2025-01-29 Nr. AB-1707-3-61-3-05244-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1243-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05244-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 24S211437 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; į SIS įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.2. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės valstybėje turėjo žemės sklypą, kuriame augino kukurūzus. Lauke pradėjo augti ir laukinės kanapės. Be to, jo turimas gyvulys ištrypė ir suėdė kaimyniniame sklype auginamą medvilnę. Dėl šių aplinkybių jis buvo persekiojamas, jam buvo liepiama sumokėti baudas.

2.3. Migracijos departamentas nesurinko kilmės valstybės informacijos ir jos nevertino. Atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiaiškino ir netikslino aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas grindžiamas tautybe ir priklausymu socialinei grupei.

2.4. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai.

2.5. Teismui konstatavus, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

2.6. Kadangi atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, kartu naikintina ir Sprendimo dalis, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

4.2. Pareiškėjas Migracijos departamentui nenurodė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo persekiojimu dėl „konvencinių“ priežasčių, todėl nebuvo poreikio rinkti papildomos informacijos pareiškėjo nurodytu tikslu. Pareiškėjo nurodomas tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir jo individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija.

4.3. Pareiškėjui buvo užduodami patikslinamieji klausimai, pareiškėjo apklausos buvo išsamios, detalios, jų pabaigoje pareiškėjo buvo klausiama, ar jis turi ką nors pridurti, patikslinti. Pareiškėjas ir skunde teismui nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą kitaip įvertinti Sprendimo argumentus.

4.4. Pareiškėjas nepateikė aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų Sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

4.5. Priimant Sprendimą buvo įvertintos Įstatymo 128, 130 ir 133 straipsnių nuostatos, bei nenustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti išsiųstas ar jam negalėtų būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, kartu ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo pateikti SIS.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 1 d. pirmą kartą prašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini), tačiau prieglobstis jam nebuvo suteiktas ir jis 2015 m. rugsėjo 18 d. buvo grąžintas į kilmės valstybę. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 2024 m. kovo 25 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, tačiau, kadangi pareiškėjas turėjo prieš tai Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, kuri galiojo iki 2023 m. gruodžio 16 d., buvo nuspręsta grąžinti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2024 m. balandžio 17 d. ir 2024 m. balandžio 19 d. ir pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

6.2. Ginčijamu Sprendimu atsakovas, be kita ko, nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) kadangi pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio nuostatų dėl prieglobsčio suteikimo. Taip pat atsakovas išsiuntė pareiškėją į kilmės valstybę, uždraudė atvykti į Lietuvą 2 metus nuo išsiuntimo dienos bei į SIS įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų bei ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė persekiojimu dėl narkotinių medžiagų auginimo ir nuolatinių reikalavimų sumokėti baudas. Tačiau, teismo teigimu, nei apklausos Migracijos departamente metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog ši prieglobsčio prašytojo įvardinta grėsmė gali būti siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad priežastinis ryšys tarp persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, ir konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo nurodyti motyvai savaime (nepriklausomai nuo nustatytų faktinių aplinkybių) nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statuso. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimo, kaip įrodymo, patikimumas nevertintinas, kadangi jis savaime nepagrindžia pabėgėlio statuso jam suteikimo bei dėl šios priežasties nėra aktualus.

10. Pareiškėjo pasakojimas apie jo persekiojimą, teismo vertinimu, yra nedetalus, neišsamus ir prieštaringas. Pirmoje apklausoje pareiškėjas teigė, kad žemę nusipirko 2017 m. Antroje apklausoje tvirtino, kad žemę įsigijo 2021 m. Pirmoje apklausoje prieglobsčio prašytojas teigė, kad jo jautis suėdė kaimyno medvilnę, kitoje apklausoje tvirtino, kad jautis suėdė medvilnę, kuri priklauso valstybei. Prieglobsčio prašytojas konkrečiai neįvardijo asmenų, kurie persekioja jį – juos jis įvardijo bendrais bruožais: kaimynas, tarpininkas, policininkai, kaimyno darbininkas. Pirmoje apklausoje pareiškėjas teigė, kad policininkas už tai, kad pareiškėjo bulius suėdė medvilnę, paprašė 1 200 JAV dolerių kyšio ir pareikalavo atiduoti pareiškėjui priklausiančią žemę kaimynui kaip kompensaciją. Antroje apklausoje tvirtino, kad policininkas išrašė 2 100 JAV dolerių baudą už tai, kad bulius suėdė medvilnę, kuri priklauso valstybei. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo istorija, kuria jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nėra patvirtinta jokiais dokumentiniais ar rašytiniais įrodymais. Pareiškėjo pasakojimas yra nedetalus, neišsamus ir prieštaringas ir dėl to laikomas žemą įrodomąją vertę turinčiu įrodymu. Tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, kad prieglobsčio prašytojui kilmės šalyje grėstų persekiojimas.

11. Byloje nepateikta įrodymų, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nenustačius pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

12. Pirmosios instancijos teismo teigimu, neatitikus tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto kriterijaus, civilio, beatodairiško smurto, realios ir individualios grėsmės, grėsmės gyvybei ar sveikatai bei priežastinio ryšio tarp beatodairiško smurto ir kylančios grėsmės kumuliatyviniai kriterijai toliau nebuvo vertinami. Taigi, pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

13. Pirmosios instancijos teismo teigimu, priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, jis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjui 2023 m. buvo išduota Šengeno C tipo viza (verslui). Jo pirma atvykimo šalis buvo (duomenys neskelbtini), vizos galiojimo laikotarpiu jis nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, prieglobsčio pasiprašė (duomenys neskelbtini) tik 2024 m., nors jo vizos galiojimo laikas buvo iki 2023 m. gruodžio 16 d. Pareiškėjas apklausos metu minėjo, kad pasiprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini) tik tada, kai pasibaigė pinigai. Pareiškėjas gyveno neteisėtai Europos Sąjungos šalių teritorijoje, pateikė prieglobsčio prašymą tik, kai buvo suimtas. Jis atidavė savo pasą nepatikslintam asmeniui (duomenys neskelbtini) ir nenurodė to priežasčių. Šių aplinkybių visuma, teismo teigimu, pagrindžia prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsakovas Sprendime nurodė, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui taikytina 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, Sprendimo dalį, kuria pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos, taip pat pripažino teisėta ir pagrįsta.

14. Taip pat teismas pripažino teisėta ir pagrįsta Sprendimo dalį, kuria buvo įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti 2 metus. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde pažymi, kad:

16.1. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra susijęs su „konvencinėmis“ priežastis – socialine grupe bei tautybe.

16.2. Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo motyvų, neprašė jų patikslinti ir paaiškinti plačiau. Šių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

16.3. Migracijos departamentas nesurinko kilmės valstybės informacijos, o pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė ir jo nenagrinėjo.

16.4. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti prieglobstį.

16.5. Teismui konstatavus, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kitos skundžiamo Sprendimo dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į SIS įvedimo.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pareiškėjas nenurodė, kad sieja savo baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje ir prieglobsčio prašymą su konvencinėmis priežastimis, kaip nurodo apeliaciniame skunde – priklausymu socialinei grupei ir dėl tautybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde net neįvardijo, kokiai socialinei grupei jis yra priskirtinas ir kaip pasireiškia persekiojimas dėl jo tautybės ar priklausymo socialinei grupei. Tai laikytina pareiškėjo improvizaciniu siekiu „pritraukti“ konvencines priežastis prie prieglobsčio prašymo po to, kai jis susipažino su Migracijos departamento Sprendimu. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo atliktas išsamus ir individualus tyrimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjui negresia persekiojimas kilmės valstybėje. Todėl net jeigu pareiškėjas ir priklauso hipotetinei socialinei grupei, ši aplinkybė nėra reikšminga, nes jis neatitinka būtinos prieglobsčio suteikimo sąlygos, t. y. jam negresia persekiojimas kilmės valstybėje.

18.2. Atsakovas nesutinka su argumentais, kad jis nebendradarbiavo su pareiškėju, kadangi tai paneigia bylos medžiaga.

18.3. Tiek Migracijos departamento Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiuntė jį į kilmės valstybę, taip pat uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo bei į SIS įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti 2 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, o pareiškėjo prieglobsčio prašymas nėra grindžiamas „konvencinėmis“ priežastimis.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pareiškėjo argumentus, pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo susijęs su priklausymu socialinei grupei bei su tautybe, pareiškėjui turėjo būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

24. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

26. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

27. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

28. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje iš jo reikalaujama sumokėti baudas – pareiškėjas teigė, kad laukuose, kuriuose jis augino kukurūzus, išaugo laukinės kanapės, be to, pareiškėjo bulius suėdė gretimame lauke augusią medvilnę, dėl to pareigūnai ar kiti asmenys reikalaus iš jo kyšių / baudų sumokėjimo.

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus ir byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei su teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

31. Teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas buvo prieštaringas ir nenuoseklus – esminiai neatitikimai išvardyti Sprendime, juos nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl, teisėjų kolegija, jų nekartodama, tik pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai negalėjo nurodyti jį persekioti galinčių (siekiančių) asmenų – teikė itin bendro pobūdžio detales, nekonkretizavo nei pareigūnų, nei kitų asmenų vardų ar pavardžių, nei kitų galinčių juos padėti identifikuoti duomenų, painiojosi pasakojime tiek dėl žemės įsigijimo, tiek dėl medvilnės (kam ji priklausė), tiek dėl kompensacijų (reikalautų kyšių) sumų.

32. Taip pat pareiškėjas savo pasakojimui dėl persekiojimo pagrįsti nepateikė objektyvių dokumentinių ar rašytinių įrodymų – pareiškėjas tvirtino, kad iš policijos pareigūnų negavo jokių dokumentų. Pareiškėjas nurodė, jog iš policijos ar kitų asmenų nei jis, nei jo artimieji (kurie liko pareiškėjo kilmės valstybėje), nesulaukė jokių grasinimų.

33. Kartu akcentuotina, kad pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl „konvencinių“ priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų. Iš pareiškėjo pasakojimo neseka, kad jis (nenustatytų ir net bendrais bruožais neidentifikuotų asmenų) galėjo būti persekiojamas dėl minėtų priežasčių.

34. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui pateiktus paaiškinimus apie jo individualią situaciją, dėl kurios jam reikalinga tarptautinė apsauga, daro išvadą, jog jo (pareiškėjo) pasakojimas ne tik turi esminių trūkumų, tačiau ir neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų, nei persekiotojų tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją tuo metu, kai jis gyveno kilmės šalyje, nei šiuo metu, nei ateityje dėl konvencinių priežasčių (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų).

35. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jo prieglobsčio prašymas susijęs su jo socialine grupe ir tautybe, tačiau šie argumentai vertintini kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ne tik šių argumentų nebuvo nurodęs atsakovui tyrimo metu, tačiau ir apeliaciniame skunde nepatikslino, kokiai socialinei grupei priklauso ir kodėl dėl priklausymo socialinei grupei ar dėl jo tautybės jis gali būti persekiojamas (t. y. ne tik plačiau nepaaiškino šių aplinkybių, tačiau jų nesusiejo su jo paties nurodyta grėsme kilmės valstybėje bei apklausos Migracijos departamente metu ar prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis). Atsižvelgiant tiek į šiuos, tiek į anksčiau šioje nutartyje nurodytus motyvus aptariami apeliacinio skundo argumentai atmestini.

36. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad atsakovas su juo nebendradarbiavo ir nesiekė išaiškinti prieglobsčio prašymo motyvų – atsakovas apklausos metu leido pareiškėjui išsamiai pasisakyti, uždavė patikslinančius klausimus, nurodė galimus pasakojimo neatitikimus ir sudarė galimybę dėl jų pasiaiškinti, taigi, siekė tinkamai įvertinti pareiškėjo situaciją bei jo pateiktą prieglobsčio prašymą. Apklausos metu pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus, nurodyta, kokiu būdu ir iki kada jis gali tai padaryti. Atsižvelgus į tai su tuo susiję bendro, hipotetinio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai vertinti kritiškai ir atmestini.

37. Kaip deklaratyvūs atmestini apelianto teiginiai, kad atsakovas nerinko jokios kilmės valstybės informacijos. Akcentuotina, kad skundžiamame Sprendime nurodyta, kad buvo įvertinti Ženevos Tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių akademijos „The Rule of Law in Armed Conflicts“ projekto (RULAC) duomenys ir padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas. Kartu pažymėtina, jog pareiškėjas konkrečiai savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokios kilmės valstybės informacijos, nesurinko ir nevertino atsakovas, kuri yra reikšminga pareiškėjo individualiai situacijai įvertinti.

38. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio, t. y. tyrimo metu pagrįstai nenustatyta pagrindo prielaidai, kad prieglobsčio prašytojui kilmės šalyje grėstų persekiojimas dėl „konvencinių“ priežasčių (Įstatymo 86 str. 1 d.).

39. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl bendros situacijos, vykstančios jo šalyje, nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės jo atžvilgiu.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu pareiškėjui į Lietuvos Respubliką atvykti.

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo aspektu aktualias aplinkybes bei nustatęs, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų Įstatyme nustatytas priežastis, dėl kurių pareiškėjas galėtų likti Lietuvos Respublikoje, priėjo prie išvados, kad Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra adekvatus nustatytų jo atvykimo į Lietuvą aplinkybių kontekste. Teismas taip pat kaip pagrįstą ir proporcingą vertino atsakovo nustatytą draudimą pareiškėjui 2 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo panaikinti ar pakeisti Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, pareiškėjas taip pat nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl šios Sprendimo dalys paliekamos nepakeistos. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių šių skundžiamo Sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą.

42. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu kiti apeliacinio skundo argumentai atmestini.

43. Likusieji ginčo šalių argumentai nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl plačiau nevertinami kaip neturintys esminės reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui.

44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė