2019-10-23 Nr. AB-20336-3-62-3-00892-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2677-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00892-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 20.5.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekant Alytaus PN, nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti. Dėl neišduotų higienos priemonių negalėjo palaikyti asmeninės higienos, buvo nesiskutęs, neišsivalęs dantų, dėl to blogai jautėsi, patyrė neigiamų išgyvenimų, psichologinių kančių, orumo pažeminimą, kreipėsi į stomatologą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN periodiškai atliko bausmę nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – Aprūpinimo normos), bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose ginčo laikotarpiu pataisos namams nebuvo nustatyta prievolė aprūpinti nuteistuosius dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas higienos priemonėmis nebuvo aprūpintas, nes rašytinių prašymų nebuvo pateikęs. Pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, jis buvo įdarbintas, gaudavo atlyginimą, todėl galėjo įsigyti higienos priemonių įstaigos parduotuvėje. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo institutą, nagrinėjamos situacijos kontekste sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo 2014 m. liepos 2 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Teismas bylos duomenimis nenustatė, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją, kreiptis dėl pažeistų teisių į teismą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2014 m. liepos 2 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Todėl teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2015 m. gegužės 1 d. atmetė.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d., akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėjo, kad atsakovo atstovas neginčija pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos priemonių jam neišdavimo.

8. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

9. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo nuostatos nustato garantiją – nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimą higienos reikmenimis (dantų šepetėliu, dantų pasta, vienkartiniais skustuvais).

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį, kuris reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties bei įkalinimo įstaigoms keliamą pareigą užtikrinti suimtųjų orumą ir aprūpinti higienos priemonėmis, taip pat atsižvelgęs į tai, kad nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, bei į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, darė išvadą, kad yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą Alytaus PN neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą Alytaus PN neveikimą, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, teismas konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus – žalą ir priežastinį ryšį.

11. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas (aprūpinimą higienos priemonėmis) Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 2 d iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę (truko apie 1 metus ir 8 mėnesius), į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, į tai, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 600 Eur.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad Konvencija nenustato ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju negalima vadovautis teisės aktais, kurie prieštarauja Konvencijos nuostatoms.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniame skunde prašo pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad atsiliepimas į skundą ir visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikti teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą, dydį, priežastinį ryšį tarp nurodomų neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Teismas neįvertino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Konkrečiu atveju nenagrinėjama situacija, kuomet pareiškėjas teikė prašymą dėl higienos priemonių išdavimo ir tokį prašymą buvo atsisakyta tenkinti, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodyto pobūdžio situacijai išspręsti nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktuali. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namai išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Pagal EŽTT išaiškinimus tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

16. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad socialines pinigines išmokas nuteistiesiems skiria ne Alytaus PN, o Socialinės paramos fondas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo suteiktos higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta ir skutimosi peiliukai).

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 600 Eur suma.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas tenkinti jo skundą pilna apimtimi, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu. Nurodo, kad Konvencija tokio termino nenustato, todėl nacionaliniai teisės aktai ieškinio senaties termino nustatyti negali.

22. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

23. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties termino nenustato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

25. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

26. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties

terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. gegužės 2 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suvaržytos teisės domėtis teisės aktais, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją, teismą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs svarbių termino praleidimo bei atnaujinimo priežasčių, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundo reikalavimo pagrįstumą vertino už pareiškėjo kalinimo Alytaus PN laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 2 d iki 2017 m. sausio 1 d.

28. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, kad visa su skundu susijusi medžiaga ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismo nebuvo objektyviai įvertinti, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

30. Teisėjų kolegija dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje M. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Tačiau, atsižvelgusi į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Taigi šioje byloje konstatuotas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

33. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

34. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

36. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl ji turi būti atlyginta pinigais.

37. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 600 Eur suma.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (nuo 2015 m. gegužės 2 d iki 2017 m. sausio 1 d.), į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2368-261/2019, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1651-552/2019), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 250 Eur.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 250 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė