2021-01-13 Nr. AB-1129-3-61-3-01848-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5144-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01848-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.5; 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. B., N. B., D. R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B., N. B., D. R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai I. B., N. B. ir D. R. (B.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį. Prašymą grindė dokumentais, kurių pagrindu Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta pareiškėjų seneliui Z. S., gim. 1932 m. kovo 13 d. Latvijoje, ir motinai T. (T.) B., gim. 1964 m. gegužės 14 d. Nigerijoje. Z. S. 2003 m. kreipėsi į Departamentą, kuris po trejų metų priėmė sprendimą nelaikyti jo Lietuvos Respublikos piliečiu. Jo dukters T. B. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas taip pat neatkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybės. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimus panaikinti minėtus Departamento sprendimus ir grąžinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pripažinimo nagrinėti iš naujo.

3. Vidaus reikalų ministras 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. IV-302 vis dėlto atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę T. B. ir Z. S.. Pareiškėjai akcentuoja, kad atkurdamas Lietuvos Respublikos pilietybę Z. S. ir T. B. Vidaus reikalų ministras vadovavosi tuo pačiu įstatymu, kuris galioja ir dabar, bei tais pačiais dokumentais, kurie buvo pateikti įrodinėjant, jog P. G., kuri yra Z. S. motina ir T. B. senelė, yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nors Įsakyme nenurodyta, kokios redakcijos Pilietybės įstatymu ministras vadovavosi, tačiau, pareiškėjų teigimu, buvo vadovautasi tuo pačiu įstatymu, kuriuo vadovaujantis buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjų seneliui ir motinai, tad remiantis tomis pačiomis galiojančio įstatymo normomis iš esmės buvo priimti skirtingi sprendimai.

4. Teikdami prašymą dėl pilietybės atkūrimo pareiškėjai kartu pateikė ir archyvo pažymas bei kitus dokumentus, pagrindžiančius, kad, be kita ko, 1930 m. liepos 6 d. susituokė D. Š., P. sūnus, gimęs 1904 m. Rygos mieste, ir P. V., I. duktė; taip pat, kad D. Š. galima išduoti užsienio pasą ir vizą su 35 procentų nuolaida. Be to, pareiškėjai pridėjo dokumentus, įrodančius, kad jie yra Lietuvos Respublikos pilietės P. G. proanūkiai, ir nurodė, kad nėra jokių duomenų, įrodančių, jog P. G. buvo kitos valstybės pilietė. Tačiau Migracijos departamentas, atmesdamas pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, nurodė, kad P. G. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi buvo įgijusi Latvijos Respublikos pilietybę. Nėra jokių duomenų, paneigiančių, kad 1940 m. birželio 15 d. P. G. buvo būtent Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjai remiasi V. S. monografija „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002) ir nurodo, jog pagal 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio nuostatas (buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis) Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas; asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo kompetetinga valdžios institucija. Šiuo atveju nėra ir duomenų, kokiu būdu P. G. galbūt įgijo kitos valstybės pilietybę, t. y. automatiškai ar kitu būdu. Nėra įrodymų ir apie tai, jog P. G. neteko Lietuvos pilietybės ir kad 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos piliete.

5. Ginčas yra kilęs dėl teisės normose vartojamos frazės „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ aiškinimo, t. y. ar tokia formuluotė apima asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjų teigimu, ginčo situacija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pateiktus aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos išaiškinimus. Pareiškėjai pažymėjo, kad iš turimų dokumentų matyti, jog P. G. 1930 m. liepos 6 d. Krakiuose susituokė su D. V., gimusiu Rygoje, Latvijoje. Jos sūnaus V. Š. gimimo liudijime įrašyta, jog jis gimė 1932 m. Rygoje, motinos valstybė – Latvija. Gimimo liudijime nurodytas žodis „valstybė“, o ne „pilietybė“. 1935 m. P. G. išvyko į Palestiną, dėl to ginčo byloje nėra. Tačiau esant toms pačioms aplinkybėms jų seneliui ir motinai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o jų prašymas atmestas, todėl Migracijos departamentas skirtingai vertino tas pačias faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą neatkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsakovo veiksmai nesuderinami su konstituciniu teisėtų lūkesčių principu.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjų prosenelė P. V. Š. G. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje yra buvusi Lietuvos Respublikos piliete. Tuo metu Lietuvos valstybės piliečiui nereikėjo leidimo tam, kad jis apsigyventų Lietuvoje. 1935 m. P. Š. pateikė Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentui prašymą išduoti jai leidimą apsigyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad yra Latvijos pilietė. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentas 1935 m. gruodžio 6 d. Grinkiškio policijos nuovados viršininkui nurodė patikrinti, ar svetimšalė P. Š., 1935 m. lapkričio 26 d. pasibaigus jos leidimui apsigyventi Lietuvoje, tebegyvena Lietuvoje, ir, jei taip, surašyti teisės pažeidimo protokolą. Tai rodo, kad tuo metu P. Š. nebebuvo Lietuvos Respublikos pilietė ir nėra jokių duomenų, kad ja vėl tapo iki 1940 m. birželio 15 d. Kadangi pareiškėjų prosenelė nebuvo asmuo, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tai ji nebuvo ir Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo, todėl atitinkamai ir jos palikuonys, t. y. pareiškėjai, nėra asmenys, turintys teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, kadangi jie neatitiko Įstatymo turinio, kurį yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Departamentas paaiškino, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjų motinai T. B. ir jos tėvui Z. S. buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, vertinant tuos pačius dokumentus, neturi įtakos ginčijamo teisės akto teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi sprendimas dėl pareiškėjų motinos ir senelio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo buvo priimtas dar 2013 m. balandžio 5 d., t. y. iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškintos Įstatymo taikymo nuostatos. Departamentas šiuo metu savo teikimuose vadovaujasi naujai suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nebuvo taikoma, sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimą pareiškėjų motinai ir seneliui.

10. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsakovas turėjo nustatyti, ar pareiškėjų prosenelė P. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietė būtent 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjai P. G. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei įrodyti pateikė dokumentus, įskaitant ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymą Nr. R4-2526. Joje nurodyta, kad iš Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios Š. P. asmens bylos 1935 m. rugsėjo 25 d. prašymo kopijos matyti, jog ji prašė išduoti jai leidimą apsigyventi Lietuvoje du mėnesius, be kita ko, nurodydama, kad jos pilietybė – latvių, gimimo vieta – Grinkiškio miest. ir valsč., Kėdainių apskr.; 1935 m. rugpjūčio 4 d. atvykusi iš Rygos; atvykusi į Lietuvą su Latvijos užsienio pasu Nr. 001072/021778, išduotu 1935 m. liepos 5 d. Rygoje; Lietuvoje gyvena pagal leidimą Nr. 001072, išduotą 1935 m. liepos 5 d. Latvijos užsienio reikalų ministerijos ir galiojusį iki 1935 m. spalio 5 d.

11. Departamentas sutiko, kad nėra oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau yra duomenų, įrodančių, jog P. G. faktiškai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi Lietuvoje ji buvo laikoma svetimšale. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad P. G. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. ar kad Lietuvos Respublikos institucijos ją laikė ne svetimšale, o būtent Lietuvos piliete. P. G. iš tiesų buvo Lietuvos Respublikos pilietė, kadangi 1928 m. jai išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, tačiau tuo pačiu ji buvo įgijusi ir Latvijos pilietybę, o Lietuvos Respublikoje nuo 1935 m. jau gyveno kaip svetimšalė, t. y. tuometinių Lietuvos Respublikos institucijų ji buvo laikoma ne Lietuvos Respublikos, bet kitos valstybės piliete. Be to, ne tik Lietuvos Respublikos institucijos laikė P. G. Latvijos piliete, tačiau ir ji pati save laikė būtent Latvijos piliete. Tiek 1922 m. rugpjūčio 1 d., tiek 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijose buvo įtvirtintas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, o 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Tad nuo 1918 m. vasario 16 d., t. y. Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos, iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. Lietuvos okupacijos dienos, teisės aktuose buvo laikomasi nuostatos, kad Lietuvos pilietis negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus išimtis.

12. Kadangi pagal turimus duomenis P. G. nebuvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjai negali būti laikomi asmens palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, tad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Nors pareiškėjai akcentuoja, kad D. Š. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas ir viza su 35 procentų nuolaida, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. Š., kuriam 1935 m. liepos 25 d. leista išduoti užsienio pasą, ir D. Š., P. G. vyras, yra tas pats asmuo. Abejonių kelia ir tai, kad D. Š. 1938 m. gegužės 7 d. Londone išduotame Latvijos Respublikos pase yra nuoroda į 1933 m. rugsėjo 18 d. Rygoje išduotą pasą, tačiau Latvijos Respublikos pase nėra žymos apie tai, kad D. Š. buvo kartu ir Lietuvos Respublikos pilietis, o pareiškėjai taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių šią aplinkybę. Taigi Departamentas mano, kad atsakovas priėmė teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl Vidaus reikalų ministro Įsakymo, kuriuo pareiškėjams buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad: pareiškėjai – Izraelio piliečiai I. B., N. B. ir D. R. (B.) 2019 m. sausio 10 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymais atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę; prašymuose nurodė, kad jų tėvas yra E. B., gim. 1964 m. sausio 23 d., o motina – T. B., gim. 1964 m. gegužės 14 d., pažymėjo, kad iki 1940 m. birželio 15 d. jie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, o jų tėvai, seneliai ar proseneliai buvo, tačiau pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Palestiną (1935 metais); kartu su prašymais pareiškėjai pateikė Izraelio piliečių pasų kopijas, pažymas iš archyvų, patvirtinančius jų prosenelės P. Š. (P. G., Š., V., V., V., V., V.) Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą ir ryšį su Lietuva; Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad jų prosenelė P. G. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. ji buvo Latvijos pilietė, pasiūlė Vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti; Skundžiamu įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjų I. B., N. B. ir D. R. (B.) prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

16. Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 2 straipsniu, 9 straipsnio 2 dalimi, 38 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai, tačiau galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose. Apžvelgęs minėtuose straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019) ir nurodė, jog tam, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d., jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjų prosenelė P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

18. Apžvelgęs ir įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus turėtai prosenelės P. G. Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti, be kita ko, ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymą Nr. R4-2526 ir kartu su ja pateiktus dokumentus, teismas pažymėjo, jog kad pareiškėjų pateikti dokumentai iš esmės patvirtino, kad P. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietė tam tikru laikotarpiu, nes ji buvo gimusi Lietuvoje ir jai 1928 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Tačiau pareiškėjų dokumentai patvirtino ir tai, kad P. G. buvo įgijusi Latvijos pilietybę ir Lietuvoje nuo 1935 m. gyveno kaip svetimšalė, t. y. tuometinių Lietuvos Respublikos institucijų ji buvo laikoma ne Lietuvos Respublikos, tačiau kitos valstybės, konkrečiai Latvijos, piliete; jai atvykus į Lietuvą buvo taikomi apribojimai kaip svetimšaliui, t. y. jai buvo duotas leidimas du mėnesius apsigyventi Lietuvoje be teisės dirbti, vėliau buvo duotas pavedimas patikrinti, ar pasibaigus leidimui svetimšalė išvyko iš Lietuvos, ją nubausti ir pan. Teismo vertinimu, ne tik Lietuvos Respublikos institucijos P. G. laikė Latvijos piliete, bet ir ji pati save identifikavo būtent kaip Latvijos pilietę – jos 1935 m. rugsėjo 25 d. rašytame prašyme dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo nėra net užsimenama, kad ji be Latvijos pilietybės dar turėtų ir Lietuvos pilietybę.

19. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nors byloje ir nėra tiesioginių dokumentų, pvz., oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raštų dėl atleidimo iš Lietuvos Respublikos pilietybės ir pan., kurie patvirtintų, jog P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau byloje esantys objektyvūs dokumentai neabejotinai patvirtino, kad P. G. 1935 metais jau faktiškai buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes, minėta, ji Lietuvoje buvo laikoma svetimšale. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, jeigu pareiškėja įgijusi Latvijos pilietybę, dėl ko nėra jokio ginčo, būtų išsaugojusi ir Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. turėdama dvigubą pilietybę, tai jai 1935 m. atvykus į Lietuvą pas savo tėvus nebūtų reikėję leidimo apsigyventi Lietuvoje, ji nebūtų laikoma svetimšale ir pan. Kadangi minėti objektyvūs duomenys nėra tarpusavyje prieštaringi, jie yra nuoseklūs ir pakankamai išsamūs bei informatyvūs, teismas nenustatė pagrindo abejoti juose teikiama informacija.

20. Pažymėjęs, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat nurodęs, jog Lietuvos Valstybės Konstitucijose (1922 metų, 1928 metų ir 1938 metų) buvo nustatytas dvigubos pilietybės draudimas arba Lietuvos pilietybės netekimas, įgijus svetimą pilietybę, teismas konstatavo, jog pareiškėjų prosenelė P. G. 1935 metais iš Latvijos atvykusi į Lietuvą jau neturėjo Lietuvos pilietybės, ji buvo Latvijos pilietė. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad P. G. nuo 1935 metų iki 1940 m. birželio 15 d. vėl tapo Lietuvos piliete.

21. Nustatęs, kad P. G. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė 1940 m. birželio 15 d., teismas darė išvadą, jog pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

22. Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su D. Š. (P. G. vyrui) turėta pilietybe ir tai pagrindžiančių įrodymų, teismas pažymėjo, jog pareiškėjai savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė jų prosenelės P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėta Lietuvos pilietybe, bet ne prosenelio. Teismo vertinimu, jei pareiškėjai turi dokumentus, patvirtinančius, kad jų prosenelis D. Š. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., tai jie gali Pilietybės statymo nustatyta tvarka kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

23. Teismas pripažino, jog kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems P. G. palikuoniams Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitiems (pareiškėjams) – ne. Teismas atkreipė dėmesį, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė vienas iš teisės šaltinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikšmės aktualių teisės normų aiškinimui. Teismas nurodė, kad net ir tokioje situacijoje pareiškėjų teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.

24. Konstatavęs, kad prašomas panaikinti įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jį priėmė kompetentingas subjektas, teismas sprendė, jog Įsakymas teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo. Netenkinęs skundo reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjų reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas nurodė, kad jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. sprendimą ir panaikinti Įsakymą.

26. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais ir faktinių aplinkybių išdėstymu, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame skunde.

28. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir dėl to nesutiko su pareiškėjų argumentais, jog nėra tiesioginių dokumentų, pvz. oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raštų dėl atleidimo iš Lietuvos Respublikos pilietybės ir pan., kurie patvirtintų, jog P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės.

29. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-1-969/2018 pateikto išaiškinimo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo labai detaliai išdėstyta, remiantis teisės aktais ir teisės teorija, kokiu būdu buvo vykdoma pilietybės netekimo procedūra. Teismas savo skundžiamame sprendime rėmėsi 1935 metų pareigūnų susirašinėjimu, kuris visai nebūtinai turėjo atitikti tuo metu galiojančius teisės aktus, nes tų teisės aktų, kurie tiesiogiai liudytų apie pilietybės netekimą, nėra. Kaip liudija ir šiandieninė administracinių teismų praktika, pareigūnai gali ir gana dažnai pažeidžia galiojančius įstatymus ir asmenų teises ir saugomus interesus.

30. Pareiškėjai nežino, ar P. G. kreipėsi į teismą dėl jos pažeistų teisių, pareiškėjams tik žinoma, kad tarp išlikusių dokumentų Lietuvos archyvuose nėra išlikusių dokumentų, įrodančių, kad asmuo neteko Lietuvos Pilietybės.

31. Apeliantai Departamentui pateikė visus dokumentus, kaip reikalauja teisės aktai, įrodančius, kad jų senelė/prosenelė buvo Lietuvos pilietė. Pareiškėjai neturėjo įrodinėti, kad ji nebuvo Lietuvos pilietė, nes Lietuvos pilietybės niekada neprarado. Departamentas įrodinėja, jog ji nebuvo Lietuvos pilietė, nors jokių dokumentų neturi. Nagrinėdamas asmenų prašymus, Departamentas turi vadovautis gero administravimo principu. Administracinės bylos iškeliamos dėl Departamento ar Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų sprendimų. Todėl kyla klausimas, ar toks pareiškėjų pateiktų dokumentų ir paaiškinimų vertinimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės politika. Nėra visiškai objektyvių kriterijų pateiktiems pareiškėjų dokumentams vertinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje nusprendė, kad teisus yra atsakovas, nors jokių įrodymų, kad P. Š. neteko Lietuvos pilietybės, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas rėmėsi neegzistuojančiais įrodymais, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas, pažeidžiantis Pilietybės įstatymo 7 ir 9 straipsnių nuostatas.

32. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytais argumentais.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

34. Departamentas nurodo, kad nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog teismas vadovavosi neegzistuojančiais įrodymais, o pareiškėjų prosenelė P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės. Departamento teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad P. G. 1928 m. turėtos Lietuvos pilietybės 1935 m. liepos 5 d. jau buvo netekusi ir Lietuvoje gyveno kaip svetimšalė. Kiti Departamentui pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, kad nuo 1935 m. liepos 5 d. iki 1940 m. birželio 15 d. P. G. būtų įgijusi Lietuvos pilietybę. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

37. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jokių argumentų, dėl ko byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjų prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjams I. B., N. B. ir D. R. (B.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai – Izraelio piliečiai I. B., N. B. ir D. R. (B.), 2019 m. sausio 10 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymais atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymuose nurodė, kad jų tėvas yra E. B., gim. 1964 m. sausio 23 d., o motina – T. B., gim. 1964 m. gegužės 14 d. Pareiškėjai pažymėjo, kad iki 1940 m. birželio 15 d. jie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, o jų tėvai, seneliai ar proseneliai buvo, tačiau pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Palestiną. Kartu su prašymais pareiškėjai pateikė Izraelio piliečių pasų kopijas, pažymas iš archyvų, kurie pareiškėjų nuomone, patvirtina, kad jų prosenelė P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

40. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir prie jų pridėtus dokumentus, priėjo išvadą, kad jų prosenelė P. G. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. ji buvo Latvijos pilietė. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie, Departamento teigimu, neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

41. Ginčijamu atsakovo įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjų I. B., N. B. ir D. R. (B.) prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

42. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

43. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).

44. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

45. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

46. Aiškinant paminėtas Pilietybės įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019).

47. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą ir paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog esminė aplinkybė, reikšminga nagrinėjamo ginčo išsprendimui, yra ta, ar pareiškėjų prosenelė P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

48. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas.

49. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis.

50. Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d.)

51. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 str. 5 d.).

52. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).

53. Taigi pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą tenka pareiškėjams.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, kuriais pareiškėjai grindžia savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, sprendžia, jog šių dokumentų nepakanka nustatyti bylai reikšmingą aplinkybę, jog pareiškėjų prosenelė P. G. 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pakankamai faktinių duomenų, kuriais remiantis neginčijamai būtų galima nustatyti faktą, jog P. G. 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, nes 1940 m. birželio 15 d. buvo Latvijos pilietė. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad P. G. 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė.

55. Taigi nustačius, jog pareiškėjai nepateikė pakankami dokumentų patvirtinančių visas sąlygas būtinas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, t. y. nepagrindė, jog P. G. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, pripažintina, jog atsakovas ginčijamu įsakymu pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Nesant pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

56. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

57. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje priimti procesiniai teismo sprendimai dėl ginčo išnagrinėjimo, neužkerta kelio pareiškėjams pakartotinai paduoti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, jeigu jie pateiks naujus dokumentus, patvirtinančius, kad P. G. 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar teismo sprendimą dėl tokio fakto nustatymo (Pilietybės įstatymo 37 str. 3 d., 38 str. 6 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. B., N. B. ir D. R. (B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys