2013-09-30 Nr. AB-5810-3-61-3-02136-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Legislator headnote
AI generated2013-09-30 Nr. AB-5810-3-61-3-02136-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b.l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K).
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. A858-977/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02136-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b.l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K).
Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. liepos 17 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI–K pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ar areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto.
Pareiškėjas 2012 m. sausio 2 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat su prašymu kreipėsi ir į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 1 d. rašte paaiškino, kad įstaiga yra nuolat perpildyta, todėl suteikti jam 3.6 m2 gyvenamąjį plotą neturi galimybės. Pareiškėjas pažymėjo, jog nurodytos priežastys nešalina atsakovo atsakomybės dėl nustatytų pažeidimų, teigė, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sutriko savijauta, yra dirglus ir negali ramiai miegoti, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Lt (b. l. 1-2).
Pateiktame atsiliepime atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad J. G. 2012 m. gegužės 15 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 104, kurios plotas - 7,38 m2, (ryte joje buvo 2 asmenys), vakare pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 273, kurios plotas - 7,79 m2, joje buvo 1 asmuo; per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. birželio 4 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 273, kurioje atitinkamai buvo nuo 2 iki 4 asmenų ryte ir vakare; 2012 m. birželio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas -7,18 m2, kurioje buvo 1 asmuo, per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. liepos 16 d. taip pat buvo kameroje Nr. 371, joje minėtu laikotarpiu buvo nuo 2 iki 4 asmenų; 2012 m. liepos 17 perkeltas į kamerą Nr. 387, kurios plotas - 29,44 m2, kurioje ryte ir vakare buvo vienas asmuo.
Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Iš J. G. asmens įskaitos kortelės matyti jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Taip pat nurodo, kad 2012 m. gegužės 15 d., 2012 m. gegužės 22 d. 2012 m. gegužės 24 d., 2012 m. gegužės 29 d. ryte, taip pat 2012 m. gegužės 31 d. ryte, 2012 m. birželio 5 d., 2012 m. birželio 6 d. ryte, 2012 m. birželio 18 d. vakare, 2012 m. birželio 19 d., 2012 m. birželio 20 d. ryte, 2012 m. liepos 2 d. ryte bei 2012 m. liepos 17 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą ploto reikalavimą.
Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Taip pat nurodė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (b. l. 8-11).
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT, pirmosios instancijos teismas) 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 35-39) pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. gegužės 21 d., 2012 m. gegužės 23 d., nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. birželio 4 d., nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 18 d., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 16 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus Įsakymu nustatytą minimalią 3, 6 kv. m gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. CK 6.271 straipsnio 3 dalis numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir kt.).
VAAT nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, tačiau šioje higienos normoje nėra nustatytas minimalus kamerų tipo patalpų plotas, tenkantis vienam joje kalinamam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 1.3.1 punktu nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. gegužės 21 d., 2012 m. gegužės 23 d., nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. birželio 4 d., nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 18 d., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 16 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus Įsakymu nustatytą minimalią 3, 6 kv. m gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.
VAAT atkreipė dėmesį, į tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, nustatęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas kalinamas tokiomis sąlygomis galėjo patirti papildomų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės pažeidimo trukmę, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be savo paaiškinimo, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, šalies ekonominę padėtį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus pirmosios instancijos teismas 100 Lt sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamo kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.
III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 47-49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui), tačiau nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Įsakymu nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Atkreipia dėmesį, kad duomenis apie kamerų skaičius, jų plotus, buvusių asmenų skaičius dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį, kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.
Pažymi, jog Lukiškių TI–K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo ir teismų nuosprendžius.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei, todėl nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo taip, kad jis galėjo patirti neturtinę žalą.
Mano, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pabrėžia, kad atitinkamais atvejais reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012). Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju priteistos sumos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 2012 m. gegužės 15 d. – 2012 m. liepos 17 d., atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija nurodo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr. 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo (2012 m. gegužės 15 d. – 2012 m. liepos 17 d.) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnį kaip 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. gegužės 21 d., 2012 m. gegužės 23 d., nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. birželio 4 d., nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 18 d., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 16 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus Įsakymu nustatytą minimalią 3, 6 kv. m gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (56 paros).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliaciniame skunde nurodyta, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr. 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl šis atsakovo argumentas atmestinas.
Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo- skyrimo bei teismų nuosprendžius.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. laikymas perpildytose kamerose, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (56 paras). Pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą neapsiriboti vien pažeidimo fakto konstatavimu, o priteisti žalos atlyginimą pinigine forma, vertina kaip pagrįstą.
Atsakovo atstovo argumentas, kad pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei, kolegijos yra vertinamas kaip teisiškai nereikšmingas, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė gyvenamojo ploto trūkumo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, su šia faktine aplinkybe žalos atlyginimo nesiejo.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Dainius Raižys
Ričardas Piličiauskas