O5-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Dėl to manė, jog akivaizdu, kad pareiškėjo teiginys, jog leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose Komisijos nustatytos pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymą, Energetikos įstatymą, CK ir Metodiką, yra visiškai nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašymo byloje skirti ekspertizę paaiškino, kad Komisija nesutinka su pareiškėjo išdėstytais argumentais dėl ekspertizės nagrinėjamoje byloje skyrimo pagrįstumo ir atitikimo administracinių teismų formuojamai praktikai.

Komisijos nuomone, remiantis prieš tai išdėstytais argumentais ir toliau pateikta teisės aktų analize, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Todėl manė, kad pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis į LVAT nėra. Paaiškino, kad Komisija, būdama viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais principais. Rėmėsi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalimis, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi.

Nurodė, jog Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (nagrinėjamu atveju – karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, atsižvelgti į minėtame straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ir užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Metodikos 39 punktas reglamentuoja planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, kuris nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens prietaisų paklaidų.

Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Pareiškėjas Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte nurodė, kad daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl, skaičiuojant karšto vandens kainos kintamąją dedamąją, buvo įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Atsakovas rėmėsi Metodikos 37 punktu, 38 punktu. Paaiškino, kad nuostatos į minėtus Metodikos punktus yra perkeltos iš galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies.

Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis (Metodikos 39 punktas) nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose, todėl planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui nustatyti daro įtaką ne, kaip teigia pareiškėjas, būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Komisija nesutiko su pareiškėjo išdėstytu teiginiu, kuriuo Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumą, kiek jame nenumatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis, tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaito sistemos, įvardija kaip legislatyvinę omisiją.

Atsakovas aiškino, kad Metodikoje, skirtingai nei teigė pareiškėjas, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengtos karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Akivaizdu, jog minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą ir tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai ir kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema.

Teigė, jog pareiškėjas klaidingai/siaurinamai bei subjektyviai interpretuoja minėtą Metodikos punktą. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Pažymėjo, kad pareiškėjo lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, inter alia ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai (tarp jų ir būtinų išlaidų padengimo, pelno normos nustatymo kriterijai), į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas.

Todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu – skundžiamą nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Manė, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į LVAT nėra.

Komisijos nuomone, pareiškėjas jokių objektyvių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių ir skundžiamo nutarimo neteisėtumą, ir tariamą teisės principų pažeidimą, nepateikia, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTĮ 57 straipsnis). Pažymėjo, jog Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo ginčijamame Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarime „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ Nr. O3-99 nurodyta, kad Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, Metodika, išnagrinėjusi UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-509212 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą bei atsižvelgusi į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2012 m. balandžio 20 d. pažymą Nr. O5-92 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, priėmė nutarimą, kuriuo nuo 2012 m. gegužės 1 d. UAB „Vilniaus energija“ nustatyta: karšto vandens kainos (be PVM) formulė, taip pat karšto vandens kainos pastovioji dedamoji, karšto vandens kainos kintamoji dedamoji, nustatyta karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulė. Pažymėjo, jog iš šio nutarimo teksto daroma išvada, kad šio nutarimo sudedamoji dalis yra jame nurodyta Pažyma, kurioje nurodoma, kad UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092012 pateikė Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Nurodoma, kad karšto vandens kainos bendrovei nustatomos trečią kartą. Pažymoje paaiškinamas karšto vandens kainos kintamosios dedamosios apskaičiavimas. Nurodoma, kad pareiškėjo projekte planuojamas paruošti 5 415,7 tūkst. m3 karšto vandens kiekis apskaičiuotas pagal per ataskaitinį laikotarpį (2011 metais) karštam vandeniui ruošti nupirktą geriamojo vandens kiekį tiems vartotojams, kuriems bendrovė tiekė karštą vandenį. 2012 m. vasario mėnesį pareiškėjas tiekė karštą vandenį 147 385 vartotojams. Pažymoje nurodyta, kad per ataskaitinį laikotarpį bendrovė nurodo 22 proc. dydžio nuostolį – tai matyti iš to, kad projekte pareiškėjas planuoja realizuoti karšto vandens kiekį – 4 242 tūkst. m3, t. y. 22 proc. mažiau nei nuperka geriamojo vandens.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nurodytų skaičių neginčija. Nustatė, jog ginčas yra tik dėl to, kad pareiškėjas ir toliau pageidauja, jog karšto vandens kaina būtų apskaičiuojama atsižvelgiant būtent į tokio dydžio nuostolį (netektį), kokį pareiškėjas nurodė projekte, o Komisija atsižvelgia į pasikeitusią situaciją, į kitokį teisinį reguliavimą, t. y. būtent į tai, kad pareiškėjo pateiktame projekte nurodyta, jog pareiškėjas planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl Komisija netektį skaičiuoja kitaip nei pareiškėjas. Komisija netektį, pagal kurią apskaičiuojama kaina, apskaičiuoja pagal Metodikos 39 punkto nuostatas, nurodo, kad skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį gali būti įvertinamos ne didesnės kaip 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Teismas nustatė, jog, pareiškėjo teigimu, karšto vandens kiekis bus realizuotas toks pats kaip ir 2011 metais – 4 242,00 tūkst. m3 karšto vandens kiekis. Pažymėjo, jog pareiškėjas projekto aiškinamajame rašte nurodė, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis apskaičiuotas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus 22 proc. faktines karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, nes, kol nėra įdiegtos tiekėjui priklausančių skaitiklių ir jų duomenų nuotolinio perdavimo sistemos, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma.

Vertindamas faktines aplinkybes teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nei teismui, nei Komisijai nepateikė duomenų, kiek jau yra įrengta vartotojų patalpose pareiškėjui priklausančių apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų perdavimo sistema, taip pat nenurodė, kiek vartotojai dar turi tinkamų naudoti apskaitos prietaisų su galiojančia metrologine patikra ar bent jau kiek dėl to atlikta patikrinimų. Sprendė, jog iš visos byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, kad tokie apskaitos prietaisai jau yra įrenginėjami ir veikia (nebūtinai perduodant duomenis nuotoliniu būdu, o kaip paprasti apskaitos prietaisai, kurių rodmenis deklaruoja patys vartotojai), nes pareiškėjas pats nurodo, kad dar ne visose patalpose jie yra įrengti (reiškia dalyje jau įrengti), be to, pateikti UAB „Vilniaus energija“ laiškai klientams taip pat patvirtina, kad tokia veikla vykdoma. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas pateikė informaciją, jog į karšto vandens pastoviąją dedamąją įskaičiuotos naujai diegiamos apskaitos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos, t. y. sąnaudos, leidžiančios tiekėjui užtikrinti teisingą ir laiku atliekamą karšto vandens suvartojimo deklaravimą, jau yra įskaičiuotos į karšto vandens kainos dedamąją, o karšto vandens tiekėjas iš šios pastoviosios kainos dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir laiku atliekamą deklaravimą ir taip mažinti netektis. Pareiškėjas neneigė šios atsakovo nurodytos aplinkybės. Teismas pažymėjo, jog leidžiamos netektys (technologiniai nuostoliai) yra skirtos tik tam, kad būtų padengiamos apskaitos prietaisų paklaidos, o pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, yra įstatymų įpareigotas užtikrinti tinkamą šilumos energijos apskaitą, t. y. iš esmės įstatymai įpareigoja mažinti tas netektis, kurios susidaro dėl apskaitos prietaisų paklaidų, tačiau pareiškėjas aiškina apie netektis, kurios susidaro ne tik dėl prietaisų paklaidų, bet ir dėl to, kad vartotojai nedeklaruoja, neteisingai, ne laiku deklaruoja karšto vandens sunaudojimą ar kad iš viso neturi apskaitos prietaisų. Teismas nurodė, jog šitokio pobūdžio netektims šalinti įstatymai ir kiti teisės aktai numato priemones, kurias pareiškėjas įpareigotas naudoti.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Energetikos įstatymo (įstatymo IX-884 redakcija, galiojusi ginčo akto priėmimo metu) 4 straipsnio, 8 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio, 30 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Darė išvadą, jog Energetikos įstatyme nustatyti energetikos įmonių, kurių kainas reguliuoja valstybė, kainų nustatymo principai, kuriais siekiama protingai suderinti įmonių sąnaudų grąžos principus su viešaisiais paslaugų teikimo interesais, be to, nustatyti reikalavimai, kad energija būtų vartojama efektyviai. Sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad Komisija, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, privalo užtikrinti tik sąnaudų ir investicijų susigrąžinimą, tokiu atveju sąnaudos ir investicijos galėtų nepateisinamai didėti ir jas besąlygiškai turėtų atlyginti vartotojai.

Taip pat vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 1, 2 dalimis, 16 straipsnio 4 dalimi, 32 straipsnio 2 dalimi. Konstatavo, jog Šilumos ūkio įstatyme yra konkretizuojama, kokiu būdu tiekėjui bus užtikrinama sąnaudų grąža, kaip turi būti užtikrinami vartotojų interesai, įstatymu užtikrinama tiekėjo ir vartotojo interesų pusiausvyra. Pažymėjo, jog ginčo klausimai reglamentuojami ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Rėmėsi šių taisyklių 159, 163, 171.5, 173, 178, 179 punktais. Sprendė, jog negali būti pagal jokius teisės aktus, kad tokiais atvejais, kai vartotojas sugadino apskaitos prietaisą ar kitaip pažeidė taisykles, dėl to atsiradę nuostoliai būtų dengiami leidžiamų netekčių procentu. Pabrėžė, jog teisės aktai nustato tvarkas, kaip išvengti netekčių, atsiradusių dėl kitų priežasčių nei apskaitos prietaisų paklaidos. Nurodė minėtų taisyklių 171, 180, 184, 201, 219, 223.12 punktus. Darė išvadą, jog Taisyklėse sukurtas mechanizmas, leidžiantis karšto vandens tiekėjui kaip įmanoma labiau mažinti tokias netektis, kurios susijusios su netinkama apskaita, netinkamu rodmenų deklaravimu, taip pat pagal Taisyklių nuostatas pareiškėjas atsako ir už visų apskaitos prietaisų metrologinę patikrą, t. y. pareiškėjas įpareigotas siekti, kad netektys dėl apskaitos prietaisų paklaidų būtų minimalios, ir tai visai nepriklauso nuo to, ar pareiškėjas jau visiškai įrengė savo apskaitos prietaisus, kokie tai prietaisai, nes pareiškėjas gali ir privalo kontroliuoti ir vartotojų turimus apskaitos prietaisus.

Teismas nurodė, jog Metodika (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. birželio 17 d.) atitinka pirmiau nurodytas Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Metodikoje įtvirtinti ir išplėsti Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme nurodyti principai, kurie reiškia, kad kainos grindžiamos ne vien būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu, bet ir šios veiklos efektyvumo, rentabilumo skatinimu, vartotojų teisių gynimu. Teismas rėmėsi Metodikos 3, 33, 39, 40, 40.1, 40.2 punktais. Pažymėjo, jog Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Sprendė, jog galimų netekčių procento nustatyta aukščiausia galima riba, o ne privaloma nustatyti netekčių riba, be to, šioje normoje nenurodyta, kad ji gali būti taikoma tik tuo atveju, kai vartotojų butuose yra įrengti tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į ginčo esmę šioje normoje svarbu yra tai, kad joje kalbama apie netektis, susidarančias dėl karšto vandens prietaisų paklaidų, o pareiškėjo skunde nurodomos daugiausia kitos netekčių priežastys – vartotojai nedeklaruoja ar netinkamai deklaruoja jų turimų apskaitos prietaisų rodmenis, neturi tokių prietaisų ar jie metrologiškai nėra patikrinti.

Pabrėžė, jog šios priežastys pagal Metodiką iš viso yra nenurodomos kaip kainų skaičiavime galimos taikyti netektys. Paminėjo, kad ir Šilumos ūkio įstatymas, ir Taisyklės suteikia karšto vandens tiekėjui galimybių išvengti tokių netekčių, atliekant Taisyklėse nurodytus kontrolės ir kitus veiksmus. Nurodė, kad karšto vandens tiekėjo pareiga yra užkirsti galimybes tokioms netektims atsirasti, tam yra sudaromos karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys, nesudarius sutarčių gali būti taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos, kuriose tiekėjui suteikiamos specialios teisės, leidžiančios kontroliuoti, ar tinkamai vartotojai atsiskaito, ir taikyti priemones.

Nustatė, jog pareiškėjas apie šias priemones paaiškina 2012 m. liepos 20 d. rašte teismui, t. y. pagal Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrąsias sąlygas (minėtų Taisyklių 8 priedas), vartotojui trukdant atlikti kontrolės veiksmus, pakeisti apskaitos prietaisus, pareiškėjas gali taikyti Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens teikėjo bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo atstovus, metodiką.

Pažymėjo, jog pareiškėjas paaiškinamajame rašte nepagrįstai nurodo, kad atsiskaitymą pagal normatyvus galima taikyti tik tiems vartotojams, kurie atsisakė keisti apskaitos prietaisus. Nurodė, jog minėtos sutarčių bendrosios sąlygos numato ir tuos atvejus, kai vartotojai atsisako leisti tikrinti prietaisų techninę būklę, eksploatavimo sąlygas, atsiskaitymo teisingumą, atlikti skaitiklių patikrą, o būtent tokios priemonės užtikrina nuostolių mažinimą. Minėjo, kad įstatymai reikalauja, jog tokia pareiškėjo veikla būtų efektyvi ir vykdoma mažiausiomis sąnaudomis, todėl būtų nepateisinama pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, jeigu tokios netektys, kurios iš esmės atsiranda dėl to, kad tiekėjas netinkamai atlieka įstatyme ir Taisyklėse jam nurodytas pareigas, netinkamai įgyvendina savo teises, būtų įtraukiamos į kainų skaičiavimą.

Nustatė, kad 22 proc. netekčių įteisinimas karšto vandens kainoje pažeistų interesus tų vartotojų, kurių apskaitos prietaisų paklaidos yra ne didesnės kaip 5 proc., kurie tinkamai ir laiku deklaruoja ir atsiskaito už karštą vandenį, nes tokiu atveju karšto vandens kainoje būtų įskaitytas netekčių procentas, susidarantis visai ne dėl apskaitos prietaisų paklaidų (tik tai leidžia Metodika), o dėl kitų, paties pareiškėjo nurodomų priežasčių, tokių kaip vartotojų nesąžiningumas, metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų neturėjimas ar jokių apskaitos prietaisų neturėjimas, vartotojų nesąžiningumas, slepiant faktišką gyvenančių asmenų skaičių, ir pan.

Be to, pareiškėjo reikalavimas įskaityti į kainą 22 proc. netektis visiškai neskatintų pareiškėjo, kaip karšto vandens tiekėjo, siekti Šilumos ūkio įstatyme nurodytų tikslų, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams, taip pat įgyvendinti kitas šiame įstatyme pareiškėjui nustatytas užduotis dėl apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros, kontrolės (15 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnio 4 dalis). Pabrėžė, jog pareiškėjas reikalauja ilgam laikui įteisinti 2011 metais buvusią situaciją, o tai neatitinka nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Teismas nustatė, jog Komisija pareiškėjui 2012 metams nustatė ribą – leistina karšto vandens netektis, susidaranti dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, ne didesnė kaip 5 proc. Paminėjo, kad tai atitinka Metodikos 39 punkto nuostatas, todėl pareiškėjas, visų pirma, neteisingai aiškina, kad tik visiems vartotojams įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo sistemą galima nustatyti 5 proc. netekčių ribą, antra, teisės aktais nepagrįstas pareiškėjo aiškinimas, kad pareiškėjui turėjo būti palikta 22 proc. netekčių riba, nes tokios netektys realiai egzistavo 2011 metais visais keturiais ketvirčiais.

Nurodė, jog Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 nustatyta Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodika, kuri parengta remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi. Pažymėjo, jog Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į prietaisų aptarnavimo mokestį. Sprendė, jog dėl šios priežasties pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad tokios sąnaudos pareiškėjui taip pat nebus sugrąžinamos.

Pabrėžė, kad tiekėjo pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą nustatyta Šilumos ūkio įstatyme. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai sieja netekčių leistinus dydžius su tuo, ar įrengta pareiškėjui priklausanti duomenų nuskaitymo sistema, ar ji neįrengta. Pažymėjo, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis reiškia, kad karšto vandens tiekėjas privalo sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, kuriam tiekia karštą vandenį. Tai reiškia, kad tiekėjas privalo užtikrinti, jog apskaitos prietaisai yra metrologiškai patikrinti.

Tik įvykdęs šią pareigą, pareiškėjas gali reikalauti, kad netektys būtų išdalintos visiems to namo vartotojams. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kokias priemones taiko tam, kad būtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme nustatyti tikslai, taip pat nenurodo, kaip įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, dėl to pareiškėjo argumentai dėl netekčių procento (22 proc.) įskaitymo į kainą yra nepagrįsti ir pareiškėjo nurodomais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išaiškinimais.

Nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamam atvejui, nes netektys susidaro ne dėl konkrečių vartotojų kaltės, o dėl to, kad pareiškėjas nevykdo minėtuose teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti apskaitos prietaisų metrologinę patikrą. Sprendė, jog šiuo atveju galioja ne pareiškėjo nurodomos CK normos, o specialus įstatymas – Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, jog tik tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas įvykdys visas Šilumos ūkio įstatyme jam nustatytas pareigas, galės reikalauti atlyginti nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, išdalinti jį tarp konkretaus namo vartotojų.

Nustatė, kad grįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas iš esmės ginčija Metodikos 39 punkto teisėtumą. Darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas ir dėl to, kad teikdamas Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą pareiškėjas visgi neatsisakė visiškai įgyvendinti karšto vandens nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo įrangos diegimą, nors ir nurodė, kokios priežastys trukdo šiai veiklai. Pažymėjo, jog Metodikos 39 punktas leidžia maksimalią 10 proc. netekčių ribą ir tik tų netekčių, kurios susidaro dėl prietaisų paklaidų. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad netektys susidaro tik dėl apskaitos prietaisų paklaidų, o priešingai, nurodė visai kitas, subjektyvias netekčių priežastis, sprendė, jog Komisija pagal Metodiką galėjo nustatyti ne maksimalų leidžiamą netekčių procentą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai susieja būtinybę investuoti į karšto vandens apskaitos prietaisus su pareiškėjo nurodomomis 22 proc. netektimis. Nurodė, kad pareiškėjui priklausančių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas yra į būtinąsias sąnaudas įtrauktina investicija. Paminėjo, kad nagrinėjamoje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodomų 22 proc. netekčių, kaip atsirandančių tik dėl apskaitos prietaisų paklaidų (tik tokios gali būti įskaitytos į kainą) dydžio. Pažymėjo, jog pareiškėjas nedetalizavo, koks procentas netekčių gali būti siejamas tik su esamų apskaitos prietaisų paklaidomis, dėl to nėra galimybės ir pagrindo remtis pareiškėjo skaičiavimais, kad vietoje Komisijos skaičiuoto pelno pareiškėjas patirs 17 331,27 Lt nuostolių. Šie skaičiavimai grindžiami tik 2011 metų duomenimis, o situacija nuo 2010 m. gegužės 1 d. pastoviai keičiasi. Nurodė, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas kaip pagrįstas sąnaudas pripažino pareiškėjo pateiktus palūkanų už ateityje paimtas paskolas investicijoms paskaičiavimus ir jų dydžio neginčijo (šio Komisijos nurodomo fakto pareiškėjas neginčijo). Pažymėjo, jog Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje yra numatyta būtinybė karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau nėra numatyta, per kiek laiko tai turi būti padaryta, todėl karšto vandens tiekėjas (UAB „Vilniaus energija“) gali savo nuožiūra per tam tikrą laiko tarpą išdėstyti planuojamas karšto vandens tiekimo prietaisams skirtas investicijas. Konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo karšto vandens tiekimo veikla bus nuostolinga dėl kainos skaičiavime numatytų 5 proc. netekčių.

Teismas sprendė, kad Metodikos 39 punktas visiškai atitinka ir Energetikos įstatymo, ir Šilumos ūkio įstatymo aptartas nuostatas, nes juo būtent siekiama įgyvendinti minėtas šių įstatymų nuostatas dėl energetikos įmonių veiklos efektyvumo, rentabilumo užtikrinimo, dėl siekio mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams, ginti šilumos vartotojų interesus. Dėl to teismas darė išvadą, kad Metodikos 39 punkte ar kitoje Metodikos normoje pagrįstai nenumatyta galimybė įteisinti anksčiau turėtas netektis. Toks esamos padėties įteisinimas visiškai neatitiktų minėtų įstatymų tikslų, kitų šių įstatymų nuostatų, nes suteiktų galimybę energetikos įmonei nevykdyti pareigų, numatytų minėtuose įstatymuose. Pažymėjo, jog pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų teisėtų lūkesčių, kad teisės aktuose bus numatyta galimybė įteisinti tokius nuostolius, kurie susidaro dėl netinkamos kontrolės, dėl teisės aktų reikalavimų pažeidinėjimo. Nurodė, kad Komisija pateikė įrodymus, jog pareiškėjui karšto vandens tiekimo veikla nėra nauja ir nežinoma. Taip pat sprendė, jog teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad dėl Komisijos atlikto valstybės reguliuojamos kainos dedamųjų skaičiavimo pareiškėjo būtinosios sąnaudos nebus padengiamos. Todėl dėl pareiškėjo nurodytos teisės nuostatos atitikties įstatymams ir Konstitucijai, dėl jos galimo prieštaravimo įstatymams ir teisės principams teismui abejonių nekilo. Todėl teismas pareiškėjo prašymą kreiptis į LVAT su prašymu patikrinti, ar šioje byloje taikytas Metodikos 39 punktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, atmetė.

Teismas darė išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai priėmė byloje ginčijamą nutarimą, todėl nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų akto panaikinimo pagrindų. Nurodė, jog, kadangi skundžiamas nutarimas nenaikinamas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo vertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal pareiškėjo nurodomą netekčių dydį nustatyti planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį bei įpareigoti atsakovą nustatyti pakeistas karšto vandens kainos dedamąsias.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo:

1) panaikinti 2012 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą;

2) patenkinti 2012 m. gegužės 25 d. UAB „Vilniaus energija“ skundą, t. y.:

a) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 03-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“; b) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją: laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkvy); atsižvelgiant į įpareigojimo 4.1 punktą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos dedamąsias;

3) skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“ Aplinkosaugos ir energetikos padalinio direktoriui M. N., ekspertui pavedant atsakyti į šiuos klausimus:

a) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų);

b) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ajame klausime nurodytas Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtai paskolai aptarnauti, t. y. palūkanoms už paskolą mokėti ir paskolai grąžinti;

c) koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamo karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis;

4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Apeliaciniame skunde išdėstyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodoma:

1) Sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas); teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas); teismas nepagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę ir taip paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, pažeidė reikalavimą atsižvelgti į LVAT formuojamą teismų praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 2 dalis).

2) Teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti ne maksimalų leidžiamą netekčių procentą, prieštarauja Komisijos patvirtintos Metodikos 39 punkto nuostatoms. Nurodo, jog Metodikos 39 punkte aiškiai numatyta, kad karšto vandens kainoje gali būti įvertintos tik dėl karšto vandens apskaitos prietaisu paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama nuo karšto vandens kainų nustatymo ir būtent šių prietaisų būklė lemia atsirandančias paklaidas. Teigia, jog akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik tada, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Pažymi, jog, kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti, atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai, nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos) dar nėra įrengti daugumoje (daugiau nei 85 proc.) Vilniaus miesto butų, o gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokie prietaisai iš viso neegzistuoja – karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjo pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose.

Teigia, jog Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikydama 5 proc. karšto vandens netektis ir tuo pagrindu pareiškėjui nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad daugumos Vilniaus miesto vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga (Metodikos 39 punktas), tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir teismui tai buvo išdėstyta skunde bei posėdžio metu, todėl teismo vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis yra pagrindas naikinti sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Pareiškėjo įsitikinimu, vartotojams realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir 22 proc. netektys išliks per visą Nutarimu nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 punktas), t. y. per 2012 metus, kadangi šiuo metu (2012 m. rugsėjo mėnesio duomenimis) pareiškėjui priklausančių apskaitos prietaisų (su nuotoline nuskaitymo įranga ir be jos) įrengta tik 23 149 vartotojams iš daugiau nei 200 000 visų Vilniaus miesto karšto vandens vartotojų. Paaiškina, jog aplinkybė, kad dauguma, t. y. daugiau nei 85 proc., UAB „Vilniaus energija“ vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, niekaip negali būti suprantama kaip pagrindas manyti pareiškėjui nevykdant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įrengti apskaitos prietaisus.

Teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad Komisija, pareiškėjui daugumos (daugiau nei 85 proc.) vartotojų butuose dar neįrengus nei karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių, nei jų nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, ir žinodama apie tai, kad šių prietaisų/įrangos dar nėra bei jų nebus visiškai įrengta (tai objektyviai neįmanoma) dar mažiausiai 3 metus, iškart pritaikė ne Komisijai žinomą bei jos pripažįstamą faktinį (22 proc.) ir net ne teorinį 10 proc., bet tik 5 proc. karšto vandens netekčių dydį, yra akivaizdus įrodymas, jog pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų.

Nurodo, kad šią pareiškėjo poziciją patvirtina ir LVAT (LVAT 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012).

3) Teismo išvada, kad metrologinės patikros klausimas niekaip nesusijęs su karšto vandens kainos nustatymu, o tiekėjo sąnaudos kompensuojamos per karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, prieštarauja taikytiniems teisės aktams ir neatitinka faktinių aplinkybių. Nurodo, jog teismo išvada, kad leidžiamos netektys (technologiniai nuostoliai) yra skirtos tik tam, jog būtų padengiamos apskaitos prietaisų paklaidos, taip pat neatitinka taikytino teisinio reguliavimo. Pabrėžia, jog Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens. Teigia, jog tokį aiškinimą patvirtina tai, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuostolinio nuskaitymo įranga neįrengta). Paaiškina, jog priėmus Komisijos Nutarimą dėl karšto vandens atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija – nors pareiškėjas dar nėra visiškai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jam iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Teigia, kad teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

4) Teismo išvada, kad karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas yra į būtinas sąnaudas įtrauktina investicija, t. y. sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir laiku atliekamą karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, neatitinka faktinių aplinkybių. Daro išvadą, kad teismas palikdamas galioti Komisijos Nutarimą dėl karšto vandens, kuris priimtas nepagrįstai ir netinkamai pritaikius Metodikos 39 punktą ir įvertinant tik 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose (skirtumą tarp būtinų namų įvaduose paruošti ir butuose realizuojamų karšto vandens kiekių), pažeidė Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Metodikos 33, 39 punktus, todėl teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo bei išdavų nemotyvavimo (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

5) Teismo išvada, kad pareiškėjui karšto vandens tiekimo veikla nėra nauja, yra klaidinga. Teismas nepaisė pareiškėjo skunde išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kas suteikia pagrindą sprendimą naikinti dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo bei išdavų nemotyvavimo (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

6) Teismo išvada, kad pareiškėjas taikydamas karšto vandens normatyvus gali užtikrinti būtinųjų sąnaudų susigrąžinimą, neatitinka taikytino teisinio reglamentavimo ir faktinių aplinkybių. Pareiškėjas remiasi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsniu ir 16 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsniu, Taisyklių 8 priedu, 178.3 punktu, 1 priedo 73 punktu, Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 03-26 patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjo bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo atstovus, metodika (toliau – ir Karšto vandens kiekio metodika). Nurodo, jog Karšto vandens kiekio metodikos normatyvai gali būti taikomi tik tiems vartotojams, kurie atsisakė įsileisti pareiškėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą įrengti klientų butuose tokius pareiškėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius, o faktas, kad šiuo metu dalis vartotojų laukia savo eilės, kada jų name pareiškėjas turės galimybę įrengti naujus jam (karšto vandens tiekėjui) priklausančius skaitiklius, yra objektyviai pateisinamas ir nereiškia, kad pareiškėjas nevykdo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų. Teigia, jog karšto vandens suvartojimo normatyvai, numatyti Karšto vandens kiekio metodikoje, taikomi pagal butuose deklaravusių gyvenamąją vietą gyventojų skaičių (Taisyklių 179 punktas). Nurodo, jog teismas sprendime neįvertino to, kad akimirksniu (net ir esant tinkamam finansavimui) pakeisti šimtus tūkstančių karšto vandens skaitiklių visuose Vilniaus namų butuose naujais karšto vandens tiekėjui priklausančiais ir nuotoliniu būdu nuskaitomais skaitikliais yra neįmanoma. Iki to laiko taikyti vandens suvartojimo normatyvus visiems vartotojams, kurie naudojasi savo pačių nuosavybe esančiais skaitikliais, būtų ne tik teisiškai nepagrįsta, bet ir iš esmės nekeistų situacijos, o gal net dar labiau padidintų karšto vandens tiekimo veiklos nuostolingumą, nes gyvenamosios vietos deklaravimo sistema, kuri yra karšto vandens normatyvų taikymo pagrindas, prasilenkia su realia situacija Vilniaus mieste. Šios aplinkybės suteikia pagrindą sprendimą naikinti dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo bei išdavų nemotyvavimo (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

7) Teismo sprendimas naikintinas, nes teismas nepagristai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pareiškėjas pažymi, jog skunde nurodė argumentus, įrodančius poreikį kreiptis į LVAT su prašymu ištirti Metodikos 39 punkto teisėtumą, nes Metodikos 39 punktas prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Mano, kad nagrinėjamoje byloje buvo būtina kreiptis į LVAT siekiant išaiškinti nagrinėjamų teisės normų teisėtumo klausimą, nes šios bylos teisinės ir faktinės aplinkybės ir pateikti argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl konkrečių normų teisėtumo.

8) Teismo sprendimas naikintinas, nes teismas nepagristai atsisakė skirti byloje ekspertizę ir taip paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, pažeidė reikalavimą atsižvelgti į LVAT formuojamą teismų praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 2 dalis). Teigia, jog sprendime nurodytas teismo atsisakymas skirti byloje ekspertizę motyvuojant tuo, kad teismas nevertina administracinių aktų ekonominio tikslingumo požiūriu yra nepagrįstas, nes pareiškėjas byloje prašo įvertinti ne Nutarimo dėl karšto vandens tikslingumą ekonominiu požiūriu, o įvertinti jo teisėtumą. Nurodo, jog teismas sprendime atsisakęs skirti ekspertizę nesilaikė aiškios LVAT suformuotos praktikos, kad bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu. Remiasi LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A525-2637/2011, Nr. A525-390/2011, Nr. A415-323/2007, Nr. A415-323/2007, Nr. A502-72/2009). Pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Komisijos nustatytas karšto vandens kainas ginčija, keldamas būtent techninio (finansinio) pobūdžio klausimus, t. y. pareiškėjas ginčija nustatytų leistinų netekčių dydžio teisėtumą. Teigia, jog LVAT nurodo konkrečius privalomus įrodinėjimo būdus, kuriais remiantis pareiškėjas turi ginčyti Komisijos nustatytų karšto vandens kainų teisėtumą, t. y. remiantis įgalioto specialisto išvada. Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, specialistas, įgaliotas pateikti išvadą, reikalaujančią specialių mokslo žinių, yra būtent teismo įgaliotas ekspertas. Pabrėžia, jog teismas sprendime į tokias LVAT instrukcijas nepagrįstai ir nemotyvuotai neatsižvelgė.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. taip pat nurodo:

1) Iš pareiškėjo pateiktų argumentų neaišku, kokias, pareiškėjo manymu, materialiosios teisės normas netinkamai pritaikė ar aiškino teismas, priimdamas savo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą. Komisija mano, kad teismas sprendime tinkamai įvertino ir sistemiškai išaiškino materialiosios teisės normas, susijusias su nagrinėjamu klausimu, darydamas išvadą, kad Metodikos 39 punkte nėra nurodyta, jog ji gali būti taikoma tik tuo atveju, kai vartotojų butuose yra įrengti tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Nurodo, jog akivaizdu, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų teigti, jog teismas savo sprendime netinkamai išaiškino ir pritaikė materialios teisės normas. Teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimas pagrįstas tinkama tiek Energetikos įstatymo, tiek Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatų analize.

2) Teismas skundžiamu 2012 m. spalio 2 d. sprendimu pagrįstai nusprendė nesikreipti į LVAT dėl norminio teisės akto teisėtumo, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir administracinių teismų praktiką analogiškose bylose.

3) Pareiškėjo prašymas nagrinėjamoje byloje skirti ekspertizę yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka administracinių teismų suformuotos praktikos, todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę ir byloje ekspertizės neskyrė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas skundu prašė teismo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir įpareigoti Komisiją: laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv); nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos dedamąsias. Pareiškėjas taip pat prašė: kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams; skirti byloje teismo ekspertizę.

Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““

Pareiškėjas byloje ginčija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo nutarimu Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika, išnagrinėjusi UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-509212 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą bei atsižvelgdama į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2012 m. balandžio 20 d. pažymą Nr. O5-92 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, nustatė UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens dedamąsias nuo 2012 m. gegužės 1 d. (t. I, b. l. 38).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog minėtoje Pažymoje (t. I, b. l. 97-99), kuri yra skundžiamo nutarimo sudedamoji dalis, nurodyta, kad UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092012 pateikė Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą, kuriame planuojamas paruošti 5 415,7 tūkst. m3 karšto vandens kiekis apskaičiuotas pagal per ataskaitinį laikotarpį (2011 metais) karštam vandeniui ruošti nupirktą geriamojo vandens kiekį tiems vartotojams, kuriems bendrovė tiekė karštą vandenį. Pažymoje nurodyta, kad per ataskaitinį laikotarpį bendrovė nurodo 22 proc. dydžio nuostolį – tai matyti iš to, kad projekte pareiškėjas planuoja realizuoti karšto vandens kiekį – 4 242 tūkst. m3, t. y. 22 proc. mažiau nei nuperka geriamojo vandens.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš esmės dėl to, kad pareiškėjas ir toliau pageidauja, jog karšto vandens kaina būtų apskaičiuojama atsižvelgiant būtent į tokio dydžio nuostolį (netektį), kokį pareiškėjas nurodė projekte, t. y. 22 proc., o Komisija atsižvelgia į pasikeitusią situaciją, t. y. į tai, kad pareiškėjo pateiktame projekte nurodyta, jog pareiškėjas planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl Komisija netektį skaičiuoja pagal Metodikos 39 punkto nuostatas ir nurodo, kad skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį gali būti įvertinamos ne didesnės kaip 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Pareiškėjas nurodė, kad, kol nėra įdiegtos tiekėjui priklausančių skaitiklių ir jų duomenų nuotolinio perdavimo sistemos, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų klausimus reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, iš kurio nuostatų, inter alia, 1 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio matyti, kad centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija yra biudžetinė įstaiga, šiame Įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai yra pavesta atlikti, inter alia, šias funkcijas: tvirtinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; tvirtinti energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą; kontroliuoti, kad būtų veiksmingai atliekamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas finansinės atskaitomybės atskyrimas, siekiant išvengti gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo. Komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747, 5 punktas numato, kad pagrindinis Komisijos uždavinys – prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka.

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).

Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinant Karšto vandens kainų nustatymo metodiką.

Metodikos (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. birželio 17 d.) 2 punkte nustatyta, jog Metodika privaloma visiems Šilumos ūkio įstatymo numatytiems subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems karšto vandens kainų dedamąsias, o 3 punkte nurodyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: 1) ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus; 2) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams; 3) didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą; 4) užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą; 5) skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas; 6) įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų. Taigi be pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis.

Metodikos (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. birželio 17 d.) 39 punkte įtvirtinta nuostata, jog planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pabrėžtina, jog Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiektas mažiausių sąnaudų principas, kartu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Metodikos 39 punkte nurodytos leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose yra būtent tos, kurios susidaro dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Todėl nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens.

Pažymėtina, jog Metodikos 39 punkto nuostatos jau buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analizuotos kitose administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012), kur teismas akcentavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant Metodikos 39 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjas Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte nurodė, jog daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad Komisija nustatė nepagrįstus planuojamo realizuoti karšto vandens kiekius.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo ginčijamas Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ yra pagrįstas ir teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto atitikimą aukštesnės galios teisės aktams

Pareiškėjas mano, kad Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad jai nekyla abejonių dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto teisėtumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Vadovaudamasi ABTĮ 112 straipsnio nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra (individualią) bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo.

Dėl teismo ekspertizės skyrimo

ABTĮ 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-75/2009), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sistemiškai įvertusi prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus, sprendžia, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, ir konstatuoja, jog šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas reikšmingas byloje aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys