2016-11-28 Nr. AB-22653-3-64-3-00756-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2070-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00756-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas naudotis tualetu turėjo kitų asmenų akivaizdoje, kadangi tualeto nebuvo galima užsirakinti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos, todėl pareiškėjas galėjo tik stovėti, nebuvo galimybės pasivaikščioti ar pasportuoti. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant etapu, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis – patalpoje buvo šalta, purvina, esant žemai temperatūrai, būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,21 kv. m iki 4,97 kv. m ploto. Tačiau toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebuvo kameroje). Pasivaikščiojimo (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi metu pareiškėjas taip pat nebūdavo kameroje. Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo gyvenamosiose kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pabrėžė, kad negalima konstatuoti laisvės atėmimo įstaigos neteisėtų veiksmų, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Šiaulių TI teigimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, pareiškėjas laikytas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis su pertraukomis ir tai nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių. Apibendrindamas Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinės žalos nepatyrė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, nes tik 2015 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą. Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino teismas neatnaujino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (iš viso 172 dienas) Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog kalinimo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Įvertinęs pareiškėjo sveikatos istoriją, teismas priėjo išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Pareiškėjo argumentų dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis teismas nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas šiuo aspektu. Be to, pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra rūkantis. Todėl teismas pareiškėjo argumentą, kad jis patyrė žalą laikomas su rūkančiais asmeninis, vertino kaip nepagrįstą.

Įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

Pareiškėjas teigia, kad naudotis tualetu turėjo kitų asmenų akivaizdoje. Nesutinka su teismo atliktu pareiškėjui tekusio ploto apskaičiavimu, laikantis pozicijos, kad tinkamas minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, yra 3,6 kv. m ploto, neatkaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog minimalus laisvas plotas, turintis tekti vienam asmeniui, yra 4 kv. m, o aplinkybė, kad asmuo vienoje kameroje yra laikomas su daug kitų asmenų, yra esminis pagrindas pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI nurodo, kad vien tik asmens kalinimas mažo ploto sąlygomis ne visada suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Anot Šiaulių TI, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai nebūtinai susiję su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Duomenų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, byloje nėra. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Todėl pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, jautėsi pažemintas, nuolat jautė baimę, apatiją.

Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti įrodymus iš Šiaulių TI.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1361/2008).

Nors pareiškėjas prašo išreikalauti įrodymus iš Šiaulių TI, tačiau nenurodo, kokius konkrečius duomenis minėta laisvės atėmimo įstaiga turėtų pateikti. Todėl nėra aišku, ar pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys byloje jau buvo tirti, ar ne, bei kuo nauji Šiaulių TI pateikti duomenys būtų reikšmingi nagrinėjamai bylai. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti iš Šiaulių TI įrodymus netenkina.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio (b. l. 2–3). Šiaulių TI 2015 m. balandžio 3 d. pažyma „Dėl A. P.“ Nr. 60/09-11822 (b. l. 21–25) patvirtina, kad pareiškėjas tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. kovo 13 d. (b. l. 4). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso laikymo laisvės atėmimo įstaigoje metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas sąlygas. Argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 78) nenurodė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. kovo 12 d. pagrįstai pritaikytas senaties terminas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad nacionaliniai teismai vadovaujasi būtent šiuo standartu, vertinant, ar kalinamam asmeniui tardymo izoliatoriuje teko pakankamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. (b. l. 63–67), pažymi, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje iš 182 parų 133,5 paros buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Šiaulių TI 2015 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. 62/08-353 „Apie A. P. laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 27–28) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, buvo pažeista.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išanalizavusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad konstatuoti kitus pažeidimus, padarytus pareiškėjo atžvilgiu (išskyrus tai, kad pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis ir pažeista jo teisė į privatumą), nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Todėl teisėjų kolegija detaliau dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepasisako.

Taigi nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat pripažinta, kad, pareiškėjui naudojantis tualetu, kuris nevisiškai buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, buvo pažeista jo teisė į privatumą. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindų laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, pažymėtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI per mažo ploto sąlygomis buvo laikomas 133,5 paros. Taip pat, pareiškėjui naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu jo kalinimo Šiaulių TI metu, buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą. Tačiau kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui būtų sukėlusios sveikatos problemas (b. l. 10–18). Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 1 000 Eur.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė