2019-06-19 Nr. AB-13193-3-61-3-01352-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-384-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01352-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. N. (M. N.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimą neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATR-315, panaikinti 2019 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro raštą Nr. 12-01-492 ir tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti tarnybą; 2) išreikalauti iš Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos pareiškėjo prašymą (su priedais) dėl tarnybos atidėjimo; 3) išreikalauti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pareiškėjo skundą ministrui (su priedais); 4) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, sustabdyti (iki bus išnagrinėta byla) 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315 galiojimą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, nes pareiškėjas, teigdamas, jog dėl sprendimo nestabdymo gali patirti didelių nuostolių, nepateikė pagrindžiančių įrodymų. Teismas taip pat nurodė, kad tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, tenkinti pareiškėjo prašymą ir sustabdyti (iki bus išnagrinėta ši byla) 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315 galiojimą.

Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodo, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam būtų padaryta skunde nurodyta žala (ne nuostoliai, kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje). Žala kyla, pareiškėjo tvirtinimu, ne tik jam asmeniškai, tačiau ir jo tėvams, darbdaviui, valstybei.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų žala, pareiškėjas paaiškina, jog jo skundas bei prašymai grindžiami įrodymais, išreikalautinais iš Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos bei iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, kurie įrodo skundo pagrįstumą bei prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Su skundu šie įrodymai, kaip teigia pareiškėjas, negalėjo būti pateikti, nes visi įrodymai buvo pateikti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui kartu su 2019 m. kovo 6 d. skundu dėl 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireikštų neproporcingumas, jeigu būtų sustabdytas 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-315 galiojimas.

Atkreipia dėmesį, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-315 sprendimo galiojimo sustabdymo, šis sprendimas liktų galioti ir turėtų būti vykdomas, neatsižvelgiant į tai, kad jis apskųstas teismui ir teismas šiuo klausimu dar nėra pradėjęs nagrinėti pareiškėjo skundo ir priėmęs sprendimo. Atsižvelgiant į tai, vykdant sprendimą, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, atsirastų skunde nurodyta žala pareiškėjui, jo tėvams, pareiškėjo darbdaviui ir valstybei. Teismui patenkinus pareiškėjo skundą dėl nurodytų sprendimo ir rašto, žala jau būtų padaryta iki teismui priimant sprendimą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių konkrečių įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsirastų žala pareiškėjui, jo tėvams, darbdaviui ir valstybei, yra abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais ir nepatvirtinantys būtinybės taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Dėl pareiškėjo argumento, kad negalėjo pridėti įrodymų, kadangi visi įrodymai buvo pateikti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui 2019 m. kovo 6 d. su skundu dėl 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-315, atsakovas nurodo, jog pareiškėjas su minėtu skundu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui pateikė dokumentų nuorašus, vadinasi pareiškėjas turėjo ir galėjo pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius jo prašymą, su skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taip pat, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjas nesikreipė nei į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, nei į Lietuvos kariuomenę su prašymu dėl pateiktų dokumentų kopijų išdavimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atskirajame skunde nesukonkretina, kokia žala atsirastų netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjas pateiktuose teismui skunduose nenurodė įrodymais patvirtinančių argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų padaryta neatisitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia tik menama žala, t. y. tik galinčia pasireikšti ateityje. Pareiškėjo pateikti argumentai reikalavimo užtikrinimo priemonei pagrįsti yra paremti tik prielaidomis. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsirastų žala pareiškėjui, jo tėvams, pareiškėjo darbdaviui ir valstybei. Įrodymų, kaip teigia pareiškėjas, negalėjo pridėti, nes visi įrodymai buvo pateikti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui kartu su 2019 m. kovo 6 d. skundu dėl 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl sprendimo nestabdymo gali patirti didelių nuostolių (žalą). Pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad vykdant sprendimą, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, atsirastų skunde nurodyta žala pareiškėjui, jo tėvams, pareiškėjo darbdaviui ir valstybei. Taip pat teismui patenkinus pareiškėjo skundą dėl nurodyto sprendimo ir rašto, žala jau būtų padaryta iki teismui priimant sprendimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nėra grindžiamos jokiais įrodymais, todėl vertintinos kaip pareiškėjo į ateitį nukreiptos prielaidos ir spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-720/2011). Be to, net jeigu pareiškėjas ir patirtų žalą, jis galėtų įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jos atlyginimo. Todėl toks pareiškėjo teiginys nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. (M. N.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė