ed0b6089-77fa-4657-8830-d06160bf8177 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2-1789-241/2017Proceso Nr. 2-55-3-01111-2014-6Procesinio sprendimo kategorija (S) 3.4.3.11 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 9 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė GasiÅ«nienė,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo suinteresuoto asmens A. T. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-173-560/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ pareiÅ¡kimÄ dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – SIA „L-T OIL“, uždaroji akcinė bendrovė „NT investicijos“, Vilniaus teritorinė muitinė, A.

T., V. O., J. S.. Teismas n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi UAB „Julidona“ iÅ¡kelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo paslaugos“; 2017 m. liepos 20 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Bankroto administratorė kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama pripažinti UAB „Julidona“ bankrotÄ tyčiniu. Administratorė nurodė, kad egzistuoja visi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) 20 straipsnyje nurodyti požymiai pripažinti UAB „Julidona“ bankrotÄ tyčiniu: vienintelis UAB „Julidona“ akcininkas A.

T. ir bendrovės vadovas J. S. nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai bei priimti ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); bendrovės turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone, pardavimo metu, siejo glaudūs ryšiai, giminystės santykiai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas);

įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės turtÄ bÅ«tų apribotos arba panaikintos ir buvo sÄ moningai suteikta pirmenybė tos pačios eilės kitiems kreditoriams atgauti pinigines lėšas, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, žinant, kad likę kreditoriai faktiÅ¡kai neturės galimybės į kÄ nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); BUAB „Julidona“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, o mokesčių administratorius patikrinimo akte nustatė pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo vengimÄ (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Be to, egzistuoja pagrindas taikyti Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalį, t. y. prezumpcijÄ , kad UAB „Julidona“ bankrotas yra tyčinis, nes atsiskaitymai iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliÅ¡kumÄ ir nebuvo vykdomas įstatymo reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pripažino UAB „Julidona“ bankrotÄ tyčiniu.Teismas laikė nepagrįstu suinteresuotų asmenų J.

S. ir A. T. argumentÄ , kad CK 6.9301 straipsnio nuostatos gali bÅ«ti taikomos tik nuo 2013 m. spalio 1 d., t. y. nuo jo įsigaliojimo momento. Teismas pažymėjo, kad Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija iki tol buvo suformuota teismų praktikoje. Teismas vertino, kad, nepaisant to, jog sÄ lygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobÅ«džio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo iÅ¡imtis, veiksmų, (ne)atliktų iki 2013 m. spalio 1 d. vertinimas pagal Ä®BÄ® 20 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto kriterijus (t. y. iki Å¡io straipsnio redakcijos įsigaliojimo), iÅ¡ esmės atitinka iki tol formuotÄ kasacinio teismo praktikÄ , todėl yra galimas ir netraktuotinas kaip materialiosios teisės normų pažeidimas.Teismas, remdamasis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4208-565/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6073-560/2014, sprendė, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliÅ¡kumÄ , nebuvo vykdomas reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo.

Tačiau teismas pažymėjo, kad nors bendrovės vadovas yra ir bendrovės vienasmenis valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalys), bendrovės vadovo statuso specifiÅ¡kumas sÄ lygoja, jog nagrinėjamu atveju (vieninteliam J. S. nustatytÄ laikotarpį neiÅ¡mokėjus darbo užmokesčio) negali bÅ«ti konstatuota viena iÅ¡ trijų bÅ«tinųjų Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymo sÄ lygų – įmonės darbuotojui ilgiau kaip 3 mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos.

Ä®vertinęs tai, teismas sprendė, kad Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija negali bÅ«ti taikoma.Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė iÅ¡vadÄ , kad egzistuoja Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis. Nors nagrinėjamu atveju nėra ryÅ¡io tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo (kaip nustatyta byloje, atsiskaitymai, pažeidžiantys CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų eiliÅ¡kumÄ , buvo atlikti jau bendrovei esant nemokiai), tačiau, teismo vertinimu, egzistuoja ryÅ¡ys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai.

Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad administratorė neįrodė, jog 2013 m. gegužės 28 d. bendrovės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandoris buvo nuostolingas. Teismas pažymėjo, kad net jei ir bÅ«tų pripažinta, kad 2013 m. gruodžio 31 d. kompiuterių pardavimo sandoris buvo nuostolingas, tai nesudarytų pagrindo pripažinti egzistuojant Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį.Konstatavus, kad neįrodytas 2013 m. gegužės 28 d. bendrovės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorio nuostolingumas bei kad net jei bÅ«tų įrodytas 2013 m. gruodžio 31 d. kompiuterių pardavimo sandorio nuostolingumas, negalėtų bÅ«ti nuspręsta, kad dėl jo kilo UAB „Julidona“ bankrotas, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti egzistuojant ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį.Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog įmonės vadovas bankroto administratorei nebÅ«tų perdavęs įmonės dokumentų dėl aplaidaus ir (ar) netinkamo jų tvarkymo ir (ar) sunaikinimo.

Teismas pažymėjo, kad nors dalies įmonės dokumentuose užfiksuotų įmonės sandorių realumas yra kvestionuotinas, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai ir dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio. Tuo tarpu dėl antrosios Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto dalies teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad bylos duomenys patvirtina, jog buvo nustatytas PVM mokėjimo vengimas.

UAB „Julidona“ prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetÄ atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d. (prejudicinis faktas). Pastaroji prievolė, atsiradusi jau bendrovei esant nemokiai bei atsižvelgiant į jos dydį, teismo vertinimu, laikytina esmingai pabloginusia nemokios bendrovės padėtį, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti esant Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį.Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „Julidona“ nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nemoki, 2014 m. gegužės 19 d.

SIA „L-T OIL“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama iÅ¡kelti UAB „Julidona“ bankroto bylÄ , o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi UAB „Julidona“ iÅ¡kelta bankroto byla. Teismas, įvertinęs Å¡ias aplinkybes, konstatavo, kad UAB „Julidona“ vadovas, turėjęs pareigÄ nuo 2012 m. sausio 14 d. kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, Å¡ios pareigos neįvykdė, o tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotÄ kvalifikuojantis požymis pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ .

Taip pat teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovo veiksmai, iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo vykdant atsiskaitymus pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų eiliÅ¡kumÄ bei bendrovei vengiant mokėti PVM, taip pat traktuotini įmonės valdymo organo jam įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymu bei netinkamu vykdymu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.Teismas konstatavo, kad CPK 163 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto privalomojo bylos stabdymo pagrindo nėra.

Teismas pažymėjo, kad negali bÅ«ti identifikuotas negalimumas iÅ¡nagrinėti Å¡iÄ bylÄ iki bus iÅ¡nagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017, nes Å¡ioje byloje teismas pats gali nustatyti aplinkybes, reikÅ¡mingas klausimo dėl UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu teisingam iÅ¡sprendimui. Teismas taip pat atmetė praÅ¡ymÄ sustabdyti pareiÅ¡kimo nagrinėjimÄ , kol nebus iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-346-560/2016, Nr. e2-4208-565/2016, Nr. B2-173-560/2017 (apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties), nes nurodytos bylos yra iÅ¡nagrinėtos.Teismas, vertindamas argumentus dėl Ä®BÄ® 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nurodyto termino pareiÅ¡kimui pateikti praleidimo, pažymėjo, kad 6 mėnesių terminas nustatytas administratoriui pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl sandorių nuginčijimo, tuo tarpu ieÅ¡kinio senaties termino pareiÅ¡kimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įstatymas nenumato, nes terminas pareiÅ¡kimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti laikytinas procesiniu terminu (CPK VII skyrius), kadangi bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia tik procesinius padarinius, nustatytus Ä®BÄ® 20 straipsnyje.

Teismas laikė, kad bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo inicijavimÄ riboja tam tikra bankroto proceso stadija – priėmus sprendimÄ dėl įmonės pabaigos, įmonės bankroto procedÅ«rų vykdymas laikomas užbaigtu. Nagrinėjamu atveju visos bendrovės bankroto procedÅ«ros nėra baigtos, todėl, teismo vertinimu, bankroto administratorė termino kreiptis į teismÄ dėl bankroto pripažinimo tyčinio nepraleido. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ argumentai Suinteresuotas asmuo A.

T. atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir priimti naujÄ procesinį sprendimÄ â€“ atmesti pareiÅ¡kėjos BUAB „Julidona“ bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ pareiÅ¡kimÄ dėl UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas nepagrįstai atmetė suinteresuoto asmens A. T. praÅ¡ymÄ dėl bylos sustabdymo, kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-1017/2017, kurioje suinteresuoti asmenys A.

T. ir J. S. kaltinami sukčiavimu, skolininko nesÄ Å¾iningumu, nusikalstamu bankrotu, apgaulingu apskaitos tvarkymu. Teismas neįvertino to, kad sutampa abiejų bylų nagrinėjimo dalykai, taip pat įrodymai, kuriais teismas grindė atsakovės nemokumÄ , yra kvestionuojami baudžiamojoje byloje. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1176-178/2016 sustabdė civilinę bylÄ Nr. 2-2775-392/2016 dalyje dėl trečiojo asmens SIA „L-T OIL“ reikalavimų A.

T. iki bus iÅ¡spręsta nurodyta baudžiamoji byla.Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotÄ tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė sÄ moningai vengė mokėti mokesčius valstybei. Teismas nenustatė, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo ataskaitoje buvo nustatytas atsakovės vengimas mokėti pridėtinės vertės mokestį.Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotÄ tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Teismo iÅ¡vada, kad atsakovė vykdė atsiskaitymus iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo pažeisdama CK 6.9311 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliÅ¡kumÄ , yra padaryta netinkamai taikant CK 6.9311 straipsnio nuostatas, nesivadovaujant kasacinio teismo praktika. Teismas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo kontekste netinkamai įvertino atsakovės 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. spalio 15 d. atliktų mokėjimų faktÄ . Teismas nepagrįstai susiejo įmonės vadovo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo su Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu.

Teismas nemotyvavo iÅ¡vados, kad egzistuoja ryÅ¡ys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios atsakovės padėties esminio pabloginimo.Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotÄ tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismo iÅ¡vada, kad atsakovė 2012 m. sausio 14 d. buvo nemoki, nepagrįsta jokiais patikimais tiesioginiais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktikÄ dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė vengė mokėti mokesčius ir vykdė atsiskaitymus pažeisdama CK 6.9311 straipsnio nuostatas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu yra savitikslis, t. y. teismo procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra beprasmis.

Teismas neįvertino, kad administratorė turėjo galimybę ginčyti atsakovės sudarytus sandorius, reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo ir šia teise ji pasinaudojo. Visų atsakovės kreditorių interesai jau yra apginti arba ginami kitomis teisinėmis priemonėmis. Nutarties siuntimas Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 209 straipsnį pradėjimo yra neteisėtas, nes suinteresuoti asmenys A. T. ir J. S. jau yra kaltinami nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal šį straipsnį.Suinteresuotas asmuo J.

S. praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį; stabdyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį iki nebus iÅ¡nagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017; prijungti naujus įrodymus; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Suinteresuotas asmuo J. S., nuo 2013 m. iki 2014 m. bÅ«damas laikinai paskirtu vadovu, veiklÄ vykdė tinkamai, kaip jam buvo nurodyta valdymo organo narių.

Teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad įmonė pažeidė pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, atsiskaitė su kreditoriais pažeisdama CK 6.9301 straipsnį, vengė mokėti pridėtinės vertės mokestį.Suinteresuotas asmuo J. S. negalėjo ir neturėjo žinoti, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. vykdydamas iÅ¡ įsakymo kylančius valdingus įgalinimus, jis pažeis atsiskaitymo eiliÅ¡kumÄ , nes yra galimi įsiskolinimai į valstybės biudžetÄ .Nagrinėjama byla turi bÅ«ti sustabdyta, nes ji negali bÅ«ti iÅ¡nagrinėta tol, kol nebus iÅ¡nagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017, nes Å¡ios bylos nagrinėjimas tiesiogiai sutrukdys teisingam baudžiamosios bylos iÅ¡sprendimui.CK 6.9301 straipsnis gali bÅ«ti taikomas tik nuo 2013 m. spalio 1 d.

Tuo tarpu sutartis Nr. JUL/S-12/1 tarp J. T. ir UAB „Julidona“ buvo sudaryta 2012 m. spalio 2 d., o įvykdyta 2013 m. rugsėjo 27 d., todėl paskolų mokėjimai buvo teisėti ir negalėjo pažeisti dar negaliojusio CK 6.9301 straipsnio nuostatų.Nors prievolė susimokėti mokestinę nepriemokÄ ir atsirado galimai nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., tačiau tuo metu įmonė, J. S., kiti įmonės valdymo organo nariai ir darbuotojai nežinojo ir negalėjo žinoti apie taikomÄ mokestinę nepriemokÄ , todėl negalėjo atlikti tyčinių veiksmų, pabloginusių įmonės padėtį.

Teismas nepagrįstai preziumavo tyčinį, sÄ moningÄ mokesčių vengimÄ , neva prisidėjusį prie įmonės veiklos pablogėjimo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad bankrotÄ nulėmė verslo nesėkmė.Suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Apeliantas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius nenustatė mokesčių vengimo faktų.

Ä®monė, iÅ¡ trečiųjų Å¡alių į Europos SÄ jungÄ Ä¯veždama didelius kiekius degalų (dyzelino), importui sÄ moningai pasirinko importo procedÅ«rÄ â€ž4200“, taikant 0 proc. PVM tarifÄ , skirtingai nei tai atliekama įprasto importo metu. Tačiau įmonė nurodytai procedÅ«rai nustatytų sÄ lygų nevykdė, t. y. per vieno mėnesio laikotarpį prekių neiÅ¡gabeno konkrečiam deklaruotam prekių gavėjui, esančiam kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje. Be to, įmonė apie prekių neiÅ¡gabenimÄ Ä¯ kitÄ Europos SÄ jungos narę nepranešė kontroliuojančiai muitinės institucijai ir už neiÅ¡gabentÄ kurÄ nesumokėjo priklausančio mokėti importo PVM.

Todėl įmonė sÄ moningai vengė importo mokesčių mokėjimo, Å¡ie faktai buvo nustatyti mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu.Ä®monė buvo privesta prie bankroto sÄ moningai blogai valdant įmonę, sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo bÅ«ti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises, teisėtus interesus.Ä®monė turėjo prievolę sumokėti Vilniaus teritorinei muitinei importo PVM už iÅ¡ trečiųjų Å¡alių įsigytas prekes (dyzelinį kurÄ ), tačiau įmonės vadovas J.

S. sÄ moningai klaidingai priteikė 0 proc. PVM tarifÄ ir tokiu bÅ«du valstybei buvo padaryta 50 211,51 Eur žala.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis apie PVM nepriemokÄ sužinojo tik Vilniaus teritorinei muitinei 2015 m. atlikus patikrinimÄ . Patikrinimo metu buvo tik nustatyti įmonės padaryti finansiniai pažeidimai, o prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetÄ atsirado jau 2012-2013 metais. PareiÅ¡kėja BUAB „Julidona“ bankroto administratorė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai nesustabdė nagrinėjamos civilinės bylos, nenurodė argumentų, kokių aplinkybių teismas negali nustatyti civilinio proceso tvarka. Apeliantas klaidingai nurodo aplinkybes dėl Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1176-178/2016 sustabdymo. Apeliantas netinkamai remiasi kasacinio teismo praktika. Baudžiamojoje byloje taikomi kiti įrodymų vertinimo kriterijai. Civiliniame procese teismas gali remtis labiau tikėtinų aplinkybių nustatymo principu.

Bylos stabdymas pažeistų esminius bankroto proceso principus, tikslus, kreditorių teises.Teismas pagrįstai nustatė, kad buvo sÄ moningai vengiama mokėti PVM mokestį. Ä®monės vadovas J. S. negalėjo nežinoti, kad prekės iÅ¡ Lietuvos į LenkijÄ nebuvo iÅ¡vežtos, buvo sÄ moningai siekiama iÅ¡vengti mokesčių mokėjimo valstybei, melagingai deklaruojant priekių iÅ¡vežimÄ iÅ¡ Lietuvos.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad PVM mokesčio įsiskolinimas buvo apskaičiuotas tik 2015 m. rugsėjo 2 d.

Ä®siteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra nustatytas prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetÄ momentas – nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., o ne Muitinės departamento sprendimo priėmimo laikas.Teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditorių teisės buvo pažeistos, nes įmonė neturėjo pareigos 2013 m. spalio 21 d. ir 2013 m. spalio 15 d. atsiskaityti su J. T. ir A. T., kadangi Å¡ioms prievolėms dar nebuvo suėjęs terminas. Tuo tarpu įmonė jau turėjo prievolę atsiskaityti su Vilniaus teritorine muitine ir kreditore SIA „L-T OIL“.Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 nustatytais prejudiciniais faktais.

Nurodytoje byloje dalyvavo įmonės vadovas J. S., A. T. sutuoktinė J. T..Ä®monės nemokumas yra konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Ä®monės vadovas J. S. žinojo, kad įmonė 2013 m. rugsėjo 27 d. turėjo pareigÄ atsiskaityti su Vilniaus teritorine muitine ir SIA „L-T OIL“. Ä®monė Å¡iuo laikotarpiu turėjo lėšų, tačiau jos buvo panaudotos atsiskaityti su įmonės akcininku A. T., jo sutuoktine J.

T., jų valdoma UAB „Kaminera“.Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto iÅ¡vadÄ Nr. 5-2/17. Taip pat apeliantas nepateikė įrodymų, kad 2012 m. sausio 14 d. įmonė buvo moki. Ä®monės vadovas J. S. nesikreipė į teismÄ dėl įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nors ėmėsi aktyvių veiksmų parduoti visÄ bendrovėje likusį turtÄ .Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra betikslis, nes kreditorių interesai jau yra apginti arba ginami kitomis teisinėmis priemonėmis.

Kreditorių interesai nėra apginti, nes įmonė neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais, J. T., A. T., UAB „Kaminera“ lėšų įmonei negrÄ Å¾ina. Ä®monių bankroto institutas bankroto administratoriui suteikia daugiau galimybių apginti įmonės ir jos kreditorių interesus. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Julidona“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šį klausimÄ apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Dėl naujų įrodymų priėmimo Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

Suinteresuotas asmuo J. S. kartu su atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ pateikė naujus dokumentus – 2017 m. birželio 12 d. ir 22 d., 2017 m. rugsėjo 5 d. praÅ¡ymus bankroto administratorei ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl leidimo susipažinti su dokumentais bei jų kopijų darymo, administratorės 2017 m. birželio 22 d. atsakymÄ .Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateikiami dokumentai nėra reikÅ¡mingi klausimo dėl UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui (CPK 180 straipsnis), be to, didžioji dalis jų galėjo bÅ«ti pateikta pirmosios instancijos teismui, atsisako juos priimti.

Dėl raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų priėmimo Bankroto administratorė apeliacinės instancijos teismui 2017 m. spalio 27 d. pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, kuriais iÅ¡ esmės pildomi administratorės atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ argumentai. Kadangi atsiliepimo pateikimo terminas yra pasibaigęs, administratorės raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus atsisakytina priimti. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad Å¡ie paaiÅ¡kinimai pateikti likus nedaug laiko iki apeliacinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje (2017 m. lapkričio 2 d.), todėl jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimÄ .BUAB „Julidona“ kreditorė UAB „Legal Advice“ ir UAB „Skolų valdymo paslaugos“ apeliacinės instancijos teismui 2017 m. spalio 31 d. (apeliacinės bylos nagrinėjimo teismo posėdžio 2017 m. lapkričio 2 d. iÅ¡vakarėse) pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus (pasirašė direktorius S. Ž.), kuriuose nurodė, kad UAB „Skolų valdymo paslaugos“ yra naujoji BUAB „Julidona“ kreditorė (pradinė kreditorė UAB „Legal advice“).

IÅ¡ nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad UAB „Legal advice“ vadovas S. Ž. 2017 m. rugpjūčio 16 d. susipažino su nagrinėjama byla (10 t., b. l. 163), todėl turėjo galimybę Å¡iuos raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus teikti pirmosios instancijos teismui. Be to, Å¡ių raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų priėmimas, įvertinus jų pateikimo apeliacinės instancijos teismui laikÄ , neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimÄ . Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ie raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai nėra susiję su nagrinėjama byla, juose keliami klausimai nereikÅ¡mingi apeliacinės bylos iÅ¡nagrinėjimui.

Pastebėtina ir tai, kad keliami klausimai, susiję su VÄ® Turto banko ir UAB „Ina trade“ interesais, tačiau nepateikti duomenys, jog UAB „Skolų valdymo paslaugos“ ar UAB „Legal advice“ bÅ«tų įgaliotos ginti Å¡ių asmenų interesus. Ä®vertinus iÅ¡dėstytus argumentus, kreditorės raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus priimti atsisakytina. Dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje gali bÅ«ti nustatytos visos aplinkybės, reikÅ¡mingos klausimo dėl BUAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu teisingam iÅ¡sprendimui, padarė iÅ¡vadÄ , jog neegzistuoja privalomasis bylos sustabdymo pagrindas, įtvirtintas CPK 163 straipsnio 3 punkte.

Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo iÅ¡vada, teigia, kad teismas netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytÄ teisės normÄ . Apelianto nuomone, privalomumÄ sustabdyti nagrinėjamÄ bylÄ iki bus iÅ¡nagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017 lemia sutampantis abiejų bylų nagrinėjimo dalykas, baudžiamojoje byloje kvestionuojami įrodymai, kuriais remiantis grindžiamas įmonės nemokumas nagrinėjamoje byloje, taip pat aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1176-178/2016 sustabdė civilinę bylÄ Nr. 2-2775-392/2016 dalyje dėl trečiojo asmens SIA „L-T OIL“ reikalavimų A.

T. iki bus iÅ¡spręsta nurodyta baudžiamoji byla. Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytas vienas privalomų civilinės bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus iÅ¡spręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamÄ ja tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad sustabdyti civilinę bylÄ nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomÄ jÄ , prejudicinę ar privalomÄ jÄ galiÄ sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kitoje byloje nustatinėjami faktai turės teisinę galiÄ stabdomoje byloje, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 163 straipsnio 3 punktÄ ir sustabdyti bylÄ . Å ios normos formuluotė suponuoja iÅ¡vadÄ , kad faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi bÅ«ti tokia reikÅ¡minga, jog, jų nenustačius, sustabdoma byla negali bÅ«ti iÅ¡nagrinėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).Sprendžiant dėl CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo nepakanka abstrakčiai nurodyti, kad teismas negali iÅ¡nagrinėti civilinės bylos tol, kol bus iÅ¡spręsta kita baudžiamoji byla.

BÅ«tina nurodyti, kokios konkrečiai baudžiamojoje byloje nustatinėtinos aplinkybės turės įrodomÄ jÄ ir (ar) prejudicinę galiÄ stabdomoje civilinėje byloje, taip pat kodėl jų negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, taikant civilinio proceso nustatytas priemones. Ä®rodomoji faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, galia civilinei bylai gali bÅ«ti vertinama kaip pagrindas sustabdyti civilinę bylÄ pagal CPK 163 straipsnio 3 punktÄ tuo atveju, kai Å¡ie faktai yra vieninteliai leistini įrodymai tam tikrai aplinkybei nustatyti (patvirtinti ar paneigti) civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jos sustabdymo klausimas.

Tokiems įrodymams priskirtini faktai, kurie pagal įrodymų leistinumo taisykles gali bÅ«ti nustatyti tik baudžiamÄ ja tvarka, bet iÅ¡ viso nenagrinėtini civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui: aplinkybės, kad asmuo yra padaręs nusikaltimÄ , ar kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje reikÅ¡mingi įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai gali bÅ«ti nustatomi remiantis visomis įrodinėjimo priemonėmis ir visais CPK leistinais įrodymais (CPK 177, 180 straipsniai).

CPK nenustatyta, kad šiems požymiams įrodyti turi būti pateiktas teismo nuosprendis ar turi būti kitaip patvirtintas nusikaltimo padarymas. Įvertinus šiuos argumentus, darytina išvada, kad faktai, kurie gali būti nustatyti kitoje – baudžiamojoje – byloje, nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi išimtinės įrodomosios galios CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo prasme. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje gali būti nustatytos visos reikšmingos aplinkybės ir nurodytas privalomasis bylos sustabdymo pagrindas neegzistuoja.

Dėl pripažinimo įmonės bankrotÄ tyčiniu tikslingumo Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju teismo procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra beprasmis, nes administratorė turėjo galimybę ginčyti atsakovės sudarytus sandorius, reikÅ¡ti ieÅ¡kinius dėl žalos atlyginimo. Be to, apelianto įsitikinimu, prokuratÅ«ros informavimas dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 209 straipsnį pradėjimo yra neteisėtas, nes suinteresuotiems asmenims A. T. ir J. S. jau yra pareikÅ¡ti kaltinimai teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal nurodytÄ baudžiamojo įstatymo straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai abejoja nagrinėjamos civilinės bylos tikslingumu.Ä®monės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savitikslis, su juo siejamos atitinkamos teisinės pasekmės, reglamentuotos įmonių bankroto procesÄ nustatančiame įstatyme. Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu įmonės bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotÄ tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotÄ tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymÄ gavimo dienos, jeigu Å¡ie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotÄ tyčiniu įsiteisėjimo dienos, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ir pareikÅ¡ti ieÅ¡kinius teisme pagal įmonės buveinės vietÄ dėl sandorių, prieÅ¡ingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Tuo tarpu pagal bendrÄ jÄ taisyklę administratoriui numatyta pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos (Ä®BÄ® 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Apelianto teiginys, kad administratorė turėjo galimybę patikrinti visus įmonės sandorius, sudarytus per ilgesnį nei 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, laikytinas deklaratyviu ir nepaneigiančiu proceso nagrinėjamoje byloje tikslingumo.Nagrinėjamos bylos proceso tikslingumÄ patvirtina ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nurodyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalÄ dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali virÅ¡yti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl Å¡io (Å¡ių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir Å¡is kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį teismui dėl žalos atlyginimo.Apeliantas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-96-381/2016, teigia, kad atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu negali bÅ«ti savitikslis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Å iuo aspektu Lietuvos kasacinis teismas yra ne kartÄ nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiÅ¡kina ir taiko ne a priori (liet. k. iÅ¡ anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir Å¡ias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiÅ¡kinimas gali ir turi bÅ«ti suprantamas ir aiÅ¡kinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes Å¡is aiÅ¡kinimas yra ne aiÅ¡kinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (liet. k. sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos, kuria remiasi apeliantas, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, nes pagrindinis klausimas toje byloje – kreditorių susirinkimui ar teismui priskirtinas klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ne teismo tvarka vykdomoje įmonės bankroto procedÅ«roje;

Lietuvos apeliacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad vykdant bankrotÄ ne teismo tvarka, klausimas dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, visų pirma, nagrinėtinas kreditorių susirinkimo ir tik nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo tyčinį bankrotÄ pripažinti, suinteresuoti asmenys turi teisę atitinkamÄ kreditorių susirinkimo nutarimÄ skųsti teismui. Nagrinėjamojoje byloje vykdoma teisminė bankroto procedÅ«ra, pirmosios instancijos teismas pripažino įmonės bankrotÄ tyčiniu pagal administratorės pareiÅ¡kimÄ teismui.

Taigi nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra skirtingos, todėl Å¡ia apeliacinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje apeliantas remiasi nepagrįstai. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panaÅ¡umo su byla, kuriÄ nagrinėjant buvo suformuluotas teismo precedentas, reikÅ¡tų tÄ patį, kaip taikyti teisės normÄ teisiniam santykiui, kurio Å¡i norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).

Dėl pagrindų konstatuoti BUAB „Julidona“ tyčinį bankrotÄ Pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sÄ moningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo bÅ«ti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotÄ tyčiniu, jeigu nustato bent vienÄ iÅ¡ Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

Kasacinis teismas, iki 2013 m. spalio 1 d. galiojant Ä®BÄ® 20 straipsnio redakcijai formuodamas teismų praktikÄ tyčinio bankroto bylose, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiam teismui bÅ«tina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia Å¡ios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiÅ¡kai nelikvidi arba nemoki, turi bÅ«ti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.

Å ie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės skolininkės turtÄ suvaržymas arba sÄ lygų iÅ¡vengti iÅ¡ieÅ¡kojimo sudarymas, taip pat sÄ moningas iÅ¡ieÅ¡kojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiÅ¡kai neturės į kÄ nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiÅ¡kia tyčinį bankrotÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog bÅ«tų galima pripažinti bankrotÄ tyčiniu, nebÅ«tina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotÄ , tačiau turi bÅ«ti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , skundžiama nutartimi pripažino UAB „Julidona“ bankrotÄ tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu.

Pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotÄ tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės skolininkės turtÄ buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) iÅ¡ieÅ¡kojimo pirmenybė buvo sÄ moningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiÅ¡kai neturės į kÄ nukreipti savo iÅ¡ieÅ¡kojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 dalis), taip pat teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytÄ laikÄ neiÅ¡saugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas).Bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotÄ nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant iÅ¡vengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sÄ moningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iÅ¡Å¡vaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudÄ , nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas.

Ä®monės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiÅ¡kai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama iÅ¡vengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).Taigi pripažįstant bankrotÄ tyčiniu svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Julidona“ nuo 2012 m. sausio 14 d. buvo nemoki. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad ji yra nepagrįsta finansinės atskaitomybės dokumentais ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2015 m. sausio 28 d. išvada Nr. 5-2/17 (9 t., b. l. 77-111), pateikta ikiteisminiame tyrime, kurios pagrįstumas yra kvestionuojamas baudžiamojoje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais argumentais.Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad turi bÅ«ti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir iÅ¡vadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimÄ atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumÄ , detalumÄ , iÅ¡samumÄ , patikimumÄ , prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindÄ eksperto iÅ¡vadÄ vertinti kaip patikimÄ Ä¯rodymÄ arba prieÅ¡ingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto iÅ¡vados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014).

Tos pačios taisyklės taikytinos ir vertinant Å¡ioje byloje pateiktos specialisto iÅ¡vados pagrįstumÄ . Pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę apeliantas turi pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Apeliantas teigia, kad nurodyta specialisto iÅ¡vada buvo paruoÅ¡ta neturint visų įmonės pirminių apskaitos dokumentų. Å iuo aspektu pažymėtina, kad specialisto iÅ¡vadoje yra nurodyta, jog visų reikalautų apskaitos dokumentų specialistui nepateikė pati įmonė, kuriai tuo metu bankroto byla dar nebuvo iÅ¡kelta (teismo nutartis dėl atsakovės bankroto bylos iÅ¡kėlimo įsiteisėjo 2015 m. kovo 2 d.).

Tokie veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali bÅ«ti laikomi siekiu neatskleisti tikrosios įmonės finansinės situacijos arba aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu.Atskirajame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje apelianto advokatas teismui pateikė eksperto iÅ¡vadÄ , kurioje nesutinkama su specialisto iÅ¡vadoje nurodytais argumentais. Ä® nagrinėjamÄ bylÄ yra pateikta UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2015 m. vasario 18 d. specialisto iÅ¡vada (10 t., b. l. 90-94). Pažymėtina, kad Å¡ios iÅ¡vados įrodomoji reikÅ¡mė buvo įvertinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-410-943/2015 apeliacine tvarka nagrinėjant klausimÄ dėl bankroto bylos UAB „Julidona“ iÅ¡kėlimo.

Å ioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2015 m. vasario 18 d. specialisto iÅ¡vada negali bÅ«ti laikoma tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Julidona“ mokumo faktÄ ; vertinant UAB „Julidona“ finansinę padėtį, nėra pagrindo ja remtis, nes ji negali bÅ«ti laikoma atspindinčia tikrÄ jÄ UAB „Julidona“ finansinę padėtį. Jokių kitų reikÅ¡mingų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių aptartÄ specialisto iÅ¡vadÄ , apeliantas nepateikė.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 turi prejudicinę galiÄ nagrinėjamai bylai.

Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentÄ laiko nepagrįstu.CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, Å¡alys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iÅ¡ naujo pareikÅ¡ti teisme tų pačių ieÅ¡kinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.Vienas iÅ¡ sprendimo res judicata padarinių yra įtvirtintas ir CPK 182 straipsnio 2 dalyje, pagal kuriÄ nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai.Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiÅ¡kinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galiÄ tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas bÅ«tų reikÅ¡mingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015; kt.).

Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, o teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, jam draudžiama pakartotinai nagrinėti jau iÅ¡spręstÄ bylÄ arba iÅ¡ naujo nustatinėti toje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355-687/2015).Apeliantas teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes toje byloje nedalyvavo nei apeliantas, nei V.

O., nei kiti atsakovės kreditoriai. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apelianto ir kitų atsakovės kreditorių nedalyvavimas nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje nėra reikÅ¡mingas vertinant prejudicinių faktų egzistavimÄ , nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, o Å¡io klausimo sprendimui yra reikÅ¡mingi įstatyme įtvirtinti bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai, kurie iÅ¡ esmės siejami su įmonės valdymo organo veiksmais (neveikimu).

Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 dalyvavo tiek BUAB „Julidona“, tiek ir jos buvęs vadovas J. S.. Vien tai, kad toje byloje nedalyvavo apeliantas ir kiti BUAB „Julidona“ kreditoriai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelemia bylos faktų prejudicialumo taikymo negalimumo. Nagrinėjamoje byloje administratorė įrodinėjo tyčinio bankroto požymį, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės skolininkės turtÄ buvo apribotos arba panaikintos, ir jį grindė faktine aplinkybe, jog UAB „Julidona“ anksčiau termino (2013 m. rugsėjo 24 d., vietoje 2014 m. gruodžio 31 d.) grÄ Å¾ino 270 000 USD skolÄ J.

T.. Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 įrodinėjimo dalykÄ sudarė ta pati faktinė aplinkybė.Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto, CK 6.9301 straipsnio taikymo, teigia, kad įmonei papildomai mokėtinas PVM ir kiti mokesčiai buvo priskaičiuoti tik 2015 m. rugsėjo 2 d. (Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320093M), todėl darytina iÅ¡vada, jog 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. spalio 15 d. paskolų grÄ Å¾inimo J.

T., A. T. ir UAB „Kaminera“ metu mokėjimo dokumentas, nustatantis įmokas į biudžetÄ , neegzistavo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017, pagrįstai konstatavo, kad UAB „Julidona“ prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetÄ atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., o ne nuo atitinkamo muitinės sprendimo priėmimo. Vadinasi, apeliantas nepagrįstai prievolių valstybei (jos biudžetui) atsiradimÄ sieja su kompetentingos institucijos aktu, kuriame buvo nustatyti įmonės padaryti finansiniai pažeidimai.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Å¡ia aplinkybe apeliantas nesirėmė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai kvestionuoja CK 6.9301 straipsnio taikymo galimybę Å¡ios normos galiojimo laike kontekste. Apelianto nuomone, nurodytos normos nėra pagrindo taikyti, nes paskolos J. T. ir UAB „Kaminera“ buvo grÄ Å¾intos 2013 m. rugsėjo 24 d., o CK 6.9301 straipsnis įsigaliojo tik 2013 m. spalio 1 d.

Tačiau iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad UAB „Julidona“ atliko ne tik apelianto nurodytus 2013 m. rugsėjo 24 d. mokėjimus, bet 2013 m. spalio 15 d. grÄ Å¾ino A. T. 150 000 Eur paskolos, 2013 m. spalio 21 d. pervedė J. T. 5 985 USD ir 5 277 Lt palÅ«kanų (9 t., b. l. 94). Atsižvelgiant į bylos duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovei prieÅ¡ terminÄ grÄ Å¾inus paskolas susijusiems asmenims, bendrovė faktiÅ¡kai nebeturėjo lėšų tęsti veiklÄ , liko skolinga kreditorei SIA „L-T OIL“, Vilniaus teritorinei muitinei bei kitiems kreditoriams, suteikė nepagrįstÄ pirmenybę patenkinti savo reikalavimus susijusiems asmenims, tokiu bÅ«du pažeisdama kitų įmonės kreditorių teises.

Taigi CK 6.9301 straipsnio nuostatos buvo taikytos pagrįstai.Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus įrodymus, konstatuotina, jog atsakovė UAB „Julidona“ atsiskaitymo su susijusiais asmenimis metu buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję, tačiau vietoj to, kad bÅ«tų vykdžiusi įsipareigojimus visiems kreditoriams proporcingai, prioritetiÅ¡kai atsiskaitė tik su susijusiais asmenimis. Toks įmonės elgesys neatitinka sÄ Å¾iningumo principo, t. y. veikti siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka.

Tokie veiksmai yra vertinami kaip kitų skolininko kreditorių teisių pažeidimas, kurie suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimÄ vienodomis sÄ lygomis su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013).Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 nustatytais prejudiciniais faktais, taip pat bylos duomenimis, konstatavo, jog buvo nustatytas PVM mokėjimo vengimas (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Teismas pažymėjo, kad UAB „Julidona“ prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetÄ atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d. Å i mokestinė prievolė, atsiradusi bendrovei jau esant nemokiai, įvertinus prievolės dydį, teismo nuomone, laikytina esmingai pabloginusia nemokios bendrovės padėtį. Apeliantas su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis nesutinka, atskirajame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius mokesčių vengimo fakto UAB „Julidona“ patikrinimo akte nenustatė, o vien tik papildomų mokesčių priskaičiavimas įmonei negali visais atvejais bÅ«ti prilyginamas mokesčių vengimui.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais apelianto argumentais.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius nenustatė mokesčių vengimo faktų. UAB „Julidona“, iÅ¡ trečiųjų Å¡alių į Europos SÄ jungÄ Ä¯veždama didelius kiekius degalų (dyzelino), importui sÄ moningai pasirinko importo procedÅ«rÄ â€ž4200“ (iÅ¡leidimo į laisvÄ apyvartÄ procedÅ«rÄ ), taikant 0 proc. PVM tarifÄ , skirtingai nei tai atliekama įprasto importo metu.

Tačiau įmonė nurodytai procedÅ«rai nustatytų sÄ lygų nevykdė, t. y. per vieno mėnesio laikotarpį prekių neiÅ¡gabeno konkrečiam deklaruotam prekių gavėjui, esančiam kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje. Be to, įmonė apie prekių neiÅ¡gabenimÄ Ä¯ kitÄ Europos SÄ jungos narę nepranešė kontroliuojančiai muitinės institucijai ir už neiÅ¡gabentÄ kurÄ nesumokėjo priklausančio mokėti importo PVM. Todėl darytina iÅ¡vada, kad UAB „Julidona“ sÄ moningai vengė importo mokesčių mokėjimo, Å¡ie faktai buvo nustatyti mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu (9 t., b. l. 112-120).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad UAB „Julidona“ nuo 2012 m. sausio 14 d. buvo nemoki, kad 2014 m. gegužės 19 d.

SIA „L-T OIL“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama iÅ¡kelti UAB „Julidona“ bankroto bylÄ , o 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Julidona“ iÅ¡kelta bankroto byla, konstatavo, kad UAB „Julidona“ vadovas, turėjęs pareigÄ nuo 2012 m. sausio 14 d. kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, Å¡ios pareigos neįvykdė, o tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotÄ kvalifikuojantis požymis pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ .

Teismas vertino, kad bendrovės vadovo veiksmai, iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo vykdant atsiskaitymus pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų eiliÅ¡kumÄ bei bendrovei vengiant mokėti PVM, taip pat traktuotini įmonės valdymo organo jam įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymu bei netinkamu vykdymu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Apeliantas prieÅ¡tarauja dėl tokių teismo iÅ¡vadų, jo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad UAB „Julidona“ skolos ir kreditorių reikalavimai nurodytu laikotarpiu iÅ¡ esmės padidėjo dėl UAB „Julidona“ valdymo organų veiksmų ir dėl to atsakovė tapo nemokia įmone.Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Ä®BÄ® 4 straipsnio 4 punkte (įmonė vieÅ¡ai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

PanaÅ¡i nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetencijÄ privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui suÅ¡aukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos Ä®BÄ® normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiÅ¡kai yra nemoki.Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė bÅ«klė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikÅ¡mė.

Tai lemia, kad suprastėjus įmonės bÅ«klei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Ä®monės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribÄ , kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.).Byloje nagrinėjamu atveju UAB „Julidona“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netinkamas UAB „Julidona“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimÄ ir negalėjimÄ atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu.Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iÅ¡ kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iÅ¡ kaltų asmenų civilinės atsakomybės sÄ lygų.

Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebÅ«tina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotÄ â€“ turi bÅ«ti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiÅ¡kia, jog visi apelianto nurodyti įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sÄ moningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto.

Ä®monės bankrotÄ pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuosekliÄ eigÄ , kurių sistema objektyviai patvirtina blogÄ Ä¯monės valdymÄ , privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimÄ (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumÄ , atitikimÄ Ä¯monės interesams ir pan.), pripažinus bankrotÄ tyčiniu, turi bankroto administratorius (Ä®BÄ® 20 straipsnio 5 dalis).Apeliantas kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumÄ nagrinėjamoje byloje.

Ä®rodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiÅ¡kinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog byloje nėra pakankamai įrodymų reikÅ¡mingoms aplinkybėms pagrįsti ir kad teismas juos įvertino netinkamai.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumÄ : 2012 m.

įmonė buvo nemoki, tačiau jai bankroto byla nebuvo inicijuota, 2013 m. spalio mėn., pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, buvo atsiskaityta su susijusiais asmenimis, Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino 2012-2013 m., mokėjimo vengimas; Å¡iais veiksmais buvo pabloginta įmonės finansinė padėtis, sumažintas turtas, atitinkamai ir likusių kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus bent iÅ¡ dalies, daro iÅ¡vadÄ , kad yra faktinis ir teisinis priežastinis ryÅ¡ys tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir nuo 2012 m. nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, o tai sudaro teisėtÄ pagrindÄ pripažinti BUAB „Julidona“ bankrotÄ tyčiniu (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktai).

Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti pagrįstos bei teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti atskirojo skundo argumentai iÅ¡samiau nenagrinėtini, dėl jų plačiau nepasisakytina, nes jie neturi esminės reikÅ¡mės teisingai iÅ¡spręsti bylÄ . Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį nepakeistÄ .Atsisakyti priimti suinteresuoto asmuo J. S. su atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ pateiktus naujus raÅ¡ytinius įrodymus, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo paslaugos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Legal Advice“ raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus bei su jais pateiktus naujus raÅ¡ytinius įrodymus ir grÄ Å¾inti juos padavusiems asmenims.

Teisėja                                                                                                                      Danutė Gasiūnienė