2016-11-29 Nr. BB-5003-1-01-1-44478-2015-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-431-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44478-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžiu V. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

V. Š. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2015 m. rugpjūčio 10 d., apie 08.15 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia šlapiu skuduru sudavė vieną kartą savo sutuoktinei R. Š. į veidą, pataikydamas į akį, ir tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė jos sveikatą padarydamas kairės akies viršutinio voko nedidelį odos paraudimą.

Kasaciniu skundu Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroras Mindaugas Taškūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas ne visiškai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, kuriame buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai išteisintojo V. Š. parodymais (kad sužalojimą nukentėjusioji pasidarė pati patrindama akį, kad ji siekė jam pakenkti), nepagrįstai ir šališkai atmetė, laikydamas nepatikimais, tuos įrodymus, kuriais buvo grindžiama V. Š. kaltė, t. y. nukentėjusiosios R. Š., liudytojos M. V. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, kurioje konstatuotas R. Š. padarytas sužalojimas, taip pat kad santykiai tarp sutuoktinių (išteisintojo ir nukentėjusiosios) buvo geri, o tai prieštarauja V. Š. teiginiams, jog esą R. Š. nori jam pakenkti. Dėl liudytojos M. V. parodymų vertinimo kasatorius pažymi, jog vien tai, kad ši liudytoja yra nukentėjusiosios motina, nedaro jos parodymų nepatikimais. Kasatoriaus manymu, nebuvo įvertinta tai, kad teismo medicinos specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios R. Š. parodymus apie prieš ją naudotą smurtą, o teisiamajame posėdyje apklausta specialistė patvirtino išvadą ir paaiškino, kad ji įvertino aplinkybę, ar nukentėjusioji, patrindama akį, galėjo pati sukelti paraudimą; pasak specialistės, paraudimas ant akies voko buvo aiškiai išreikštas, turėjo ribas, neišnyko ilgą laiką, o tai nebūdinga paprastam odos patrynimui.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų nevertino ir, pakartojęs pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pirmiau minėtų kaltinančių įrodymų nepatikimumo, deklaratyviai konstatavo, kad jos teisingos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tais atvejais, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, įtempti, priešiški, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, turi būti labai įdėmiai ir atsargiai vertinami proceso dalyvių parodymai, nes konfliktinėje situacijoje jie gali neadekvačiai vertinti aplinkybes ir pan., tačiau kasatorius pažymi, jog apeliaciniame skunde dėl Vyganto ir R. Š. tarpusavio santykių buvo nurodyta priešingai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, o bylos įrodymai patikimai patvirtina, kad V. Š. padarė R. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir baudžiamojo proceso pažeidimų

Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), esant BPK 369 straipsnyje nurodytiems pagrindams. Tais atvejais, kai teismų nuosprendžiai ar nutartys apskųsti nurodant BPK pažeidimus (šiuo pagrindu nagrinėjamoje byloje paduotas prokuroro kasacinis skundas), kasacinės instancijos teismas skundo argumentus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais, tačiau įrodymų vertinimas, naujų faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras esminių BPK pažeidimų buvimą iš esmės grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus, bylos įrodymus įvertino ne taip, kaip juos skunde vertino apeliantas. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame procese įtvirtinta teismo teisė ir pareiga įvertinti įrodymus, todėl vien tai, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka proceso šalies norų, savaime nereiškia BPK pažeidimų. Taigi teismo prerogatyva spręsti apie bylos duomenų įrodomąją reikšmę, jų patikimumą ir pakankamumą nustatant konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį atskleidžiančių faktinių aplinkybių buvimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavo bylos įrodymus, palygino juos tarpusavyje, pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl remiasi ar atmeta kaltinančius ar teisinančius įrodymus.

Kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas savarankiškai, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir pateikė savus jų vertinimo argumentus tik pritardamas išteisinamajame nuosprendyje padarytų išvadų esmei. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, iš esmės deklaratyvūs, grindžiami sava įrodymų vertinimo interpretacija – tuo, kad teismas privalėjo tikėti R. Š., jos motinos, liudytojos M. V. parodymais, atmesti išteisintojo V. Š. parodymus ir pan. Tokie kasatoriaus argumentai leidžia manyti, kad teismo išvados būtų pagrįstos ir teisingos tik tuo atveju, jei atitiktų kasatoriaus (apelianto) nuomonę. Tai nėra teisiniai argumentai, pagrindžiantys skunde nurodytų BPK normų pažeidimų buvimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertindamas įrodymus ir kartu atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo nukentėjusiosios R. Š. parodymų nenuoseklumą, pasisakė dėl liudytojos M. V., nemačiusios įvykio, parodymų įrodomosios reikšmės, atsižvelgė į specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo kilmės ir kt. Pastebėtina ir tai, kad kasatorius visiškai neteisus teigdamas, jog teismas privalėjo atsižvelgti į apeliacinio skundo argumentus, esą santykiai tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios buvo geri, nes bylos duomenys rodo, kad teismui ši pozicija buvo nepriimtina pagrįstai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. Š. išteisinantį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, teisingai vadovavosi ir vienu iš pagrindinių baudžiamajame procese – nekaltumo prezumpcijos – principu.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė