2013-06-12 Nr. AB-2484-3-61-3-02529-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1341/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02529-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. (J. U.) ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. (J. U.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. U. su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 234 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K (per šį laiką du kartus buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę iš viso trims savaitėms), kur buvo kalinamas nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose iki 8 kv. m ploto kamerose su trimis kitais asmenimis, pažeidžiant kalinimo metu galiojusį 1999 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“, ir 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą NR. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Dėl higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 461, kuriuose nustatyta, jog vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Taip pat buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, pagal kurį vienam asmeniui tenkamas minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad kameroje buvo dvi dviaukštės lovos, sanitarinis mazgas, staliukas, kurie taip pat užima ir taip mažą kameros plotą. Be to, kameroje buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų luposi tinkas su dažais, kurie krisdavo ant galvų, nebuvo galimybės valgyti, nes kameroje esantis stalas skirtas tik dviem žmonėm. Beveik visose kamerose buvo tarakonų, žiurkių, trūko erdvės, nebuvo įmanoma fiziškai pailsėti. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pareiškėjui pablogėjo sveikata. Dėl tokių pažeidimų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino po 300 Lt už kiekvieną kalinimo parą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą (b. l. 8−15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir SVĮ) numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatyta inventorius. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pagal SVĮ suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, pareiškėjas taip pat galėjo pasinaudoti tokia teise.

Taip pat teigė, kad kamerų langai pritaikyti vėdinimui, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymėjo, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurių neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Teigė, jog šiuo atveju nėra būtinos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos, valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 101−105) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė J. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas aptarė ginčui aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių minimalaus ploto vienam kalinamam asmeniui, reikalavimus, įvertino bylos medžiagą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais (17 dienų rytai) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, laikotarpiais nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. balandžio 2 d., nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. balandžio 21 d., nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2011 m. vasario 2 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, siekdamas palaikyti švarą kamerose, yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Ši sutartis kasmet pratęsiama. Teismas taip pat vertino tai, kad atsakovas taip pat nurodė, kad kamerose užtikrinamas patalpų vėdinimas, jos vėdimos natūraliu būdu. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo.

Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad jis daug kartų kreipėsi į psichiatrą ir neurologą dėl 2007 metais patirtos galvos traumos bei psichinės būklės, ir atsakovas, siekdamas garantuoti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą, suteikė reikiamą pagalbą organizuodamas jo gydymą, pareiškėjas buvo tikrinamas ir konsultuojamas gydytojų, jam skirtas gydymas. Teismas rėmėsi CK nuostatomis reglamentuojančiomis viešąją atsakomybę, pažymėjo, kad tai, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kas ne kartą yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į bylų dėl žalos atlyginimo privatinį pobūdį, šiose bylose Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje suformuluotas aktyvaus teisėjo vaidmens renkant įrodymus principas turi būti taikomas rezervuotai, įrodymų pateikime teismui paliekant rungtyniškumo principą.

Įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Teismas konstatavo, kad realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad ginčo, jog išskyrus 17 dienų rytų periodą, atsakovas neužtikrino Lietuvos higienos normų HN 76:1999 ir HN 76:2010 reikalavimų kameros ploto atžvilgiu ir taip pažeidė pareiškėjo subjektines teises į saugią sveikatai gyvenamąją patalpą, nėra.

Vertindamas ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiamas į tai, kad nors pareiškėjas beveik dvejus metus, nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. spalio 3 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam − 11 mėnesių laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, kad jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų.

Todėl, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė pareiškėjui priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Lukiškių tarymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111−113), kuriuo prašo panaikinti 2013 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: J. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą:

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime pateiktų argumentų, nurodo:

1. Dėl didelės asmenų kaitos kamerose, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, todėl negalima vienareikšmiškai vertinti ir Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų plotus ir jose buvusių asmenų skaičių. Dėl dažnos asmenų kaitos kamerose, mažesnio asmeniui tenkančio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką jo sveikatos būklei. Atkreipia dėmesį, jog pats teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik praėjus 11 mėnesių po to kai išvyko iš Lukiškių TI-K, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta žala jam nebuvo itin didelė ir reikšminga.

3. Pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisų gynimo būdas, asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta ir pripažinus asmens teisių pažeidimą, pažeidimo fakto konstatavimas gali būti pakankamu padarytos žalos atlyginimu.

Pareiškėjas V. U. atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (b. l. 132−136) prašė atmesti Lukiškių TI-K apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir patenkinti pareiškėjo skundo prašymą atlyginti neturtinę žalą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1. Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tam tikrais laikotarpiais kamerose buvo mažiau žmonių, nei nurodyta Lukiškių TI-K pateiktuose dokumentuose, todėl negalima teigti, kad dėl kintančio asmenų skaičiaus kamerose negalima objektyviai nustatyti koks kameros plotas pareiškėjui teko kiekvieną dieną.

2. Pareiškėjo kalinimas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto reikalavimus 734 paras negali būti vertinamas kaip mažareikšmis. Apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais Lukiškių TI-K siekia užkirsti kelią pareiškėjui gauti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovo argumentai, kad neįmanoma užtikrinti minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo nepašalina jo atsakomybės.

4. Pažymi, jog duomenų apie savo sveikatos būklę pateikti negali, nes šiuo metu atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose. Be to, reikalavimas pareiškėjui pateikti žalą ir kančias pagrindžiančius įrodymus nepagrįstas ir neteisingas, atima galimybę gauti teisingą žalos atlyginimą.

5. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po 11 mėnesių nuo kalinimo Lukiškių TI-K pabaigos, nes neturi teisinio išsilavinimo, todėl praėjo laikas, kol jis rado asmenį, kuris galėjo jam padėti.

Pareiškėjas V. U. taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 117−119), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, įvertinus visas aplinkybes, vadovaujantis teismų praktika ir priteisti pareiškėjo naudai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1. pareiškėjo skunde buvo nurodyti visi kamerose esantys pažeidimai, dėl kurių pareiškėjui kilo nepatogumai, atsirado depresija, tad pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų neturėtų būti laikomi abstrakčiais. Reikalaudamas iš pareiškėjo įrodymų dėl netinkamų laikymo sąlygų, teismas iš pareiškėjo atima galimybę apsiginti ir gauti tinkamą patirtos žalos atlyginimą.

2. Priimdamas sprendimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas nesivadovavo teismų praktika, kurioje už kalinimą tokiomis sąlygomis priteistos didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos.

3. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas 3 metų senaties terminas, todėl kreipdamasis į teismą praėjus 11 mėnesių nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, pareiškėjas senaties termino nepraleido. Teismo pastebėjimas, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po 11 mėnesių, vertintinas kaip teismo šališkumas žalos pareiškėjui priteisimo klausimu.

4. Buvo pažeista ne tik pareiškėjo teisė būti kalinamam nepažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo, tačiau ir teisė į orumą, teisė jaustis oriu, visaverčiu, lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

5. 781 para praleista Lukiškių TI-K negali būti vertinama kaip smulkus ar mažareikšmis pažeidimas, todėl pareiškėjui turi būti priteista ne mažiau kaip 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo pareiškėjui reikalaujant atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, atsiradusią jį kalinant nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. Per šį laikotarpiai teisės aktai, reglamentuojantys vienam asmeniui kameroje turinčio tekti ploto reikalavimus, kito.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra (neteko galios nuo 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, nuo 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15. punkto 2 lentelėje buvo nustatytos Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpų ir jų plotų normos, nurodant, jog kalėjimų kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241, kuris panaikino1999 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. 461, patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalaus vienam kalinamam asmeniui turintis tekti kameros plotas nenustatytas. Tačiau, pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis, pateiktais Lukiškių TI-K (b. l. 8−12; 16−21), nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. su tam tikromis pertraukomis, viso beveik du metus. Laikotarpiais 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. balandžio 2 d., nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. balandžio 21 d., nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2011 m. vasario 2 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 2009 m. spalio 23 d. rytą, 2010 m. gegužės 19 d. rytą, 2010 m. gegužės 25 d. rytą, 2010 m. birželio 30 d. rytą, 2010 m. rugpjūčio 4 d. rytą, 2011 m. vasario 3 d. rytą, 2011 m. vasario 5 d. rytą, 2011 m. gegužės 3 d. rytą, 2011 m. gegužės 5 d. rytą, 2011 m. gegužės 12 d. rytą, 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. liepos 26 d. rytą, 2011 m. liepos 28 d. rytą, 2011 m. rugsėjo 24 d. rytą, 2011 m. rugsėjo 27 d. rytą, 2011 m. spalio 4 d. rytą, 2011 m. spalio 18 d. rytą (viso 17 rytų) − vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Likusį periodą pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui – atitinkamais laikotarpiais 5 kv. m ir 3,6 kv. m.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1247/2012, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010).

Atsakant į apelianto argumentus, kad dėl didelės asmenų kamerose kaitos, nėra galimybės objektyviai nustatyti koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko konkrečią dieną, bei kad pareiškėjas reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A14-653/2007). Kartu pastebėtina, kad ta aplinkybė, jog dėl kalinimo vietų stygiaus Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Higienos normos, o vėliau Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1204/2012).

Nagrinėjamu atveju, byloje nepaneigta, kad pareiškėjas beveik visą kalinimo laikotarpį, nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. t. y. beveik dvejus metus, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastai dėl kalinimo patiriamus suvaržymus. Todėl, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – pareiškėjo kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, žala − pareiškėjui kilo esminiai nepatogumai ir dvasinės kančios, tarp jų (institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos) egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – žala atsirado dėl neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas ir toliau vertintinas tik piniginės kompensacijos dydžio klausimas.

Kartu pažymėtina, jog pareiškėjas, kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą jį kalinant antisanitarinėmis sąlygomis buvo nurodęs ne tik per mažą kameroje vienam asmeniui tenkantį plotą, bet taip pat ir tai, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų luposi tinkas, buvo tarakonų, žiurkių, nebuvo galimybės pailsėti. Šie pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti, pareiškėjui nepateikus jo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir teisėjų kolegijai įvertinus bylos medžiagą iš kurios matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, sutartis kasmet pratęsiama, atsakovo paaiškinimus, kad kamerų langai pritaikyti vėdinimui ir kameros vėdinamos natūraliu būdu.

Pagal įstatymą, nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga − nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-278/2012).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos patirtos kalint Lukiškių TI-K į teismą kreipėsi tik praėjus 11 mėnesių, nuo kalinimo Lukiškių TI-K pabaigos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju nustatydamas priteistinos sumos dydį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, ši suma nėra aiškiai per didelė ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose, todėl pagrindo ją mažinti nėra. Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, leidžiančių spręsti dėl kalinimo perpildytose kamerose įtakos jo sveikatos būklei, pagrindo pirmosios instancijos priteistą sumą didinti taip pat nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo J. U. (J. U.) ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė