2016-08-04 Nr. AB-15482-3-61-3-04392-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1608-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04392-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. S., A. A. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. M., V. Ū., J. S., A. A., A. Ž., P. J., K. Ž., P. V., A. G., A. K., R. Š., M. J., S. O., D. D., A. K., V. J., J. I. S., G. U., A. L. ir P. B. skundus atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 1D-6447(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 2 538,81 Eur (8 766,00 Lt).

Pareiškėja V. Ū. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti VRM 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 1D-6445(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 1 850,19 Eur (6 388,32 Lt).

Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 1D-7708(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 1 642,72 Eur (5 672 Lt). Taip pat prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 1D-7574(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 730,64 Eur (2 522,74 Lt).

Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-7983(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 1 470,85 Eur (5 078,54 Lt).

Pareiškėjas P. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 1D-7666(11); 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir VRM laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti VRM sprendimu paskirto dydžio pensiją.

Pareiškėjas K. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 1D-7906(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8471(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8558(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 1D-8634(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8595(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja M. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9232(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas S. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-98843(11); 2) priteisti iš atsakovo VRM laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9692(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9676(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 2 082,62 Eur (7 190,88 Lt).

Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9684(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja J. I. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9558(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas G. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-473(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 1 482,69 Eur (5 119,44 Lt).

Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-502(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas P. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1D-988(11); 2) priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 1 439,39 Eur (4 969,92 Lt).

Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai nurodė, kad 2012–2013 metais jiems buvo mokama, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl susidarė pensijos nepriemoka. Pareiškėjų nuomone, toks pensijos perskaičiavimas yra neteisėtas, pažeidžiantis jų teisę į nuosavybę, todėl jie įgijo teisę į susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovas VRM atsiliepime nurodė, kad su skundais nesutinka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjai 2012-2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo išmokėti pareiškėjams dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusios pensijos nepriemokos.

III. Pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priteisti susidariusią pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime vartojama sąvoka „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ taikoma tiems valstybinę pensiją gavusiems pareigūnams, kurie niekur daugiau nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų, todėl šie praradimai turėtų būti kompensuoti. Dirbusiems pareigūnams ekonominės krizės padariniai buvo lengvesni, nes be darbo užmokesčio, jie gaudavo dalį ir valstybinės pensijos. Pareiškėjos valstybinė pensija buvo sumažinta 20 procentų kas mėnesį, todėl jam turi būti priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, perduodant pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neatsakė į pareiškėjo skundo argumentus. Pareiškėjui buvo neteisėtai sumažinta pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo šios datos dar kartą buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas tvirtina, kad tokiu būdu buvo diskriminuojamas kaip pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjas, kaip socialinės grupės narys, t. y. kaip karių ir pareigūnų pensijų gavėjas. Įstatymų leidėjas, priimdamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis pensijų ribojimai pratęsti iki 2011 m. gruodžio 31 d., iki šiol nepagrįstai riboja nedirbančių pareigūnų ir karių pensijų gavėjų pensijos dydžius ir toliau diskriminuoja pareiškėją, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą. Pareiškėjo manymu, atsakovu nagrinėjamoje byloje turi būti Lietuvos valstybė, o ne VRM. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino VRM 2014 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1D-7708(11), kuris yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nekreipė dėmesio į pareiškėjo prašymą išreikalauti iš trečiojo suinteresuoto asmens rašytinius įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 4 nuostatas, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kiti pareiškėjai – E. M., V. Ū., A. Ž., P. J., K. Ž., P. V., A. G., R. Š., M. J., S. O., D. D., A. K., V. J., J. I. S., G. U., A. L., P. B.. – pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijo, nepateikė ir neprisidėjo prie apeliacinių skundų. Visą bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija (ABTĮ 136 str.), sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo jų atžvilgiu nenustatė, todėl dėl jų teisių ir pareigų atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų valstybinės pensijos buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos nepriemokas, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pripažinęs, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga yra garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl apeliantų argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apeliantų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotų apeliantų valstybinių pensijų neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos apeliantų teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti jų prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl apeliantų argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jų teises, t. y. diskriminuoja apeliantus kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir apeliantai, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei apeliantų, nėra duomenų, kad apeliantai buvo diskriminuojami. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pastebėtina, jog pirmiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Dėl pareiškėjo J. S. apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjo skundo argumentus, pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnis 1 dalis nustato, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Įstatymas nustato, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. A756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir į teismo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teismo sprendimas aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl apelianto argumentai dėl nemotyvavimo ar jo nepakankamumo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog VRM pagrįstai ir teisėtai apeliantams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintas valstybines pensijas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų J. S., A. A. ir A. K. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą o pareiškėjų J. S., A. A. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė