2022-11-09 Nr. AB-27780-3-63-3-01414-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-185-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01414-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – R. P., žemės ūkio bendrovė „AUGA Žadžiūnai“ (buvęs pavadinimas – restruktūrizuojama žemės ūkio bendrovė „Agrowill Žadžiūnai“) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2020 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 2D-10038 „DĖL JŪSŲ PANEŠIMO ((duomenys neskelbiami))“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl kombainų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esančio (duomenys neskelbiami), priestate sumontuotų 14 vnt. naujų laikančiųjų konstrukcijų, priestato pailgintos sienos ir prie priestato įrengtos betoninės aikštelės nepripažinimo savavališka statyba;

1.2. panaikinti Sprendimo dalį dėl atsisakymo tikrinti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą apie savavališką statybą dalyse dėl pareiškėjo prašymų patikrinti: „1) Ar arkinis garažas – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) yra pastatytas, turint (a) statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, (b) projektinę medžiagą ir pan.), (c) statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus. Jei taip, ar šie dokumentai yra teisėtai išduoti, laikantis teisinio reglamentavimo; 2) Ar kombainų garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) yra pastatytas, turint (a) statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, (b) projektinę medžiagą ir pan.), (c) statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus. Jei taip, ar šie dokumentai yra teisėtai išduoti, laikantis teisinio reglamentavimo; 3) Ar kombainų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) abu priestatai yra pastatyti, turint (a) statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, (b) projektinę medžiagą ir pan.), (c) statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus. Jei taip, ar šie dokumentai yra teisėtai išduoti, laikantis teisinio reglamentavimo.“

1.3. įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą apie savavališką statybą dalyse dėl kombainų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esančio (duomenys neskelbiami), priestate sumontuotų 14 vnt. naujų laikančiųjų konstrukcijų, priestato pailgintos sienos ir prie priestato įrengtos betoninės aikštelės pripažinimo savavališka statyba, taip pat pareiškėjo prašymu patikrinti: „1) Ar arkinis garažas – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) yra pastatytas, turint (a) statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, (b) projektinę medžiagą ir pan.), (c) statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus. Jei taip, ar šie dokumentai yra teisėtai išduoti, laikantis teisinio reglamentavimo; 2) Ar kombainų garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) yra pastatytas, turint (a) statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, (b) projektinę medžiagą ir pan.), (c) statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus. Jei taip, ar šie dokumentai yra teisėtai išduoti, laikantis teisinio reglamentavimo; 3) Ar kombainų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) abu priestatai yra pastatyti, turint (a) statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, (b) projektinę medžiagą ir pan.), (c) statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus. Jei taip, ar šie dokumentai yra teisėtai išduoti, laikantis teisinio reglamentavimo.“

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2014 m. gegužės 26 d. pranešimu kreipėsi į atsakovą, prašydamas konstatuoti pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančiame žemės sklype savavališkos statybos (rekonstrukcijos) faktą, atlikti žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ŽŪB) „AUGA Žadžiūnai“ (toliau – ir Bendrovė) savavališkos statybos (rekonstrukcijos) padarinių šalinimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus, taip pat nubausti už įstatymų pažeidimą atsakingus asmenis. Pareiškėjas apžvelgė šio pranešimo nagrinėjimo eigą (atsakovo priimtus sprendimus ir juos panaikinančius teismo sprendimus, kt.), Sprendimo turinį ir nurodė su juo nesutinkantis. Tvirtino, kad ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ 2014 metais atliko savavališkus statybos veiksmus, nes ne tik paaukštino priestate buvusias laikančiąsias konstrukcijas, bet ir padidino jų skaičių nuo 2 vnt. iki 16 vnt. (tam, kad atlaikytų naujo (aukštesnio) stogo svorį). Atsakovas Sprendime neišskyrė, kurios laikančiosios konstrukcijos, pagal jį, yra naujai sumontuotos, neanalizavo naujųjų konstrukcijų, kurios atsirado per vidurį. Neaišku, kodėl tuo pačiu metu atlikti statybos veiksmai nėra priskiriami tai pačiai statybos rūšiai – rekonstrukcijai. Taip pat neaišku, kodėl atsakovas nusprendė, jog naujų laikančiųjų kolonų sumontavimas nepakeitė priestato aukščio, jeigu jau konstatuota, kad priestato aukštis pakito (padidėjo 0,6 m). Pareiškėjui nesuprantama, kokiais duomenimis remdamasis atsakovas laikė, kad laikančiosios konstrukcijos (kolonos) buvo ir iki 2014 metų, juolab kad 2005 m. kadastro duomenų byloje pažymėtos tik 2 kolonos. Jis manė, kad atsakovas vadovavosi tik prielaidomis ir neištaisė ankstesniuose teismo sprendimuose nurodytų trūkumų, todėl dėl jo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo dar vis nėra priimtas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus atitinkantis sprendimas.

3. Pareiškėjas, palyginęs duomenis apie ginčo priestatą 2005 m. kadastro duomenų byloje ir nustatytuosius atliekant patikrinimą, pažymėjo, kad Sprendime taip pat nepasisakyta dėl priestato ilgio pokyčio (padidėjo nuo 15 m iki 15,15 m). Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo pateiktu įrengtos 7 kv. m ploto aikštelės vertinimu bei teigė, kad betono aikštelė yra ne savarankiškas statinys, o iki šiol išlikusios priestato iš drožlių plokščių betono grindys (tokio priestato egzistavimą patvirtina 2016 m. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ pateikti rašytiniai paaiškinimai administracinėje byloje Nr. eI-17-320/2017). Atsakovas, tirdamas pastarąją aplinkybę, neatsižvelgė į pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. pateiktus paaiškinimus, jog betono aikštelė buvo išlieta kaip priestato grindys, 2014 m. gegužės mėn., ant anksčiau išlieto asfalto. Taigi, betono aikštelė atsirado tos pačios savavališkai atliktos rekonstrukcijos metu, todėl turėtų būti pašalinta kaip šios rekonstrukcijos padarinys.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo iškeltus klausimus dėl ginčo arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo su priestatais statybų teisėtumo bei suabsoliutino Nekilnojamojo turto registro duomenis. Be to, akcentuota, kad arkinis garažas-dirbtuvės ir kombainų garažas buvo suformuoti ir įregistruoti tik 2005 metais (t. y. neatitinka Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 6.7 p. aptartos situacijos) ir nėra objektyvių duomenų apie jų statybos metus bei statybą leidžiančius dokumentus (atliekant patikrinimą ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nurodė turinti tik 1993 m. birželio 1 d. pajaus grąžinimo aktą). Tokiu atveju atsakovas privalėjo konstatuoti, kad neegzistuoja jokie dokumentai, patvirtinantys ginčo statinių teisėtumo faktą, ir taikyti atitinkamus padarinius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015, turinčiame prejudicinę galią, padarytos išvados patvirtina, jog atsakovas turėjo pareigą patikrinti trečiąjį suinteresuotą asmenį, siekdamas nustatyti, ar jis nevykdė (nevykdo) savavališkos statybos bei ar esantys ginčo statiniai pastatyti teisėtai. Tai, kad atsakovas turėjo išnagrinėti minėtus pareiškėjo iškeltus klausimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė ir 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-284-502/2019 bei 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3857-520/2020. Atsakovas nepagrįstai ilgą laiką vengia ne tik tinkamai išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, bet ir konstatuoti statybų neteisėtumą bei atlikti kitas įstatyme (be kita ko, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 str.) jam numatytas pareigas, pavyzdžiui, surašyti savavališkos statybos aktą. Atsakovas formaliai atsisako vykdyti savo įstatymines pareigas, tokie jo veiksmai nesuderinami su gero administravimo principu.

5. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Atsakovo įsitikinimu, Sprendime buvo tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, atsakyta į pareiškėjo iškeltus klausimus, o tyrimas atliktas išsamiai ir laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pranešime neišreiškė prašymo atlikti specialų tyrimą dėl kombaino garažų pastato laikančiųjų konstrukcijų skaičiaus. Nagrinėjant pranešimą, buvo įvertintas visas atliktas statybų mastas (kaip ir prašoma pranešime), todėl nebuvo pagrindo atsakyme pareiškėjui detalizuoti, kurios laikančiosios konstrukcijos buvo sumontuotos, o kurios – ne. Pažymėta, kad buvo sumontuotos naujos laikančiosios konstrukcijos, kurios laiko visą stogo konstrukciją, ir dėl šių naujų konstrukcijų įrengimo apie 0,60 m padidėjo pastato dalies – priestato aukštis. Tokių naujų konstrukcijų įrengimas lėmė statinio išorės matmenų pokytį. Kokie nors statinio gabaritų pokyčiai dėl kolonų atnaujinimo nebuvo fiksuoti. Nors pareiškėjas teigė, jog aikštelė, kaip priestato grindys, yra ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atliktos savavališkos rekonstrukcijos padarinys, tačiau jis nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų, o atliekant patikrinimą šalia savavališkai paaukštinto priestato priblokuotų pastatų nebuvo rasta ir fiksuota. Be to, pastato išorinės sienos nėra laikančiosios konstrukcijos, todėl pastato ilgio padidėjimas dėl nelaikančiųjų konstrukcijų pakeitimo negali būti vertinamas kaip statinio rekonstrukcija, nes tokie darbai priskiriami paprastojo remonto darbams. Žemės sklypas, kuriame yra ginčo priestatas, nepatenka į teritorijas, nurodytas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte, todėl priestato fasadų apdailos ir stogo dangos keitimo darbams, įrengiant naują profiliuotos skardos dangą (pastato išvaizdos keitimui vykdant paprastojo remonto darbus), statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Dėl šių priežasčių nebuvo teisinio pagrindo pastato ilgio padidėjimą, atlikus paprastojo remonto darbus, vertinti kaip savavališką statybą ir dėl to surašyti savavališkos statybos aktą.

7. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo pretenzijas dėl ginčo statinių statybos teisėtumo ištyrimo, tvirtino, kad, pagal 2015 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, ginčo arkinis garažas-dirbtuvės ir kombainų garažas yra teisiškai įregistruoti ir nurodyta, kad jų įregistravimo pagrindas – 1993 m. birželio 1 d. priėmimo perdavimo aktas. Arkinio garažo-dirbtuvių statyba pradėta ir baigta 1991 metais, o kombainų garažo statyba – 1990 metais. Atsakovui nesuteikta kompetencija imtis Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių registravimo duomenų teisėtumo tikrinimo. Atsakovas, neturėdamas duomenų apie garažo-dirbtuvių ir pastato statybai parengtus statinio projektus, išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir jų statybos užbaigimo aktus, negali atlikti šių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimo veiksmų.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

9. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ paaiškino, kad ji atliko savavališkos statybos darbus tik medinių kolonų paaukštinimų apimtyje. Kitų kolonų įrengimas, jei jos buvo įrengtos vykdant statybą, laikytinas kapitaliniu remontu, todėl tam nebuvo privalomas statybą leidžiantis dokumentas (Statybos įstatymo 27 str. 1 d. 4 p.). ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ manė, kad atsakovas tinkamai įvertino ir kitas faktines aplinkybes, t. y. dėl pasikeitusio priestato ilgio (vadovaujantis Statybos įstatymo 27 str. 1 d. 5 p., tai lėmusiems darbams nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas), įrengtos betono aikštelės (pati aikštelė nepriskirtina statiniams, o šiuo metu ant jos nėra jokių statinių), taip pat garažų statybų teisėtumo (garažai buvo pastatyti, atitinkamai, 1990 m. ir 1991 m., nėra jokių duomenų apie bendrovės vykdytus statybos darbus nuo 1991 m. iki 2005 m. ir nuo 2005 m. iki 2014 m, o kadastrinių matavimų bylos sudarymas ir ginčo statinių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nėra statybos darbai).

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į skundą prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

11. R. P. teigė, kad atsakovas, įvertinęs 2014 m. gegužės mėn. atliktus kombainų garažo priestato savavališkos statybos darbus, nepagrįstai išskyrė tris skirtingas statybos rūšis: rekonstrukciją (neva tik galinės sienos paaukštinimą), kapitalinį remontą (neva naujai įrengtos kolonos, nesusijusios su priestato išorės matmenų pokyčiais) ir paprastąjį remontą (neva fasado ir stogo dangos pakeitimas nėra sudėtinė priestato perstatymo dalis). Tačiau šis skirstymas yra dirbtinis, o visi savavališkai atlikti statybos darbai kvalifikuotini kaip rekonstrukcija, nes būtent toks buvo jų tikslas. R. P. manė, kad atsakovas netyrė ir nevertino kombainų garažo priestato stogo konstrukcijos (t. y. šlaito) bei priestato ilgio pasikeitimo, vėl nepasisakė dėl 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo antrosios dalies. Sprendime neatsakyta į pareiškėjo iškeltus klausimus, jis priimtas formaliai, jame yra įvairių prieštaravimų, ginčijamas aktas paremtas ne faktais, o prielaidomis. Be to, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pranešimą ketvirtąjį kartą, atliko du patikrinimus vietoje, t. y. 2020 m. gegužės 27 d. ir 2020 m. liepos 10 d. Pareiškėjui nebuvo leista dalyvauti nė viename kombainų garažo priestato patikrinime, nesudaryta galimybė susipažinti su faktinių duomenų patikrinimo vietoje rezultatais (kas buvo tikrinama priestato viduje), o Sprendime nėra nurodyta, kiek konkrečiai naujų laikančiųjų konstrukcijų (kolonų) buvo įrengta atliekant savavališkas statybas 2014 metais. R. P. įsitikinimu, tokiais veiksmais buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas, taip pat 1 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatos.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. kovo 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. P. skundą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), Kairių sen., Šiaulių r. sav., bendraturčiai. Šiame žemės sklype stovi pastatas – grūdų sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis pareiškėjui bei jo sutuoktinei, ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), priklausantis pareiškėjui, taip pat ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ priklausantys du pastatai – arkinis garažas-dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) ir kombainų garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)). Žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas apskrities viršininko 1999 m. gegužės 28 d. sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu, jam nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę Gudelių ŽŪB ir Žadžiūnų ŽŪB (dabartinei ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) naudotis 4,10 ha ploto žemės plotu po ūkiniais pastatais.

14. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 26 d. pranešimu kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių skyrių, informuodamas apie RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 2014 m. gegužės 16, 17, 19 d. atliktus kombainų garažo priestato statybos darbus, galbūt patenkančius į savavališkos statybos (rekonstrukcijos) sąvoką. Pareiškėjas prašė ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, atlikti savavališkos statybos padarinių šalinimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar ginčo pastatai pastatyti teisėtai, t. y. ar yra statybą leidžiantys dokumentai, projektinė medžiaga, statybos užbaigimo dokumentai.

15. Inspekcijos Šiaulių skyrius atsakė pareiškėjui 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 2D-9947-(19.2). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2292-621/2014 atmetė pareiškėjo skundą dėl šio administracinio akto panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 panaikino minėtą teismo sprendimą ir įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

16. Inspekcijos Šiaulių skyrius, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo pranešimą, priėmė 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-80-289/2016 tenkino pareiškėjo skundą dėl šių administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

17. Inspekcijos Šiaulių skyrius, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo pranešimą, priėmė 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-17-320/2017 atmetė pareiškėjo skundą dėl šio administracinio akto panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-284-502/2019 panaikino minėtą teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1019-342/2020 tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino ginčijamus administracinius aktus ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3857-520/2020 minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18. Inspekcija 2020 m. liepos 23 d. raštu Nr. 2D-9953 skundo dalį dėl arkinio garažo-dirbtuvių, kombainų garažo, įskaitant du jo priestatus, patikrinimui, ar šie statiniai tinkami naudoti, ar šių statinių būklė nekelia pavojaus kitiems asmenims, ar statinių naudotojai vykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei statinių saugos reikalavimus, persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Šiaulių rajono savivaldybės administracijai ir paprašė apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją. Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. S-1836(3.39E) pateikė Inspekcijai informaciją apie patikrinimo rezultatus bei taikytas priemones.

19. Inspekcija, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo pranešimą, atliko patikrinimą, kurio duomenys užfiksuoti 2020 m. liepos 16 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akte (kontroliniame klausimyne) Nr. BIPA-30-200716-00037, ir 2020 m. liepos 16 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-200716-00027. Savavališkos statybos akte fiksuota, kad ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbiami) (kadastro Nr. 9180/0002:45), atliko savavališkos statybos darbus – savavališką statinio rekonstravimą. Rekonstruotas ypatingosios kategorijos garažų paskirties pastatas-kombainų garažas. Statytoja ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ (buvusi RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“) savavališkai, neturėdama pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalomo nustatyta tvarka parengto statinio projekto ir pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalomo leidimo rekonstruoti statinį, 2014 m. gegužės mėnesį rekonstravo ypatingųjų statinių kategorijai priskiriamą garažų paskirties pastatą – kombainų garažą: pakeitė pastato dalies – priestato (1g1ž) laikančiąsias konstrukcijas: prie medinių kolonų, priblokuotų prie pastato šiaurės rytų fasadinės sienos, įrengė medinius kolonų paaukštinimus, ant kurių sumontavo naują medinę siją ir gegnes, tuo padidindama pastato dalies – priestato aukštį apie 0,6 m. Priestato laikančiosios konstrukcijos – medinės kolonos metaliniu kampuočiu sujungtos su pastato laikančiosiomis konstrukcijomis.

20. Savavališkos statybos akto pagrindu 2020 m. liepos 17 d. surašytas privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-200717-00026 ir 2020 m. liepos 17 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-200717-00027. Privalomuoju nurodymu statytojas įpareigotas išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, t. y. išardyti ant pastato – kombainų garažo ties pastato šiaurės rytų fasadine siena, ant senų priestato konstrukcijų savavališkai įrengtas naujas iki 0,6 m aukščio priestato laikančiąsias konstrukcijas: medinius priestato kolonų paaukštinimus, ant jų sumontuotas medines siją ir stogo gegnes bei sutvarkyti statybvietę.

21. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir, be kita ko, pažymėjo, kad Inspekcijai nesuteikta teisė vykdyti statinių naudojimo priežiūrą. Skunde nurodytų statinių priežiūrą, vadovaujantis Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, vykdo Šiaulių rajono savivaldybės administracija. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), ant kurio stovi ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantys du pastatai – arkinis garažas-dirbtuvės ir kombainų garažas, savininkas; t. y. pareiškėjo žemės sklypui nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ naudotis 4,10 ha ploto žemės plotu po ūkiniais pastatais. Taigi, pareiškėjas turi suinteresuotumą dėl jo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo, susijusio su galima savavališka statyba ant jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, tinkamo išnagrinėjimo.

22. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 26 d. pranešime kėlė klausimus dėl kombainų garažo priestato savavališkos rekonstrukcijos bei dėl arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo (įskaitant priestatus) savavališkos statybos. Pranešime pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. gegužės 16 d. pastebėjo, jog buvo pradėti kombainų garažo priestato rekonstrukcijos darbai, išbetonuotos priestato grindys, nuardytas garažo priestato stogas, paaukštintos sienos bei padidintas priestato tūris. Į priestatą buvo įkelta metalinė cisterna. Darbai vyko 2014 m. gegužės 16, 17, 19 dienomis. Pareiškėjo, kaip žemės sklypo savininko, sutikimas šiems darbams nebuvo gautas. Nurodė, kad, atliekant statybos darbus, nebuvo laikytasi darbo saugumo reikalavimų. Įmontuojant cisterną, pastate galbūt įrengta degalinė, tuo taip pat pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Prašė ištirti ir nustatyti savavališkos statybos (rekonstrukcijos) faktą, atlikti savavališkos statybos (rekonstrukcijos) padarinių šalinimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus bei tinkamai nubausti už įstatymų pažeidimą atsakingus asmenis. Be to, pareiškėjui kilo abejonių dėl arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo, nes, jo teigimu, jie pastatyti be statybą leidžiančių ir statybos užbaigimą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas prašė patikrinti, ar arkinis garažas-dirbtuvės, kombainų garažas, kombainų garažo abu priestatai yra pastatyti turint statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, projektinę medžiagą ir pan.), statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudotis dokumentus, bei patikrinti, ar šie dokumentai išduoti laikantis teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas taip pat prašė patikrinti, ar šie statiniai yra tinkami naudoti, ar statinių būklė nekelia pavojaus kitiems asmenims, ar statinių naudotojai vykdo teisės aktuose nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei saugos reikalavimus.

23. Sprendime nurodyta, jog, atsižvelgiant į 2020 m. gegužės 27 d. ir 2020 m. liepos 10 d. atliekant patikrinimus vietoje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktą dokumentaciją, buvo surašytas 2020 m. liepos 16 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas (kontrolinis klausimynas) Nr. BIPA-30-200716-00037, kurio pagrindu, vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsniu, statytojai surašytas 2020 m. liepos 16 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-200716-00027, 2020 m. liepos 17 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-200717-00026 bei 2020 m. liepos 17 d. surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-200717-00027 iki 2021 m. sausio 17 d.

Pagal pateiktą informaciją, kad, atliekant statybos darbus, nebuvo laikytasi darbo saugumo reikalavimų, Inspekcija 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. 2D-9947-(19.2) informavo pareiškėją, kad skundo dalis dėl galimų pažeidimų atliekant statybos darbus be specialių apsaugos priemonių ir darbo su asbestu nuostatų galimų pažeidimų buvo persiųsta nagrinėti pagal kompetenciją Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriui (2014 m. birželio 5 d. raštas Nr. 2D-8852). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad įmontuojant cisterną, pastate galbūt įrengta degalinė, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo ištirtos.

Sprendime nurodyta, kad 2020 m. gegužės 27 d. ir 2020 m. liepos 10 d. vizualiai apžiūrėjus priestatą, degalinės, kuro užpylimo įrenginių nerasta. Nustatyta, kad buvusioje deglinės vietoje, prie priestato įrengta betoninė apie 7 kv. m ploto, apie 8 cm storio aikštelė (aktas Nr. FAK-1378), tačiau, kadangi šios aikštelės plotas mažesnis nei 10 kv. m, ji nepriskiriama statiniams (Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 3 lentelės 4.1 eilutė) ir todėl jai netaikomos Statybos įstatymo nuostatos.

Pareiškėjo prašymas patikrinti, ar nurodyti statiniai yra tinkami naudoti, ar statinių būklė nekelia pavojaus kitiems asmenims, ar statinių naudotojai vykdo teisės aktuose nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei saugos reikalavimus, Inspekcijos 2020 m. liepos 23 d. raštu Nr. 2D-9953 buvo perduotas nagrinėti Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, prašant apie tyrimo rezultatus informuoti pareiškėją. 2020 m. rugpjūčio 11 d. gautas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. S-1836(3.39E), kuriame pateikta informacija apie patikrinimo rezultatus bei taikytas priemones.

Pareiškėjui pranešime prašant patikrinti, ar arkinis garažas-dirbtuvės, kombainų garažas, kombainų garažo abu priestatai yra pastatyti turint statybą leidžiančius dokumentus (leidimą statyti naują statinį, projektinę medžiagą ir pan.), statybos užbaigimo aktą ir pripažinimo tinkamu naudotis dokumentus, bei patikrinti, ar šie dokumentai išduoti laikantis teisinio reglamentavimo, buvo atliktas tyrimas, prašant statytojo pateikti visas su pranešime nurodytais statiniais susijusias kadastrinių matavimų bylas bei statybos vykdymo dokumentus: statybos projektus, statybos leidimus, statybos užbaigimo dokumentus ir kt.

Šios aplinkybės vertintos ir atliekant 2020 m. gegužės 27 d. patikrinimą; nustatyta, kad teisiškai įregistruotame garaže-dirbtuvėse, po 2005 m. sausio 5 d. kadastrinių matavimų byloje (bylos Nr. 11227) fiksuotos situacijos, naujai atliktų statybos darbų nebuvo užfiksuota. Per patikrinimą statytojas pateikė atsakovui 1993 m. birželio 1 d. Pajaus grąžinimo aktą bei nurodė, kad neturi kitų dokumentų, susijusių su garažo dirbtuvių ir pastato statyba. Šie duomenys užfiksuoti akte Nr. FAK-863. Inspekcija taip pat nurodė privalanti laikytis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio nuostatos, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Sprendimą įregistruoti garažo dirbtuvių ir pastato statybą Nekilnojamo turto registre priėmė Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas – VĮ Registrų centras. Inspekcija, vykdydama Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje jai priskirtas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, negali imtis Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių registravimo duomenų teisėtumo tikrinimo. Neturėdama duomenų apie garažo-dirbtuvių ir pastato statybai parengtus statinio projektus, išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir jų statybos užbaigimo aktus, Inspekcija negali atlikti šių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimo veiksmų.

24. Teismo vertinimu, į pareiškėjo pranešimą buvo atsakyta atlikus išsamų tyrimą, pateikiant motyvus bei nurodant teisinį pagrindą. Atsakydamas į pareiškėjo pretenzijas, pavyzdžiui, dėl nepagrįstai neužfiksuotų naujai sumontuotų laikančiųjų konstrukcijų, teismas atkreipė dėmesį į paties pareiškėjo pateiktas nuotraukas. Nuotraukose Nr. 3, 5, 6, 7, 8 matyti ardymo darbų pradžia, t. y. atsivėręs vaizdas tik nuardžius stogą, atskleidžiantis, kad statinyje iki rekonstrukcijos darbų pradžios jau yra daugiau nei pareiškėjo nurodomos dvi kolonos. Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai, 2016 m. balandžio 21 d. apžiūrėję kombainų garažo priestatą iš vidaus, naujai įrengtų laikančiųjų konstrukcijų (medinio sienų karkaso ir stogo dangą laikančių gegnių) nenustatė. Pabrėžta, kad savavališka statyba, jos mastas gali būti fiksuojama tik pagal atliekant patikrinimą nustatytus esamus faktinius duomenis. Patikrinimo išvados negali būti grindžiamos nefiksuotais, nenustatytais duomenimis.

25. Teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas teigė, kad tik naujų laikančiųjų kolonų sumontavimas galėjo turėti įtakos pastato aukščio pokyčiui, tačiau savavališkos statybos akte nurodyta, kad „prie medinių kolonų, priblokuotų prie pastato šiaurės rytų fasadinės sienos, įrengė medinius kolonų paaukštinimus, ant kurių sumontavo naują medinę siją ir gegnes, tuo padidindama pastato dalies – priestato aukštį apie 0,6 m.“ 2005 m. sausio 5 d. kadastro duomenų byloje Nr. 91/15992 esančiame priestato brėžinyje kaip priestato laikantysis karkasas pažymėtos tik 2 kolonos.

Tačiau konstrukciniu požiūriu tai būtų neįmanoma, nes tam, kad priestato išorines sienas sudarantys lakštai laikytųsi ir būtų pastato dalimi, jie turėjo būti prie ko nors pritvirtinti, jokių kitų atramų jiems tvirtinti nėra ir nebuvo, priešingu atveju jie būtų paprasčiausiai nukritę. Be to, tik dvi atramos nebūtų galėjusios išlaikyti ir stogo konstrukciją (priestato ilgis – 15 m). Per 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimą nustatyta, kad laikančiosios kolonos yra nenaujos. Todėl labiausiai tikėtina, kad kadastrinių matavimų byloje nebuvo sužymėtos visos buvusios kolonos.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad priestato ilgis yra 15 m, priėjo prie išvados, kad stogo bei sienų konstrukcijos fiziškai nebūtų galėjusios išsilaikyti tik ant dviejų laikančiųjų konstrukcijų, todėl visos 16 laikančiųjų konstrukcijų turėjo būti įrengtos jau fiksuojant kadastrinius duomenis 2005 metais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad buvo sumontuotos naujos laikančiosios konstrukcijos: mediniai kolonų paaukštinimai, nauja medinė sija, kurie laiko visą stogo konstrukciją ir būtent dėl šių naujų konstrukcijų įrengimo apie 0,60 m padidėjo pastato dalies – priestato aukštis.

Laikantieji konstrukcijų elementai perima visas pastato svorio apkrovas, įskaitant atmosferinius poveikius. Mediniai kolonų paaukštinimai, sija laiko ne tik pastato stogo, bet ir išorės atmosferinių poveikių apkrovas, todėl yra laikančioji konstrukcija. Tokių naujų konstrukcijų įrengimas lėmė statinio išorės matmenų pokytį. Tiriant aplinkybes ir nagrinėjant surinktą medžiagą nebuvo nustatyti kokie nors statinio gabaritų pokyčiai dėl kolonų atnaujinimo. Atsakovas 2020 m. liepos 16 d. savavališkos statybos akte Nr. SA-30-200716-00027 nustatė, kad kombainų garažo priestato aukštis padidėjo ne dėl to, kad galbūt buvo pristatytos papildomos kolonos.

Priestato aukštis padidėjo, nes Bendrovė prie medinių kolonų, priblokuotų prie pastato šiaurės rytų fasadinės sienos, įrengė medinius kolonų paaukštinimus, ant kurių sumontavo naujas medinę siją ir gegnes, tuo padidindama pastato dalies – priestato aukštį apie 0,6 m. Vadinasi, tik medinių kolonų paaukštinimų apimtyje Bendrovė atliko savavališkos statybos darbus. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pastato kapitalinio remonto darbams atlikti, pakeičiant pastato laikančiąsias konstrukcijas, įrengiant naujas laikančiąsias konstrukcijas, statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas.

Taigi, priestato laikančiųjų konstrukcijų – kolonų, kurios galbūt papildomai buvo sumontuotos priestate, bet nebuvo užfiksuotos 2005 m. sausio 5 d. kadastrinių matavimų byloje, įrengimui statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas, nes galimas minėtų kolonų įrengimas negalėjo lemti priestato išorės matmenų pokyčio. Net jei kolonos buvo įrengtos 2014 metais, o ne 2005 metais, tai niekaip nepažeidė pareiškėjo teisių, nes kolonų įrengimui nėra būtinas suderinimas su pareiškėju ir statybą leidžiantis dokumentas.

Papildomų kolonų įrengimas neturėjo įtakos priestato išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio, skersmens ir pan. – padidinimui ar sumažinimui.

26. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nepagrįstai nepasisakė dėl priestato ilgio pokyčių, pagrįstumo, atkreipė dėmesį į 2016 m. balandžio 21 d. antstolės R. A. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 37-16-03 nurodytas aplinkybes, jog, pagal A. Lickan atliktus matavimus, priestato ilgis – 15,11 m (dėl neaiškių priežasčių antstolė nors ir nurodė protokole, kad Inspekcijos atstovai atliko matavimus, tačiau jų matavimų rezultatų nefiksavo). Inspekcijos atstovų fiksuotas apytikris priestato ilgis – „apie 15,15 m“.

Iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų matyti, kad pastato laikančiųjų konstrukcijų – kraštinių kolonų vieta nebuvo keista, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo atliekami pastato rekonstravimo darbai dėl neva padidėjusio pastato ilgio, keičiant laikančiąsias konstrukcijas. Teisėjų kolegija pritarė trečiojo suinteresuoto asmens ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ pozicijai, kad nežymų pastato ilgio padidėjimą lėmė pakeista išorinių sienų medžiaga. Pastato išorinės sienos nėra laikančiosios konstrukcijos, nes medžiaga, iš kurios suformuotos sienos, neturi tokių fizinių savybių.

Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.4. papunkčiu, fasadų ar stogo dangos ar apdailos keitimas priskiriamas statinio paprastojo remonto darbams, todėl priestato ilgio padidėjimas dėl nelaikančiųjų konstrukcijų pakeitimo negali būti vertinamas kaip statinio rekonstrukcija. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priestato fasadų apdailos ir stogo dangos keitimo darbams, įrengiant naują profiliuotos skardos dangą, statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas.

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 79.2. papunktį, neesminiais nukrypimais nuo statinio projekto sprendinių yra priskiriami nukrypimai iki 0,2 m. Kadangi priestatas pailgėjo apie 0,15 m, tai toks pailgėjimas nesudarė pagrindo pripažinti savavališką statybą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas, kuriame yra priestatas, nepatenka į teritorijas, nurodytas šiuo metu galiojančiame Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte, priestato fasadų apdailos ir stogo dangos keitimo darbams, įrengiant naują profiliuotos skardos dangą (pastato išvaizdos keitimui vykdant paprastojo remonto darbus), statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas.

Taigi, nebuvo teisinio pagrindo pastato ilgio padidėjimą, atlikus paprastojo remonto darbus, vertinti kaip savavališką statybą ir dėl to surašyti savavališkos statybos aktą.

27. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog jo teiginius apie tai, kad betono aikštelė yra ne savarankiškas statinys, o iki šiol išlikusios priestato iš drožlių plokščių betono grindys, patvirtina antstolės 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 37-16-03, tačiau šiame protokole nebuvo fiksuota, kad drožlių plokščių priestato grindys buvo betoninės ir užėmė akivaizdžiai didesnį plotą nei pats priestatas. Nors pareiškėjas teigė, kad aikštelė, kaip priestato grindys, atsirado kaip ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atliktos savavališkos rekonstrukcijos padarinys, tačiau jis nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai nei atliekant patikrinimą, nei nagrinėjant bylą teisme. Be to, atliekant patikrinimą šalia savavališkai paaukštinto priestato priblokuotų pastatų nebuvo rasta ir fiksuota. Kadangi šiuo metu pagal faktinę situaciją ant aikštelės nėra jokių statinių, atsakovas pagrįstai vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 4.1 eilute, nepriskirdamas aikštelės statiniams ir, atitinkamai, nespręsdamas klausimo dėl aikštelės teisėtumo, nepriklausomai nuo to, kad galbūt anksčiau aikštelė buvo kito statinio grindys.

28. Teismas, tirdamas pareiškėjo nusiskundimus, jog neegzistuoja jokie dokumentai, patvirtinantys ginčo statinių teisėtumo faktą, ir todėl atsakovas turėjo taikyti atitinkamus padarinius, nustatė, kad, pagal 2015 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, arkinis garažas-dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) ir kombainų garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esantys (duomenys neskelbiami), yra teisiškai įregistruoti; jų įregistravimo pagrindas – 1993 m. birželio 1 d. priėmimo perdavimo aktas. Arkinio garažo-dirbtuvių statyba pradėta ir baigta 1991 metais, o kombainų garažo statyba – 1990 metais. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 1991 metų iki 2005 metų, taip pat nuo 2005 metų iki 2014 metų Bendrovė vykdė kokius nors statybos darbus. Ginčui aktualus žemės sklypas priklauso pareiškėjui nuo 1999 m. rugpjūčio 3 d., taigi, arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo statyba pradėta ir baigta iki pareiškėjui įsigyjant sklypą, ant kurio stovi šie pastatai. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas servitutas, suteikiantis teisę kitiems asmenims naudotis 4,10 ha žemės plotu po ūkiniais pastatais. Pastebėta ir tai, kad Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 28 d. sprendimais Nr. 31-9619, Nr. 31-9616, Nr. 31-9617, Nr. 31-9620, Nr. 31-9618 atkuriant nuosavybės teises, būtent dėl pareiškėjo pranešime nurodytų statinių buvo nustatytas kitas servitutas (tarnaujantis daiktas), o, prieš priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 1999 m. balandžio 27 d. buvo pasirašytas susitarimas tarp pretendentų ir servituto teisės naudotojų – tuometinių Gudelių ŽŪB ir Žadžiūnų ŽŪB. Pasirašant susitarimą, nebuvo keliamos abejonės dėl statinių teisėtumo. Prievolės iš šio susitarimo bei nustatyto servituto perėjo dabartiniams žemės sklypo savininkams.

29. Teismas, atsižvelgdamas į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Inspekcijos pareigūno diskrecijos teisę nustatyti savavališkos statybos faktą bei į tai, kad Sprendime paaiškinta, jog Inspekcija, neturėdama duomenų apie garažo-dirbtuvių ir pastato statybai parengtus statinio projektus, išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir jų statybos užbaigimo aktus, negali atlikti šių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimo veiksmų, konstatavo, jog Sprendime nurodyta priežastis, kodėl Inspekcija atsisako pripažinti ginčo statinius savavališka statyba. Pabrėžta, kad įstatymas teisę priimti šį sprendimą suteikia būtent Inspekcijos pareigūnui. Be to, Inspekcija neturi teisės nagrinėti skundus ir pranešimus dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2577 redakcija) 25 str. 8 d.). Nors minėta įstatymo nuostata įsigaliojo tik 2016 m. birželio 30 d., tačiau atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, privalėjo ja vadovautis. Aplinkybė, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2014 metais, nereiškia, kad, priimdamas individualų administracinį aktą, atsakovas privalo vadovautis pateikiant pareiškimą galiojusiais teisės aktai.

30. Teismas akcentavo, kad Inspekcija vykdo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje jai priskirtas statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Ji negali imtis Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių registravimo duomenų teisėtumo tikrinimo. Kadangi Inspekcija neturėjo duomenų apie garažo-dirbtuvių ir pastato statybai parengtus statinio projektus, išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir jų statybos užbaigimo aktus, ji negalėjo atlikti šių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimo veiksmų. Pažymėta, kad teisės aktuose neįtvirtinta prezumpcija, jog, nesant duomenų apie pastato statybai parengtus statinio projektus, išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir jų statybos užbaigimo aktus, Inspekcija privalo konstatuoti savavališkos statybos faktą.

31. Teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens R. P. argumentus, jog visi 2014 m. gegužės mėn. savavališkai atlikti statybos darbai kvalifikuotini kaip rekonstrukcija, o ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ įpareigotina pašalinti visus savavališkos statybos padarinius, o ne vien tik priestato padidintą aukštį ties šiaurės rytų fasadine siena. Pažymėjo, kad, pagal 2014 m. galiojusią Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakciją, rekonstrukcija buvo laikomi tokie statybos darbai, kurie pagal savo pobūdį priklausė statinio kapitalinio ar paprastojo remonto darbams, jei jie atliekami statinio rekonstravimo metu.

Pirminės šio statybos techninio reglamento redakcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 9.15 papunktyje buvo numatyta, kad į rekonstrukciją įeina ir tie statybos darbai, kurie pagal savo pobūdį priklauso statinio kapitalinio ar paprastojo remonto darbams, jei jie atliekami statinio rekonstravimo metu. Tačiau aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-816 minėtas punktas buvo pakeistas taip, jog paprastojo remonto darbai, jeigu jie atliekami statinio rekonstravimo metu, nebelaikomi statinio rekonstrukcija. 9.15 papunktis buvo panaikintas aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d.

įsakymu Nr. D1-824, o pati statinio rekonstrukcijos sąvoka susieta tik su esamo statinio laikančiųjų konstrukcijų perstatymu, tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Taigi, 2014 metais atliekant statybos darbus galiojusios Statybos techninio reglamento 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ nuostatos vienu metu atliktų paprastojo remonto, kapitalinio remonto ir statinio rekonstrukcijos darbų nebekvalifikavo kaip nedalomos visumos, visus šiuos darbus priskiriant statinio rekonstrukcijai.

Iš to seka, kad jei statinio rekonstrukcija pripažįstama savavališka, tai savaime nereiškia, kad ir paprastojo bei kapitalinio remonto darbai, atlikti vykdant statinio rekonstrukciją, pripažintini atliktais savavališkai. Toks teisinis reguliavimas yra nuoseklus ir logiškas, kadangi neprotinga įpareigoti statytoją šalinti vykdant rekonstrukciją atliktus paprastojo ir kapitalinio remonto darbus, jei, įvykdžius tokį reikalavimą, tuos pačius paprastojo ir kapitalinio remonto darbus vėl galima atlikti iš naujo be statybą leidžiančio dokumento.

Pareiškėjas siekia, kad atsakovas priverstų Bendrovę išardyti kolonas, nuimti stogo dangą, sumažinti galinės sienos pakėlimą (pastebėtina, kad šį atsakovo nurodymą Bendrovė įvykdė). Net jei atsakovas priimtų privalomąjį nurodymą Bendrovei pašalinti paprastojo ir kapitalinio remonto statybos padarinius, tai Bendrovė, įvykdžiusi nurodymą, galėtų be jokio statybą leidžiančio statybos dokumento ir suderinimo su pareiškėju iš naujo pristatyti priestato viduje kolonų ir pakeisti stogo dangą.

32. Teismas nesutiko ir su R. P. pozicija, kad Inspekcija neužtikrino objektyvaus patikrinimo vietoje, nes neleido nei 2020 m. gegužės 27 d., nei 2020 m. liepos 10 d. patikrinime dalyvauti pareiškėjui. Teismo vidiniu įsitikinimu, pranešimo nagrinėjimo procedūra atlikta nepažeidžiant Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (pvz., 23 str. 1 d. 10 p. ir 23 str. 2 d.), Viešojo administravimo įstatymo (pvz., 30 str. 1 d.) bei Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1V-53, reikalavimų. Vadovaujantis aptartomis teisės normomis, taip pat Statybos įstatymo 12 straipsnio 10 dalimi, Bendrovė turėjo pareigą užtikrinti netrukdomą patekimą į tikrinamas patalpas tik Inspekcijos pareigūnams; teisė netrukdomai patekti į tikrinamas patalpas suteikta tik Inspekcijos pareigūnams. Taigi, Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnai neturėjo teisės ir pareigos reikalauti, kad statinių savininkai (statytojai), šiems prieštaraujant, įsileistų į tikrinamas patalpas pareiškėjo atstovus, kadangi tokia statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos teisė ar pareiga nenumatyta nei pareiškėjo cituojamose Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašo 36 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 12 straipsnio 10 dalies nuostatose, nei kituose aptartuose teisės aktuose. Teisės aktai taip pat nenumato atsakovo ar pareiškėjo teisės reikalauti Bendrovės įleisti pareiškėjo atstovę į priestatą. Kol įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra numatytas suinteresuotų asmenų patekimas į kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, tikrinant faktinius duomenis vietoje, tol negalima teigti, kad pareiškėjo atstovė turėjo teisę įeiti į priestatą ir kad, jai nepatekus į priestatą, atliktas patikrinimas buvo šališkas. Be to, atsiliepime į skundą nenurodyta, ką konkrečiai būtų pakeitęs pareiškėjo atstovės dalyvavimas Inspekcijai tikrinant faktinius duomenis priestato viduje.

33. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės, argumentai ir teisės aktų nuostatos pagrindžia, jog jis priėmė Sprendimą patikrinęs visas faktines aplinkybes bei duomenis, juos pagrindė teisės aktų normomis, nepažeisdamas pagrindinių procedūrų, taip pat nurodė šio sprendimo apskundimo tvarką. Skundo argumentai patvirtina, kad Sprendimo turinys buvo suprantamas pareiškėjui. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, negali būti pagrindu pripažinti, jog šis administracinis aktas yra neteisėtas, nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Prieita prie išvados, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ar yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatyti pagrindai jam panaikinti. Atmetus skundo reikalavimą dėl Sprendimo (jo dalies) panaikinimo, atmesti ir išvestiniai skundo reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atitinkamai, taip pat netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 34. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

35. Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes, iš Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio kylančius reikalavimus ir pažymi, kad Sprendimas neatitinka šių reikalavimų. Tvirtina, kad teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo ir R. P. pateiktų įrodymų bei argumentų, nenustatė visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, formaliai atkartojo atsakovo argumentus.

36. Pareiškėjas mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atitinka ne visus privalomus reikalavimus statytojo teisei įgyvendinti, nes ji neturi ginčui aktualaus žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisės (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.), o servitutu jai suteikta naudojimo teisė yra itin siauros apimties (Civilinio kodekso 4.112 str. 1 d. ir 4.113 str. 1 d.), servitutas suteiktas apskirtai ne dėl kombainų garažo ir arkinio garažo-dirbtuvių. Bendrovei neturint žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisės, statyba šiame sklype visiškai negalima, o savavališkos statybos padarinius galima pašalinti vieninteliu būdu – statinius nugriaunant. Visi Bendrovės atlikti statybos veiksmai yra savavališki, nepriklausomai nuo to, ar jiems yra reikalingas statybos leidimas, ar ne.

37. Pareiškėjas pakartoja, kad Sprendimo dalis dėl laikančiųjų konstrukcijų nėra aiški (pvz., neišskirta, kurios konstrukcijos atsirado po 2014 m. savavališkų statybų ir dėl kokių priežasčių jos buvo įrengtos), o atsakovo ir teismo pozicija, jog labiausiai tikėtina, kad kadastrinių matavimų byloje nebuvo sužymėtos visos buvusios kolonos, nepagrįsta jokiais įrodymais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str. 3 d., betarpiškumo principo pažeidimas), padaryta nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų (pvz., (1) atsisakant tirti statybos teisėtumą, Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys suabsoliutinami, tačiau, sprendžiant dėl laikančiųjų konstrukcijų, keliami klausimai dėl įregistruotų kadastro duomenų tikslumo ir atsisakoma jais vadovautis; (2) teismas nurodė, kad savavališka statyba, jos mastas gali būti fiksuojama tik pagal atliekant patikrinimą nustatytus faktinius esamus duomenis, tačiau jis vertino ir pareiškėjo nuotraukose matomą vaizdą, užfiksuotą iki rekonstrukcijos darbų pradžios (kartu nepaisydamas pareiškėjo paaiškinimų, jog nuotraukose matyti jau vykdomi statybos darbai, o ne padėtis iki rekonstrukcijos pradžios)) ir neatsižvelgiant į anksčiau teismų nustatytas aplinkybes. Pastebėta, kad pati ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“, kaip ginčo pastatų savininkė, nesiėmė jokių priemonių galbūt netiksliems kadastro duomenims ištaisyti. Pareiškėjas paaiškina, kad, kaip patvirtina nuotraukos, iki 2014 m. gegužės mėn. atliktos savavališkos rekonstrukcijos, kombainų garažo priestatas buvo tik medžio lentų ir asbesto lakštų konstrukcija, kurią galėjo atlaikyti 2005 metų kadastro byloje nurodytos dvi laikančiosios konstrukcijos (kolonos). Teismas neįvertino, kad 2014 metais buvo pakeista ne tik kombainų garažo priestato fasado danga, bet iš esmės pertvarkyti kombainų garažo priestato sienos ir stogas, kuriems atlaikyti ir buvo įrengtos naujos laikančiosios konstrukcijos. Byloje nesant pateikto statinio projekto, vienintelis įrodymas, iš kurio galima spręsti apie iki 2014 metais atliktų savavališkų statybos veiksmų buvusių laikančiųjų konstrukcijų (kolonų) skaičių, yra 2005 metų kadastro duomenų byla.

38. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo administravimo subjekto sprendimo motyvai turi būti aiškiai suprantami iš administracinio akto, tačiau šiuo atveju atsakovas argumentus dėl kombainų garažo priestato fasadinės sienos ilgio padidėjimo išdėstė tik atsiliepime į skundą, be to, jis niekaip nepagrindė savo teiginių, jog priestato ilgis pasikeitė tik dėl fasado apdailos pakeitimo. Pareiškėjo nuomone, pastaroji atsakovo pozicija nepagrįsta, nes skardos lakštai yra plonesni nei anksčiau buvę asbesto lakštai. Atsakovas tokią poziciją grindė tik pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis, nepateikė jokių kitų įrodymų, o teismas savo sprendime tik formaliai atkartojo atsakovo teiginius. Kadangi Inspekcijai nebuvo pateiktas kombainų garažo statinio projektas, nėra ekspertinių išvadų ar pan., neaišku, kuo remdamasi ji teigia, jog pastato laikančiųjų konstrukcijų – kraštinių kolonų vieta nebuvo pakeista. Aplinkybė, kad Bendrovė neįvykdė pareigos pateikti Inspekcijai statinio projektą, negali sudaryti prielaidų situaciją aiškinti šio trečiojo suinteresuoto asmens naudai. Inspekcijos surinktoje medžiagoje nėra užfiksuotas ir fasado apdailos tvirtinimo mazgas iš kombainų garažo priestato vidaus, t. y. nenustatyta, ar tarp kampinių laikančiųjų konstrukcijų (kolonų) ir fasado apdailos nėra įmontuota kitų laikančiųjų konstrukcijų, pavyzdžiui, kampainių, dėl kurių susidarytų reikšmingas atstumas tarp kolonų ir išorinės fasado sienos. Dėl šių priežasčių laikytina, jog Inspekcija neatliko objektyvaus vertinimo ir nesurinko faktinių duomenų, iš kurių būtų galima daryti atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teismas taip pat nepagrindė, kodėl sutiko su atsakovo teiginiu, jog pastato išorinės sienos nėra laikančiosios konstrukcijos, juolab kad priešingas aiškinimas atitiktų tiek Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalies nuostatas, tiek Inspekcijos vertinimą kitose bylose (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-89-309/2020).

39. Pareiškėjas pakartoja, kad akivaizdu, jog betono aikštelė yra išlikusios buvusio drožlių plokščių priestato grindys, todėl atsakovas ir teismas nepagrįstai laikė ją savarankišku inžineriniu statiniu, kuris dėl užimamo mažo ploto nelaikytinas statiniu Statybos įstatymo prasme. Teismas ignoravo pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius anksčiau buvusio priestato egzistavimą, pavyzdžiui, Inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. raštas dėl faktinio duomenų patikrinimo, antstolės 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ 2017 m. balandžio 19 d. rašytiniai paaiškinimai administracinėje byloje Nr. eI-17-320/2017, pareiškėjo įgalioto asmens L. P.s-L. 2020 m. liepos 13 d. paaiškinimai. Kadangi betoninė aikštelė, kaip priestato konstrukcinis elementas – grindys, nebuvo pašalinta, pripažintina, kad atsakovas netinkamai įvykdė pareigą visiškai sutvarkyti statybvietę.

40. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl Sprendimo dalies, kurioje buvo atsakyta į jo pranešimo dalį dėl prašymo įvertinti arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumą, ir mano, kad teismas tik formaliai atkartojo atsakovo argumentus, tačiau neatliko jokio įrodymų vertinimo ir sprendimą grindė įrodymais, kurie apskritai nebuvo pateikti į bylą. Teismas taip pat ignoravo prejudicinę reikšmę turinčius ankstesnius teismų sprendimus. Pareiškėjo įsitikinimu, Inspekcijos atsisakymas nagrinėti statinių statybos teisėtumo klausimą prieštarauja šios įstaigos veiklos tikslams, uždaviniams ir funkcijoms.

Priešingai nei nurodo atsakovas ir teismas, pareiškėjas nereikalauja patikrinti statinių registravimo duomenis. Teisinis reglamentavimas (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 str. 1 ir 2 d., 10 str., Planavimo sąlygų, prisijungimo sąlygų, specialiųjų reikalavimų ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos ir teistumo tikrinimo aprašo, patvirtinto Inspekcijos 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1V-17, nuostatos bei kt.) patvirtina, kad Inspekcija yra atsakinga už tai, jog statinių statyba būtų vykdoma teisėtai.

Savavališkos statybos fakto nustatymas ir atitinkamų padarinių taikymas yra išimtinė Inspekcijos funkcija. Nagrinėjamu atveju atsakovas neatliko statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimo, savo atsisakymą motyvuodamas tuo, jog jam nebuvo pateikti atitinkami dokumentai. Pareiškėjas tokį atsisakymą laiko nepagrįstu ir nesuderinamu su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais. Be to, pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir teismas nepagrįstai suteikė prioritetą registracijos Nekilnojamojo turto registre faktui, nepaisė ankstesniuose teismų sprendimuose padarytų išvadų dėl Inspekcijos pareigos patikrinti kombainų garažo ir arkinio garažo-dirbtuvių statybos teisėtumą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl, pavyzdžiui, statinių registracijos panaikinimo (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 12 d.), taigi, statinių registracija nėra kliūtis Inspekcijai vertinti statinių statybos teisėtumo klausimą, tai ne kartą konstatuota ir teismų praktikoje. Inspekcija, nustačiusi, kad statiniai pastatyti be statybą leidžiančio dokumento, privalo pati imtis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų, t. y. konstatuoti savavališką statybą, net ir tais atvejais, kai jokie statybos darbai nėra atliekami, o statiniai jau yra įregistruoti.

Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu ir sudarytų prielaidas išvengti teisinės atsakomybės. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas netinkamai aiškino Inspekcijai suteiktą diskrecijos teisę šiame kontekste, kadangi viešojo administravimo subjekto diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Atsakovas privalėjo vertinti ginčo pastatų statybos teisėtumą pagal tuos duomenis, kuriuos turėjo, t. y. nustatęs, kad nėra statybos leidimo, projekto ar statybos užbaigimo aktų, konstatuoti savavališkos statybos faktą bei atlikti su tuo susijusias savo pareigas.

41. Pareiškėjas pastebi, kad teismas, atmesdamas jo argumentus dėl atsakovo pareigos ištirti statybos teisėtumą, atsižvelgė į priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įskaitant sudarytus susitarimus dėl servituto nustatymo, tačiau tokiu būdu teismas pažeidė tyrimo ir betarpiškumo principus, kadangi teismo sprendimas buvo grindžiamas įrodymais, kurių byloje nėra, ir neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus. Be to, servituto nustatymas atkuriant nuosavybės teises neturi teisinio ryšio su nagrinėjama byla, nes neeliminuoja Inspekcijos pareigos tikrinti statybos teisėtumą. Kita vertus, pareiškėjas buvo paaiškinęs teismui, kad, atkuriant nuosavybės teises į ginčui aktualų žemės sklypą, jame buvo tik pastatas – mechaninės dirbtuvės, o Nekilnojamojo turto registre nebuvo jokių duomenų apie kombainų garažą ir arkinį garažą-dirbtuves (jei jie išvis egzistavo). Taigi, servitutas nebuvo nustatytas šiems garažams naudoti, šie statiniai nėra užfiksuoti kaip viešpataujantys daiktai.

42. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 10 metų senaties terminu ir neatsižvelgė į ankstesnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus (2015 m. liepos 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015, 2019 m. lapkričio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-284-502/2019 ir 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3857-520/2020). Vėlesnis teisės aktų pakeitimas nėra taikytinas, nes Inspekcija dar vis nagrinėja tą patį pareiškėjo 2014 metų pranešimą, pateiktą tuomet, kai teisės aktai nenumatė 10 metų senaties termino statybos teisėtumo tikrinimui.

43. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

44. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, apžvelgia ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Pažymi, jog pareiškėjas ginčija ne nustatytas faktines aplinkybes, o jų vertinimą, tačiau tai, kad pareiškėjo subjektyvus aplinkybių vertinimas nesutampa su Inspekcijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą aktą. Teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus, be kita ko, atmesdamas pareiškėjo teiginius apie neteisėtą priestato ilgio padidinimą, kadangi jo paties pateiktos nuotraukos neįrodo, jog pastato laikančiųjų konstrukcijų – kraštinių kolonų vieta buvo pakeista, ir nepaneigia, kad pastato matmenys (t. y. ilgis) nežymiai pasikeitė būtent dėl pakeistos išorinių sienų medžiagos, kas laikytina paprastojo remonto darbais, o ne statinio rekonstrukcija. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4017-643/2014 atmetė pareiškėjo V. P. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti VĮ Registrų centro 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 274, kuriuo atsisakyta nagrinėti jo prašymą dėl ginčo arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo teisinės registracijos panaikinimo. Kadangi pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-4017-643/2014 jau kėlė klausimą dėl šių pastatų teisinės registracijos ir jų teisėtumo bei dėl to jau yra priimtas teismo sprendimas, pareiškėjo siekis nagrinėjamoje byloje kelti tapačius klausimus yra nepagrįstas, kaip ir jo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas nepagrįstai suteikė prioritetą nekilnojamojo turto registracijos faktui bei kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo poziciją dėl statinių teisėtumo.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

46. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Teigia, kad atsakovas vertino jos teisę būti statytoju, nes Sprendime atsižvelgė į duomenis apie Bendrovei suteiktas teises naudotis žeme po ūkiniais pastatais. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja servituto turinį, toks ginčas nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui. Bendrovė jokių naujų pastatų naujoje vietoje nestatė, o kombainų garažo priestatą rekonstravo tose pačiose ribose. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ pabrėžia, jog ji savavališkos statybos darbus atliko tik medinių kolonų paaukštinimų apimtyje, dėl ko priestato aukštis padidėjo apie 0,6 m, o papildomų kolonų įrengimui nereikia statybą leidžiančio dokumento, todėl pareiškėjo siekis išsiaiškinti šių 14 kolonų atsiradimo aplinkybes objektyviai nesukels jam jokių padarinių. Pareiškėjo teisės gali būti ginamos tik tiek, kiek atlikti statybos darbai susiję su priestato išorės matmenų pasikeitimu, o priestato viduje Bendrovė, atsižvelgdama į minėtus ribojimus, yra laisva daryti tai, ką nori, pavyzdžiui, pristatyti 100 kolonų. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ akcentuoja, jog išvada, kad pastato laikančiųjų konstrukcijų – kraštinių kolonų vieta nebuvo pakeista, buvo padaryta vadovaujantis Inspekcijos specialisto patikrinimais ir pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių, jog kombainų garažo priestato fasadinės sienos ilgis pasikeitė ne dėl pakeistos išorinių sienų medžiagos. Pastato išorinės sienos nėra laikančiosios konstrukcijos, nes medžiaga, iš kurios suformuotos sienos, neturi tokių fizinių savybių. Be to, net jei būtų konstatuotas savavališkos statybos faktas, šis nukrypimas nuo statinio projekto sprendinių yra mažesnis nei 0,2 m, todėl laikytinas neesminiu. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuomone, betono aikštelės savarankiškumo klausimas nėra svarbus, nes pagal faktinę situaciją ant aikštelės šiuo metu nėra jokių statinių.

47. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo statybą leidžiančių ir statybos užbaigimą patvirtinančių dokumentų išdavimo ir jų išdavimo teisėtumo tikrinimo, kyla poreikis formuoti išplėstinę teisėjų kolegiją ir koreguoti teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartyje byloje Nr. A-1243-556/2015, nemotyvuodamas jokiomis teisės normomis ir be argumentacijos, sukūrė taisyklę, kad statybos darbų pabaigos data sutampa su nekilnojamojo daikto kadastro bylos sudarymo data, tačiau tokia taisyklė akivaizdžiai prieštarauja teisės aktams.

Iš Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 2 d.) 2 straipsnio 15 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 28 d. iki 2005 m. rugpjūčio 2 d.) 1 priedo 1.2 papunkčio bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d.) 2 straipsnio 5 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad statybos darbai ir kadastrinių matavimų bylos parengimas yra du visiškai skirtingi procesai, atliekami skirtingų subjektų ir reguliuojami skirtingais teisės aktais.

Kadastrinių matavimų bylos sudarymas ir ginčo statinių įregistravimas 2005 metais nėra statybos darbai, todėl Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5, 41.17 punkte nurodytas 10 metų senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo šių įvykių. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ taip pat neaišku, kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-284-502/2019 nurodė, jog šiuo atveju netaikytinas ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 10 metų terminas, kadangi įstatyme nenumatyta, kad šis terminas netaikomas, kai skundas ar pranešimas dėl statybos teisėtumo paduotas iki šios normos įsigaliojimo.

Bendrovė tvirtina, kad toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas nesuderinamas su įstatymo viršenybės principu, nėra argumentuotas, teisingas ir proporcingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 48. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo 2020 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 2D‑10038-(19.2) „Dėl jūsų pranešimo” (toliau – ir Raštas), priimto išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą apie savavališką statybą (toliau – ir Pranešimas).

Dėl reikšmingų aplinkybių ir ginčo esmės

49. Nustatyta, kad ginčo žemės sklype, kurio savininkai yra pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, be kita ko, stovi trečiajam suinteresuotam asmeniui ŽŪB „AUGA Žadžiūnai” (toliau – ir Bendrovė) nuosavybės teise priklausantys du pastatai – arkinis garažas–dirbtuvės (toliau – ir Garažas-1) ir kombainų garažas (toliau – ir Garažas-2; toliau tekste šie abu pastatai bendrai vadinami Pastatais) (1999 m. gegužės 28 d. apskrities viršininko sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę Bendrovei naudotis 4,10 ha žemės).

50. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 26 d. Pranešimu kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių skyrių, iš esmės nurodydamas, kad Bendrovė 2014 m. gegužės 16–19 d. galimai savavališkai atliko Garažo-2 priestato (toliau – ir Priestatas) rekonstrukciją, taip pat prašė ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, atlikti savavališkos statybos padarinių šalinimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus. Be to, Pranešime pareiškėjas papildomai prašė ištirti, ar Bendrovei priklausantys Pastatai apskritai yra pastatyti teisėtai.

51. Vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1019-342/2020, kurį paliko nepakeistą (patvirtino) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3857-520/2020, nustatytą įpareigojimą iš naujo išnagrinėti Pranešimą, atsakovas, be kita ko, surašė savavališkos statybos aktą, kuriame fiksuota, kad Bendrovė atliko savavališkos statybos darbus – savavališką statinio rekonstravimą, t. y. neturėdama nustatyta tvarka parengto projekto ir išduoto leidimo, pakeitė Priestato laikančiąsias konstrukcijas – prie medinių kolonų, priblokuotų prie pastato šiaurės rytų fasadinės sienos, įrengė medinius kolonų paaukštinimus, ant kurių sumontavo naują medinę siją ir gegnes, tuo padidindama Priestato aukštį apie 0,6 m; taip pat buvo duotas privalomasis nurodymas Bendrovei pašalinti konstatuotos savavališkos statybos padarinius iki 2021 m. sausio 17 d.

52. Ginčijamu Raštu atsakovas, be kita ko: (i) informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą dėl savavališkų statybų; (ii) savavališkos (neteisėtos) statybos aspektu pateikė vertinimą dėl kitų Priestate atliktų darbų kvalifikavimo (vertinimo); (iii) iš esmės nurodė, kad nėra galimybės (pagrindo) atlikti vertinimo dėl Pastatų statybos (ne)teisėtumo. Raštu taip pat buvo pranešta, kad klausimai, nesusiję su Inspekcijos kompetencija (darbų saugos, statinio naudojimo priežiūra), buvo perduoti kitoms (kompetentingoms) institucijoms.

53. Vertinant pareiškėjo skundo (patikslinto skundo), pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, matyti, kad jis iš esmės ginčija Rašto dalis, susijusias su (1) Priestate atliktų statybos darbų – 14 naujų laikančiųjų konstrukcijų įrengimu, sienos pailginimu ir betoninės aikštelės įrengimu –, kurie nebuvo pripažinti savavališka statyba, vertinimu, ir (2) Pastatų statybos (ne)teistumo tyrimu (tikrinimu).

54. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju vien to, kad pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytiems argumentams, nepakanka pripažinti, jog ginčijamas šio teismo sprendimas yra nemotyvuotas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 2 d. 5 p.) – pirmosios instancijos teismas vertino ir pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, reikšmingų sprendžiant kilusį ginčą.

55. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl su Priestatu susijusių statybos darbų

56. Pareiškėjas pirmiausia iš esmės nesutinka su Rašto dalimi, kuria dalis 2014 m. gegužės mėn. Priestate atliktų statybos darbų nebuvo pripažinti savavališka statyba.

57. Analizuodama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atskirai pastebi, kad, pirma, nėra pagrindo konstatuoti, jog Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, keliamų individualaus administracinio akto turiniui. Tokio vertinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad Raštu yra atsakoma į pareiškėjo skundą (pranešimą apie galimą savavališką statybą), nenustatant jokių konkrečių pareiškėjo pareigų ar suvaržymų, niekaip nepaneigia apelianto argumentai, susiję su pavienėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo eksplicitiškai aptartos Rašte, bet buvo fiksuotos atlikto tyrimo dokumentuose ir (ar) nurodytos atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

58. Antra, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Bendrovė, kaip Priestato savininkė, apskritai neturėjo (neturi) teisės atlikti (vykdyti) jokių statybos darbų (Apeliacinio skundo 2.1.1 dalis), nes neva nebuvo tenkintos sąlygos, nustatytos Statybos įstatymo 3 straipsnio „Teisė būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimas“ 2 dalies 1 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), pagal kurį statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

59. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad byloje esantys duomenys apie ginčo žemės sklype nustatytą servitutą patvirtina Bendrovės teisę naudotis šio sklypo dalimi (Žemės įstatymo 2 str. 13 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), t. y. ji yra žemės naudotoja (Žemės įstatymo 2 str. 11 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), be kita ko, minėtos Statybos įstatymo nuostatos taikymo tikslais (bylos nagrinėjimo dalykas neapima klausimo dėl nustatyto servituto pagrįstumo; nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad servitutui priskirta žemės sklypo dalis neapima ginčo Priestato; be to, kadangi byloje esantys duomenys leidžia pripažinti, jog servitutas nustatytas, be kita ko, tikslu užtikrinti Bendrovės teisę naudotis jai priklausančiais Pastatais, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad jai, kaip statinių savininkei, apskritai yra draudžiama atlikti Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nurodytus darbus – statinio rekonstrukciją, remontą ar griovimą).

60. Trečia, nėra pagrindo teigti, kad vien faktinė aplinkybė, jog statybos darbai, kurių atsakovas nepripažino savavališka statyba, buvo atlikti tuo pačiu metu, kaip ir pripažinta savavališka rekonstrukcija, suponuoja vertinimą, kad visi Priestate atlikti statybos darbai laikytini savavališka rekonstrukcija – nagrinėjamu atveju nebuvo vykdoma nauja statyba, o visi kiti darbai, kuriuos atsakovas pripažino remontu, nebuvo taip išimtinai (tiesiogiai ir betarpiškai) susiję su atlikta rekonstrukcija, kad nebūtų pagrįsta šių (remonto) darbų kvalifikuoti kaip savarankiškų, be kita ko, jų kvalifikavimo kaip savavališka statyba tikslais. Pabrėžtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia klausimų dėl galbūt netinkamo atliktų statybos darbų priskyrimo atitinkamai statybos rūšiai; teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Statybos įstatymo ir normatyvinius statybos teisės aktus, spręsdami dėl statybos rūšies.

61. Galiausiai, nei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Priežiūros įstatymas; tekste remiamasi 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus), nei kitame įstatyme ar jį įgyvendinančiame akte nėra numatyta skundą ar pranešimą pateikusio asmens teisė (galimybė) kartu su priežiūros institucijos pareigūnais patekti į tretiesiems asmenims priklausančius pastatus ir (ar) patalpas bei dalyvauti atliekant patikrinimą vietoje (vietoje fiksuojant duomenis)

62. Proceso šalių argumentų bei pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusiu su ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis (įrodymais), kontekste teisėjų kolegija pirmiausia primena, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, kaip įtvirtinta to paties proceso įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, t. y. pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina.

63. Pagal šias teisenos taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei pirmosios instancijos teismo atliktą (išsamų) jų (įrodymų) vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės (susijusios su Priestato parametrais (plotu, ilgiu aukščiu) bei jų pokyčiais, įskaitant fasadinės sienos ilgį ir jo pasikeitimą nulėmusias aplinkybes, betoninės aikštelės parametrais, kuro užpylimo įrangos (degalinės) nebuvimu) yra klaidingos ar (ir) netinkamai nustatytos.

64. Tai pirmiausia lemia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Priestato fasadinės pusės sienos ilgio (Apeliacinio skundo 2.1.3 dalis), kurie iš esmės tėra susiję tik su fakto klausimu (t. y. dėl kokių priežasčių įvyko šio ilgio pokytis), pripažintini nepagrįstais. Be to, iš byloje esančių duomenų, įskaitant kadastrinius duomenis, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pati aptariama fasadinė siena laikytina laikančiąja konstrukcija, kuri Statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) apibrėžiama kaip konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą; be abstrakčių teiginių pareiškėjas nepateikia jokių konkrečių (objektyvių) įrodymų, leidžiančių vertinti priešingai, o vien iš cituotos sąvokos, atsižvelgiant į joje nurodytus kumuliatyvius laikančiosios konstrukcijos požymius, nėra pagrindo aptariamą sieną pripažinti laikančiąja konstrukcija.

65. Taip pat konstatuotina, kad nesant ginčo, jog Rašto surašymo metu nebuvo (nebebuvo) Apeliacinio skundo 2.1.4 dalyje pareiškėjo minimo Garažo-2 „priestato iš drožlių plokščių“, nėra jokio pagrindo (net ir pripažinus, jog ši aikštelė buvo „priestato iš drožlių plokščių“ grindys) paneigti, kad šiuo metu esantis statinys pagal savo parametrus, pobūdį ir paskirtį yra betono aikštelė, kurios plotas mažesnis nei 10 kv. m.

66. Kalbant apie Priestato laikančiąsias konstrukcijas ir jų skaičių (Apeliacinio skundo 2.1.2 dalis), pirmiausia pažymėtina, kad savavališkos statybos faktas negali būti preziumuojamas, o byloje nėra pakankamai duomenų, kurie, be kita ko, leistų objektyviai pripažinti (konstatuoti), kad aptariamos konstrukcijos (medinės kolonos) buvo sumontuotos būtent 2014 m. gegužės mėn. vykusių statybos darbų metu. Pastaruoju aspektu akcentuotina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos faktinių aplinkybių vertinimu, kad, net ir pripažinus, jog aptariamos konstrukcijos buvo papildomai sumontuotos (perstatytos) kuriuo nors metu (kažkada) po 2005 metų, jų sumontavimas (perstatymas) nelėmė Priestato parametrų pokyčio, dėl kurio statybos darbai turėtų būti pripažinti statinio rekonstrukcija (Statybos įstatymo 2 str. 18 d. (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija).

67. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad nors ir ne visai tinkamais motyvais, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Rašto dalies, susijusios su Priestate vykdytais statybos darbais, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti aptariamą apeliacinio skundo dalį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Dėl Pastatų pripažinimo pastatytais neteisėtai

68. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Rašto dalimi, susijusia su Pranešime nurodytomis (abstrakčiomis) abejonėmis dėl Pastatų statybos teisėtumo, t. y. ar apskritai šie Pastatai yra pastatyti teisėtai (nebuvo savavališkai (neteisėtai) pastatyti).

69. Teisėjų kolegija pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog priežiūros institucija atsisakė tirti aptariamą Pareiškimo dalį – byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas ėmėsi veiksmų, siekdamas išnagrinėti šią Pranešimo dalį, kaip antai teikė 2020 m. gegužės 19 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-519-(16.29), atliko faktinių aplinkybių nustatymo veiksmus. Atlikus patikrinimą bei remiantis Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Registras) duomenimis, be kita ko, buvo nustatyta, kad: Garažo statyba baigta 1991 m., o Pastato – 1990 m.; šių nekilnojamojo turto objektų registravimo Registre pagrindas – 1993 m. birželio 1 d. priėmimo–perdavimo aktas; po 2005 m. sausio 5 d. kadastrinių matavimų byloje (bylos Nr. 11227) fiksuotos situacijos naujai atliktų statybos darbų Garaže nebuvo nustatyta; Bendrovė, be 1993 m. birželio 1 d. pajaus grąžinimo akto, patikrinimo metu negalėjo pateikti (beturėjo) jokių kitų dokumentų, susijusių su aptariamų pastatų statyba. Savo ruožtu atsakovas informavo, kad neturint duomenų apie ginčo pastatų statybai parengtus statinio projektus, išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir jų statybos užbaigimo aktus, jis negali atlikti šių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimo veiksmų.

70. Taigi, nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektui atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo Pranešimą, nepavyko surinkti reikiamos informacijos apie ginčo Pastatų statybą, reikalingą jame (Pranešime) prašomam vertinimui atlikti. Kitaip tariant, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog atsakovas neišnagrinėjo jo Pranešimo, t. y., kad neįvykdė šios Nutarties 51 punkte nurodytų teismų sprendimų. Nesant atsakovo atsisakymo nagrinėti aptariamą Pranešimo dalį, nėra reikšmingi ir klausimai dėl Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2577 redakcija) nurodyto termino taikymo.

71. Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog vien tai, kad atsakovas nerado (visų) dokumentų, susijusių su ginčo Pastatų statyba, savaime lemia šios priežiūros institucijos pareigą konstatuoti savavališką statybą bei imtis veiksmų dėl neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių šalinimo. Iš tiesų pats savavališkos statybos fakto pripažinimas (Priežiūros įstatymo 14 str. 1 d. (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) negali būti savitikslis, t. y. toks sprendimas turi būti nukreiptas į tokios statybos padarinių pašalinimą teisės aktų nustatyta tvarka ar kitų įstatyme nustatytų tikslų siekimą; be to, privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius (Priežiūros įstatymo 14 str. 2 d. (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) ar kreipimasis į teismą dėl šių padarinių šalinimo turi būti tinkamai pagrįstas (motyvuotas), o savavališkos statybos faktas, tiesiogiai susijęs su statytojo nuosavybės teisės suvaržymu, negali būti preziumuojamas.

72. Šiais aspektais svarbu akcentuoti, kad nepaisant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų abejonių bei svarstymų, byloje nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ginčo Pastatai buvo pastatyti 1990 m. (Garažas-2) ir 1991 m. (Garažas-1), t. y. nuo Pastatų statybos iki Pranešimo pateikimo praėjo daugiau kaip 23 metai, o priimant Raštą – beveik 30 metų; taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad laikotarpiu nuo 1991 metų iki 2005 metų, taip pat nuo 2005 metų iki 2014 metų Bendrovė ar kiti asmenys būtų vykdę kokius nors statybos darbus, pakeitę šių pastatų pagrindinius parametrus, kaip antai užstatymo plotą, pastatų aukštį ir pan. Akcentuotina, kad: (i) ginčo statiniai statyti valstybės Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu; (ii) šie Pastatai statyti kaimiškoje vietovėje; (iii) nuo statybos praėjo ypač ilgas laikas, per kurį, be kita ko, įvyko ir su ginčo nekilnojamojo turto objektais susiję žemės ūkio veiklos reikšmingi pokyčiai, nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo ir žemės reformos procesai.

73. Šių aplinkybių visuma, be kita ko, jas vertinant teisingumo ir protingumo kriterijų aspektu, leidžia pripažinti, kad iki atsakovo atlikto patikrinimo su ginčo statyba susiję dokumentai galėjo neišlikti, t. y. nagrinėjamu atveju vien tai, kad atsakovas nerado atitinkamų dokumentų, savaime nelemia vienareikšmės išvados, kad Pastatų statyba (1990, 1991 m.) buvo vykdoma neteisėtai, neturint teisės aktuose nustatytų dokumentų (leidimų ir pan.).

74. Bendrovės teisės netrukdomai naudotis jai nuosavybes teise priklausančiu turtu, kuri neabejotinai būtų suvaržyta ar paneigta konstatavus neteisėtos (savavališkos) statybos faktą, kontekste pažymėtina ir tai, kad: (1) šiais Pastatais savininkai netrukdomai naudojosi daugiau kaip 30 metų; (2) byloje nėra duomenų, kad tiek Pastatai, tiek teritorija, kurioje jie pastatyti, būtų susiję su kokiu nors reikšmingu visuomenės interesu; (3) valstybė dar 1999 metais pripažino Pastatų savininkų teisę jais naudotis, suformuodama servitutą, reikalingą naudoti (eksploatuoti) šiuos nekilnojamojo turto objektus (byloje esantys duomenys nepaneigia, kad ginčo Pastatai stovi ant servitutui skirto žemės sklypo dalies; šie pastatai, kaip minėta, jau buvo pastatyti priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 1999 m.); (4) ginčo Pastatai, suformuoti kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre bei, atitinkamai, Registre. Pastaruoju aspektu taip pat pažymėtina, jog Rašte atkreiptas dėmesys į tai, jog, iš Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu, patvirtintu Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278, nuostatų matyti, kad registruojant tokius, kaip ginčo Pastatus, Registro tvarkytojui privalėjo būti, be kita ko, pateikti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, t. y. ginčo Pastatų statybos teisėtumas (atitinkamų dokumentų vertinimo aspektu), jau buvo (turėjo būti) įvertintas registruojant šiuos statinius.

75. Atsižvelgdama į išdėstytą, taip pat akcentuodama svarbą įvertinti ginčo Pastatų, kurie buvo pastatyti prieš 30 metų, savininkų (Bendrovės) teisėtus interesus, susijusios su šio turto valdymu ir naudojimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas galėjo (privalėjo) pripažinti savavališkos (neteisėtos) statybos faktą (Priežiūros įstatymo 14 str. 1 d. (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija). Atitinkamai ir ši Rašto dalis negali būti pripažinta neteisėta ir (ar) nepagrįsta, o pirmosios instancijos teismas, nors ne visai tinkamais argumentais, pagrįstai atsisakė tenkinti aptariamą pareiškėjo skundo dalį.

76. Dėl tokio Rašto (atsakovo sprendimo) reikšmės paties pareiškėjo, kaip žemės sklypo savininko, interesams, kurie nagrinėjamu atveju negali būti pripažinti turintys viršenybę ginčo Pastatų savininko interesų atžvilgiu, pakanka pažymėti, kad apie ginčo Pastatus jam buvo (turėjo būti) žinoma dar 1999 metais, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad iki 2014 metų jis būtų kvestionavęs ginčo Pastatų teisėtumą, būtų siekęs panaikinti (pakeisti) su šiais pastatais susijusius jo nuosavybės į žemės sklypą teisės suvaržymus.

77. Visa tai lemia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ir likusios pareiškėjo apeliacinio skundo dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė