2013-05-09 Nr. AB-1859-3-62-3-00242-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -594/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00242-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 56-65, t. 1) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. A-3929 „Dėl A. B. įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A-3929).

Pareiškėja nurodė, jog nesutinka su minėtu įsakymu, nes jis yra nepagrįstas rašytiniais įrodymais. Nurodė, jog atsakovas bei Vaiko teisių skyriaus specialistai, teikdami pasiūlymą įrašyti pareiškėją į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl piktnaudžiavimo motinos valdžia, rėmėsi neteisėtomis ir nepagrįstomis teismo išvadomis. Tvirtino, jog skundžiamas Įsakymas Nr. A-3929 priimtas remiantis nekompetentingu Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VTAS) teikimu bei nepagrįsta teismo nutartimi. Pažymėjo, jog VTAS išvada yra neišsami, neobjektyvi, vienpusiška, parengta neišaiškinus visų būtinų faktorių ir neįvertinus visų aplinkybių visumos. Nurodė, jog minėtoje išvadoje nepateikti duomenys apie būsimas vaiko gyvenimo sąlygas ir asmenis, su kuriais vaikui tektų bendrauti. VTAS privalėjo išsiaiškinti, kiek laiko tėvas galės skirti sūnui, į kokią ikimokyklinę įstaigą yra numatęs vesti vaiką, jei būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su tėvu. Teigė, jog VTAS išvada, kad vaikas emociškai nestabilus, yra nepagrįsta, ją paneigia į bylą pateikta psichologų pažyma, kurioje nurodyta, jog berniuko emocinė būsena yra gera. Nesutiko su VTAS teiginiu, jog pareiškėja nebendradarbiauja su šia institucija. Nurodė, jog neturėdama jokių duomenų apie pareiškėją, VTAS atstovė apie ją atsiliepė itin neigiamai, sukurdama blogos mamos įvaizdį. Teigė, jog nors VTAS nurodė, kad išvadą dėl vaiko būklės galima padaryti tik dirbant kompleksiškai su visa šeima, tačiau dėl to jokių veiksmų neatliko.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko (b. l. 114-120, t. 1).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos skundas teismui pateiktas praleidus įstatymo nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, todėl byla turi būti nutraukta. Pažymėjo, jog pareiškėja nenurodo skundžiamo Įsakymo Nr. A-3929 panaikinimo pagrindų. Paaiškino, kad 2009 m. spalio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta pareiškėjos ir A. B. santuoka, o jų sūnaus V. B. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su mama A. B., Šarkuvos g. 10-11, Kaune. Tėvui nustatyta teisė kiekvieną trečiadienį nuo 18 val. pasiimti vaiką ir grąžinti iki 20 val. tą pačią dieną ir kas antrą šeštadienį nuo 10 val. iki 19 val.

Pažymėjo, jog VTAS pareiškėjos ir A. B. šeima žinoma nuo 2009 metų dėl disfunkcinių tarpusavio santykių, sūnaus bendravimo su tėvu, tėvo tėvais problemų. Nurodė, jog buvo sulaukta pareiškėjos pareiškimų dėl galimo tėvo smurto vaiko atžvilgiu, tačiau pareiškėja kviečiama neatvykdavo į VTAS, neįsileido institucijos atstovų į namus, neleido tėvui bendrauti su vaiku. Paaiškino, jog 2010 m. liepos 2 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas, A. B. prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė naują tėvo bendravimo su sūnumi tvarką ir pavedė VTAS kontroliuoti, kaip vyksta bendravimas.

Pareiškėja nevykdė teismo nutarties, todėl A. B. kreipėsi į antstolį. Nurodė, jog nuo 2010 m. vasario iki 2010 m. spalio mėnesio tėvas vaiko visiškai nematė, o nuo spalio mėnesio A. B. bendravimas su vaiku vyko chaotiškai, pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl A. B., kaltindama jį naudojus smurtą prieš sūnų. Paaiškino, jog 2011 m. gegužės mėnesį gavus tėvų pranešimus dėl problemų, susijusių su tėvo ir sūnaus bendravimu, buvo priimtas sprendimas rengti A. B. susitikimus su vaiku vaikų gerovės centre „Pastogė“, tačiau nustatytu laiku pareiškėja vaiko į susitikimą su tėvu nepristatė.

Be to, nurodė, jog pareiškėja, pažeisdama Kauno miesto apylinkės nutartimi nustatytus įpareigojimus dėl tėvo bendravimo su vaiku, nuo 2010 m. birželio mėnesio iki spalio mėnesio buvo išvykusi su vaiku į Didžiąją Britaniją, dėl ko jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjai buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė, kurios išvadoje nurodyta, kad A. B. detalesniam ištyrimui, įtariant mąstymo sutrikimus, reikalinga nukreipti į Utenos ekspertinį skyrių stacionariam ištyrimui.

Teigė, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 nutartimi pareiškėjai paskirta stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė. Pažymėjo, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta nepilnamečio gyvenamoji vieta su tėvu iki bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas sprendimas. Nurodė, jog pareiškėjai nevykdant teismo nutarties, neatvykstant į teismo posėdžius buvo pradėta jos ir sūnaus paieška. Teigė, jog VTAS specialistės 2011 m. liepos 5 d. pranešime Nr. 19-10-1793 nurodyta, kad A.

B. namuose ir policijos komisariate įrašinėjo, filmavo, klausinėdama sūnų ką jam darė tėvas, vaiko senelė gąsdino jį, kad tėvas paims ir nuskriaus. Nurodė, jog atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, matydamas, kad A. B. nesiekia bendradarbiauti su vaiko tėvu, riboja jo bendravimą su vaiku, slapsto vaiką nuo tėvo, nuteikinėja prieš jį, nebendradarbiauja su specialistais, VTAS priėmė ginčijamą Įsakymą Nr. A-3929. Pažymėjo, kad įrašius asmenį į socialinės rizikos šeimų sąrašą, jam nėra daroma žala, priešingai – teikiama pagalba, kad būtų pašalintos tokio įrašymo priežastys.

Pažymėjo, jog pareiškėjos teiginys dėl Įsakymu Nr. A-3929 jai padarytos žalos yra nepagrįstas rašytiniais įrodymais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 57-60, t. 3) pareiškėjos skundą patenkino.

Pažymėjo, jog bylos duomenimis apie skundžiamą Įsakymą Nr. A-3929 pareiškėja sužinojo 2012 m. vasario 22 d., o 2012 m. vasario 27 d. kreipėsi į atsakovą dėl Įsakymo Nr. A-3929 kopijos įteikimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, kad realiai savo pažeistas teises apginti galėjo tik nuo vasario 27 d., todėl konstatavo skundo padavimo teismui terminą nepraleistą, kadangi skundas pateiktas 2012 m. kovo 21 d. Teismas, nurodė, jog nenustatė jokių A. B. įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą pagrindų, sąlygų ir priežasčių.

Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, socialinės rizikos šeima – tai šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.

Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Teismo vertinimu, įtraukimas į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą galimas tik nustačius bent vieną iš pirmiau minėtų socialinės rizikos veiksnių, dėl kurių iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, o išbraukimas iš tokios apskaitos yra galimas tokiems socialinės rizikos veiksniams išnykus. Nurodė, jog administracinės procedūros sprendimai, kurių pagrindu A.

B. įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl piktnaudžiavimo motinos valdžia (VTAS teikimas, baigiamasis administracinis aktas – Įsakymas Nr. A-3929) yra visiškai nemotyvuoti (jų faktinis pagrindas ir individuali argumentacija nėra viešai paskelbti), todėl teismui nėra aišku kokios objektyvios priežastys lėmė pareiškėjos įrašymą į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Tvirtino, jog atsakovas nenurodė, kokiomis konkrečiai tėvų valdžios pareigomis pareiškėja piktnaudžiauja.

Pažymėjo, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad gyvenimo sąlygos vaikui gyventi su motina buvo tinkamos. Teigė, jog byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas pareiškėją įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Akcentavo, jog esant reikalui pareiškėją konsultuoti socialinės paramos klausimais, teikti jai socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, teikti socialinę bei psichologinę pagalbą, sprendžiant iškilusias problemas yra reali galimybė ir neįrašius A.

B. į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-91, t. 3), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su teismo vertinimu dėl skundo padavimo termino. Teigė, jog pareiškėja apie ginčijamą Įsakymą buvo informuota 2010 m. spalio 17 d. raštu, kuris jai buvo išsiųstas paštu. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėja praleido skundo padavimo teismui terminą. Teigė, jog teismas nenurodė, kokias pareiškėjos teises pažeidžia Įsakymas, nenurodė jo panaikinimo pagrindų, įtvirtintų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje. Tvirtino, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinėmis rekomendacijomis, patvirtintomis Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. A1-207, kuriose pateikta išplėstinė „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka. Pažymėjo, jog teismas bylos aplinkybes vertino formaliai, nurodydamas, kad vaikui motinos namuose sudarytos tinkamos buities sąlygos, tačiau visiškai neatsižvelgė į įsiteisėjusiomis Kauno miesto apylinkės teismo nutartimis bei VTAS specialistų nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, jog pareiškėja atvirai reiškia neigiamas nuostatas tėvo atžvilgiu, netinkamai klausinėja vaiką apie veiksmus, kuriuos jos manymu tėvas atlieka su vaiku, kartu gyvenančių asmenų neigiamą įtaką, tėvai nuolat tarpusavyje konfliktuoja, dėl ko vaikas patiria emocinę ir psichologinę žalą. Pažymėjo, jog teikti socialines paslaugas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus galima tik socialinės rizikos šeimoms. Teigė, jog teismas formaliai vertino Įsakymo Nr. A-3929 teisėtumą ir pagrįstumą, neatsižvelgdamas į tai, kad šiam aktui priimti reikalingi duomenys atsispindi kituose dokumentuose, bei aplinkybę, jog informacija apie nepilnametį negali būti skleidžiama ir ja viešai disponuojama. Tvirtino, jog teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, jog buvo pagrindas pareiškėją įrašyti į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Pareiškėja su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko (b. l. 95-98, t. 3), nurodžiusi, kad apie skundžiamą Įsakymą Nr. A-3929 sužinojo 2012 m. vasario 26 d. iš A. B. civilinio ieškinio. Teigė, jog psichologų išvados patvirtina, kad vaikas patyrė tėvo fizinį ir seksualinį smurtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo pareiškėja įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl piktnaudžiavimo motinos valdžia teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino skundžiamą įsakymą Nr. A-3929, konstatavęs, kad šis individualus administracinis aktas visiškai nemotyvuotas, todėl teismas negali nustatyti, kokios objektyvios priežastys lėmė pareiškėjos įrašymą į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A-3929, vadovaudamasis Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. A1-212 5 punktu, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. A-2030 ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011 m. spalio 10 d. teikimu Nr. 19-10-2509 įrašė A. B. į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl piktnaudžiavimo motinos valdžia. (b. l. 121, t. 1).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1-3 dalys numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Įsakymas Nr. A-3929 neatitinka minėtų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Šiame įsakyme tik nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. A-2030 ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011 m. spalio 10 d. teikimą Nr. 19-10-2509, tačiau poveikio priemonės taikymas visiškai nemotyvuotas. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Todėl atsakovas, nusprendęs įrašyti A. B. į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl piktnaudžiavimo motinos valdžia, privalėjo tokį savo sprendimą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti, ypač turėdamas omenyje asmeninio bei šeiminio gyvenimo socialinį jautrumą. Tačiau įsakyme, kaip jau buvo minėta, nenurodyta kokiomis būtent faktinėmis aplinkybėmis (objektyviais duomenimis) remtasi priskiriant pareiškėjos šeimą socialinės rizikos šeimų grupei bei priimant ginčijamą sprendimą taikyti poveikio priemones. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog Įsakymo priėmimo motyvai nėra nurodyti ir jį lydinčiuose dokumentuose (inter alia Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011 m. spalio 10 d. teikime Nr. 19-10-2509).

Pažymėtina, jog administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. A-3929 yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui – Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, jog pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, nes objektyvių duomenų, kad pareiškėjai skundžiamas aktas buvo įteiktas iki 2012 m. vasario 27 d., nepateikta. Šio dokumento išsiuntimo neregistruota pašto siunta faktas neįrodo, kad pareiškėjai ši siunta buvo įteikta. Taip pat nėra pakankamai duomenų, kad pareiškėja iki 2012 m. vasario 22 d. turėjo pakankamai informacijos apie skundžiamo akto turinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė pareiškėją nepraleidusia skundo padavimo termino.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodė skundžiamo Įsakymo panaikinimo teisinio pagrindo, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius