AS-146-484-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS146-484/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01436-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. A. dėl oficialaus įspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja J. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-2), prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. 3 PK) 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 10-14-S-5795, kuriuo ji oficialiai įspėta dėl įstatymų neleistino ir priešingo visuomenės interesams elgesio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 5) atsisakė priimti J. N. skundą kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A14–261/2007, AS146–669/2009).

Nustatė, kad pareiškėja skundžia Vilniaus m. 3 PK 2012 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 10-14-9-5795 „Oficialus įspėjimas dėl įstatymų neleistino elgesio“, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 19 straipsnio 1 punktu, ji yra oficialiai įspėta dėl galimo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181 straipsnį ir 181 (3) straipsnį taikymo. Nurodyta, kad, pasikartojus panašiai veikai, ji gali būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį ir 181 (3) straipsnį.

Pagal Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnas turi teisę oficialiai įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2010 m. kovo 15 d. nutartį Nr. A438-536/2010) vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi paskirtas oficialus įspėjimas yra tik prevencinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukuria teisinių pasekmių.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas 2012 m. balandžio 26 d. įspėjimas Nr. 10-14-9-5795, nepaisant jame nurodytos apskundimo tvarkos, yra tik prevencinio pobūdžio. Pažymėjo, kad procesinis dokumentas, sukuriantis teisines pasekmes, būtų ATPK nustatyta tvarka priimtas nutarimas skirti pareiškėjai administracinę nuobaudą arba nutarimas nutraukti bylą, kurį ji, nesutikdama su šiuo nutarimu bei iš jo kylančiomis pasekmėmis, turėtų teisę apskųsti ATPK nustatyta tvarka apylinkės teismui pagal ATPK 281 straipsnyje nustatytas taisykles.

Konstatavęs, kad pareiškėjos ginčijamas 2012 m. balandžio 26 d. įspėjimas Nr. 10-14-9-5795 negali būti laikomas administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, ir vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą kaip nenagrinėtiną teismų.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 7-9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį ir perduoti jos skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos nuomone, bet kuris administracinis aktas sukelia tam tikras teisines pasekmes. Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotame skunde pareiškėja nurodė, kad ginčijamas sprendimas sukelia jai teisines pasekmes Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. N2-5321-595/2012 pagal jos 2012 m. vasario 17 d. ieškinį Ž. A. dėl dukros B. A. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos patvirtinimo. Atsakovas Z. A. atsiliepime į ieškinį prašo dukros gyvenamąją vietą nustatyti su juo ir apriboti ieškovei (pareiškėjai) motinos valdžios įgyvendinimą. Pareiškėja mano, jog ginčijamas sprendimas Nr. 10-14-S-5795 nebuvo tik informacinio pobūdžio pranešimas / pasiūlymas kaip elgtis ateityje bei įspėjimas apie numatytas galimas pasekmes, nes jis 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 10-14-S-5793 buvo persiųstas kitai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl tolimesnių veiksmų atlikimo, o Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotoja pateikė ginčijamą sprendimą Nr. 10-14-S-5795 Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui minėtos civilinės bylos parengiamojo posėdžio metu. Vilniaus m. 3 PK 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 10-14-S-5795 charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, pažeidžiantį vaiko interesus, priešingu atveju jis nebūtų pateiktas Vaikų teisių apsaugos skyriui. Nurodyta institucija civilinėje byloje teiks išvadą dėl dukros B. A. gyvenamosios vietos nustatymo. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja mano, jog ginčijamas sprendimas turės jai tiesioginę įtaką ir sukels tam tikras teisines pasekmes.

Pareiškėja akcentuoja, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, todėl jis yra viešojo administravimo subjektas (Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į institucijai ir pareigūnui suteiktus įgaliojimus veikti viešojo administravimo srityje, minėtų asmenų sprendimai dėl savo pobūdžio bei sukeliamų pasekmių turi griežtai atitikti teisės aktų nuostatas. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas sprendimas yra individualus teisės aktas, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Vilniaus m. 3 PK 2012 m. balandžio 26 d. sprendime Nr. 10-14-S-5795 nėra išdėstyta institucijos nuomonė, aptarti motyvai ir nurodytos aplinkybės, taigi, jame nėra aiškiai ir imperatyviai suformuluotos neva pažeistos elgesio taisyklės, teisės aktų nuostatos ir kt. Dėl šių priežasčių ginčijamas sprendimas naikintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2012 m. balandžio 26 d. J. N. pateiktą oficialų įspėjimą dėl įstatymų neleistino elgesio Nr. 10-14-S-5795 (toliau – ir Oficialus įspėjimas) (b. l. 4). Iš minėto Oficialaus įspėjimo turinio matyti, kad jis buvo pateiktas siekiant, jog ateityje nebūtų pažeidžiami vaiko teisėti interesai, ir vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punktu. Oficialiu įspėjimu J. N. yra įspėjama dėl įstatymu neleistino ir priešingo visuomenės interesams elgesio, konkrečiai – dėl galimos atsakomybės pagal ATPK 181 straipsnį (tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams) ir 181 (3) straipsnį (vaiko teisių pažeidimas). Oficialiu įspėjimu pareiškėja informuojama (įspėjama) apie tai, jog, pasikartojus ateityje panašiai veikai, ji gali būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį ir 181 (3) straipsnį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų, motyvuodamas tuo, jog ginčijamas Oficialus įspėjimas yra prevencinio pobūdžio dokumentas, kuris nesukuria pareiškėjai teisinių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 3 str. 1 d., 22 str. 1 d., taip pat paminėtina 5 str. 1 d., 15 str.) bei vadovavosi tinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl padarė teisingą išvadą, jog tuo atveju, jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS525-540/2008, AS146-391/2009, AS822-172/2010, AS143-560/2010, AS63-334/2011, AS143-494/2011, AS63-233/2011, AS525-483/2011, kt.).

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš pagrindinių policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija. Vadovaujantis to paties įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisės pažeidimų prevencijos funkciją pagal kompetenciją priskirta įgyvendinti teritorinėms policijos įstaigoms. Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punkte numatyta, kad policijos pareigūnas, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, be kita ko, turi teisę kviesti į policiją ir oficialiai įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio.

Paminėtos Policijos veiklos įstatymo nuostatos ir ginčijamo Oficialaus įspėjimo turinys leidžia daryti išvadą, kad Oficialus įspėjimas yra prevencinio pobūdžio dokumentas, kuris pagal savo esmę ir paskirtį yra skirtas užbėgti už akių / įspėti asmenį, kuriam jis adresuotas, dėl tam tikrų veiksmų atlikimo / neatlikimo ir su tuo susijusių galimų teisinių pasekmių. Tačiau toks prevencinio pobūdžio dokumentas asmens turimų teisių ir pareigų apimties realiai nekeičia, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme jis negali būti administracinio ginčo objektas. Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-536/2010 teisėjų kolegijos padarytą analogišką išvadą, kad pagal Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punktą paskirtas oficialus įspėjimas yra tik prevencinio pobūdžio ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria.

Pripažinus, jog pareiškėjos skundžiamas Oficialus įspėjimas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių jai nesukelia ir todėl jis negali būti administracinio bylos nagrinėjimo dalykas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad ginčijamas Oficialus įspėjimas sukelia jai teisines pasekmes, kadangi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiasis policijos komisariatas 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 10-14-S-5793 persiuntė pareiškėjos atžvilgiu priimtą Oficialųjį įspėjimą Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui, o šios institucijos darbuotoja pateikė jį Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui, kuris nagrinėja civilinę bylą pagal J. N. ieškinį Ž. A. dėl dukros B. A. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos patvirtinimo. Pareiškėjos manymu, Oficialus įspėjimas charakterizuoja ją kaip asmenį, pažeidžiantį vaiko interesus, tai gali turėti neigiamos įtakos Vaiko teisių apsaugos skyriaus teikiamai išvadai šioje civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija vertina aukščiau nurodytus atskirojo skundo argumentus kaip pareiškėjos spėliones apie tai, kokią išvadą Vaiko teisių apsaugos skyrius gali pateikti minėtoje civilinėje byloje, bei jos prielaidas, kad ši išvada gali būti jai nepalanki. Tačiau tokie pareiškėjos subjektyvūs samprotavimai nesudaro pagrindo teigti, kad jos atžvilgiu priimtas Oficialus įspėjimas akivaizdžiai sukelia (sukels) pareiškėjai teisines pasekmes. Kitaip tariant, tarp pareiškėjos ginčijamo Oficialaus įspėjimo ir jos nurodomų galimų pasekmių tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Be to, pažymėtina, kad pagal Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį policija, nepažeisdama įstatymais ginamų asmens bei visuomenės interesų, apie savo veiklą teisės aktų nustatyta tvarka informuoja valstybės ir savivaldybių institucijas bei visuomenę. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 22 punkte numatyta, kad savivaldybės vykdo valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) vaikų ir jaunimo teisių apsaugos funkciją. Iš paminėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju teritorinė policijos įstaiga, pranešdama Vaiko teisių apsaugos skyriui apie Ž. A. ir J. N. pagal Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punktą pateiktus oficialius įspėjimus, veikė jai nustatytos kompetencijos ribose, įgyvendindama teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundą dėl Oficialaus įspėjimo panaikinimo atsisakyta priimti teisminiam nagrinėjimui, atskirojo skundo argumentai, susiję su Oficialaus įspėjimo atitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nenagrinėtini.

Remiantis išdėstytais motyvais, aukščiau nurodytomis teisės normomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuotina, kad pareiškėjos atskirasis skundas negali būti tenkintas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos J. N. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis