2016-06-15 Nr. AB-12743-3-61-3-01752-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-599-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01752-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ir pripažinti, kad 2013 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.32 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 191 straipsnio nuostatoms.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Agentūros Sprendimo galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi nutarė priimti UAB „Krisminda“ skundą, išsiųsti jį atsakovui ir įpareigoti iki 2016 m. gegužės 27 d. pateikti atsiliepimą į skundą bei visą turimą medžiagą, susijusią su Sprendimo priėmimu. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą. Teismas vadovavosi ABTĮ 71 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 92 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog akto galiojimo laikinas sustabdymas iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pirmiausia yra siejamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybe. Nagrinėjamoje byloje netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, o vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo (teismo sprendimo) vykdymas nepasidarytų negalimas ar nepasunkėtų, kadangi ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, jokie papildomi veiksmai tokio sprendimo įvykdymui nėra būtini. Kita vertus, teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas reiškia ir tai, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, t. y. bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukels (ar tikėtina, kad sukels) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė, kad vienintelė bendrovės veiklos sritis yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymas. Panaikinus licencijos galiojimą, pareiškėjas privalės stabdyti veiklą. Dėl to pareiškėjas patirs ne tik didelę turtinę žalą, tačiau ir sumenks jo dalykinė reputacija. Pabrėžė, kad sustabdžius veiklą, negalės jos atnaujinti. Įmonėje dirba 9 asmenys, sustabdžius veiklą įmonė negalės atsiskaityti su darbuotojais. Didžioji dalis darbuotojų yra priskiriami socialiai pažeidžiamų asmenų kategorijai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos galimai kilsiančios neigiamos pasekmės, vykdant jo komercinę ūkinę veiklą, nereiškia, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjų finansinei padėčiai teismų praktikoje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl darbuotojų sunkios socialinės padėties irgi nėra pagrindas tenkinti prašymą.

Pažymėjo, kad pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Agentūros Sprendimo galiojimą – netenkinamas, pareiškėjui neįrodžius, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas.

III. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį dalyje dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje byloje sustabdyti Agentūros Sprendimo galiojimą.

Nurodo, kad pagrindinė ir vienintelė pareiškėjo veiklos sritis yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymas. Agentūros Sprendimu panaikinus 2010 m. balandžio 23 d. pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000467 galiojimą, pareiškėjas privalės iš karto ir visiškai nutraukti įmonės veiklą, nes neturint galiojančios licencijos tolesnė įmonės veikla būtų vertinama kaip neteisėta.

Teigia, jog net patenkinus skundą, Sprendimo panaikinimas gali nebetekti jokios prasmės: nelikus paties ūkio subjekto, priimtas sprendimas nesukels jokių realių pasekmių.

Atkreipia dėmesį, jog licencijos panaikinimą lėmė ne pareiškėjo padaryti pažeidimai ar neteisėta veikla, o ginčas dėl teisės akto aiškinimo ir taikymo: pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi 2013 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.32 punktu, kuris prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 191 straipsnio nuostatoms; be to, pareiškėjas siekė turėtą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimą Nr. TU(2)-66 pakeisti taršos leidimu, ginčas dėl atsakovo atsisakymo tai padaryti nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eA-2160-602/2016; licenciją atsakovas panaikino Atliekų tvarkymo įstatymo nenumatytu pagrindu.

Pažymi, kad įmonė nėra didelė, yra paėmusi kreditą. Pažymi, jog įmonės veiklos nutraukimas sąlygos ir kvalifikuotų darbuotojų atleidimą. Nuo veiklos pradžios įmonė nėra padariusi žalos gamtai ar visuomenės sveikatai.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo nurodyti argumentai dėl finansinių nuostolių bei aplinkybės dėl darbuotojų sunkios socialinės padėties nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Papildomai pažymi, kad net ir pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas negalėtų vykdyti ūkinės veiklos (pavojingų atliekų laikymo), nes UAB „Krisminda“ pavojingų atliekų tvarkymo veiklai vykdyti turi turėti leidimą ir licenciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo UAB „Krisminda“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“. Prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – šio ginčijamo akto galiojimo sustabdymas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

ABTĮ 71 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, kuriomis gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Nors sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, t. y. a priori nėra pasisakoma dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, pažymėtina, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, šiuo atveju – dėl ginčijamo administracinio akto galiojimo laikino sustabdymo, taikymo turi būti motyvuotas. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nurodoma, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sustabdyti ginčijamą Agentūros Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimą, kadangi nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis nebegalės vykdyti savo veiklos.

Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad įmonės, kurios surenka, laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją. Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 5 dalis nustato, kad pavojingų atliekų tvarkymo licencija išduodama jas tvarkančiai įmonei, jeigu: 1) pavojingas atliekas tvarkanti įmonė yra gavusi šio Įstatymo 6 straipsnyje nurodytą leidimą; 2) pavojingas atliekas tvarkančios įmonės atsakingų darbuotojų kompetencija atitinka šio Įstatymo 112 straipsnyje nustatytus reikalavimus; 3) pavojingas atliekas tvarkančios įmonės civilinė atsakomybė apdrausta draudimo įmonėje. Savo ruožtu Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalis nustato, kad pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas panaikinamas: 1) licencijos turėtojo prašymu; 2) jeigu licencijos turėtojas pateikė melagingus duomenis licencijai gauti; 3) jeigu panaikinamas ar neatnaujinamas šio Įstatymo 6 straipsnyje nurodytas leidimas; 4) jeigu sustabdžius licencijos galiojimą per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomajame nurodyme nustatytą laikotarpį nepašalinami šio straipsnio 7 dalyje nurodyti pažeidimai; 5) pavojingas atliekas tvarkanti įmonė pažeidė pavojingų atliekų tvarkymo reikalavimus ir neįvykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus, ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti leidimus. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 46 dalies nuostatas, šio įstatymo prasme leidimas – taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas arba taršos leidimas, rengiami ir išduodami teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal byloje pateiktus duomenis bei kas iš esmės nėra ginčijama, galiojančio taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo pareiškėjas UAB „Krisminda“ neturi:

jam išduotas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimas Nr. TU(2)-66 yra laikomas negaliojančiu pagal 2013 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.32 punkto (2015 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. D1-510 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.) nuostatą (iki 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai įsakymo 2.3 papunktyje nurodytu atveju negavus TIPK leidimo pagal Taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, <...> laikomas negaliojančiu), kurios teisėtumą prašoma tirti šioje byloje; ginčas dėl atsakovo sprendimo atsisakyti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimą Nr. TU(2)-66 pakeisti taršos leidimu nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eA-2160-602/2016.

Taigi, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, pareiškėjas, kuris yra įmonė, kuri surenka, laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, privalo turėti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją, kurios išdavimo ir galiojimo (nepanaikinimo) viena iš būtinų sąlygų – galiojančio taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo turėjimas. Kadangi minėtų leidimų pareiškėjas neturi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas panaikinti atsakovo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, nėra tiek pakankami, kad būtų pagrindas stabdyti skundžiamą aktą, kuriuo panaikinta licencija vykdyti veiklą, susijusią su pavojingų atliekų tvarkymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Pareiškėjo 2016 m. birželio 7 d. pateiktas paaiškinimas, kad jo žiniomis kitos įmonės (pavyzdžiui, UAB „Bateris“) sėkmingai dirba ir licencijos išduotos turint pagal anksčiau galiojusių TIPK taisyklių nuostatas išduotus TIPK leidimus, gali patvirtinti tik kompetentingų valstybės institucijų veiklos neefektyvumą, o ne ginčijamo administracinio akto neteisėtumą.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo atmestas, paliekama nepakeista.

Pažymėtina, kad faktinėms aplinkybėms pasikeitus, pavyzdžiui, pareiškėjui gavus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje gali būti svarstomas iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan