2019-09-18 Nr. AB-17798-3-61-3-03309-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1286-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03309-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir atsakovas, Ministerija), priteisti 649,07 Eur turtinę žalą ir 5 procentus metinių palūkanų.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji ir Š. K. 2014 m. spalio 10 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003390 dėl kelionės į Šarm El Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. gruodžio 21 d. Už kelionę buvo sumokėta 2 198 Lt, už vizas – 160 Lt. Bendra kelionės vertė 682,92 Eur (2 358 Lt). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Pareiškėja, siekdama, kad būtų grąžinti pinigai už neįvykusią kelionę, kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas), tuomet draudimo bendrovė į pareiškėjos sąskaitą pervedė 33,85 Eur. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę sudaro 649,07 Eur. Pareiškėja teigė kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu. Šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kuri atsirado dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Komisija ar Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad ji buvo sudaryta. Pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės. Be to, pareiškėjai neturėtų būti priteisiami vizų mokesčiai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Turizmo departamentas nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdama kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręs apskaičiuoti pareiškėjai priteistinos žalos dydį, iš sumokėtų už kelionę pinigų turėtų būti išskaičiuojamas vizos ir išmokėta draudimo išmoka.

7. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Freshtravel“ atstovas bankroto administratorius UAB „Valdsita“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjos V. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 602,73 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 11 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. spalio 10 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003390 dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą, pagal kurią pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti nuo 2014 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 27 d. Pareiškėja 2014 m. spalio 10 d. į UAB „Beta.lt“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 10001 už kelionę pervedė 2 198,00 Lt (636,58 Eur) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(413629321). 2014 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 367 tiesiogiai UAB „Freshtravel“ pareiškėja sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas (mokėjimo paskirtis: priemoka už vizas kelionei į Egiptą pagal kuponus 2395 B071304160 ir 2396 B449891332). Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 Departamentas panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai sumokėjo 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėja nurodė, jog jai liko negrąžinta 649,07 Eur suma (įskaičiuojant pareiškėjos už vizas sumokėtą 160 Lt sumą), kurią pateiktu skundu pareiškėja prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovės.

10. Teismui, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjos nurodytą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta pareiškėjai.

11. Teismas, atsižvelgdamas į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017 ir kt.) nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas, sprendė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai, nors de jure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti anksčiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto teisės aiškinimo ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, padarė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėja tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, tai neleidžia teigti, jog sutartis nebuvo sudaryta (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Teismas, atsižvelgęs į CK 1.71–1.77, 6.192 straipsnių nuostatas, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktą, darė išvadą, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Turizmo paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga.

13. Pareiškėja 2014 m. spalio 10 d. į UAB „Beta.lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 2 198,00 Lt (636,58 Eur) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(413629321), 2014 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 367 UAB „Freshtravel“ pareiškėja sumokėjo 46,34 Eur (160 Lt) už vizas (mokėjimo paskirtis: priemoka už vizas kelionei į Egiptą pagal kuponus 2395 B071304160 ir 2396 B449891332). Šios pareiškėjos pervestos sumos sutampa su Turizmo paslaugų sutarties kaina – 682,92 Eur (2 358 Lt). Iš viešai prieinamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog dabartinis UAB „Cherry Media LT“ pavadinimas – UAB „Beta Media“. UAB „Beta Media“ yra internetinio portalo www.beta.lt valdytoja (https://beta.lt/kontaktai). Per šį internetinį portalą buvo įsigytas kuponas poilsinei kelionei į Egiptą, kuriam suteiktas individualus registracijos numeris, kuris ir buvo nurodytas pareiškėjos 2014 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodyme Nr. 10001 (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(413629321). Teismas, atsižvelgęs į Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad pareiškėja 2014 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10001 pervedė 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą į UAB „Beta.lt“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą.

14. Tai, jog pareiškėja patyrė 636,58 Eur (2 198 Lt) (be vizos mokesčių) dydžio turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Turizmo paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia, jog pareiškėja, sutarties neįvykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės pagrindu, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.B2-2316-653/2016, kaip trečios eilės kreditorė buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą (eilės Nr. 376, suma – 682,92 Eur) ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Teismas konstatavo, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjai liko negrąžinta 602,73 Eur suma (nepriskaičius mokesčių už vizas).

15. Teismas sutiko su atsakovo bei Turizmo departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių ir nepriteisė pareiškėjai 46,34 Eur (160 Lt) išlaidų už vizas.

16. Teismas taip pat pareiškėjai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 11 d.).

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. K. skundą atmesti.

18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš Sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ )146 str. 2 d. 5 p.).

19. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

20. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybės yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

21. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

22. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjos į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Į bylą pateikta tarp pareiškėjos ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 10 d. neva sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003390 nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, kad sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Sutarties sudarymo fakto nepatvirtina ir kitam juridiniam asmeniui – Cherry Media LT, UAB sumokėtos pinigų sumos, be to, UAB „Freshtravel“ agente nurodyta Plius Travel.

23. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas. Sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą.

24. Pareiškėja V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis suformuota teismų praktika priteisė jai turtinės žalos atlyginimą, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, prašo remtis suformuota teismų praktika.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, sutinka su apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, tik papildo skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

31. Pirmosios instancijos teismas akcentavo CK 6.271 straipsnio ir 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas bei vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jis patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis sumokėtos sumos.

32. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

33. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Άllam, C-430/13, EU:C:2014:32).

34. Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Aprašas (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija).

35. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

36. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018 ir kt). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

38. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

39. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

40. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra atmestina. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, taip pat atmetami.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (nutarties 9, 13, 14 p.; mokėjimo nurodymą kelionei į apmokėti, 2014 m. spalio 10 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003390, mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad pareiškėjai buvo išmokėta 33,85 Eur draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. spalio 10 d. įsigijo turizmo paslaugas iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), už kurias sumokėjo 2 198 Lt.

42. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant sutarties yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai buvo grąžinta tik 33,85 Eur, pareiškėja patyrė 602,73 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

43. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjai nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovas, pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė