2019-10-30 Nr. AB-20843-3-61-3-01378-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5064-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.3; 12.8; 12.13.1.1; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. B. ir R. B. padavė teismui skundus, kuriai prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (5.65)FR0682-646 ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-570 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimai); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimus Nr. 68-206 ir Nr. 68-207 (toliau – ir VMI sprendimai); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. vasario 29 d. sprendimus Nr. S-47(7-310/2015) ir Nr. S-48(7-311/2015) (toliau – ir MGK sprendimai); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai nurodė, kad:

1.1. Vilniaus AVMI, VMI ir MGK, priimant skundžiamus sprendimus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuotos praktikos bei nesilaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų, skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti objektyviais duomenimis.

1.2. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2010–2013 m. laikotarpį ir 2015 m. liepos 15 d. surašė patikrinimo aktus, kuriais pareiškėjams apskaičiavo sumokėti 10 015,65 Eur ir 9 876,91 Eur GPM. Mokesčių administratorius mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustatęs, jog nėra galimybės mokesčių bazę apskaičiuoti įprastu būdu. Tačiau mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, kad pareiškėjų išlaidos 2010–2013 m. viršijo pajamas, todėl nepagrįstai pareiškėjų mokestinę prievolę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktos 2005 m. balandžio 29 d. vienkartinės šeimos turėto turto deklaracijos, kurioje buvo nurodytas turtas ir turimos piniginės lėšos 2003 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir Deklaracija). Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Minėtą vienkartinę šeimos turėto turto deklaraciją, kurioje buvo nurodytas turtas ir turimos piniginės lėšos 2003 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas pateikė prieš 10 metų.

1.3. Mokesčių administratorius nevertino pareiškėjų veiklos iki 1994 m. Pareiškėjai 1984–1993 m. gavo pajamų, kurių mokesčių administratorius neįvertino. Nuo 2003 m. pareiškėjai taip pat gavo didesnes nei vidutinio darbo užmokesčio dydžio pajamas, o pareiškėjų dukra gavo pajamas iš sportinės veiklos, kurių mokesčių administratorius irgi nevertino. Mokesčių administratorius neįvertino ir aplinkybės, kad pareiškėjas komandiruotėms skirtų pinigų neišleido.

1.4. Skaičiuodamas išlaidas, mokesčių administratorius neatsižvelgė į šeimoje buvusių suaugusių asmenų ir vaikų skaičių. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratoriaus apskaičiuotas jų gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas yra netikslus, nes šeimos išlaidos apskaičiuotos remiantis duomenimis apie statistinės šešių asmenų šeimos, gyvenančios didmiestyje, vartojimo išlaidas, neatsižvelgiant į objektyviai egzistuojančias išskirtines aplinkybes, dėl kurių pareiškėjų šeima patiria mažesnes išlaidas nei pagal statistinius duomenis. Daugumos statistinių išlaidų pareiškėjai nepatyrė.

2. Atsakovas VMI atsiliepimais prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, kad:

2.1. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjai iki 1994 m. turėjo 6 200 Lt pajamų; laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2000 m. pareiškėjai turėjo 111 341,28 Lt pajamų; laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m. sutuoktinių pajamas sudarė 127 445,04 Lt, o išlaidos – 224 907,63 Lt; laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. sutuoktinių pajamas sudarė 675 421,06 Lt, o išlaidos – 771 675,60 Lt; laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. pareiškėjų išlaidos 548 247,51 Lt viršijo disponuojamas pajamas.

2.2. Pareiškėjai gavo ir nedeklaravo kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai nepagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjai indėlių bankuose neturėjo, nebuvo įregistravę individualios veiklos, nebuvo įsigyti patentai (verslo liudijimai), taip pat jie nebuvo užregistruoti PVM mokėtojais. Nors pareiškėjas tvirtino, kad nuo 1991 m. keletą metų prekiavo Gariūnų turgavietėje, tyrimo metu nenustatyta, kad mokesčių mokėtojas minėtu laikotarpiu buvo įsigijęs patentą, be to, jis nepateikė jokių dokumentų, įrodančių pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą gavimą.

2.3. Pareiškėjų 2010–2013 m. laikotarpio mokesčio bazė nustatyta pagal atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Mokesčių administratorius vadovavosi pareiškėjų paaiškinimais, informacija apie pareiškėjų bankų sąskaitas, pareiškėjų mokestinio tyrimo duomenimis, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, pareiškėjų pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijomis, VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, taip pat Lietuvos kredito įstaigų pateikta informacija. Pareiškėjų argumentai nėra pagrįsti byloje esančiais duomenimis.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimais prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Vilniaus AVMI pažymėjo, kad palaiko VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus išdėstytus argumentus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino ir panaikino ginčijamus Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimus.

5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, Lietuvos Respublikos vienkartinio deklaravimo įstatymo, MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2015 m. atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį tyrimą ir patikrinimą, šios deklaracijos duomenų kvestionuoti nebegalėjo. Teismo vertinimu, šiuo atveju VMI teisė duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos, buvo pasibaigusi. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjai negalėjo 2010–2013 m. laikotarpiu turėtų 429 395,45 Lt išlaidų grįsti Deklaracijos duomenimis, yra nepagrįsta.

6. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs tai, kad pagal Deklaracijos duomenis pareiškėjams pakako lėšų pagrįsti 2010–2013 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, padarė išvadą, jog pareiškėjams negalėjo būti priskaičiuota mokėti į biudžetą iš viso 19 892,55 Eur GPM suma bei susijusios sumos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami MGK sprendimai, VMI sprendimai ir Vilniaus AVMI sprendimai naikintini.

III. 7. Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir palikti galioti ginčijamus Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimus. Atsakovas nurodė, kad:

7.1. Nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali vadovautis iš Vienkartinio deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis (pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu, įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex iniuria non oritur ius (liet. iš neteisės teisė neatsiranda).

7.2. MAĮ 68 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nebuvo nei priskaičiuotas, nei perskaičiuotas. Vienkartinio deklaravimo įstatyme nėra nurodyti terminai dėl deklaracijos duomenų tikrumo patikrinimo, taip pat šiame įstatyme nėra nustatyta jokių terminų, kiek laiko ateityje bus galima vienkartinės deklaracijos duomenimis grįsti kito turto įsigijimą. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučius tikrinamojo laikotarpio pradžioje, pagrįstai analizavo, vertino ir kaip įrodymais rėmėsi ankstesnių mokestinių laikotarpių nei tikrinamo laikotarpio duomenimis.

7.3. Net ir pripažinus Deklaracijoje pateiktus duomenis pagrįstais, teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjams pagrįsti 2010–2013 m. išlaidas užteko Deklaracijoje deklaruotos 450 000 Lt sumos, kadangi teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjams iki tikrinamojo laikotarpio (iki 2010 m.) trūksta piniginių lėšų pagrįsti savo išlaidas, t. y. teismas, perkeldamas visą deklaruotą 450 000 Lt piniginių lėšų likutį į tikrinamąjį laikotarpį, neįvertino aplinkybės, jog dalis deklaruotos sumos turi būti panaudota iki tikrinamojo laikotarpio pradžios pareiškėjų patirtoms išlaidoms padengti. Deklaracijoje deklaruotos 450 000 Lt piniginių lėšų sumos nepakanka padengti tiek pareiškėjų išlaidas, buvusias iki 2009 m., tiek išlaidas už 2010–2013 m. Negana to, pagal surinktą mokestinio ginčo ir administracinės bylos medžiagą matyti, jog pareiškėjai vėlesniais laikotarpiais deklaruotų pinigų nebeturėjo, t. y. iki tikrinamojo laikotarpio (2010 m.) juos išleido.

8. Pareiškėjai atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjai manė, kad atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjai nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstę pirmosios instancijos teismui pateiktuose savo skunduose.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė VMI apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

IV. 10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. sprendimu atsakovo VMI apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo Deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2015 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinį tyrimą ir patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėjus pateikti Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą Deklaracijoje nurodytą 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų turėtą piniginių lėšų sumą tiesiog perkėlė į tikrinamą laikotarpį (2010–2013 m.), visiškai nevertindamas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų iki tikrinamojo laikotarpio (2004–2009 m.), t. y. visiškai netirdamas, ar pareiškėjai iki tikrinamojo laikotarpio neišleido nurodytos sumos ir ją arba bent dalį jos vis dar turėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo. Todėl, LVAT vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

V. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamus Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimus ir perdavė klausimą VMI dėl pareiškėjų gautų pajamų vertinimo pagal Deklaracijos duomenimis spręsti iš naujo. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

14. Teismas, įvertinęs tai, kad mokesčių administratorius, analizuodamas 2004–2009 m. pareiškėjų pajamas ir išlaidas, neįvertino Deklaracijoje nurodytų duomenų, kurie įgijo teisinį stabilumą ir turi įtakos apmokestinimo bazei, darė išvadą, kad mokesčių administratoriaus atlikti vėlesni mokesčių paskaičiavimai tikrinamuoju laikotarpiu yra nepagrįsti. Mokesčių administratorių išvados yra nepagrįstos ir nepakankamos tam, jog būtų priimtas objektyvus ir pagrįstas sprendimas dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo.

15. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, vertindamas po 2003 m. gautas pajamas (kad pareiškėjas gavo 129 000 Lt dienpinigių), neanalizavo, ar pareiškėjas šiuos pinigus realai išleido, ar turėjo galimybę sutaupyti. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, jog komandiruočių metu pareiškėjas išleisdavo ne daugiau nei 100 Lt dienpinigių, nes didelę dalį jo patiriamų išlaidų padengdavo UAB „Karolinos kėgliai“ užsienio partneriai. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į Ukrainos ekonominę situaciją 2003–2008 metais, t. y. nevertino, ar atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes buvo realu komandiruočių metu išgyventi už 100 Lt. Be to, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nurodė, kad pirmasis pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimas užfiksuotas tik 2005 metais – mokesčių administratorius ir MGK patys sau prieštaravo paskaičiuodami pareiškėjo kelionių į užsienį dienpinigius nuo 2003 m. Tai dar kartą patvirtina, kad skundžiami sprendimai buvo priimti skubotai, neįsigilinant į visus mokestinio patikrinimo dokumentus ir faktines aplinkybes, o sprendimų išvados prieštaringos ir nepagrįstos. Mokestinio patikrinimo metu taip pat nebuvo atsižvelgta ir nebuvo analizuojamos pareiškėjų dukros iš sporto veiklos gautos pajamos.

16. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjai negalėjo 2010–2013 m. laikotarpiu turėtų 429 395,45 Lt išlaidų grįsti Deklaracijos duomenimis, yra nepagrįsta. Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėjų santaupos 2003 m. galėjo būti ne didesnės kaip 7 141,88 Lt. Įvertinus Deklaracijoje pateiktus duomenis, matyti, kad pareiškėjai ne banke turėjo 450 000 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį. Tik atlikus pakartotinį vertinimą, iš esmės būtų galima nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjams išliktų apskaičiuotos mokestinės prievolės, ar ne. Todėl ginčijami sprendimai naikinti ir klausimas dėl pareiškėjų gautų pajamų vertinimo pagal pareiškėjo Deklaracijos duomenimis perduotinas VMI spręsti iš naujo.

17. Teismas pabrėžė, kad nepaisant tos aplinkybės, jog panaikinami skundžiami mokesčių administratoriaus ir MGK Sprendimai nagrinėjamu atveju, tačiau tai nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra mokestinį ginčą užbaigiantis teismo baigiamasis aktas, visiškai ar iš dalies palankus pareiškėjams. Tokią išvadą būtų galima padaryti tik priėmus galutinį sprendimą mokestinėje byloje, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai šioje mokestinės bylos nagrinėjimo stadijoje neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

VI. 18. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta perduoti klausimą dėl pareiškėjų gautų pajamų vertinimo pagal pareiškėjo Deklaracijos duomenimis VMI spręsti iš naujo; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti ir priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjų naudai visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą šioje byloje; 3) likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjai nurodė, kad:

18.1. Teismas, nuspręsdamas perduoti pareiškėjų gautų pajamų vertinimo klausimą iš naujo spręsti mokesčių administratoriui, visiškai nepagrįstai išėjo už pareiškėjų skundo ir šios bylos nagrinėjimo ribų. Teismas privalėjo pats ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, o ne perduoti minėtą klausimą VMI spręsti iš naujo. Jokie nauji patikrinimai neturi būti atliekami, nes pareiškėjai teismui pateiktais įrodymais ir paaiškinimais aiškiai pagrindė savo pajamas ir išlaidas ginčo laikotarpiu, ir tokiu būdu įrodė, kad jokios papildomos mokestinės prievolės pareiškėjams nekyla ir negali kilti. Šią aplinkybę turėjo konstatuoti ir teismas. Pakartotinis mokestinis patikrinimas būtų nesąžiningas pareiškėjų, kaip mokesčių mokėtojų, atžvilgiu. Mokesčių administratorius turi pareigą pagrįsti savo sprendimus, o visi neaiškumai, kilę patikrinimo metu, turi būti vertinami mokesčių mokėtojo naudai. Teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjų pajamų vertinimo klausimo perdavimo VMI nagrinėti iš naujo yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta.

18.2. Pareiškėjų skundo materialieji reikalavimai buvo tenkinti visiškai. Todėl jokio pagrindo teigti, kad nebuvo priimtas pareiškėjų reikalavimus tenkinantis teismo sprendimas, nes toks sprendimas akivaizdžiai buvo priimtas. Proceso išlaidų klausimas gali ir turi būti sprendžiamas toje byloje, kurioje atitinkamos išlaidos patirtos. Priešingu atveju, iš pareiškėjų atimama ABTI 40 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į proceso išlaidų atlyginimą. Teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pažeidžia, be kita ko, teisėtų lūkesčių, teisinio stabilumo ir teisinio apibrėžtumo principus. Teismas, nepriteisdamas pareiškėjams absoliučiai jokių proceso išlaidų šioje byloje, peržengė savo kompetencijos ribas. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintas, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, o pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas.

19. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

19.1. Tik iš naujo įvertinus 1) ar teisingai pareiškėjo atžvilgiu buvo skaičiuotos statistinės išlaidos; 2) iš naujo įvertinus pareiškėjų dukrų gautas pajamas ir joms auginti patirtas išlaidas; 3) iš naujo įvertinus pareiškėjo galimybę sukaupti ar nesukaupti visus dienpinigius; 4) iš naujo įvertinus kitas aplinkybes (deklaracijų duomenų stabilumo klausimą, kai pareiškėjams yra suteiktos nedeklaruotos paskolos); 5) iš naujo įvertinus aplinkybę, ar pareiškėjai neišleido deklaruotos 450 000 Lt sumos; 6) iš naujo įvertinus pareiškėjams suteiktų paskolų aplinkybes (šių paskolų skaitinę išraišką), galima nustatyti, ar tikrintu mokestiniu laikotarpiu pareiškėjams yra pagrindas apskaičiuoti papildomus mokesčius.

19.2. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 20. Pirmosios instancijos teismas mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus panaikino ir įpareigojo VMI iš naujo įvertinti pareiškėjo A. B. 2005 m. balandžio 29 d. vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenis. Šį sprendimą teismas grindė tuo, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas 2004–2009 m. laikotarpiu, nepagrįstai neatsižvelgė, netyrė bei nevertino: A. B. 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenų apie A. B. turėtas pajamas; aplinkybių, susijusių su A. B. pajamomis, galbūt gautomis komandiruočių metu; aplinkybių, susijusių su pareiškėjų dukros D. B. pajamomis, galbūt gautomis iš sporto veiklos.

21. Toks teismo sprendimo pobūdis reiškia, kad teismas pripažino, jog mokesčių administratorius neištyrė bei nenustatė visų turinčių šiam mokestiniam ginčui esminės reikšmės aplinkybių, kurioms ištirti bei nustatyti reikia surinkti naujų įrodymų, dėl ko mokesčių administratoriaus šiuo klausimu sprendimai negali būti laikomi pagrįstais, nes buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

22. Pareiškėjai nesutikimą su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia dviem pagrindais: 1. kad teismas nepagrįstai mokestinį ginčą perdavė iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui, nes teismas išėjo iš pareiškėjų suformuluoto skundo dalyko ribų; 2. kad teismas nepagrįstai atsisakė atlyginti pareiškėjų patirtas bylos vedimo išlaidas, nes teismo sprendimu panaikinus mokesčių administratoriaus sprendimus, jų atžvilgiu buvo priimtas palankus teismo sprendimas.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

24. Byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš mokestinių teisinių santykių. Mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja speciali teisės norma – Mokesčių administravimo įstatymas. Pagal šio įstatymo nuostatas institucijoms, nagrinėjančioms mokestinius ginčus, yra suteikta teisė perduoti žemesnės instancijos institucijoms mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo (MAĮ 154 str. 4 d. 5 p.; 155 str. 4 d. 5 p.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šių teisės normų nuostatas, yra konstatuota, kad teisės pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010, 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2144-575/2019).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant atitinkamas ABTĮ nuostatas taip pat laikomasi pozicijos, kad teismui yra suteikta teisė pavesti institucijai pakartotinai atlikti tyrimą, tačiau ši teisė pripažintina tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti atitinkamą instituciją iš naujo atlikti tyrimą ar išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinant byloje surinktus įrodymus arba be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių (įvertinant ir poreikį bylas nagrinėti operatyviai, taip pat užtikrinti teisę būti išklausytu) surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2448/2011, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011).

27. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog mokesčių administratorius neištyrė bei nenustatė visų turinčių šiam mokestiniam ginčui esminės reikšmės aplinkybių, kurioms ištirti bei nustatyti reikia surinkti naujų įrodymų. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo išvados dėl neišsamaus ir nevisapusiško mokestinio ginčo ištyrimo neginčija ir su šia teismo išvada sutinka. Visa tai lemia, kad egzistavo teisinės sąlygos teismui priimti sprendimą, įpareigojantį mokesčių administratorių surinkti, ištiri bei įvertinti iš naujo įrodymus, susijusius su šiuo mokestiniu ginču. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei neteisingi, todėl atmetami.

28. Teisės aktais leistino teismo sprendimo priėmimas paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad teismas išėjo iš pareiškėjų skunde suformuluoto bylos nagrinėjimo dalyko ribų. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju neišsamus ir nevisapusiškas mokestinio ginčo ištyrimas yra kliūtis teismui priimti pagrįstą sprendimą dėl ginčo dalyko, todėl teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo įpareigoja viešojo administravimo subjektą pakartoti atitinkamą administracinę procedūrą, veikia pagal teisės aktų reikalavimus bei nepažeidžia draudimo peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribas (ABTĮ 80 str.).

29. Savo ruožtu toks teismo sprendimo pobūdis lemia, kad mokestinis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, o tuo pačiu nėra priimamas vienos iš šalių naudai teismo sprendimas ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, nes tik ateityje nustatyta tvarka nustačius turinčias bylai esminės reikšmės aplinkybes, atsiras galimybė konstatuoti, kurios iš šalių materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas bei teisingas. Šiuo atveju mokestinio ginčo nagrinėjimas nėra baigtas, jį mokesčių administratorius privalės tęsti, kad pašalintų trūkumus, nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendime, ir tik nustatyta tvarka baigus mokestinį ginčą vienai iš šalių atsiras teisė į išlaidų, susijusių su mokestinio ginčo nagrinėjimu, atlyginimą ABTĮ 40 straipsnyje arba Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.

30. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Netenkinamas pareiškėjų prašymas atlyginti bylos vedimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nes sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. B. ir R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius