A-442-90-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-90/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00910-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkės),

Sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atšovei L. N.,

atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms Kristinai Grigaitei ir Saulei Vilcinytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Armitana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Armitana“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K. ir I. Z. dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. 12NKV-6 „Dėl UAB „Armitana“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ ir bylą nutraukti

Pareiškėjas paaiškino, kad nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Nesutiko, kad bendrovės elgesys, kai vykdydama rudens/žiemos išpardavimą ir naujos kolekcijos pardavimą, aiškiai nenurodė kokios prekės priklauso rudens/žiemos kolekcijai, neatitinka profesinio atidumo reikalavimų. Parduodamos avalynės žymėjimas atitiko Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisykles bei Lietuvos Respublikoje parduodamos avalynės ženklinimo, nurodant medžiagas, iš kurių pagamintos jos sudedamosios dalys, taisykles.

Tarnybos išvados dėl to, kad vartotojos išsirinkta avalynė buvo padėta prie avalynės, kuriai buvo taikomos nuolaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis ir grindžiamos subjektyviais vartotojos teiginiais, kuriais siekiama Tarnybą suklaidinti. Iš ginčijamo nutarimo turinio nėra aišku, kodėl nuolaidos, remiantis pasirinktos avalynės nepriklausymu rudens/žiemos kolekcijai, nesuteikimas laikytinas nesąžiningu, kodėl naujos kolekcijos avalynės nurodymas (rudens/žiemos kolekcijos nežymėjimas) traktuotinas kaip klaidinantis ir nesąžiningas veiksmas, kodėl avalynės priklausymas senai ar naujai kolekcijai vidutinio vartotojo nėra suprantami kaip avalynės požymiai nuolaidai gauti, kodėl darbuotojos atsakymas, jog nuolaida nesuteikiama, nes avalynė priklauso naujai kolekcijai, taip pat vertinamas kaip nesąžiningas.

Atsakovas konstatavo pareiškėjo klaidinančius veiksmus atsižvelgdamas išimtinai į A. K. nurodytus argumentus, kad jos išsirinkti batai priklauso rudens/žiemos kolekcijai, nes nebuvo lentynoje prie naujos kolekcijos. A. K. nurodytos aplinkybės tvirtina, kad ieškodama nuolaidų išsirinktai avalynei, ji pasirinko savo elgesio modelį dar prieš skrajutės platinimą ir sprendimą dėl sandorio priėmė pirmą kartą pamačiusi batus. Toks aiškinimas atitinka Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairių SEC (2009) 1666.

Nagrinėdama I. Z. skundą, Tarnyba nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo veiksmai atitiko Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus draudžiamus veiksmus, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę. I. Z. yra lojalumo klubo „Privilegija“ narė, todėl jos statusas skiriasi ir ji gauna specialius klubo pasiūlymus. Kaip 2011 m. rugsėjo 3 d. rašte nurodė I. Z., atvykusi į PC „Ozas“ esančią „Žygio batai“ parduotuvę, ji tik abstrakčiai paklausė dėl nuolaidų taikymo „Crocs“ avalynei, gavusi neigiamą atsakymą, papildomai nieko neklausė.

I. Z. neinformavo, jog yra lojalumo klubo narė, nors kaip vidutiniškai apdairus asmuo turėjo suprasti, kad tam tikros akcijos taikomos būtent lojalumo klubo nariams, tuo labiau, kad žinutėje buvo nurodyta, kad nuolaida taikoma su lojalumo kortele. Apie tai, kad nepilnai suprato nurodomas sąlygas vartotoja patvirtino 2011 m. rugsėjo 3 d. rašte, nurodydama, kad pretenzijų bendrovei neturi. Tarnyba nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nesąžiningi veiksmai pasireiškė tuo, jog „Žygio batai“ parduotuvėse buvo pakabinti plakatai, kad nuolaida „Crocs“ avalynei su lojalumo klubo kortele netaikoma.

Nepagrįstos ir Tarnybos išvados dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų pažeidimo. Pripažindama, kad teikdamas vartotojams informaciją apie taikomas nuolaidas, tačiau faktiškai jų nepritaikydamas, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, Tarnyba neatsižvelgė į pareiškėjo teiktus įrodymus dėl akcijų realumo, t. y. į teiktas ataskaitas ir čekių kopijas. Pareiškėjo teigimu, jo veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai ir sąmoningi, nes pačių vartotojų paaiškinimai tvirtina, kad kilusios abejonės dėl nuolaidų ir akcijų realumo pagrįstos subjektyviais faktoriais.

Be to, nuolaidos ir akcijos buvo taikomos realiai. ,Pažymėjo, kad buvo pripažintas padaręs du teisės pažeidimus, todėl skiriant bendrą 7 000 Lt baudą buvo pažeistos administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės, nes dėl kiekvieno iš pažeidimų turėjo būti skiriama bauda atskirai, vėliau jas subendrinant.

Atsakovas su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo elgesys neatitinka bendro sąžiningumo principo reikalavimo – tinkamai pateikti vartotojui informaciją apie prekes, todėl, tai, kad parduodamos avalynės žymėjimas atitiko teisės aktais nustatytus ženklinimo reikalavimus, neturi įtakos sprendžiant dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimo. Išplatinusi skrajutes su informacija apie 40 procentų nuolaidą rudens/žiemos kolekcijos avalynei ir rankinėms, bendrovė turėjo užtikrinti tinkamą informacijos, kurioms prekėms nuolaida bus taikoma, pateikimą vartotojams.

Nors teisės aktai nenumato pareigos lentynas žymėti specialiu būdu, bendrovė turi pareigą pirkėjams pateikti aiškią ir vidutiniam vartotojui suprantamą informaciją. Avalynės išdėstymas lentynose, aiškiai nenurodant kurios prekės yra rudens/žiemos kolekcijos ir kurios naujos kolekcijos bei kurioms prekėms taikomos nuolaidos, vertinama kaip pirkėją klaidinantys veiksmai (Įstatymo 5 str. 1 d.). Tai, kad A. K. išsirinktiems batams nebuvo pritaikyta nuolaida, nors jie buvo padėti prie senos kolekcijos, klaidino vartotoją. Tai, kad siekdamas išsiaiškinti, kokiai kolekcijai priskiriama atitinkama prekė, vartotojas kiekvieną kartą turi kreiptis į konsultantą, taip pat patvirtina, kad nepateikiama aiški, tiksli ir neklaidinanti informacija.

Be to, nuolaida buvo taikoma rudens/žiemos kolekcijos avalynei, t. y. susiejant su avalynės sezoniškumu, todėl nuolaidos nesuteikimas vartotojos avalynei, kuri priskiriama naujai kolekcijai, negali būti pripažįstamas sąžininga komercine veikla. Manė, kad įsigyti batus vartotoją paskatino išplatinta skrajutė, todėl faktinis nuolaidos nesuteikimas iškreipė pirkėjos ekonominį elgesį. Bendrovė pateikė duomenis, kad per tris akcijos dienas su nuolaida buvo parduotos tik trys poros batų. Tvirtino, kad parduotuvės darbuotojai turi pareigą tinkamai informuoti pirkėjus apie vykdomas akcijas, todėl tai, kad I.

Z. nepaaiškino esanti lojalumo klubo narė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jai buvo pateikta aiški informacija. Žinutėje nurodytas tekstas iškreipė vartotojos ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu ir pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pažymėjo, kad bendrovės komercinė veikla buvo vertinama ne tik dviejų vartotojų skundų pagrindu, bet ir atsižvelgiant į tai, kaip komercinė veikla galėjo paveikti vidutinių vartotojų ekonominį elgesį. Tarnyba įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis apie faktiškai pritaikytas nuolaidas, tačiau jų mažas kiekis tik patvirtino Tarnybos išvadas dėl vartotojų klaidinimo.

Manė, kad nepažeidė bendrųjų baudos skyrimo taisyklių, skyrė du kartu mažesnę nei galimos baudos vidurkis sankciją, įvertino trumpą pažeidimo laikotarpį, platintos informacijos prieinamumą vartotojams, tai, kad vartotojai buvo suklaidinti realiai, bendrovė nepateikė visos 2011 m. vasario 10 d. rašte Nr. 4-978 prašomos medžiagos. Taip pat atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad ginčai su vartotojomis buvo išspręsti taikiai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Tarnybos 2012 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. 12NKV-6 „Dėl UAB „Armitana“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ ir už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą skyrė pareiškėjui 3 500 Lt baudą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi ir 3 straipsniu bei pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, būtina įvertinti, ar Tarnybos nagrinėti pareiškėjo veiksmai neatitinka profesinio atidumo reikalavimų, ir jei tokių reikalavimų neatitinka, iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, taip pat ir tuomet, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę.

Iš ginčijamo nutarimo turinio nustatė, kad pareiškėjas pripažintas neatitikęs profesinio atidumo reikalavimų, nes tuo pačiu metu vykdydamas naujos kolekcijos pardavimą ir rudens/žiemos kolekcijos išpardavimą, aiškiai nenurodė, kurios prekės priklauso rudens/žiemos kolekcijai ir kurioms iš jų taikoma nuolaida, taip pažeisdamas bendrojo sąžiningumo principą. Teismas vertino, kad situacija, kuomet specialiu ženklinimu yra žymima tik vienai kategorijai priskiriama avalynė, gali būti pagrindas preziumuoti, kad visa kita parduotuvėje esanti avalynė yra rudens/žiemos kolekcijos ir jai taikoma skrajutėje nurodyta 40 procentų nuolaida.

Aiškios informacijos, kuriai avalynei yra taikoma nuolaida, nepateikimas akivaizdžiai klaidina vidutinį vartotoją, kuris, būdamas pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, įvertinęs tai, kad avalynė nepažymėta kaip nauja kolekcija, atsižvelgęs į avalynės savybes, preziumuoja, kad ji priskirtina rudens/žiemos kolekcijai. Sprendė, kad nepateikdamas aiškios ir nedviprasmiškos informacijos apie prekes, kurioms taikytina nuolaida, pareiškėjas nesilaikė profesinio atidumo reikalavimų, todėl jo komercinė veikla negali būti laikoma sąžininga.

A. K. elgesys patvirtina, jog vartotoja, manydama, kad jos išsirinkta avalynė priskirtina rudens/žiemos kolekcijai, siekė sudaryti sandorį dėl avalynės „LLOYD Robson Coco“ tokia kaina, kuri būtų apskaičiuota pritaikius nuolaidą. Pagrindo teigti, kad sprendimą įsigyti avalynę vartotoja priėmė dar iki skrajutės platinimo pradžios, nėra, todėl pareiškėjo veiksmai šiuo atveju iškreipė A. K. ekonominį elgesį pasirinktos avalynės atžvilgiu. Teismo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, o jo argumentai, kad nuolaidos kitiems vartotojams buvo realiai pritaikytos, nustatyto pažeidimo fakto konstatavimui įtakos neturi.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo komercinė veikla ginčijamu nutarimu kaip nesąžininga pripažinta dar ir dėl to, kad lojalumo klubo „Privilegija“ nariams SMS žinute buvo išplatinta informacija, jog „Reno“ ir „Žygio batai“ parduotuvėse nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2011 m. liepos 28 d. visai avalynei su lojalumo klubo kortele „Privilegija“ taikoma 50 procentų nuolaida, tačiau prekybos centre „Ozas“, esančios parduotuvės „Žygio batai“ darbuotoja I. Z. nurodė, kad avalynei „Crocs“ 50 procentų nuolaida netaikoma.

Konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, tvirtinančių, jog pareiškėjo veiksmai neatitiko profesinio atidumo reikalavimų. Įvertinęs lojalumo klubo „Privilegija“ nariams išsiųstos žinutės turinį, teismas darė išvadą, kad joje pateikiama aiški ir vienareikšmiška informacija, jog 50 procentų nuolaidą visai avalynei „Reno“ ir „Žygio batai“ parduotuvėse nurodytu laikotarpiu taikoma nuo pradinės kainos su lojalumo kortele. Todėl vartotojai nenurodžius, kad jis yra gavusi SMS žinutę pranešančią apie akciją bei kad ji turi lojalumo kortelę, avalynės salono darbuotojos elgesys negali būti vertinamas kaip klaidinantis.

Vartotoja I. Z., būdama lojalumo klubo nare turėjo suvokti, kad jos statusas yra ypatingas ir ji patenka į specialią bendrovės klientų grupę, kuriai yra taikomos papildomos privilegijos, todėl siekdama šiomis privilegijomis pasinaudoti, ji turi informuoti parduotuvės darbuotojus apie priklausymą lojalumo klubui. Pažymėjo, kad duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai teigti, jog fotonuotraukoje užfiksuota iškaba su užrašu „Crocs“ avalynei lojalumo klubo „Privilegija“ nuolaidos netaikomos“ nurodytu laiku (2011 m. liepos 26 d.), nurodytoje vietoje (prekybos centre „Ozas“, esančioje parduotuvėje „Žygio batai“) buvo iškabinta, byloje nėra.

Kartu su bendrovės 2011 m. rugsėjo 1 d. paaiškinimu pateikti pardavimų išrašai tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2011 m. liepos 28 d. UAB „Armitana“ taikė 50 procentų nuolaidą „Crocs“ avalynei. Kadangi taikant atsakomybę už Įstatymo pažeidimus turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimų, o visos abejonės traktuojamos kaltinamo asmens naudai, teismas pripažino, kad nesant nenuginčijamų įrodymų, jog minėta iškaba prekybos vietoje buvo iškabinta, ir atsižvelgus į duomenis, kad 50 procentų nuolaida „Crocs“ avalynei nurodytu laikotarpiu buvo taikoma, Tarnyba, vertindama pareiškėjo veiksmus, neteisėtai rėmėsi I.

Z. pateiktomis fotonuotraukomis. Nustačius, kad bendrovės veiksmai atitinka profesinio atidumo reikalavimus, vartotoja nebuvo protingai atidi ir apdairi, teismas sprendė, kad Tarnyba nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Tarnyba nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes pastūmėjęs I. Z. atvykti į avalynės saloną nuolaidos faktiškai nepritaikė, kadangi vartotoja pripažino suvokianti, kad nuolaida jai būtų buvusi pritaikyta, tačiau ji nenurodė, kad turi lojalumo klubo nuolaidų kortelę, o situacijos su parduotuvės darbuotojais plačiau nesiaiškino.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus toje apimtyje, kurioje buvo tiriami pareiškėjo veiksmai dėl A. K. pateikto prašymo. Pareiškėjo veiksmai dėl I. Z. prašyme nurodytų aplinkybių nelaikytini nesąžininga komercinė veikla, todėl atsakomybė dėl to negali būti taikoma, dėl ko Tarnybos 2012 m. vasario 21 d. nutarimas Nr. 12NKV-6 keistinas, proporcingai sumažinant skirtos baudos dydį.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus ir skundą tenkinti.

Tvirtina, kad pateikė visą teisės aktų reikalaujamą informaciją apie prekę. Vien tai, kad vienu metu vykstant naujos kolekcijos pardavimui ir rudens/žiemos kolekcijos išpardavimui, buvo atskirai žymima tik nauja kolekcija, o kiti batai nebuvo priskirti atitinkamoms kolekcijoms ar specialiai nenurodyta, kokioms kolekcijoms jie priklauso, negali būti laikoma veikla, neatitinkančia bendrojo sąžiningumo principo. Pažymi, kad vadovaujantis teiginio „rudens/žiemos kolekcija“ semantine prasme, vidutinis vartotojas galėjo suprasti, kad nuolaida taikoma atsižvelgiant į tai, kokiam metų laikui yra priskiriama avalynė savo funkcine paskirtimi. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. K. pageidauti įsigyti batai pagal funkcinę paskirtį priklausė rudens/žiemos kolekcijai, nes jie ir negalėjo būti priskiriama tokiai kolekcijai. Be to, jei nuolaidos, vadovaujantis semantine „rudens/žiemos kolekcijos“ prasme, turėtų būti taikomos atsižvelgiant į tai, ar avalynė gali būti avima rudenį ir žiemą, tokiu atveju teismo vertinimas, jog konkrečios avalynės ir kolekcijų nepažymėjimas yra nesąžininga komercinė veikla, nes tai nebuvo aiškiai pateikta informacija, nepagrįstas. Pabrėžia, kad vartotoja prašyme atsakovui nurodė, jog batus išsirinko prieš savaitę iki skelbiamos nuolaidos, tačiau jų kaina pasirodė ne visai patraukti, todėl vartotoja specialiai ieškojo akcijų ir nuolaidų internete. Toks vartotojos elgesys negali būti traktuojamas kaip iškreiptas pareiškėjo veiksmų, nes vartotoja tam tikrą elgesio modelį pasirinko dar prieš skrajutės platinimą. Toks ekonominio elgesio modelis susiformavo anksčiau, todėl negali būti laikoma, kad reklaminės skrajutės apie nuolaidą turėjimas vartotoją paskatino elgtis taip, kaip kitomis sąlygomis ji nebūtų pasielgusi. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba turėjo atskirai įvertinti du pažeidimus ir už juos skirti atskiras baudas, kurias vėliau subendrintų. Mano, kad teismas neįvertino pažeidimo trukmės ir masto, to, kad A. K. buvo suteikta didesnė nuolaida nei būtų priklausiusi pasinaudojant akcija bei kad pareiškėjo baustumas dėl pažeidimo yra išnykęs.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. 12NKV-6 „Dėl UAB „Armitana“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta 7 000 Lt bauda teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu nutarimu atsakovas pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pakeitė Tarnybos 2012 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. 12NKV-6 „Dėl UAB „Armitana“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ ir už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą skyrė pareiškėjui 3 500 Lt baudą

Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas pažeidęs Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus toje dalyje, kurioje buvo tiriami pareiškėjo veiksmai dėl A. K. pateikto prašymo. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai dėl I. Z. prašyme nurodytų aplinkybių nėra nesąžininga komercinė veikla, todėl atsakomybė dėl to negali būti taikoma.

Pareiškėjas skundžia tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir jam buvo paskirta 3 500 Lt bauda.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atsakovas apeliacinio skundo nepadavė. Tam, kad būtų užtikrintas draudimo non reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas, teisėjų kolegija nevertina neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, taip pat yra pažymėjęs, kad veiksmai, kurie neatitiko profesinio atidumo reikalavimo, neturi būtinai sukelti atitinkamas pasekmes, t. y. neprivalo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominio elgesio, nes tam, kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę. Kitaip tariant, nėra būtina, kad būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-284/2012).

Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad profesinis atidumas yra specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje, o Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia, jog iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį reiškia vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis paaiškina, kad nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi, o pagal to paties įstatymo 4 straipsnį, klaidinanti komercinė veikla yra klaidinantys veiksmai arba klaidinantis informacijos neatskleidimas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos arba informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių šioje dalyje išvardytų elementų apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas, kai dėl to vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Kaip vienas iš tokių elementų Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomas produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo elementas.

Teismų praktikoje vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje „vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375,31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas Pippig Augenoptik C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo, kuriuo įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2011 m. sausio 27 d. internete buvo platinamos skrajutės apie tai, jog pareiškėjui priklausančiose visose „Salamander“, Clarks“, „Hogl“ bei „Geoks“ parduotuvėse sausio 28-30 dienomis bus taikoma 40 proc. nuolaida visai rudens/žiemos kolekcijos avalynei (1 t., b.l. 56-58). Atsakovas, atlikęs tyrimą nustatė, kad 2011 m. sausio 30 d. pareiškėjui priklausančiame salone „Salamander“, esančiame prekybos centre „Panorama“, Vilniuje, nebuvo aiškios informacijos, kuri avalynė buvo priskiriama rudens/žiemos kolekcijai, t.y. nebuvo aiškios informacijos apie tai, kurioms prekėms buvo taikoma nuolaida. Buvo išskirta tik naujos kolekcijos avalynė. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė.

Prekės kaina ir galimybė ją įsigyti su nuolaida yra veiksnys, turintis didelę įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui. Todėl verslo subjektas, tokiu būdu darantis įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui, privalo preciziškai laikytis profesinio atidumo reikalavimų.

Pareiškėjo platinamoje skrajutėje pateiktas avalynės, kuriai buvo taikoma nuolaida, apibrėžimas nėra aiškus. Teiginys „rudens/žiemos kolekcijos avalynė“ gali būti suprastas įvairiai. Šis teiginys vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas apie tai, kokia avalyne prekiaujama rudens ir žiemos sezono metu, suvokimu gali būti suprantamas kaip avalynė, kuria paprastai prekiaujama rudens ir žiemos sezono metu. Taip pat, kaip teigia pareiškėjas, avalynė rudens/žiemos kolekcijai gali būti priskiriama ir pagal jos funkcinę paskirtį. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, avalynės funkcinė paskirtis nėra esminis kriterijus, apibrėžiantis rudens/žiemos kolekcijai priklausančią avalynę. Kadangi pareiškėjo platinta informacija apie nuolaidos taikymą rudens/žiemos kolekcijos avalynei aiškiai neapibrėžia prekių grupės, kuriai ji yra taikoma, o šią informaciją vidutinis vartotojas gali interpretuoti labai skirtingai, todėl, nagrinėjamu atveju, buvo labai svarbu, jog prekybos vietoje būtų pateikta pakankamai vizualios informacijos, su kurią susipažinęs ir ją įvertinęs vidutinis vartotojas, be kitos papildomos informacijos, galėtų priimti sprendimą dėl sandorio.

Vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, prekybos vietoje nepateikdamas aiškios ir nedviprasmiškos informacijos apie prekes, kurioms yra taikoma nuolaida, sudarė situaciją, kurioje vidutinis vartotojas galėjo suvokti, kad visa avalynė, kuri nebuvo priskirta naujai kolekcijai, yra priskiriama rudens/žiemos kolekcijai, kuriai taikoma nuolaida. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, dėl ko jo veiksmuose pagrįstai konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuobaudą pareiškėjui, skundžiamame sprendime įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su baudos dydžio nustatymu, numatytas Įstatymo 13 straipsnyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl baudos dydžio nustatymo, todėl detaliai nevertina apeliacinio skunde nurodytų aplinkybių dėl baudos dydžio nustatymo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikmingai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Armitana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė