2017-12-13 Nr. AB-23595-3-61-3-01908-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5226-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01908-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. F. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. F. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė S. F. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-673(00733) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei S. F. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu sprendimu Departamentas panaikino jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Konovera“ (toliau – ir Bendrovė) yra fiktyvi, pareiškėja neinformavo atsakovo apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, be to, UAB „Konovera“ neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

3. Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai traktavo veiklos adreso pasikeitimą, netinkamai taikė Įstatymo nuostatas bei vertino pareiškėjos nebuvimą namie. Sprendimas yra nemotyvuotas ir neišsamus, jame atsakovas visiškai nedetalizavo veiklos vykdymo informacijos, išvadas padarė neįvertinęs situacijos ir nesurinkęs visų duomenų.

4. Pareiškėjos teigimu, Sprendime nurodyti argumentai, kad nepavyko rasti Bendrovės patalpų, yra neatitinkantys tikrovės. Nors atsakovas teigia, kad nuvyko į abi Bendrovės patalpas ir nei iškabų, nei akcininko nepavyko rasti, tačiau UAB „Investicinis projektas“ (įmonė, iš kurios UAB „Konovera“ nuomojasi patalpas) direktorius nurodė, kad migracijos darbuotojams buvo parodytos ir patalpos, ir sutartys, pagal kurias Bendrovė nuomojasi patalpas, be to, patalpos buvo pažymėtos, t. y. trečiame aukšte pateikta informacija apie pastate veiklą vykdančias įmones ir nurodyta, kuriame kabinete galima rasti Bendrovės darbuotojus. Pareiškėja paaiškino, kad Bendrovės iškaba yra užsakyta ir yra gaminama.

5. Pareiškėjos įsitikinimu, vien duomenys apie pasikeitusią veiklos vykdymo vietą nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad Bendrovė nevykdo veiklos. Bendrovės darbuotojų neradus įmonės veiklos adresu, nebuvo mėginta skambinti pareiškėjai ar kitiems asmenims, neįvertinta, kad dėl Bendrovės veiklos specifikos darbuotojams nėra privaloma būti prie savo darbo stalo.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 15 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti panaikinamas tik tuo atveju, jeigu užsienietis pakartotinai nepraneša apie pasikeitusius duomenis, ir nurodė, jog ji manė, kad duomenys apie pasikeitusį Bendrovės adresą bus automatiškai perduodami, kadangi kitas Bendrovės akcininkas atsakovui šią informaciją pateikė pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, kurioje teismas pasisakė dėl gero administravimo principo turinio.

7. Pareiškėja akcentavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ji negyvena atsakovui nurodytu adresu, vien todėl, kad atsakovas jos nerado namuose.

8. Pareiškėjos nuomone, atsakovas taip pat netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas, nes jis prašymo nagrinėjimo procedūrą tapatina su leidimu laikinai gyventi ir mano, kad išdavus leidimą laikinai gyventi (pareiškėja leidimą laikinai gyventi gavo 2016 m. spalio 4 d.), viso leidimo galiojimo metu Bendrovei ir pareiškėjai taikytinos Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas mano, jog pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi naikintinas, nes leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai metu galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad įmonėje turi dirbti trys asmenys, o Bendrovėje dirba 2 asmenys.

9. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, jog Įstatymas, galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d., yra taikytinas asmenims, kuriems leidimas laikinai gyventi yra išduotas iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjos manymu, Departamentas Įstatymą taiko atgal ir pažeidžia lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą.

10. Pareiškėjos įsitikinimu, jai ir Bendrovei yra keliami reikalavimai, nustatyti nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo redakcijoje, ir šiuos reikalavimus pareiškėja bei Bendrovė atitinka, todėl įvykus pertvarkymams įmonėje (veiklos vykdymo vietos pakeitimas ir darbuotojo išėjimas), pareiškėjai nekilo pareiga prašyti naujo leidimo laikinai gyventi. Vadovaudamasi Įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja teigė, kad jai nekilo pareiga informuoti atsakovą apie pasikeitusį darbuotojų skaičių įmonėje.

11. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo išvada, kad Bendrovė yra fiktyvi, paaiškino, jog UAB „Konovera“ teikia nekilnojamojo turto paslaugas, išskirtinis Bendrovės bruožas – orientacija į užsienio kapitalo įmones bei užsieniečius, kurių tikslas įsigyti jų lūkesčius bei galimybes atitinkantį nekilnojamąjį turtą.

12. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendime nenurodytas nei vienas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 100 punkte įtvirtintas kriterijus, o Bendrovės veikla negali būti traktuojama kaip fiktyvi vien todėl, kad ji pakeitė veiklos adresą. Bendrovės vidaus pertvarkymai įrodo, kad įmonė – realiai veikiantis subjektas, nes siekiant pritraukti klientus buvo pakeistos įmonės patalpos, Bendrovės darbuotojų skaičiaus mažėjimas rodo, kad Bendrovė siekia optimizuoti savo veiklos išlaidas, pareiškėja rūpinasi veiklos efektyvumu, skatina investavimą į Lietuvos rinką.

13. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

14. Atsakovas paaiškino, kad prieš priimant Sprendimą buvo atlikti patikrinimai Bendrovės veiklos vykdymo adresu, kurį, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo nurodžiusi pareiškėja, bei kito UAB „Konovera“ akcininko pateiktu Bendrovės faktinės veiklos vykdymo adresu, taip pat pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau, atlikus patikrinimus visais nurodytais adresais, nepavyko nustatyti UAB „Konovera“ faktinės veiklos vykdymo vietos bei rasti pareiškėjos. Atsakovo teigimu, visi patikrinimo rezultatai bei surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė iš tikrųjų patalpų, kuriose būtų vykdoma teisėta veikla bei dirbtų įmonės darbuotojai, neturi. Be to, surinktų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad reali faktinė veikla Bendrovėje nėra vykdoma, o šia įmone yra naudojamasi siekiant, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Bendrovės akcininkai, gautų leidimus laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuotų savo buvimą Šengeno zonoje, todėl ginčijamame Sprendime yra taip pat konstatuota, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo tikrųjų ketinimų bei yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi įmonė. UAB „Konovera“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

15. Atsakovo manymu, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis. Dėl šios priežasties Bendrovėje turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, tačiau Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, todėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų Bendrovė neatitinka. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Atsakovas teigė, kad jeigu pareiškėja norėjo, jog jos teisinė padėtis būtų vertinama pagal Įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2017 m. sausio 1 d., ji turėjo pateikti informaciją apie pasikeitusias aplinkybes ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

16. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, kuriame teismas aiškino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų turinį.

17. Atsakovas nurodė, kad patikrinus adresą, kurį prašydama dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėja nurodė kaip Bendrovės registracijos ir veiklos vykdymo adresą, buvo nustatyta, kad tuo pačiu adresu teigia vykdę ar vykdantys teisėtą veiklą net 540 trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra kreipęsi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, jie atstovauja 274 užsieniečių valdomoms bendrovėms, kurios yra registruotos būtent šiuo adresu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) nustatė, kad šiuo adresu yra gyvenamasis namas, pareiškėjos valdoma įmonė veiklos ten nevykdo. Migracijos valdybos atliktų dviejų patikrinimų metu patikrinus kitą adresą, kuriuo, atsakovo duomenimis, galbūt veikia Bendrovė, taip pat nebuvo nustatyti šios įmonės veiklos vykdymo požymiai, nerasta paženklintų įmonės iškaba patalpų, įmonės darbuotojų.

18. Atsakovas pabrėžė, jog patikrinimo metu buvo apklaustas gretimame kabinete dirbantis asmuo, kuris nurodė, kad ant šalia esančio kabineto nuo laikotarpio, kuomet jis čia pradėjo dirbti, t. y. vasario 1 d., jokių iškabų nebuvo, įmonės pavadinimu UAB „Konovera“ jis nežino, per minėtą laikotarpį nėra matęs, kad 312 kabinete dirbtų žmonės arba lankytųsi klientai. Atsakovas paaiškino, kad pagrįstų įtarimų dėl UAB „Konovera“ fiktyvumo kelia ne tai, kad Bendrovė pakeitė veiklos vykdymo vietą, o tai, kad vykdytų patikrinimų metu UAB „Konovera“ nebuvo rasta faktiškai vykdanti veiklą, taip pat nebuvo galima rasti įmonės darbuotojų, o pačios pareiškėjos nebuvo galima rasti nei įmonės tariamu veiklos vykdymo adresu, nei deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

19. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nesikreipė į Departamentą su prašymu suteikti jai konsultaciją. Be to, Bendrovės fiktyvumo vertinimas yra atliekamas vadovaujantis Apraše nurodytais informacijos gavimo būdais, o Aprašo 101 punkte nenumatyta pareiga kiekvieno patikrinimo dėl fiktyvios įmonės metu apklausti užsienietį, kuris yra įmonės dalyvis ar vadovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos S. F. S. skundą atmetė.

21. Teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris pareiškėjai buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Departamentui konstatavus, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, yra fiktyvi ir nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

22. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamu atveju taikytinos iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo nuostatos.

23. Teismas nurodė, kad atsiliepime Migracijos departamentas paaiškino, jog pareiškėjos atveju buvo nustatytos Aprašo 100.3, 100.5, 100.6 ir 100.9 punktuose nustatytos aplinkybės, dėl kurių atsiranda pagrindas manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi, tačiau toks vertinimas nėra pateiktas skundžiamame Sprendime. Teismas sprendė, kad nors skundžiamo Sprendimo dalis dėl Bendrovės fiktyvumo nėra pakankamai motyvuota, įvertinus byloje pateiktus duomenis, tai nesudaro pagrindo Sprendimo panaikinti.

24. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Teismas nustatė, kad Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių bent trijų Lietuvos Respublikos piliečių arba nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, todėl atsakovas vien dėl šių aplinkybių galėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Teismas nevertino pareiškėjos teiginių dėl netinkamo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 15 punkto taikymo, argumentuodamas tuo, kad Sprendimas priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

26. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad vien tai, jog Migracijos valdybos pareigūnas nerado jos namuose patikrinimo metu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja pateikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą, teismas juos pripažino neturinčiais įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes pareiškėjai išduotas leidimas panaikintas ne dėl melagingų duomenų pateikimo, o dėl Bendrovės fiktyvumo ir neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytiems reikalavimams.

27. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-673(00733) pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. 28. Pareiškėja S. F. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą.

29. Pareiškėja nesutinka su teismo aiškinimu dėl iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos taikymo. Pareiškėja remiasi skunde išdėstytais argumentais ir papildomai nurodo, jog teismas iš esmės atkartojo atsakovo poziciją. Pareiškėjos įsitikinimu, klaidinga teigti, jog Įstatymas, kuris buvo pakeistas, turi galioti visą leidimo laikinai gyventi išdavimo laiką, nes nepasikeitė pagrindas, kuriuo buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi, ar kitos aplinkybės. Pareiškėjos teigimu, ji manė, kad jai keliami tik pasikeitusio Įstatymo reikalavimai, atsakovas nedarė nieko tam, kad pareiškėja būtų supažindinta su pasikeitusia tvarka, todėl buvo pažeisti teisinio tikrumo ir saugumo principai.

30. Pareiškėja, iš esmės remdamasi skunde išdėstytais argumentais, taip pat nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo teiginiai dėl įmonės fiktyvumo patvirtinti surinkta paties atsakovo informacija.

31. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo pateikta informacija ir teiginiais, jog Bendrovė nesiverčia ūkine veikla vien todėl, kad trečiasis asmuo nurodė, jog nematė, ar kas nors įeina ar išeina iš patalpų. Teismas nevertino UAB „Investicinis projektas“ 2017 m. gegužės 25 d. aiškinamojo rašto, nors jis turi didesnę įrodomąją galią nei šalia dirbančio žmogaus paaiškinimai. Kadangi teismas vertino tik atsakovo pateiktus dokumentus, jis neišsamiai išsiaiškino faktines aplinkybes ir priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Departamento 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-673(00733), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei S. F. S. 2016 m. spalio 4 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vieniems metams (iki 2017 m. spalio 4 d.), teisėtumas ir pagrįstumas.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsakovo atsikirtimus į skundą ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Sprendimas, priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, nustačius, jog UAB „Konovera“, kurios akcininkė (dalyvė) yra pareiškėja, yra fiktyvi, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad jos skundas turėjo būti tenkintas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ginčijamas tiek dėl materialiosios teisės (Įstatymo) normų taikymo, tiek ir dėl įrodymų vertinimo bei teisiškai reikšmingų bylai išspręsti faktinių bylos aplinkybių nustatymo.

35. Nagrinėjant pareiškėjos apeliacinį skundą, pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Byloje nustatyta, jog 2016 m. gegužės 2 d. pareiškėja, nurodydama, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (yra UAB „Konovera“ akcininkė), Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nurodytais pagrindais (b. l. 24–34). 2016 m. birželio 29 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija), priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi vieniems metams (b. l. 32). 2016 m. spalio 4 d. buvo išduotas pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. spalio 4 d. (b. l. 140).

37. Departamentas, remdamasis Migracijos valdybos 2017 m. gegužės 10 d. atlikto patikrinimo duomenimis ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Sprendimą. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėja ir UAB „Konovera“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, nes įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Konovera“ veiklą, gyvenamosios vietos adresą, pagrindinį jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, todėl padaryta išvada, jog pareiškėja siekė formaliai atitikti Įstatymo nustatytas sąlygas tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi, ir taip legalizuotų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne tam, kad užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, yra fiktyvi (b. l. 8–10).

38. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo vadovautis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, kuri galioja nuo 2017 m. sausio 1 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), nes klaidinga teigti, jog Įstatymas, kuris buvo pakeistas, turi galioti visą leidimo laikinai gyventi išdavimo laiką, be to, pareiškėja suprato, kad pasikeitus Įstatymo imperatyvui, jai keliami tik pasikeitusio Įstatymo reikalavimai.

39. Šiuo aspektu primintina, kad pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo metu galiojo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija), kurioje buvo nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

40. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), kurioje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

41. Pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimas buvo įtvirtintas 12 straipsnyje.

42. Atsižvelgiant į Pakeitimo įstatymo nuostatas bei į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą pateikė 2016 m. gegužės 2 d., darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose administracinėse bylose, kuriose nagrinėjamos analogiškos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5055-822/2017; 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

43. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), 5 punktas (2006 m. lapkričio 1 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) ir 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

44. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; o 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

46. Nagrinėjamu atveju Sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, yra fiktyvi; Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

47. Atsakovas Sprendime nurodė, kad Bendrovėje dirba du asmenys, iš kurių tik vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tai patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje esantys duomenys (b. l. 123). Apeliaciniame skunde šios atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatytos ypač teisiškai reikšmingos bylos faktinės aplinkybės nėra ginčijamos.

48. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o tai reiškia, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nustačius, kad įmonė neatitinka šio reikalavimo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; kt.).

49. Apeliaciniame skunde ginčijama tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad UAB „Konovera“, kurios buveinė buvo registruota (duomenys neskelbtini), Vilniuje (veiklos vykdymo vieta – (duomenys neskelbtini), Vilnius), yra fiktyvi.

50. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje fiktyvi įmonė apibrėžiama kaip juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

51. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Šias Įstatymo nuostatas detalizuoja Aprašo 100–105 punktai, reglamentuojantys vertinimo, ar įmonė yra fiktyvi, tvarką.

52. Veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi, yra: užsieniečio, kuris yra įmonės vadovas, atvykimo tikslas nėra darbas įmonėje (pavyzdžiui, užsieniečio darbo vieta yra užsienio valstybėje ir jo buvimas nėra reikalingas būtent Lietuvoje vykdant įmonės veiklą) (100.3); pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų) (100.4); įmonė įregistruota Lietuvos Respublikoje adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, o dokumentas, kuriame nurodytas kitas įmonės adresas, kuriuo vykdoma pateiktuose dokumentuose nurodyta įmonės veikla Lietuvos Respublikoje, nepateiktas (pavyzdžiui, patalpų nuomos sutartis) (100.5); įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, neįrengtos darbo vietos, patalpos nepritaikytos prekių laikymui, nesudaryta patalpų nuomos sutartis) (100.6 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, įmonė neteikia Mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijos (FR0572 forma)) (100.9 p.); yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (100.12 p.).

53. Departamentas byloje yra nurodęs, kad šiuo atveju buvo nustatytos Aprašo 100.3, 100.5, 100.6 ir 100.9 punktuose nustatytos aplinkybės, dėl kurių buvo manoma, jog Bendrovė yra fiktyvi.

54. Pagal bylos duomenis Migracijos valdyba 2017 m. gegužės 10 d. atliko UAB „Konovera“ veiklos patikrinimą (papildomas patikrinimas atliktas 2017 m. birželio 8 d.) ir nustatė, kad įmonės registracijos vietoje nebuvo vykdoma veikla (Vilniuje, (duomenys neskelbtini) yra gyvenamasis namas ir durų niekas neatidarė), o nurodomoje veiklos vykdymo vietoje ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) įmonė nebuvo surasta, nėra įmonės iškabos. Byloje nustatyta, kad Migracijos valdyba atliko pakartotinį patikrinimą ir nuvykę į nurodomą įmonės veiklos vietą Bendrovės darbuotojų nerado, kabinetas Nr. 312 buvo užrakintas, nebuvo iškabos. Atliekant pakartotinį patikrinimą buvo apklaustas kabineto Nr. 313 darbuotojas D. K., kuris nurodė, jog dirba advokato kontoroje (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. vasario 1 d. ir nuo to laiko nėra matęs, kad 312 kabinete kas nors dirbtų, lankytųsi klientai arba būtų pakabinta iškaba.

55. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, vertinant įmonės fiktyvumą, yra ta, kad atsakovas nustatė, jog UAB „Konovera“ registracijos vietoje registruotos 274 užsieniečių valdomos bendrovės, kuriose teigia vykdę ar vykdantys teisėtą veiklą 540 trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra kreipęsi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo.

56. Pareiškėja apeliaciniame skunde išsamiai išdėsto Bendrovės teikiamas paslaugas, susijusias su pagalba užsienio kapitalo ir Lietuvoje registruotoms įmonėms, Lietuvos Respublikos piliečiams bei užsieniečiams investuoti įsigyjant nekilnojamąjį turtą, patalpų / butų nuoma, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad tokia veikla buvo realiai vykdoma. Minėti apeliacinio skundo argumentai, susiję su Bendrovės veikla, vertintini kaip deklaratyvūs.

57. Pareiškėja, kritikuodama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pagal ABTĮ 56 straipsnį, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino UAB „Investicinis projektas“ pateikto 2017 m. gegužės 25 d. aiškinamojo rašto, kuris turi didesnę įrodomąją galią nei kabineto Nr. 313 darbuotojo D. K. paaiškinimai.

58. Šiuo aspektu pažymėtina, pagal vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

59. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

60. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus, neišskirdamas pareiškėjos nurodomo įrodymo, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių.

61. Pareiškėjos akcentuojamas įrodymas – UAB „Investicinis projektas“ 2017 m. gegužės 25 d. aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma apie sudarytą patalpų subnuomos sutartį bei apie tai, jog pareigūnams buvo parodytos patalpos, nepatvirtina, kad Bendrovė vykdė realią veiklą, nes šiame rašte nėra nurodyta jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių apie Bendrovės vykdytą realią veiklą aiškinamajame rašte nurodytose patalpose.

62. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad atsakovas nesilaikė gero administravimo principo tuo aspektu, jog viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų nėra aišku, kada ir kokiu būdu atsakovas turėjo konsultuoti pareiškėją ir / ar teikti jai informaciją. Dėl to abstraktūs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl gero administravimo principo pažeidimo atmestini. Taip pat nepripažintini pagrįstais pareiškėjos argumentai, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes Sprendimas pagrįstas teisės normomis ir patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su darbuotojų skaičiumi ir Bendrovės fiktyvumu. Pažymėtina, kad pareiškėja nei atsakovui vykdant administracinę procedūrą, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti įtikinamą ir abejonių nekeliančią išvadą, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą ir nėra fiktyvi.

63. Kadangi buvo nustatytas Bendrovės fiktyvumas ir neatitiktis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatytiems reikalavimams (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.), todėl pagrįstai ir teisėtai konstatuota, kad Sprendimas yra teisingas ne tik teisės, bet faktų bei jų vertinimo požiūriu.

64. Apibendrinant tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

65. Atsakovas 2017 m. gruodžio 12 d. apeliacinės instancijos teismui padavė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

66. Atsakovas prašo atnaujinti terminą šiam atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl didelio darbo krūvio bei darbuotojų trūkumo negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo. Atsakovas prieš pat teismo posėdį taip pat pateikė informaciją apie Departamento Teisės skyriuje esančių pareigybių skaičių, bylų, kuriose dalyvauja atsakovas, kiekį, paaiškinimus apie padidėjusį darbo krūvį ir kt. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos pateiktus bendro pobūdžio duomenis, kuriais grindžiamas negalėjimas laiku pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą būtent šioje administracinėje byloje, tai, kad atsiliepimas teikiamas prieš pat paskirtą teismo posėdį, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Dėl to atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 66 str. 2 d., 137 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. F. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė