2017-11-28 Nr. BB-7046-1-85-1-00272-2012-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-293-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00272-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą ir nuteistųjų T. B. ir L. D. kasacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 13 d. nutarties.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo ir nebendrauti su G. P., S. T., V. V., T. B., D. Š., D. T., L. D., M. L., R. A..

T. B. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams trims mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo ir nebendrauti su G. P., S. T., V. V., R. K., D. Š., D. T., L. D., M. L., R. A..

T. B. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

L. D. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, bauda sumažinta iki 146 MGL (5498,36 Eur), įskaičius sulaikymo laikotarpį.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti G. P., S. T., V. V., D. Š., D. T., M. L., R. A., be to, G. P. išteisintas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 13 d. nutartimi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendis pakeistas, nurodant nuosprendžio rezoliucinėje dalyje įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes:

G. P., V. V., S. T., R. K., T. B., D. Š., D. T., L. D., M. L., R. A. ir D. S., J. R. (D. S. ir J. R. atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta ir išnagrinėta atskirai), veikdami bendrininkų grupe, įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, būtent: T. B. nurodymu 2012 m. kovo 10 d. M. L. ir R. A. išvyko automobiliu iš Lietuvos į Prancūziją įgyti vogtų automobilių, o 2012 m. kovo 22 d. S. T. automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno G. P. ir V. V. į Prancūziją jų parvairuoti. M. L. ir R. A. ne anksčiau kaip 2012 m. kovo 26 d. (tiksliau data ir aplinkybės nenustatyta) Prancūzijoje įgijo pavogtą automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 Eur vertės, ir 2012 m. kovo 26 d. jį perdavė G. P. ir V. V., taip pat šiems asmenims perdavė SIM korteles su abonentiniais numeriais ryšiui kelionės metu palaikyti ir navigacijos įrenginius, kuriuose nustatė maršrutą į Lietuvą, taip pat davė pinigų automobilių kurui kelionėje įsigyti. Po to G. P. kartu su V. V. vogtą automobilį išgabeno į Lietuvą, o jų kelionės maršrutą mobiliojo ryšio telefonu koordinavo S. T., kuris jo vairuojamu automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiuos pasitiko Lenkijoje ir 2012 m. kovo 28 d. rytą parlydėjo iki Lietuvos, kur T. B. kartu su R. K. pastarojo vairuojamu automobiliu „Škoda Superb“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasitiko pargabentą vogtą automobilį ir kartu su S. T. vairuojamu automobiliu lydėjo vogtąjį automobilį, kelionės metu žvalgydami kelią ir mobiliojo ryšio telefonu koordinuodami saugų judėjimą iki Tauragės miesto, kur S. T. nukreipė vogtą automobilį į iš anksto numatytą slėptuvę – P. T. priklausantį garažą Nr. 457, esantį Tauragės m., (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyve; jame kartu su G. P. vogtąjį automobilį „BMW X5“ paslėpė ir jį laikė iki 2012 m. kovo 28 d., 15.50 val. (kai kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai).

T. B., M. L. ir R. A. tęsiant nusikalstamą veiką, 2012 m. gegužės 12 d. T. B. nurodymu M. L. ir R. A. automobiliu išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką įsigyti vogtų automobilių ir kartu nugabeno J. R. ir D. S., kurie turėjo parvairuoti vogtus automobilius į Lietuvos Respubliką. Ne anksčiau kaip 2012 m. gegužės 16 d. (tiksliau data ir aplinkybės nenustatytos) M. L. ir R. A. Vokietijos Federacinėje Respublikoje įgijo du šioje šalyje vogtus automobilius – „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 75 000 Eur vertės, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. 20 val. iki 2012 m. gegužės 17 d. 14 val., ir automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 78 500 Eur vertės, pavogtą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. 21.30 val. iki 2012 m. gegužės 17 d. 05.30 val.; šiuos automobilius perdavė J. R. ir D. S., taip pat jiems perdavė SIM korteles su abonentiniais numeriais ryšiui kelionės metu palaikyti ir navigacijos įrenginius, kuriuose nustatė maršrutą į Lietuvos Respubliką. J. R. ir D. S. šiuos vogtus automobilius išgabeno į Lietuvą, jų kelionės maršrutą koordinavo L. D., kuris juos pasitiko Lenkijos Respublikoje, žemėlapyje nurodė kelionės maršrutą iki Lietuvos Respublikos sienos, perdavė D. S. radijo stotelę ryšiui palaikyti ir lydėjo savo automobiliu pargabenamus vogtus automobilius, kelionės metu žvalgydamas kelią ir radijo ryšiu koordinuodamas saugų judėjimą į Lietuvos Respubliką. 2012 m. gegužės 18 d. rytą (tikslesnis laikas nenustatytas) vogtiems automobiliams įvažiavus į Lietuvos Respubliką, juos pasitiko D. T. ir D. Š. vairuojamu automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kartu su Laimiu D. J. R. ir D. S. vairuojamus vogtus automobilius lydėjo į Tauragės miestą, žvalgydami kelią ir ryšio priemonėmis koordinuodami saugų vogtų automobilių judėjimą, apie 11.15 val. Jurbarko mieste J. R. ir D. S. vairuojamus vogtus automobilius stabdė policijos pareigūnai, tačiau jie nesustojo ir nuvažiavo. Policijos pareigūnams persekiojant vogtus automobilius, automobilis „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas J. R., Jurbarko rajone, Išdagų kaime, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į kliūtį, automobilio vairuotojas J. R. iš įvykio vietos pabėgo, o D. S. vogtą automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Jurbarko rajone, Leipgirių kaimo miške, pats pabėgo.

Pašalinta iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių aplinkybė, kad L. D. telefonu koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą.

Nurodyta nuspręstus sunaikinti daiktus, paimtus šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, konfiskuoti BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu R. K., T. B., L. D. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su G. P., V. V., S. T., D. Š., D. T., M. L., R. A. ir D. S., J. R. (šių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta ir išnagrinėta), įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: T. B. iki 2012 m. kovo 10 d. subūrė bendrininkų grupę apysunkiam nusikaltimui – nusikalstamu būdu gauto turto įgijimui – daryti, parengė nusikalstamų veikų planą ir paskirstė bendrininkų grupės nariams vaidmenis, tai yra T. B. organizavo ir kontroliavo užsienio valstybėse vogtų automobilių įgijimą; M. L. ir R. A. įgydavo neteisėtu būdu gautą turtą – užsienio šalyse vogtus automobilius – bei nugabendavo organizuotos grupės narius į užsienio valstybes iš ten parvairuoti pagrobtų automobilių; S. T. nugabendavo bendrininkų grupės narius į užsienio valstybes iš ten parvairuoti vogtų automobilių, lydėjo juos kelionėje į Lietuvos Respubliką, kur nukreipė automobilius į iš anksto numatytas vietas jiems paslėpti; R. K., D. Š., D. T., L. D. pasitikdavo į Lietuvos Respubliką parvaromus vogtus automobilius, lydėjo juos kelionėje ir nukreipė į iš anksto numatytas vietas automobiliams paslėpti; V. V., G. P., D. S., J. R. parvairuodavo užsienio valstybėse vogtus automobilius į iš anksto numatytas vietas Lietuvos Respublikoje.

Vykdant susitarimą pagal iš anksto aptartą planą, T. B. nurodymu 2012 m. kovo 10 d. M. L. ir R. A. išvyko automobiliu iš Lietuvos Respublikos į Prancūzijos Respubliką įgyti vogtų automobilių, o 2012 m. kovo 22 d. S. T. automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno G. P. ir V. V. į Prancūzijos Respubliką parvairuoti vogtų automobilių. M. L. ir R. A. ne anksčiau kaip 2012 m. kovo 26 d. (tikslesnė data ir aplinkybės nenustatytos) Prancūzijos Respublikoje įgijo automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 50 000 Eur vertės, pavogtą Prancūzijos Respublikoje 2012 m. kovo 26 d., ir perdavė šį automobilį G. P. ir V. V., taip pat šiems asmenims perdavė SIM korteles su abonentiniais numeriais ryšiui kelionės metu palaikyti ir navigacijos įrenginius, kuriuose nustatė maršrutą į Lietuvos Respubliką, taip pat davė pinigų automobilių kurui kelionėje įsigyti. Po to G. P. kartu su V. V. vogtą automobilį išgabeno į Lietuvos Respubliką, o jų kelionės maršrutą mobiliojo ryšio telefonu koordinavo S. T., kuris automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lenkijos Respublikoje pasitiko G. P. ir V. V., pargabenančius vogtą automobilį, ir 2012 m. kovo 28 d. rytą parlydėjo iki Lietuvos Respublikos teritorijos. T. B. kartu su R. K. jo vairuojamu automobiliu „Škoda Superb“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasitiko pargabentą vogtą automobilį ir kartu su S. T. automobiliu juos lydėjo, kelionės metu žvalgydami kelią ir mobiliojo ryšio telefonu koordinuodami saugų vogto automobilio judėjimą iki Tauragės miesto, kur S. T. nukreipė jį į iš anksto numatytą slėptuvę – P. T. priklausantį garažą Nr. 457, esantį Tauragės m., (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyve, čia kartu su G. P. vogtąjį automobilį paslėpė ir laikė jį iki 2012 m. kovo 28 d., 15.50 val., kai kratos metu vogtą automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant iš anksto aptartą planą, 2012 m. gegužės 12 d. T. B. nurodymu M. L. ir R. A. automobiliu išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką įsigyti vogtų automobilių ir tuo pačiu automobiliu nugabeno J. R. ir D. S., kurie turėjo parvairuoti vogtus automobilius į Lietuvos Respubliką. Ne anksčiau kaip 2012 m. gegužės 16 d. (tikslesnė data ir aplinkybės nenustatytos) M. L. ir R. A. Vokietijos Federacinėje Respublikoje įgijo šioje šalyje pavogtus du automobilius – „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 75 000 Eur vertės, pavogtą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d., 20 val., iki 2012 m. gegužės 17 d., 14 val., ir automobilį „BMW X5“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), 78 500 Eur vertės, pavogtą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d., 21.30 val., iki 2012 m. gegužės 17 d., 05.30 val., bei perdavė šiuos automobilius J. R. ir D. S., taip pat jiems perdavė SIM korteles su abonentiniais numeriais ryšiui kelionės metu palaikyti ir navigacijos įrenginius, kuriuose nustatė maršrutą į Lietuvos Respubliką. J. R. ir D. S. šiuos vogtus automobilius išgabeno į Lietuvos Respubliką, jų kelionės maršrutą mobiliojo ryšio telefonu koordinavo L. D., kuris juos pasitiko su automobiliu Lenkijos Respublikoje, žemėlapyje nurodė kelionės maršrutą iki Lietuvos Respublikos sienos, perdavė D.

S. radijo stotelę ryšiui palaikyti ir lydėjo savo automobiliu pargabenamus vogtus automobilius, kelionės metu žvalgydamas kelią ir radijo bei mobiliojo ryšio telefonu koordinuodamas saugų jų judėjimą į Lietuvos Respubliką. 2012 m. gegužės 18 d. rytą (tikslesnis laikas nenustatytas) vogtiems automobiliams įvažiavus į Lietuvos Respubliką, juos pasitiko D. T. ir D. Š. šio vairuojamu automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po to jie kartu su L. D. J. R. ir D. S. vairuojamus vogtus automobilius lydėjo į Tauragės miestą, žvalgydami kelią ir ryšio priemonėmis koordinuodami saugų vogtų automobilių judėjimą; apie 11.15 val.

Jurbarko mieste J. R. ir D. S. vairuojamus vogtus automobilius stabdė policijos pareigūnai, tačiau automobiliai nesustojo ir nuvažiavo. Policijos pareigūnams persekiojant vogtus automobilius, automobilis „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas J. R., Jurbarko rajone, Išdagų kaime, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į kliūtį, automobilio vairuotojas J. R. iš įvykio vietos pabėgo, o D. S. vogtą automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Jurbarko rajone, Leipgirių kaimo miške, pats pabėgo.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. K. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) ir bylą nutraukti arba grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, nesilaikė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principų. Be to, dėl kitų kaltinamųjų išskirtoje baudžiamojoje byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kartu joje išspręstas ir R. K. kaltės klausimas.

2.2. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į BPK 20, 305, 320 ir 332 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, nurodoma apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius pažymint, kad jie turi būti įrodyti.

2.3. Kasatoriaus manymu, teismų sprendimuose nebuvo individualizuoti nuteistojo R. K. veiksmai, neatskleistas nusikalstamos veikos turinys, nėra aiški jo kaltė ir jos forma. Nors R. K. inkriminuoti nusikalstami veiksmai kildinami iš bendrininkavimo, tačiau nuosprendyje nėra atskleista, kuo pasireiškė bendrininkavimas, kokie bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kas ir kokiomis aplinkybėmis įgijo, naudojo ar realizavo nusikalstamu būdu gautą turtą, ar R. K. žinojo, kad įgytas, naudojamas ar realizuotas turtas buvo gautas nusikalstamu būdu.

2.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes, daug dėmesio skyręs L. D. apeliacinio skundo argumentams, į R. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus pirmiau nurodytais minėtais klausimais neatsakė, o tik deklaratyviai konstatavo, kad jie vertinami analogiškai (nutarties 8.12 p.). Kasatorius, akcentuodamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo problemą, nurodo, kad G. P., V. V., J. R. ir D. S. vairavo vogtus automobilius, tai reiškia, kad jie naudojo, o ne įgijo nusikaltimu užvaldytus daiktus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad M. L. ir R. A. įgydavo neteisėtu būdu gautą turtą. Pasak kasatoriaus, liko neaišku, kas gi įgydavo, o kas naudodavo neteisėtu būdu gautą turtą ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, t. y. neatskleistas įgijimas, byloje nėra objektyvių duomenų, kad R. K. įgijo, naudojo ar realizavo transporto priemones. Tai, kad T. B. ir R. K. įgijo ir lydėjo „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės metu žvalgydami kelią, kad R. K. lydėjo minėtą automobilį iki Tauragės miesto, nėra užfiksuota bylos duomenyse, o iš jų matyti, kad automobilis „Škoda Superb“, kurį tariamai vairavo R. K. (nors šis faktas taip pat nenustatytas), buvo fiksuotas tik Jurbarko miesto ribose. Pasak kasatoriaus, šias aplinkybes iš dalies patvirtino tik nuteistasis G. P. ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisiamajame posėdyje tai paneigė paaiškinęs, kad tokius parodymus davė dėl jam daromo spaudimo. Nesutikdamas su teismo atliktu G. P. parodymų vertinimu, kasatorius teigia, kad teismas nepatikrino, ar policijos pareigūnai P. D. ir Ž. M. iš tikrųjų vykdė slaptą sekimą Palankinės kaime, kadangi nėra jokių slapto sekimo protokolų, patvirtinančių G. P. nurodytas aplinkybes. Dėl to minėtų pareigūnų parodymais, duotais nuo įvykio praėjus maždaug metams laiko, kasatoriaus nuomone, nėra pagrindo remtis.

2.5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai negali vadovautis kriminalinės žvalgybos protokolais ir pripažinti juos įrodymais, kadangi nepatikrino jų teisėtumo – atitinkamus gynybos prašymus teismai atmetė. Kasaciniame skunde nurodoma 2016 m. vasario 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis, kurioje išaiškinta, kad duomenys, gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus (iki ikiteisminio tyrimo pradžios), pripažįstami įrodymais esant sąlygai – jei tiksliai laikytasi įstatymuose nustatytų operatyvinių veiksmų atlikimo ir priemonių naudojimo pagrindų bei tvarkos. Taigi, kiekvienoje baudžiamojoje byloje teismai privalo patikrinti operatyvinių veiksmų ir priemonių sankcionavimo ir taikymo teisėtumą ir tik tuomet šiuo būdu gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Šiame kontekste kasatorius pabrėžia BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pažymi, kad tuo atveju, kai kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinius (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmus, teismas privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139/2015).

2.6. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio neaiškumo dėl to, už kokiu laiku padarytą veiką R. K. buvo nuteistas (už 2012 m. kovo 28 d., už 2012 m. gegužės 18 d.). Be to, kasatorius nurodo, kad R. K. buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas (pirmosios instancijos teismas į bausmės atlikimo laiką įskaitė sulaikymo laikotarpį ir kardomąjį kalinimą nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 4 d.), tai reiškia, kad jis 2012 m. gegužės 18 d. buvo suimtas, todėl šiuo laiku negalėjo dalyvauti darant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas tai pripažino, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje (8.11–8.12 punktuose) nurodė, kad R. K. su L. D. telefonu nurodinėjo, kur važiuoti J. R. ir D. S., o tai visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, nes tarp šių asmenų apskritai jokių kontaktų fiksuota nebuvo.

2.7. Kasaciniame skunde teigiama, kad pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes šioje baudžiamojoje byloje R. K. ir kiti nuteistieji buvo pripažinti kaltais dar nesant priimtam Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiui ir tai buvo padaryta priimant apkaltinamuosius nuosprendžius: Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-670/2016 D. S. ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-51-670/2016 J.

R.. Minėtuose nuosprendžiuose buvo konstatuota, jog D. S. ir J. R., dalyvaudami organizuotoje grupėje, įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Aprašant nusikalstamą veiką, be kita ko, nurodyta, kad buvo parengtas planas, pagal kurį R. K., D. Š., D. T., L. D. pasitiks į Lietuvos Respubliką parvaromus vogtus automobilius, lydės juos kelionėje ir nukreips automobilius į iš anksto numatytas vietas joms paslėpti; J. R., V. V., G. P., D. S. parvairuos užsienio valstybėse vogtus automobilius į iš anksto numatytas vietas Lietuvos Respublikoje.

Kasatorius pažymi, kad priimant nuosprendį bylose Nr. 1-51-670/2016 ir Nr. 1-52-670/2016 (jais nuteisti D. S. ir J. R.) R. K. ir kitų kaltinamųjų kaltės klausimas nebuvo nagrinėjamas, R. K. net nebuvo apklaustas, tačiau nuosprendžiuose pasisakyta tiek dėl jo, tiek ir dėl kitų kaltinamųjų kaltės. Be to, minėtas baudžiamąsias bylas paraleliai išnagrinėjęs tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismas jas prijungė prie šios baudžiamosios bylos Nr. 1-8-384/2016; taip buvo pažeistos ne tik LR Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, bet ir Europos žmogaus teisių ir pamatinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad teismai nesuteikė teisės apklausti D. S. ir J. R. nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, nors to buvo prašoma. Gynyba ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad ši situacija nesusidarytų, dėl baudžiamųjų bylų išskyrimo buvo teikiami skundai, tačiau nė vienas teismas to nepaisė. Susidariusioje situacijoje gynyba, išskirtoje byloje nebūdama proceso šalis, neturi jokių teisinių procesinių galimybių prašyti atnaujinti baudžiamųjų bylų, kuriose įsiteisėjęs neteisėtas nuosprendis.

Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į tai, kad nors šios bylos tiesiogiai tarpusavyje susijusios su pagrindine byla, jose yra išspręstas kaltės klausimas kitų asmenų (kurių byla tuo metu buvo dar nagrinėjama), svarstytinas klausimas dėl baudžiamosios bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius teigia esąs įsitikinęs, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesilaikė BPK 20, 305, 320 straipsnių ir 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

3.2. Kasaciniame skunde pirmiausia pasisakoma dėl operatyvinių ir procesinės prievartos priemonių teisėtumo, išdėstomos 2002 m. birželio 20 d. OVĮ (nuostatos su pakeitimais, galiojusiais byloje nagrinėjamų įvykių metu), jį pakeitusio 2012 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) nuostatos (OVĮ 9, 10, 11 straipsniai, KŽĮ 8, 10, 11 straipsniai), nurodoma, kad įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo bei jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus.

3.3. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ši byla kilo iš medžiagos, surinktos taikant operatyvinės veiklos metodus, t. y. neva įtariant, kad jis (T. B.) galbūt subūrė grupuotę, kuri užsiima užsienyje vogtų automobilių pargabenimu į Lietuvą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios informacijos netikrino, neišreikalavo, kad operatyvinės žvalgybos subjektas išslaptintų pirminę informaciją apie būtinumą atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, ir šios medžiagos neištyrė. Kasatorius pažymi, kad jo gynėjas (taip pat R. K. ir L. D. gynėjai) tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašė tai padaryti, bet teismai prašymus atmetė, apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje suteikta galimybe tirti bylos aplinkybes, kad nustatytų techninių priemonių naudojimo jo (T. B.) atžvilgiu faktinį atlikimo pagrindą, kartu motyvuotai neatsakė į apeliacinio skundo argumentą.

3.4. Teismo nutartyje, atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindo, nurodyta, kad visi teikimai dėl kriminalinės žvalgybos ir teismo nutartys yra išslaptinti, tačiau, pasak kasatoriaus, veiksmų ir priemonių taikymas buvo sankcionuotas įstatymo numatytų pareigūnų, o tai rodo buvus tik teisinį pagrindą operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti ir niekaip nepatvirtina, kad buvo įgyvendintos ir kitos jų taikymo sąlygos. Kasatorius įsitikinęs, kad siekiant nustatyti, ar elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolu užfiksuota atitinkama informacija, ar operatyvinis sekimas ir jo metu gauti duomenys buvo gauti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, buvo būtina patikrinti OVĮ ir BPK numatytų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų taikymo jam (T. B.) teisėtumą (t. y. teisinio ir faktinio pagrindų buvimą). Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu pateikta išvada yra formali, nepagrįsta (negali būti pripažįstama tinkamu minėtų veiksmų, teisėtumo patikrinimu), taip pat tokia išvada negali būti laikoma ir tinkamu atsakymu į esminius apeliacinio skundo argumentus, o teismo atliktas įrodymų vertinimas – atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pasak kasatoriaus, taip apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, tinkamai ir motyvuotai neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus, taigi iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

3.5. Kasatorius teigia, kad byloje vykdytas baudžiamasis procesas tęsėsi nepateisinamai ilgai, dėl to padaryti esminiai BPK 1, 2 straipsnių pažeidimai neužtikrinant tinkamo proceso funkcionavimo ir jo, kaip kaltinamojo, teisių į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, kaip to reikalauja BPK 44 straipsnio 5 dalis, teisės į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), kartu neįgyvendinta ir BPK 1 straipsnyje numatyta baudžiamojo proceso paskirtis, BPK 2 straipsnio nuostatos.

3.6. Kasatorius pažymi, kad, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio (protingo) laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas išvadai dėl pernelyg ilgos proceso trukmės kaip išimtinės aplinkybės, tokiu atveju BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus galimybė švelninti ar panaikinti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama su konkrečios bylos aplinkybėmis, nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme; teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Kasatorius nurodo, kad ilga proceso trukmė gali lemti ne vien tik švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės taikymą, bet gali būti pagrindas skirti švelnesnę už sankcijoje numatytą minimalią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7- 45/2007). Be to, pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, numatančią švelnesnės už sankcijoje numatytą bausmės skyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

3.7. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012 m. kovo 28 d., todėl tai laikytina baudžiamojo proceso pradžios laiku, ir nors šis procesas (dėl kasatoriaus) nėra pasibaigęs (kol nebus išnagrinėtas šis kasacinis skundas), tačiau, net ir laikant apeliacinės instancijos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį baudžiamojo proceso pabaiga, penkerius metus vykdytas baudžiamasis persekiojimas dėl apysunkio nusikaltimo akivaizdžiai buvo per ilgas ir pažeidė jo teises į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis) bei į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju (kai pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą ikiteisminis tyrimas dėl apysunkio nusikaltimo turėjo būti baigtas per šešis mėnesius) ikiteisminis tyrimas iš esmės buvo nesudėtingas, jis savo veiksmais nesudarė jokių kliūčių tirti ir nagrinėti bylą – atvykdavo atlikti procesinių veiksmų, dalyvavo teismo posėdžiuose, nebuvo pasislėpęs. Taigi vykdyto baudžiamojo persekiojimo ilga trukmė sietina išimtinai su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei teismų netinkamu ir nepakankamai operatyviu darbu. Be to, kasatorius teigia, kad, pradėjus baudžiamąjį procesą ir jį vykdant, jis patyrė procesinius suvaržymus, negalėjo ir negali būti tikras dėl savo likimo tol, kol šis procesas nėra baigtas galutiniu neskundžiamu sprendimu, jis yra priverstas gyventi baimėje, atsirado nemalonių padarinių sveikatai, socialiniam gyvenimui, darbui. Pasak kasatoriaus, pernelyg ilgai prieš jį nukreipta baudžiamojo proceso trukmė yra atskiras pagrindas jį nutraukti. Tai, kad minėtas procesas turėjo neigiamos įtakos jo gyvenimui: buvo sulaikytas, dauguma teisių buvo apribotos, ilgus metus buvo priverstas bendrauti su teisėsaugos institucijomis, patyrė išgyvenimus, kasatoriaus įsitikinimu, taip pat laikytina tam tikra bausme.

3.8. Kasaciniame skunde pažymima (aiškinant Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą), kad kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-444/2011, 2K-214/2013) nekaltumo prezumpcijos principas laikomas pažeistu, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kasatorius teigia, kad jis ir kiti nuteistieji buvo pripažinti kaltais padarę inkriminuotas nusikalstamas veikas dar nesant šiam (skundžiamam) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiui, tai padaryta priimant Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-670/2016 – dėl D. S., ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-51-670/2016 – dėl J. R. (išvardintos baudžiamosios bylos buvo prijungtos prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos).

3.9. Kasatorius atkreipia dėmesį į minėtų nuosprendžių turinį – juose nurodyta, jog D. S. ir J. R., dalyvaudami organizuotoje grupėje, įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, būtent: jis (T. B.) iki 2012 m. kovo 10 d., subūręs organizuotą grupę nusikalstamu būdu gautam turtui įgyti ir parengęs nusikalstamos veikos planą bei paskirstęs organizuotos grupės nariams vaidmenis, taip organizavo ir kontroliavo užsienio valstybėse vogtų automobilių įgijimą. Šios ir kitos nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės reiškia, kad minėtose baudžiamosiose bylose priimtuose nuosprendžiuose, kuriais nuteisti D. S. ir J. R., teismai pasisakė ir dėl kasatoriaus bei kitų kaltinamųjų kaltės, nors kasatorius nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis (kaltinamasis) nebuvo apklaustas, o apklausiant D. S. ir J. R. pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar teisme jis ir jo gynėjas nedalyvavo, negalėjo užduoti klausimų, be to, D. S. ir J. R. nebuvo apklausti teisme nagrinėjant šią bylą, tačiau teismas rėmėsi jų parodymais (kaip patikimais) jų neapklausęs, o tai neabejotinai suvaržė jo, kaip kaltinamojo, teises.

3.10. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė ir MRT ryšio priemonėmis užfiksuotais duomenimis, t. y. SMS žinutėmis, skambučiais (rėmėsi kaip įrodymu, patvirtinančiu nuteistųjų bendravimo tarpusavyje bei žinojimo apie įgytą nusikalstamu būdu turtą aplinkybes). Pasak kasatoriaus, skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas šių duomenų tinkamai neištyrė, o tik perkėlė juos iš kaltinamojo akto. Taip pat nebuvo pakankamai ištirta bei patikrinta ir MRT ryšio priemonių priklausomybė konkretiems asmenims, perduotos informacijos turinys. Pasak kasatoriaus, tai, kam priklausė ryšio priemonės, be P. D. parodymų, nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai, pareigūnas P. D. teigė, kad visus atpažino iš balsų, tuo tarpu nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė ir objektyviai balsai neidentifikuoti.

3.11. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai nepateikė išvadų dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, nepasisakė, kokie įrodymai pagrindžia jo veiksmų turinį. Kasatorius pabrėžia, kad nė vienas iš kaltinamųjų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė, jog jis subūrė nusikalstamą grupę ir jai vadovavo, davė kokius nors nurodymus. Nuteistojo teigimu, taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis ir R. K. lydėjo „BMW X5“ žvalgydami kelią, nes tokie veiksmai nėra niekur užfiksuoti.

3.12. Reziumuodamas kasatorius nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2009, 2K-159/2011 ir kt.).

4. Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

4.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos principą, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas; šie pažeidimai lėmė ir neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą.

4.2. Kasaciniame skunde bendrai aptarus kasacijos pagrindus nurodoma apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas (jų nesilaikymą) ir teigiama, kad teismų argumentai dėl ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų nuteistųjų (kitoje byloje) J. R. ir D. S. parodymų (perskaitytų BPK 276 straipsnio tvarka) vertinimo kaip įrodymų prieštarauja BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams.

4.3. Kasatoriaus manymu, J. R. ir D. S. parodymais grįsti jo (L. D.) kaltę teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo, kadangi kasatoriui nebuvo sudaryta galimybė tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims (taip suvaržyta jo teisė apklausti kaltinimo liudytojus (BPK 44 straipsnio 7 dalis), pats jis nagrinėjant ar tiriant J. R. ir D. S. bylą nedalyvavo, tuo tarpu jų vaidmuo faktiškai atitiko bendrininkų, dariusių nusikalstamas veikas su kasatoriumi ir kitais nuteistaisiais šioje byloje, vaidmenį.

4.4. Kasatoriaus vertinimu, Kauno apygardos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017, kurioje nurodyta, jog teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teismo posėdyje ir tik tuo atveju, jeigu tokie įrodymai buvo surinkti toje pačioje ikiteisminio tyrimo byloje ar teisme. Šiuo atveju J. R. ir D. S. parodymai – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme – buvo gauti kitoje (ne L. D.) byloje. Kartu kasatorius pažymi, kad, pagal teismų praktiką, tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės (kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme), pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą ir yra nesuderinama su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).

4.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai nesigilino ir netyrė, ar šioje byloje galima buvo panaudoti anksčiau J. R. ir D. S. duotus parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jų apklausti laikantis atitinkamų reikalavimų (nebuvo atsakyta į klausimus, ar J. R. ir D. S. nedalyvavimo teismo procese priežastis buvo svarbi, ar yra pakankamų galimybių tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą). Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės praktikos, kurioje nurodyta, kad „<...> teismas nuosprendyje gali remtis įtariamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ir tais atvejais, kai jais įrodinėjama kito kaltinamojo padaryta nusikalstama veika, jei šie parodymai perskaitomi teisiamajame posėdyje. Tačiau ir tokiu atveju turi būti užtikrinta kaltinamojo teisė į gynybą, rungtynišką procesą, būtent teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad šie būtų apklausti (BPK 44 straipsnio 7 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas). Kasatoriaus nuomone, bendrakaltinamųjų (iš jų – D. S. ir J. R.) parodymai gali būti nepatikimi atsižvelgiant į jų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, todėl jų parodymai reikalauja griežtesnio patikrinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Kasatorius L. D. daro išvadą, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo remtis jį kaltinančiais D. S. ir J. R. parodymais, o jeigu ir rėmėsi, tai privalėjo patikrinti šių asmenų, tiesiogiai neapklaustų teismo posėdyje, parodymų patikimumą bei nustatyti, ar yra pakankamų kompensacijų dėl to, kad kasatorius neturėjo realios galimybės nei vienoje, nei kitoje byloje užduoti klausimus minėtiems asmenims.

4.6. Kasatorius pažymi BPK reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžiui ar nutarčiai, pažeidimą (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir šiame kontekste nurodo, kad skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, jog jis (L. D.) telefonu koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą, tačiau kokiais duomenimis šis faktas nustatytas – nenurodyta, nes nepateikta nė vieno tokio pokalbio įrašo išklotinė. Iš byloje esančių protokolų dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo matyti, kad 2012 m. kovo 25 d., nuo 19.37 val. iki 23.01 val., S. T. telefonu bendravo pakaitomis su R.

K. ir D. S.; S. T. vienu automobiliu, o R. K. ir L. D. – kitu automobiliu lydėjo D. S. vairuojamą automobilį; R. K., S. T. ir L. D. D. S. pranešinėjo apie galimas kliūtis kelyje, davė nurodymus, kokiu greičiu važiuoti ir dėl kitų svarbių aplinkybių (7 t., b. l. 11–13). Tačiau šie pokalbiai susiję su pirmuoju tęstinės veikos epizodu, kuris L. D. neinkriminuotas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į L. D. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamoje nutartyje padarė prieštaringas išvadas ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (pasisakydamas apie L.

D. vaidmenį bendrininkų grupėje, nurodė jo santykius su kitais nuteistaisiais atliekant neteisėtus veiksmus pirmajame epizode). Tai rodo, kad teismas ne tik nesilaikė nuosprendžiui ar nutarčiai keliamų reikalavimų, bet ir, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, neišsamiai, paviršutiniškai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Antai skundžiamame nuosprendyje konkrečiai nenurodyta, kokiais telefoniniais pokalbiais remiamasi darant išvadą apie nuteistųjų nusikalstamų veiksmų derinimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pokalbių protokolai ištirti teisiamojo posėdžio metu, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose pokalbių protokoluose yra duomenų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R.

K. ir L. D. dalyvavo bendrininkų grupėje. Toliau kasaciniame skunde cituojamas skundžiamos nutarties 8.15 punktas dėl keleto pokalbių ir SMS žinučių duomenų (kaip patvirtinančių bendrus T. B., R. K., L. D. veiksmus abiejuose veikos epizoduose) ir teigiama, kad, motyvuodamas L. D. apeliacinio skundo atmetimą, teismas pasitelkė įrodymus, apibūdinančius jo dalyvavimą ir vaidmenį visoje nusikalstamoje veikoje, įskaitant abu šios veikos epizodus. Taip kilo abejonių dėl nešališkumo ir išsamaus bei objektyvaus bylos nagrinėjimo.

4.7. Kasatorius, tęsdamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje (aprašomojoje dalyje) išdėstytų teiginių citavimą (iš nutarties 8.16 punkto), taip pat pateikdamas citatų iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teigia, kad nutartyje klaidingai nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė L. D. telefoninių pokalbių kontrolės duomenimis. Priešingai, pasak kasatoriaus, nuosprendžio aprašomosios dalies fragmentai iliustruoja, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės duomenimis teismas pakankamai svariai rėmėsi, o dėl to jo (L.

D.) apeliaciniame skunde ir buvo pateikti įtikinami argumentai dėl šių duomenų neištyrimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos neatsakė, neįsigilino į apskųstą Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendį ir taip iš esmės pažeidė kasatoriaus teisę į sąžiningą procesą. Be to, nors apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad šalinama iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių tai, kad L. D. telefonu koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą, tos pačios nutarties aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „<...> duomenų, kurie patvirtintų, kad L.

D. telefonu koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą antrame tęstinės nusikalstamos veikos epizode, t. y. įgyjant du Vokietijoje pavogtus automobilius BMW X5 – nėra“, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje (pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį) išdėstė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes apie tai, kad „J. R. ir D. S. kelionės maršrutą koordinavo L. D., kuris juos pasitiko su automobiliu Lenkijos Respublikoje, L. D. J. R. ir D. S. žemėlapyje nurodė kelionės maršrutą iki Lietuvos Respublikos sienos, perdavė D.

S. radijo stotelę ryšiui palaikyti ir lydėjo savo automobiliu pargabenamus vogtus automobilius kelionės metu žvalgydamas kelią, ir radijo ryšiu koordinavo saugų vogtų automobilių judėjimą į Lietuvos Respubliką. <...>“ Taigi, teismas, šalindamas nepasitvirtinusią kaltinimo aplinkybę, kartu ją paliko pakeistoje kaltinimo formuluotėje. Kasatorius sprendžia, kad skundžiamos nutarties turinys (aprašomoji ir rezoliucinė dalys) yra prieštaringas, kadangi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog byloje nėra duomenų, kad L.

D. telefonu koordinavo kitų nuteistųjų veiksmus, vis dėlto vėliau nurodo, kad jis koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą. Dėl to lieka neaišku, kokias tikrąsias faktines aplinkybes nustatė ir suformulavo tokią nutartį priėmęs teismas.

4.8. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo netinkamai taikytos baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (dėl bendrininko vaidmens) ir BK 189 straipsnio 2 dalies (dėl alternatyvių veikų aiškinimo) nuostatos. Kasatorius pažymi, kad teismai, priskirdami jam vykdytojo vaidmenį, padarė išvadą, jog jis (L. D.) pats asmeniškai (kaip vykdytojas) padarė nusikaltimą (BK 24 straipsnio 3 dalis), numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimas ar realizavimas), tačiau su tuo nuteistasis nesutinka. Teismai nustatė, kad jis (L. D.) koordinavo kitų asmenų maršrutą, juos lydėjo bei palaikė su jais ryšį radijo ryšiu, žvalgė kelią, o tokie veiksmai, kasatoriaus manymu, nelaikytini nei įgijimu, nei turto naudojimu, nei juo labiau turto realizavimu, nes jis nebuvo įlipęs į pavogtas transporto priemones, jų nevairavo, jomis nesinaudojo, nedarė šioms priemonėms jokio fizinio poveikio, jų nevaldė taip, kad būtų galima teigti apie laisvą galimybę naudotis šiuo turtu kaip savo. Taigi jis (L. D.) tik koordinavo kelionę, informavo apie maršrutą, stebėjo kelią ir tai nereiškia objektyviųjų inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių buvimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Be to, jis suvokė, jog vogtos transporto priemonės, kad ir neteisėtai, jam nepriklausys. Kasatoriaus manymu, skundžiamus sprendimus priėmę teismai, darydami išvadas, kad jis (L. D.) veikė kaip vykdytojas bendrininkų grupėje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškiai suformuotos praktikos analogiškų faktinių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2016, neteisingai taikė BK 24, 25 straipsnių nuostatas. Kasaciniame skunde išdėstomos šios BK įtvirtintos ir teismų praktikoje išaiškintos nuostatos, apibūdinančios bendrininkavimo požymius, formas, bendrininkų rūšis ir atsakomybę (BK 26 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-657/2012). Kasatoriaus L. D. teigimu, jo veiksmai negalėjo būti vertinami kaip vykdytojo.

4.9. Kasaciniame skunde aptariamas klausimas ir dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnis). Nuteistasis, vertindamas nusikalstamų veikų aprašyme nurodytas jų padarymo faktines aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo nuorodą, jog nesant prokuroro apeliacinio skundo negalima pasunkinti T. B., M. L. ir R. A. padėties kvalifikuojant jų veikas, taip pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (nuteistųjų veiksmus kvalifikavo kaip tęstinę veiką). Taip susidarė situacija, kad kasatorius pripažintas kaltu veikęs vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, antrame epizode (automobilio vagystė Vokietijoje ir šio automobilio įgijimas), kuriame veikė ir kiti nuteistieji, pripažinti kaltais dėl šios veikos abiejų epizodų. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje naujai išdėstyta ir pirmosios instancijos teismo metu nenagrinėta teisinio vertinimo aplinkybe, kuri jam svarbi, ir yra įsitikinęs, kad taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį, kurios vienas iš siekių yra „<...> tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas <...>“.

4.10. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sustabdžiusi bylos nagrinėjimą 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-483/2016, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar BPK 320 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui pabloginti kito nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

4.11. Kasatorius, pacitavęs Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą (dėl apeliacinio nagrinėjimo ribų) ir remdamasis pirmiau skunde nurodytomis šios bylos aplinkybėmis, teigia manantis, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą turėjo dar apeliacinės instancijos teismas, tačiau to nepadarė, todėl prašo tai daryti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nes tinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 189 straipsnio 2 dalies taikymas šioje baudžiamojoje byloje nustatant, ar nuteistųjų veiksmais buvo padarytos dvi atskiros veikos, ar vis dėlto tai buvo vienos veikos du epizodai, turės įtakos kasatoriaus L. D. teisinei padėčiai.

5. Atsiliepimu į nuteistojo R. K. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą ir nuteistųjų T. B. ir L. D. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius prašo kasacinius skundus atmesti.

5.1. Dėl nuteistojo R. K. gynėjo advokato M. Zabitos kasacinio skundo prokuroras atsiliepime nurodo, kad, priešingai nei teigiama skunde, teismų sprendimuose nuteistojo R. K. veiksmai yra detaliai individualizuoti, atskleisti jo padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, išdėstyta išsami įrodymų analizė. Pasak prokuroro, byloje nustatyta, kad R. K. bei kiti bendrininkai, įsigydami pagrobtą automobilį ir juo naudodamiesi, veikė bendrininkų grupe, jis buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas ir veikė tiesiogine tyčia, kryptingai, siekiant bendro nusikalstamo rezultato. Tai, kad R. K. vairavo kitą automobilį, užtikrindamas vogto automobilio gabenimo saugumą, neprieštarauja išvadai dėl bendravykdytojo vaidmens realizuojant BK 189 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

5.2. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl to, kad nebuvo nustatyta, jog operatyvinės veiklos subjektai nesilaikė OVĮ pagrindų. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl kaltinimo, susijusio su 2012 m. gegužės 18 d., nes ši kaltinimo dalis R. K. neinkriminuota, o tai, kad teismo nutartyje nurodyta, jog „R. K., S. T. ir L. D. D. S. pranešinėja apie galimas kliūtis kelyje“, t. y. R. K. paminėjimas, tėra rašybos klaida, neturinti esminės reikšmės nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl ištaisytina vadovaujantis BPK nuostatomis.

5.3. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl J. R. ir D. S. baudžiamųjų bylų išskyrimo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo yra nepagrįsti, nes iš bylos medžiagos matyti, kad J. R. bei D. S. buvo pasislėpę nuo teismo, tai trukdė ir vilkino bylos nagrinėjimą teisme. Nesiėmus įstatyme numatytų priemonių, t. y., vadovaujantis BPK 254 straipsnio 2 dalimi, neišskyrus J. R. bei D. S. baudžiamųjų bylų, neabejotinai būtų pažeistos kitų kaltinamųjų teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Prokuroro teigimu, nuteistieji buvo apklausti teisme, dalyvaujant gynybai, jų parodymai buvo tiriami ir vertinami kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, taigi, byloje nenustatyta nei teisinių, nei faktinių prielaidų, kurios leistų daryti išvadą, kad teismai būtų susaistyti anksčiau priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių (kuriuos priėmė kitos sudėties teismas) ir tai būtų lėmę neteisingo, nepagrįsto teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimą. Dėl to teigti, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nėra jokio pagrindo.

5.4. Atsiliepime nurodoma, kad D. S. ir J. R. į teismo posėdžius buvo kviesti du kartus, jų ieškota su policijos pareigūnų pagalba, tačiau jie nebuvo rasti, taigi teismas ėmėsi visų įstatymuose numatytų priemonių, kad D. S. ir J. R. būtų apklausti, ir tik išnaudojus visas įmanomas priemones, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti D. S. ir J. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad minėti asmenys teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausti, jokios įtakos procesui bei priimtiems teismų sprendimams neturėjo. Pasak prokuroro, nagrinėjamoje byloje vertinant J. R. bei D. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nebuvo peržengtos BPK 255 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo teisme ribos.

5.5. Prokuroro manymu, kasaciniame skunde minimose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-444/2011 ir Nr. 2K-214/2013 nagrinėtinos aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nagrinėtinoms aplinkybėms, todėl jose suformuota teismų praktika vadovautis nėra pagrindo.

5.6. Dėl nuteistojo L. D. kasacinio skundo prokuroras atsiliepime nurodo, kad, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, D. S. ir J. R. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūno bei ikiteisminio tyrimo teisėjo toje pačioje baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00272-2012, kurioje įtariamuoju bei kaltinamuoju buvo ir L. D., todėl nėra pagrindo teigti, kad Kauno apygardos teismas netinkamai vadovavosi kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-1-693/2017 suformuota praktika.

5.7. Prokuroras pažymi, kad teismai rėmėsi ne tik nuteistųjų D. S. ir J. R. parodymais, bet ir nuteistojo G. P., taip pat liudytojų (policijos pareigūnų) R. D., M. J., G. S., V. K., G. R., M. K., T. Š., L. J., A. V., P. D., Ž. M., M. T. parodymais, kurie patvirtina aplinkybes, atskleidžiančias L. D. ir kitų bendrininkų nusikalstamus veiksmus, kuriuos taip pat patvirtina rašytinė bylos medžiaga. Šią medžiagą apylinkės teismas išnagrinėjo ir įvertino tinkamai, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai kiekvieno šių dokumentų atskirai neanalizavo. Teismai, pasak prokuroro, pagrįstai pripažino J. R. bei D. S. parodymus įrodymais ir jais rėmėsi, kai buvo priimamas nuosprendis ir byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka.

5.8. Kasaciniame skunde, pasak prokuroro, nepagrįstai nesutinkama su L. D. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimu bei teismų padarytomis išvadomis, kurios esą prieštaringos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad tęstinis nusikaltimas susidėjo iš dviejų epizodų, o L. D. inkriminuota tai, kad jis su kitais bendrininkais veikė įvykdant nusikalstamus veiksmus, nurodytus antrame šio tęstinio nusikaltimo epizode, t. y. dėl Vokietijoje vogtų automobilių įgijimo „BMW X5“. Dėl Prancūzijoje pavogto automobilio įgijimo L. D. nebuvo kaltinamas, jam nebuvo inkriminuoti su tuo susiję veiksmai, ir tai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pasak prokuroro, nutarties 8.15 p. teiginiai apie L. D. veiksmus abiejuose tęstinės veikos epizoduose niekam, taip pat ir L. D. atsakomybei, jokios įtakos neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo ar nutarties neatitikimo jiems keliamų reikalavimų, prokuroro manymu, atmestini kaip nepagrįsti.

5.9. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. D., jokiais jo telefoniniais pokalbiais nesirėmė, dėl to iš nuosprendžiu pripažintų įrodytomis veikos aplinkybių pašalinta aplinkybė, jog L. D. telefonu koordinavo bendrininkų veiksmus, J. R. ir D. S. kelionės maršrutą. Pasak prokuroro, teismas tinkamai ir išsamiai atsakė į visus L. D. apeliaciniame skunde keliamus klausimus, iš jų ir susijusius su telefoninių pokalbių, SMS žinučių kontrolės pagrįstumu bei teisėtumu.

5.10. Be to, prokuroro manymu, kasatorius L. D. nepagrįstai teigia, kad skundžiamos nutarties turinys yra prieštaringas (apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad byloje nėra duomenų, jog L. D. telefonu koordinavo kitų nuteistųjų veiksmus, vis dėlto nurodo, kad jis koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą), nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje (rezoliucinėje dalyje) aiškiai nurodyta dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pašalinimo, todėl jokių neatitikimų tarp nutarties aprašomosios ir rezoliucinės dalies nėra.

5.11. Kasaciniame skunde, anot prokuroro, nepagrįstai teigiama, kad teismai, darydami išvadas, kad L. D. veikė kaip vykdytojas bendrininkų grupėje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes byloje aiškiai nustatytas bendras disponavimas Vokietijoje vogtais automobiliais ir bendrais veiksmais vykdytas automobilio gabenimas. Tai, kad L. D. vairavo kitą automobilį, užtikrindamas vogtų automobilių gabenimo saugumą, neprieštarauja išvadai dėl bendravykdytojo vaidmens buvimo realizuojant BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. L. D. veikė bendrininkų grupe kaip aktyvus nusikaltimo vykdytojas ir tokius veiksmus jis darė tiesiogine tyčia, veikdamas su kitais asmenimis kryptingai, siekiant bendro nusikalstamo rezultato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2013).

5.12. Prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatęs, kad šioje byloje buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, užuot kreipęsis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl to, ar BPK 320 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, paliko šį klausimą neišspręstą, yra atmestini, nes šiuo atveju nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Prokuroras teigia, kad dviejų pavienių veikų atveju T. B., M. L. bei R. A. būtų inkriminuotos ne viena, o dvi BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Taigi kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra jokio pagrindo, tuo labiau esant šio teismo 2017 m. birželio 26 d. priimtam nutarimui (Nr. KT8-N6/2017). Pasak prokuroro, jeigu veikos ir būtų vertinamos kaip dvi atskiros, tai jokios įtakos kasatoriaus L. D. teisinei padėčiai ar jo tyčios turimo formavimosi vertinimui negali turėti, nes jis yra nuteistas tik už veiksmus vykdant nusikalstamos veikos antrą epizodą.

5.13. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai kasaciniame skunde pažymi labai ilgą jo baudžiamąjį persekiojimą. Įvertinus situaciją šioje byloje, proceso trukmę bei teisinį gėrį ir vertybes, kurias siekiama apginti baudžiamojo proceso metu, taip pat kokių rezultatų būtų galima pasiekti konstatavus, kad padaryta ne viena tęstinė, bet dvi pavienės veikos, vadovaujantis bendraisiais (universaliaisiais) teisės principais protingumu bei logiškumu, manytina, kad nėra pagrindo spręsti klausimo dėl tęstinės veikos vertinimo kaip dviejų atskirų nusikalstamų veikų.

5.14. Dėl nuteistojo T. B. kasacinio skundo prokuroras teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog vykdant operatyvinį tyrimą buvo surinkta informacija, jog T. B. su R. K., kitais bendrininkais (S. T., M. L. ir kt.) organizuoja automobilių vagystes Europos Sąjungos šalyse, parvarytus vogtus automobilius realizuoja Lietuvoje, todėl faktinis pagrindas taikyti neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones tikrai buvo.

5.15. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, atsakė į visus esminius nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentus, t. y. nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartis yra tinkamai motyvuota, t. y. atitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

5.16. Prokuroro manymu, kasacinio skundo argumentai, kad šioje byloje vykdytas baudžiamasis procesas tęsėsi nepateisinamai ilgai ir dėl to padaryti esminiai BPK pažeidimai, yra nepagrįsti, nes šis ikiteisminis tyrimas yra didelės apimties (XXI tomas bylos medžiagos, tirtos keturių nusikalstamų veikų aplinkybės) ir sudėtingas (12 įtariamųjų / nuteistųjų), nusikalstamos veikos buvo vykdomos ir užsienio šalyse, joms buvo iš anksto ruošiamasi, todėl buvo būtina gauti iš užsienio šalių duomenis, turinčius reikšmės nukalstamai veikai tirti, atlikti daug ir didelės apimties duomenų analizių, specialių tyrimų, apklausta daug asmenų (ne mažiau kaip 21 liudytojas) ir pan. Teismo posėdžiai daug kartų buvo atidėti dėl to, kad nuteistieji neatvykdavo į teismo posėdžius, be to, nėra duomenų, kad baudžiamasis procesas byloje užsitęsė dėl valstybės institucijų kaltės.

5.17. Anot prokuroro, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, baudžiamosiose bylose Nr. 1-52-670/2016 ir Nr. 1-51-670/2016 nebuvo sprendžiamas T. B. ir kitų, išskyrus D. S. ir J. R., kaltės klausimas. Be to, šias bylas nagrinėjo skirtingos sudėties teismai, todėl teigti, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nėra jokio pagrindo.

5.18. Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių taip pat ir tai, kad būtent jis subūrė nusikalstamą veiką vykdžiusią bendrininkų grupę ir jai vadovavo, taip pat kad su R. K. lydėjo vogtą „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės metu žvalgydami kelią. Visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimuose.

5.19. Prokuroras atsiliepime konstatuoja, kad teismai BPK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimų, duomenis pripažindami įrodymais, nepadarė, bylos įrodymus įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, šio teismo nutartyje dėl visų esminių skundų argumentų išsamiai pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikti motyvai, pagrindžiantys, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo atmetami.

6. Nuteistojo R. K. gynėjo advokato Mariaus Zabitos ir nuteistųjų T. B. ir L. D. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Toks patikrinimas turi būti paremtas bylos medžiaga ir atliktas laikantis BPK normų reikalavimų. Kai apeliacinis skundas paduotas ginčijant faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nusikalstamos veikos buvimą, netinkamą nustatymą, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išnagrinėti, ar skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Pažymėtina, kad tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias aplinkybes galimas teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų išsprendimas. Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais klausimais daromos išvados – konkrečios, aiškios, nuosprendis ar nutartis surašyti laikantis atitinkamų BPK 331, 332 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų BPK nuostatų nesilaikė.

9. Kasatoriai R. K., T. B. ir L. D. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 2 dalį už nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įgijimą, padarytą veikiant bendrininkų grupe. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad šis teismas nurodė: „T. B. iki 2012 m. kovo 10 d. subūrė bendrininkų grupę apysunkiam nusikaltimui – nusikalstamu būdu gauto turto įgijimui – daryti, parengė nusikalstamų veikų planą ir paskirstė bendrininkų grupės nariams vaidmenis, tai yra T.

B. organizavo ir kontroliavo užsienio valstybėse vogtų automobilių įgijimą; M. L. ir R. A. įgydavo neteisėtu būdu gautą turtą – užsienio šalyse vogtus automobilius – bei nugabendavo organizuotos grupės narius į užsienio valstybes iš ten parvairuoti pagrobtų automobilių“, be to, nurodė, kad R. K., L. D. (ir kiti šioje byloje nuteisti asmenys) pasitikdavo į Lietuvos Respubliką parvaromus vogtus automobilius, lydėjo juos kelionėje ir nukreipė į iš anksto numatytas vietas automobiliams slėpti. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, jas išdėstė iš naujo, be kita ko, nusikalstamos veikos aprašymą išdėstęs nutarties rezoliucinėje dalyje.

Tačiau nusikalstamos veikos aprašymas, pateiktas apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodant nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, niekuo nesiskiria nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikto nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo, išskyrus pirmiau pacituotą apkaltinamojo nuosprendžio nustatomąją dalį, kur nurodyta apie T. B., kaip organizatoriaus, vaidmenį ir kitų bendrininkų grupės narių vaidmenų pasiskirstymą. Taigi, konkrečios nuteistiesiems (kasatoriams) R. K., T. B., L. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose – tos pačios.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nutarties rezoliucinėje dalyje išdėstęs šias aplinkybes, kurias pripažino įrodytomis, po to parašė: „pašalinti iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių aplinkybę, jog L. D. telefonu koordinavo J. R. ir D. S. kelionės maršrutą“. Šiuo atveju neaišku, kokias gi faktines aplinkybes apie L. D. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytomis, juolab kad, aprašant 2012 m. gegužės 12–17 d. laikotarpį, nurodytos ir kitos aplinkybės, t. y. tai, kad L.

D. Lenkijos Respublikoje pasitiko J. R. ir D. S. (gabenančius Vokietijoje pagrobtus automobilius), žemėlapyje nurodė jiems kelionės maršrutą iki Lietuvos Respublikos sienos, perdavė radijo stotelę ryšiui palaikyti, lydėjo gabenamus vogtus automobilius žvalgydamas kelią ir t. t. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pasirinktas nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymo būdas taip pat yra dviprasmiškas, nes, prieš nurodant bendrininkų grupės padaryto vieno (tęstinio) nusikaltimo aplinkybes (2012 m. kovo, gegužės mėn.), pirmiausia nurodoma apie tai, kad padarant šį nusikaltimą dalyvavo kasatoriai R.

K., T. B., L. D. (ir kiti asmenys), todėl galima manyti, kad kaip bendrininkams jiems inkriminuotas tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje pavogtų automobilių neteisėtas įgijimas, juolab motyvuojant kaltinančių aplinkybių įrodytumą teismo išvados taip pat nėra aiškios, o netgi prieštaringos. Antai apeliacinės instancijos teismo nutartyje (12 lapas, 8.10 punktas) nurodoma, kad L. D. inkriminuota nusikaltimo „dalis“, susijusi su Vokietijoje vogtų automobilių įgijimu (2012 m. gegužės mėn.), ir kad jis nebuvo kaltinamas dėl Prancūzijoje pavogto automobilio įgijimo (2012 m. kovo mėn.), tačiau kitoje teismo nutarties dalyje (11 lapas, 8.9 punktas), remiantis D.

S., J. R. parodymais kaip teisingais, kita rašytine bylos medžiaga (ji nekonkretizuojama), užsimenama apie L. D. veiksmus, susijusius su iš Prancūzijos pargabentu automobiliu. Negana to, toliau nutartyje (14, 15 lapai, 8.15 punktas) remiamasi bylos duomenimis, susijusiais su 2012 m. kovo mėn. įvykiais (t. y. dėl Prancūzijoje vogto automobilio įgijimo, gabenimo), ir tuo pagrindu daromos išvados apie L. D., taip pat ir R. K., T. B. inkriminuotų veiksmų įrodytumą; be kita ko, nutartyje nurodoma: „šie pokalbių ir SMS žinučių duomenys patvirtina bendrus T.

B., R. K., L. D. veiksmus abiejuose veikos epizoduose...“ (o tai reiškia, kad tiek 2012 m. kovo mėn., tiek gegužės mėn. laikotarpiais darant tęstinį nusikaltimą, įgijus Prancūzijoje ir Vokietijoje vogtus automobilius), nors kitoje nutarties dalyje (16, 17 lapai, 8.18 punktas) teigiama ir kitaip – kad „antrojo šios tęstinės veikos epizodo veiksmai R. K. neinkriminuoti“. Teisėjų kolegija, toliau necituodama apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų išvadų, kurios yra neaiškios, prieštaringos ir nelogiškos, konstatuoja, kad įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išdėstymas neatitinka BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio ar nutarties surašymui (BPK 331, 332, 305 straipsniai).

Taip pat nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje, kartu apskritai nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas tokiu būdu dar kartą perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas tas pačias esmines nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes; iš to galima spręsti, kad nutartį surašiusiai teisėjai (ar teisėjui) nežinomos pagrindinės baigiamojo akto surašymo taisyklės. Nurodyti BPK reikalavimų pažeidimai reiškia, kad taip surašytas teismo sprendimas (nutartis ar nuosprendis) nėra teisingas.

10. Pažymėtina, kad taip pat neatitinka BPK nustatytų reikalavimų ir teismo nutartyje išdėstyti motyvai. Kaip minėta, dalis jų – prieštaringi, be to, aiškiai ir konkrečiai neatsakyta į apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnis) ir bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, inkriminuotų nuteistiesiems R. K., T. B., L. D., nustatymu. Antai nutarties 8.9 punkte išvardijami bylos įrodymai ir toliau teigiama, kad „šią rašytinę bylos medžiagą apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išnagrinėjo ir įvertino tinkamai, todėl teisėjų kolegija pakartotinai kiekvieno šių dokumentų atskirai neanalizuoja“.

Galima būtų sutikti su tuo, kad apeliacinės instancijos teismui nėra būtina pakartoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, tačiau būtina padaryti motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinių skundų argumentų ir neapsiriboti bendro pobūdžio teiginiais, kad bylos medžiaga, anot teismo, „atskleidžia, kokius konkrečiai veiksmus be kitų bendrininkų atliko T. B., L. D. ir R. K.“ (nutarties 8.10 punktas). Teismo nutartyje toliau pasisakant dėl nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų įrodytumo, padarytos išvados neparemtos įrodymų visuma, yra fragmentiškos, nepakankamai išsamios ir aiškios, iš jų nesuprantama, kokie konkretūs bylos duomenys ir kodėl patvirtina bylai reikšmingas faktines aplinkybes kaip įrodytas, pagal kokias aplinkybes sprendžiama, ar asmens veikoje yra nusikalstamos veikos požymiai, taip pat – ir apie bendrininkų grupės požymio buvimą (BK 25, 26 straipsniai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pašalino kaltinime nurodytą aplinkybę – organizuotą grupę, nors nuosprendyje aprašydamas įrodytomis pripažintas nusikaltimo padarymo aplinkybes teismas nurodė, kad T. B. subūrė bendrininkų grupę, paskirstė vaidmenis, o M. L. ir R. A. nugabendavo organizuotos grupės narius į užsienio valstybes iš ten parvairuoti pagrobtų automobilių. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl bendrininkų grupės apibūdinimo ir netgi klaidingai nurodė, kad, pvz., L.

D. buvo kaltinamas tik dėl dalies nusikaltimo, nes iš kaltinamojo akto matyti, kad jam kaltinimas pateiktas dalyvavus įgyjant automobilius, gautus nusikalstamu būdu (pagrobtus) Prancūzijoje ir Vokietijoje 2012 m. kovo, gegužės mėnesiais). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio nėra aišku, kokia įrodomoji reikšmė suteikta apeliaciniuose skunduose nurodytiems slapto sekimo metu gautiems duomenims. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, ar šia informacija remiamasi, yra prieštaringos.

Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog „nebuvo nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai nesilaikė OVĮ pagrindų, todėl visų trijų apeliacinių skundų motyvai šioje dalyje atmetami“ (nutarties 15, 16 lapai, 8.16 punktas), nėra pakankamai argumentuota, kad galima būtų spręsti apie tai, ar buvo pagrindas taikyti specialiąsias priemones – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą pagal galiojusią Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio redakciją. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir argumentuotai nepasisakė ir dėl to, kiek buvo reikšmingi kaip įrodymai nuteistųjų (kitu nuosprendžiu) D.

S., J. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kokios konkrečios informacijos, susijusios su šioje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, teisingumas patikrintas perskaitytais šių asmenų parodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis, 276 straipsnis).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo R. K. gynėjo ir nuteistųjų T. B., L. D. apeliaciniuose skunduose, išsamiai neatsakė į esminius jų argumentus, šio teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota, neatitinka teismo baigiamojo akto turiniui keliamų reikalavimų. Padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, kartu – ir BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį ar nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė