A-602-697-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-697/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00406-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui O. D.,

atsakovo atstovei K. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) sustabdyti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2011 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (12.38)-N15-2 vykdymą pagal Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. 2010/1218465,46772 ir Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą Nr. 46772; 2) įpareigoti atsakovą išreikalauti iš Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos informaciją apie faktinius mokesčių priskaičiavimo ir išieškojimo pagrindus; 3) įpareigoti atsakovą grąžinti visus teismo sprendimo priėmimo dieną išieškotus mokesčius pagal Klaipėdos AVMI 2011 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (12.38)-N15-2; 4) įpareigoti atsakovą priimti atitinkamą procesinį sprendimą, kuris leistų išvengti dvigubo apmokestinimo.

Skunde nurodė, kad 2011 m. lapkričio mėn. iš antstolės V. V. kontoros darbuotojo sužinojo apie tai, kad iš jo pradėtas išieškojimas pagal užsienio valstybės prašymą (Sprendimas 2011 m. vasario 2 d. Nr. (12.38)-N15-2). Paaiškino, jog V. V. kontoroje jam buvo įteikta minėto sprendimo kopija, iš kurios sužinojo, kad išieškojimas vyksta pagal Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. 2010/1218465,46772 ir Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą Nr. 46772.

Nurodė, jog pareiškėjas 2012 m. sausio 4 d. kreipėsi į Klaipėdos AVMI su prašymu sustabdyti Klaipėdos AVMI viršininko sprendimo 2011 m. vasario 2 d. Nr. (12.38)-N15-2 vykdymą pagal Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. 2010/1218465,46772 ir Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą Nr. 46772; prašyti Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybą pateikti informaciją apie faktinius mokesčių priskaičiavimo ir išieškojimo pagrindus (laikotarpis, pajamų šaltiniai, įrodymai apie pinigų gavimą ir pan.); grąžinti jau išieškotus mokesčius pagal Klaipėdos AVMI viršininko 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 12-14-6443 ir Klaipėdos AVMI viršininko 2011 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (12.38)-N15-2 (Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartis „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 26 str. 2 d.) bei priimti atitinkamą procesinį sprendimą, kuris leistų išvengti dvigubo apmokestinimo.

Pažymėjo, jog 2012 m. vasario 3 d. gavo atsakovo atsakymą, kur formaliais pagrindais buvo atsisakoma tenkinti jo prašymą. Su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsakyme 2012 m. sausio 19 d. Nr. (23.1-08) – RNA – 3335 išdėstyta pozicija nesutinka. Atsakovui buvo pranešta apie tai, kad pareiškėjo bendradarbiavimas su Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnyba dėl pajamų, gautų nuo 2006 m., tęsiasi iki šiol. 2006 metais į Norvegijos Karalystę jis buvo siunčiamas (duomenys neskelbtini), kurioje gaudavo darbo užmokestį.

Jo pajamos buvo apmokestintos Lietuvoje. Šioje bendrovėje Lietuvoje jis gaudavo ir darbo užmokestį, ir dienpinigius už išvykas. Lietuvos ir Norvegijos Karalystės sutartis „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis) 26 straipsnis nustato VMI ir Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos abipusio susitarimo procedūrą. Manė, kad yra visos šios Sutarties 26 straipsnio l dalyje nustatytos sąlygos, leidžiančios kreiptis į VMI pagalbos, t. y.: abiejų Sutartį sudarančių šalių veiksmai baigiasi arba baigsis jo apmokestinimu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų; jis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir rezidentas; nesuėjo 3 metų terminas nuo kreipimosi į jį Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos atstovų (pirmas kreipimasis buvo 2010 metais, bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol); apmokestinimas neatitinka minėtos Sutarties nuostatų.

Tai ir buvo padaryta, bet akivaizdu, kad ši pagalba suteikta nebuvo. Kadangi pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 19 d. dirbo (duomenys neskelbtini), tik šioje įmonėje gaudavo darbo užmokestį ir dienpinigius už darbą komandiruotėse Norvegijos Karalystėje, neturėjo pajamų šioje šalyje, mano, kad nėra pagrindo vykdyti Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą Nr. 46772 (Sutarties 15 str. 1 d., 2 d.). Tikino, jog atsakovas ignoravo jo prašymą dėl išreikalavimo iš Norvegijos Karalystės mokesčių susirinkimo tarnybos informacijos apie faktinius mokesčių priskaičiavimo ir išieškojimo iš V.

J. pagrindus (laikotarpis, pajamų šaltiniai, įrodymai apie pinigų gavimą ir pan.). Manė, kad Klaipėdos AVMI viršininko sprendimo 2011 m. vasario 2 d. Nr. (12.38)-N15-2 vykdymas turi būti stabdytas iki informacijos iš Norvegijos Karalystės gavimo ir mokestinės procedūros joje pabaigos. Pažymėjo, jog šį prašymą atsakovas atsisakė tenkinti formaliai, nurodydamas, kad nėra įstatyme numatytų pagrindų. Atkreipė dėmesį, jog Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Taigi, nesutiko su atsakovo pozicija, kad yra kažkoks baigtinis sustabdymo pagrindų sąrašas. Pridūrė, jog jei atsakovas patenkintų prašymą dėl informacijos iš Norvegijos išreikalavimo, tai atitiktų Konstitucijos 13 straipsnį. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad negavo jokių pajamų Norvegijoje, mano, kad jau išieškoti iš jo pinigai turi būti grąžinti.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas iš mokesčių mokėtojo buvo pradėtas vykdyti vadovaujantis Sutartimi. Pažymėjo, jog Sutarties 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai. Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo. Jeigu pateiktas prašymas jį gavusios šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu minėtos sutarties 28 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų.

Pažymėjo, jog mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, o šios teisės atsiradimo pagrindai ir laikas nustatyti 105 straipsnyje. Nurodė, jog atsakovas Klaipėdos AVMI viršininko 2011 m. vasario 2 d. sprendimo Nr.(12.38)-N15-2 kopiją pareiškėjui išsiuntė 2011 m. vasario 8 d. registruotu paštu (su įteikimu). Pašto darbuotoja D. L. 2011 m. vasario 10 d. įteikimo pranešime pažymėjo, kad sprendimas yra įteiktas pareiškėjo sūnui A. J. (sūnus A.

J., gim. 1985 m. lapkričio 18 d., yra pilnametis). Sprendime buvo nurodyta ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindimas. Teigė, jog mokesčių administratorius, priimdamas Norvegijos mokesčių direktorato prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalėjo aiškintis, kokie veiksmai Norvegijoje buvo atlikti išieškant mokesčius, ir dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Norvegijoje. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui nebuvo suvaržyta jo teisė paduoti motyvuotą skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės Tarnybos sprendimu dėl mokestinės nepriemokos.

Nurodė, jog Klaipėdos AVMI prašymu pareiškėjas 2011 m. vasario 22 d. lankėsi tuometiniame Nepriemokų išieškojimo skyriuje pas vyresniąją specialistę D. K., kur buvo supažindintas su gautais Tarnybos dokumentais bei jam buvo paaiškinta, kad nesutikdamas su mokestine nepriemoka gali kreiptis į Tarnybą su pretenzija, tuo pačiu pateikiant Klaipėdos AVMI kreipimosi kopijas su dokumentų išsiuntimo kvitu tam, kad būtų galima sustabdyti priverstinio išieškojimo procedūras. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepaneigė fakto, kad 2011 m. vasario 22 d. lankėsi Klaipėdos AVMI, o būtent sprendime buvo nurodyta, kada jis kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių.

Teigė, jog pareiškėjas Klaipėdos AVMI viršininko sprendimo neužginčijo, taigi jis yra įsiteisėjęs, todėl V. J. teiginys, kad su 2011 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (12.38)-N15-2 jis susipažino tik antstolės V. V. kontoroje, vertintinas kritiškai. Mokėtojui nepateikus dokumentų dėl kreipimosi Norvegijos mokesčių direktoratą, Klaipėdos AVMI 2011 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 12-14-6443 išieškoti 17 985.07 Lt mokestinę nepriemoką iš Mokėtojo banko sąskaitose esančių lėšų. Kadangi minėtas sprendimas nebuvo įvykdytas, Klaipėdos AVMI 2011 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 12.39-N16-78 pripažinti netekusiu galios sprendimą išieškoti iš lėšų.

Klaipėdos AVMI 2011 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (12.38)-N15-2 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (12.4)-D2-11584 perduotas vykdyti antstolei V. V.. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas grąžinti pagal vykdomąjį dokumentą banko nurašytas lėšas (3938,17 Lt), pažeistų MAĮ, Sutarties nuostatas. Atkreipė dėmesį, jog Sutarties 26 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu asmuo mano, kad vienos ar abiejų šalių veiksmai baigiasi ar baigsis jo apmokestinimu, jis gali, neatsižvelgiant į tų šalių įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį.

Toks pareiškimas turi būti paduotas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie šios sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo. Išdėstė, jog kaip nurodė pats pareiškėjas, bendradarbiavimas šiuo klausimu su Norvegijos Karalystės Tarnyba tęsiasi nuo 2006 metų. Minėtos institucijos V. J. namų adresu ((duomenys neskelbtini)) siųsti dokumentai 2007 m. lapkričio 8 d., 2008 m. spalio 15 d. leidžia teigti, jog pareiškėjas galėjo praleisti trejų metų terminą tokiam pareiškimui pateikti. Teigė, jog pareiškėjas, nepasinaudojęs jam suteiktomis teisėmis, nepateikdamas įrodymų, kad kreipėsi į Norvegijos Karalystės Tarnybą, nepagrįstai siekia sustabdyti priverstinio išieškojimo procedūras.

Pažymėjo, kad Sutarties tikslais nediskriminacija suprantama taip: Norvegijoje mokėtojo pajamos pagal Norvegijos Karalystės vidaus mokesčių įstatymus negali būti apmokestinamos didesniu tarifu negu Norvegijos rezidentų pajamos. Teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, privalo būti sąžiningi, aktyvūs, nepiktnaudžiauti savo įstatyminėmis ir procesinėmis teisėmis. Norvegijos Karalystės Tarnyba, remdamasi Sutarties 28 straipsnio nuostatomis, domisi bylos vykdymo eiga, atsakovas, vykdydamas jam suteiktas teises mokesčių administravimo srityje, teikia tokią informaciją.

MAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės, ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigalioję ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. Dėl to tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, priimdama sprendimus, nepažeidė teisės aktų, stengėsi atsižvelgti į pareiškėjo interesus (buvo kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių dėl informacijos suteikimo, bandė telefonu įsitikinti, ar kreiptasi į Norvegijos karalystės Tarnybą, ar turimi įrodymai, įgalinantys stabdyti vykdymo veiksmus).

Kadangi nebuvo pateikti dokumentai ar kita medžiaga, pagrindžianti pasikeitusias pareiškėjo vykdomosios bylos aplinkybes, nėra pagrindo sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus ir grąžinti išieškotas lėšas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei įpareigojo atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo V. J. 2012 m. sausio 4 d. prašymą Nr. 351s-12, paduotą jo atstovo pagal pavedimą advokato O. D., ir įvertinti priekaištų dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstumą, o kitoje dalyje teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė faktines bylos aplinkybes bei rėmėsi MAĮ 30 straipsniu, 110 straipsniu ir 111 straipsniu. Taip pat apžvelgė Sutarties 28 ir 26 straipsnius. Teismas pažymėjo, jog įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir apžvelgtąjį teisinį reglamentavimą, galima manyti, kad pareiškėjo skundas yra iš dalies pagrįstas: kadangi pagal Sutarties 26 straipsnio 1 dalį asmuo, manantis, kad vienos arba abiejų sutartį sudarančių šalių veiksmai baigiasi arba baigsis jo apmokestinimu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų, jis gali, neatsižvelgiant į tų šalių vidaus įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį, pareiškėjas, teigiantis, kad dėl Norvegijos mokesčių administracijos prašymu pradėto išieškojimo jo pajamos yra apmokestinamos antrą kartą, kas aiškiai neatitinka Sutarties nuostatų, turėjo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių, o pastarasis – privalėjo atlikti tyrimą tam, kad būtų įvertintas priekaištų pagrįstumas, o jiems esant pagrįstiems – pradėti abipusio susitarimo procedūrą tam, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo.

Pažymėjo, jog atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą pareiškimui pateikti, yra nepagrįsti: kaip matyti iš Norvegijos mokesčių administracijos prašymo padėti išieškoti mokesčius nurodytų duomenų (b. l. 34, 40), pagal Norvegijos įstatymus reikalavimas pareiškėjui sumokėti mokesčius, išsiųstas 2010 m. spalio 22 d. (b. l. 36, 43), įsigaliojo 2010 m. lapkričio 5 d. (praėjus 14 dienų nuo priminimo apie pradėtą mokesčių išieškojimo procedūrą išsiuntimo mokesčių mokėtojui), todėl būtent šie Norvegijos mokesčių išieškojimo institucijos veiksmai, o ne informacinio pobūdžio 2006 ir 2007 m. mokesčių pažymų sudarymas bei išsiuntimas (b. l. 38-39, 45-46), apie kurių įteikimą pareiškėjui nėra ir duomenų, ir laikytini veiksmais, vedančiais prie Sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo, Sutarties 26 straipsnio 1 dalies prasme, nuo kurių atlikimo ir pradedamas skaičiuoti minėtas 3 metų terminas.

Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas 2012 m. sausio 4 d. pareiškėjo V. J. prašymo iš esmės nenagrinėjo, t. y. jokio tyrimo neatliko motyvuodamas įrodymų apie pradėtą sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo peržiūrėjimo procesą nepateikimu bei termino prašymui pateikti praleidimu, jis yra įpareigojamas išnagrinėti šį prašymą tam, kad būtų įvertintas priekaištų dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstumas. Nurodė, jog teismo sprendimu šioje dalyje yra išsprendžiami pareiškėjo reikalavimai įpareigoti atsakovą VMI išreikalauti iš kompetentingos Norvegijos institucijos su pareiškėjo mokestinės nepriemokos pagrįstumu susijusius įrodymus bei priimti atitinkamą sprendimą, kuris leistų išvengti dvigubo apmokestinimo: naujas 2012 m. sausio 4 d. pareiškėjo V.

J. prašymo nagrinėjimo tikslas – įvertinti priekaištų dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstumą, ši procedūra neišvengiamai turi baigtis sprendimu, kuriuo, priekaištams esant pagrįstiems, dvigubo apmokestinimo išvengimo klausimas turi būti vienaip ar kitaip išspręstas, o kokiais konkrečiais duomenimis minėtas sprendimas turi būti pagrįstas, tame tarpe – išreikalautais iš kompetentingos Norvegijos institucijos, teismas neturi pagrindo mokesčių administratoriui nurodinėti.

Pažymėjo ir tai, jog kitoje dalyje pareiškėjo skundas nėra tenkinamas: kadangi, kaip matyti iš Sutarties 28 straipsnio 2 punkto, Norvegijos kompetentingos institucijos prašymu mokesčiai Lietuvos Respublikoje išieškomi pagal MAĮ nuostatas, Klaipėdos AVMI 2011 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (12.38)-N-15-2 gali būti stabdomas kilus mokestiniams ginčui (MAI 110 str. 1 d.) arba mokesčių administratoriaus iniciatyva, vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais. Akcentavo, jog pareiškėjas V. J. nei mokesčių administratoriui jo siūlymu, nei teismui nepateikė duomenų, kad Norvegijoje yra pradėta procedūra, kuri gali būti prilyginama mokestiniam ginčui MAĮ prasme, o pateikta (duomenys neskelbtini) pažyma yra itin neinformatyvi – nėra nurodyta nei laikotarpis, kuriuo V. J. buvo komandiruotas į Norvegiją, nei mokėto atlyginimo dydis (b. l. 8), todėl pagal šiuo metu turimus duomenis nėra pagrindo pagal MAĮ 110 straipsnio 3 dalį įpareigoti mokesčių administratorių stabdyti mokesčių nepriemokos išieškojimą; kadangi, kaip matyti iš pareiškėjo atstovo paaiškinimo teismo posėdyje, Norvegijos institucijų sprendimai dėl mokesčių nepriemokos išieškojimo iš V. J. nėra panaikinti, taip pat nėra panaikinti ir Klaipėdos AVMI 2011 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (12.38)-N-15-2 bei 2011 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 12-14-6443, grąžinti išieškotas sumas, atsižvelgiant į MAĮ 111 straipsnio nuostatas, šiuo metu nėra jokio pagrindo.

III. Atsakovas VMI, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72 – 73), kuriuo prašo 1) skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, o VMI įpareigojama teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 4 d. prašymą Nr. 351s-12, paduotą jo atstovo pagal pavedimą advokato O. D., ir įvertinti priekaištus dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstumo, atmesti; 2) atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendime nuorodą, kad (duomenys neskelbtini) pažyma neinformatyvi, leisti pateikti šios bendrovės 2012 m. gegužės 8 d. pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamu klausimu dėl dvigubo apmokestinimo panaikinimo.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nurodo, jog mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo buvo pradėtas vykdyti, vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu. Akcentuoja, jog Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo. Priduria, jog jeigu pateiktas prašymas jį gavusios šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu Sutarties 28 straipsnio 1-3 dalies nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. Pažymi, jog Norvegijos mokesčių administracija 2010 m. gruodžio 16 d. prašyme VMI padėti išieškoti nesumokėtus mokesčius iš V. J., nurodyta, kad pridėtoje formoje pateikiama su šiuo prašymu susijusi informacija ir Norvegijos Karalystės patikinimas, kad yra tenkinami vis teisės aktų reikalavimai, kad reikalavimas įsigaliojo nuo 2010 m. lapkričio 5 d. (praėjus 14 dienų nuo priminimo apie pradėtą mokesčių išieškojimo procedūrą išsiuntimo mokesčių mokėtojui), prašymas atitinka Norvegijos teisės aktų nuostatas ir administravimo praktiką. Norvegijos mokesčių administracija patvirtino, kad reikalavimas sumokėti mokesčius susijęs su mokesčiais, kuriems taikoma čia nurodyta sutartis; reikalavimas sumokėti mokesčius nėra apskųstas (Užsienio mokesčių reikalų tarnyba patvirtina, kad skundas dėl 2006 ir 2007 metų mokesčių nėra pateiktas; draudimo įmokos sumokėtos); laikoma, kad tolesnis bandymas išieškoti mokesčius Norvegijoje yra neįmanomas, neproporcingai sudėtingas ir t. t. Teigia, jog dėl išvardintų priežasčių mokesčių administratorius Lietuvoje Norvegijos 2010 m. gruodžio 16 d. prašymą pagrįstai laikė priimtinu ir atitinkančiu minėtos Sutarties 28 straipsnio 1-3 dalies nuostatas, ir vykdytinu be jokių kitų procedūrų.

2. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog (duomenys neskelbtini), kurioje 2006 ir 2007 metais dirbo pareiškėjas, pažyma yra neinformatyvi. Teigia, jog atsižvelgdamas į šį teismo išaiškinimą, mokesčių administratorius, prašė bendrovės pateikti įrodymus, susijusius su pareiškėjo darbo santykiais. Nurodė, jog 2012 m. gegužės 8 d. pažymoje (duomenys neskelbtini) buhalterė nurodė, kad pareiškėjas šioje įmonėje dirbo nuo 2004 m. balandžio 19 d., kad pajamos, susijusios su darbo santykiais, buvo mokamos Lietuvoje, tačiau dėl darbo komandiruotėse šis asmuo įregistruotas mokesčių mokėtoju Norvegijos Karalystėje, kad darbo užmokestis ir komandiruotpinigiai buvo mokami Lietuvoje ir išskaičiuoti mokesčiai pervedami į Lietuvos biudžetą. Remiasi Sutarties 15 straipsniu bei Sutarties protokolo 7 paragrafu ir nurodo, jog pareiškėjas arba jį siuntusi Lietuvos bendrovė nuo už darbą Norvegijoje gautų pajamų turėjo sumokėti pajamų mokestį Norvegijoje. Teigė, jog pareiškėjas su darbdaviu turėjo susitarti kas konkrečiai: jis pats ar bendrovė nuo jo uždirbtų pajamų mokės pajamų mokestį į Norvegijos Karalystės biudžetą. Pridūrė, jog iš Lietuvos bendrovės už darbą Norvegijoje gautų pajamų sumą (nuo kurių sumokėtas pajamų mokestis Norvegijoje) asmuo turėtų deklaruoti neapmokestinamoms pajamoms deklaruoti skirtame priede, nurodant nuo šios pajamų sumos Lietuvos bendrovės išskaičiuotą Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą pajamų mokesčio sumą (kuri mokesčių mokėtojui bus grąžinta). Nurodo ir tai, jog kartu su deklaracija asmuo, kuris naikina pajamų dvigubą apmokestinimą turi turėti dokumentą, įrodantį, kad Norvegijoje nuo pajamų buvo sumokėtas pajamų ar jam tapatus mokestis. Pabrėžia, jog pareiškėjas tokio dokumento nei teikdamas 2012 m. sausio 4 d. prašymą Nr. 351s-21, nei teikdamas skundą teismui – nepateikė. Be to, nei pareiškėjo 2004 m. balandžio 19 d. Darbo sutartyje Nr.74, nei 2012 m. gegužės 8 d. (duomenys neskelbtini) pažymoje ar 2006 m. balandžio 14 d. įsakyme Dėl išvykimo į komandiruotę, nėra susitarimo, kurio pagrindu galima būtų konstatuoti, kad bendrovė už darbą Norvegijoje nuo jo uždirbtų pajamų sumokės pajamų mokestį Norvegijoje.

3. Teigia, jog pareiškėjui nebuvo suvaržyta teisė paduoti motyvuotą skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės Tarnybos sprendimu dėl mokestinės nepriemokos. Remiasi Sutarties 26 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog, kaip nurodė pareiškėjas skunde, jo bendradarbiavimas šiuo klausimu su Norvegijos Karalystės Tarnyba tęsiasi nuo 2006 metų, o byloje yra įrodymai, kad Norvegijos Karalystės Tarnyba pareiškėjo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu siuntė dokumentus pažymėtus „08-11-2007, 15-10-2008“ datomis, kas leidžia teigti, jog pareiškėjas praleido trijų metų terminą tokiam pareiškimui pateikti.

4. Remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu ir nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas per tokį trumpą terminą nuo 2012 m. balandžio 26 d. teismo sprendimo paskelbimo dienos ir jo gavimo dienos VMI (2012 m. gegužės 2 d.) bei į 14 dienų terminą nuo sprendimo paskelbimo dienos paduoti apeliacinį skundą, praktiškai neturi laiko ir galimybių naujiems įrodymams pateikti. Pabrėžia, jog teismas ignoravo tą faktą, kad mokesčių mokėtojas visą laiką buvo pasyvus, praleido trejų metų terminą nuo pirmo pranešimo apie veiksmus pretenzijoms pateikti (Sutarties 26 str. 1 dalis); užuot pareikalavęs įrodymų pretenzijoms dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstumo iš pareiškėjo, sprendimu šią prievolę delegavo atsakovui, kuri kelių dienų bėgyje neturi galimybių operatyviai susisiekti su Norvegijos Karalystės Tarnyba ar dėl su darbo santykiais susijusių klausimų atlikti patikrinimą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas per savo atstovą advokatą O. D. atsiliepimu (b. l. 83 – 85) į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą.

Atsiliepimą grindžia tokiais pagrindiniais atsikirtimais:

1. Nesutinka su atsakovo pozicija, jog Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumą. Nurodo, jog minėta atsakovo pozicija prieštarauja Konstitucijos 13 straipsniui, įtvirtinančiam, jog Lietuvos Respublika globoja savo piliečius užsienyje. Taip pat mano, jog tokia pozicija prieštarauja ir Sutarties 26 straipsnio 1 daliai. Priduria, jog jis šiuo metu dirba Norvegijoje pagal darbo sutartį su Norvegijos įmone ir moka mokesčius tiesiogiai Norvegijos Karalystėje. Todėl nurodo abejojantis, ar ši suma nėra išskaičiuota Norvegijoje.

2. Nesutinka su atsakovo pozicija, jog jis su darbdaviu turėjo susitarti kas konkrečiai: jis pats ar bendrovė nuo jo uždirbtų pajamų mokės pajamų mokestį į Norvegijos Karalystės biudžetą. Šiuo aspektu pažymi, jog šis motyvas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos teisiniams norminiams aktams, nes Lietuvoje nėra nė vieno teisinio norminio akto, kuris įpareigotų darbuotoją tartis su darbdaviu dėl mokesčių mokėjimo. Priešingai – Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme yra įtvirtinta darbdavio pareiga mokėti mokesčius už darbuotoją.

3. Teigia, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis praleido trijų metų terminą pareiškimui dėl dvigubo apmokestinimo mokesčių administratoriui pateikti. Šiuo aspektu pažymi, jog atsakovas, nepaisant to, jog teismas išaiškino, kad mokesčių Norvegijos mokesčių administratorius iš pareiškėjo pradėjo reikalauti 2010 m., sąmoningai klaidina teismą, nurodydamas, jog dėl pajamų, gautų 2007 m. pareiškėjas su mokesčių administratoriumi bendrauja jau nuo 2006 metų. Nurodo, jog nors byloje ir yra dokumentai su „08-11-2007,15-10-2008“ datomis, nėra jokių įrodymų, kad šie dokumentai tada ir buvo siunčiami. Patikina, jog Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba į jį pirmą kartą kreipėsi 2010 metais.

4. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog mokesčių mokėtojas nebuvo aktyvus. Pažymi, jog jis kreipėsi į abiejų šalių mokesčių administratorius su prašymais atlikti atitinkamus patikrinimus. Nurodo, jog Norvegijoje tokie prašymai priimami žodine tvarka ir fiksuojami atitinkamuose elektroniniuose registruose. Mano, jog atsakovo nenoras pateikti įrodymus apie procedūros vykdymą Norvegijoje, pateikiant paprastą užklausimą, yra MAĮ 25 straipsnio 1 dalies ir Sutarties 26 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos neveikimo nagrinėjant pareiškėjo V. J. 2012 m. sausio 4 d. pareiškimą dėl jo pajamų, gautų Norvegijoje, dvigubo apmokestinimo išvengimo.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad 2010 m. gruodžio 28 d. VMI gavo 2010 m. gruodžio 16 d. Norvegijos mokesčių administracijos prašymą padėti išieškoti mokesčius iš pareiškėjo V. J., gyvenančio Lietuvos Respublikoje, kuriuo iš pastarojo buvo prašoma išieškoti 41 404 Norvegijos kronų nesumokėtą gyventojų pajamų mokesčio už 2006-2007 metus ir šio mokesčio delspinigių sumą. Pagal Norvegijos įstatymus reikalavimas pareiškėjui sumokėti mokesčius išsiųstas 2010 m. spalio 22 d. Klaipėdos AVMI, kuriai buvo persiųstas nagrinėti šis prašymas, 2011 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (12.38)-N-15-2 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“ nusprendė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka išieškoti iš pareiškėjo V. J. 17 985,07 Lt (41 404 NOK) sumą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 4 d. pareiškimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ kreipėsi į atsakovą su prašymu, kuriuo prašė: 1) sustabdyti Klaipėdos AVMI 2011 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (12.38)-N-15-2 vykdymą; 2) prašyti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą pateikti informaciją apie faktinius mokesčių priskaičiavimo ir išieškojimo iš V. J. pagrindus (laikotarpis, pajamų šaltiniai, įrodymai apie pinigų gavimą ir pan.); 3) grąžinti jau išieškotus mokesčius; 4) priimti atitinkamą procesinį sprendimą, kuris leistų išvengti dvigubo apmokestinimo.

VMI 2012 m. sausio 19 d. raštu, atsakydama į pareiškėjo prašymą nurodė, kad išieškojimas buvo pradėtas vykdyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 28 straipsniu, gavus 2010 m. gruodžio 16 d. Norvegijos mokesčių administracijos prašymą padėti išieškoti mokesčius iš pareiškėjo V. J.. Sprendimas 2011 m. vasario 9 d. buvo įteiktas pareiškėjo sūnui A. J.. V. J. atvykus į Klaipėdos AVMI, jis buvo supažindintas su gautais Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos dokumentais bei paaiškinta, kad jis gali kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą su pretenzija.

Šalių procesinių dokumentų turinys, pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtina, kad Norvegijos mokesčių administracija prašė pagalbos renkant nesumokėtus mokesčius nuo V. J., t.y. nuolatinio Lietuvos gyventojo (rezidento) pajamų. Pareiškėjas gavo pajamas – darbo užmokestį – Norvegijoje iš Lietuvoje registruotos įmonės (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė minėtas faktines aplinkybes ištyręs byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs, todėl sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes (ABTĮ 136, 138 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog atsakovas, pažeisdamas Sutarties 26 straipsnį, pareiškėjo 2012 m. sausio 4 d. prašymo iš esmės nenagrinėjo, t. y. jokio tyrimo neatliko motyvuodamas įrodymų apie pradėtą sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo peržiūrėjimo procesą Norvegijoje nepateikimu bei termino prašymui pateikti praleidimu, todėl teismo sprendimu atsakovas yra įpareigojamas išnagrinėti šį prašymą tam, kad būtų įvertintas priekaištų dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstumas.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir sprendžia, jog teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Pareiškėjas, kaip gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas, inicijavo administracinį procesą kreipdamasis į mokesčių administratorių su prašymu dėl dvigubo jo gautų pajamų apmokestinimo išvengimo.

Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – ir EBPO) modeline konvencija, tarptautinis dvigubas apmokestinimas gali būti suprantamas kaip panašių mokesčių nustatymas dviejuose ar daugiau valstybių vieno ir to paties mokesčių mokėtojo atžvilgiu dėl to paties dalyko (objekto) ir per identišką laiko tarpą.

Mokesčių taisykles pirmiausia nustato nacionaliniai įstatymai (Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis). Kai tas pats asmuo nuo tų pačių pajamų (pelno) turės sumokėti mokesčius keliose valstybėse atsiranda tarptautinis dvigubas apmokestinimas. Nacionaliniuose įstatymuose gali būti numatomos tam tikros nuostatos dėl vienašališko dvigubo apmokestinimo panaikinimo, taip pat sudaromos ir tarptautinės sutartys dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo panaikinimo, kurių nuostatos paprastai yra paremtos EBPO modeline konvencija.

Pareiškėjas kėlė klausimą dėl jo su darbo santykiais susijusių pajamų dvigubo apmokestinimo Norvegijoje ir Lietuvoje.

Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl Lietuvos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“, kuria remiasi pareiškėjas, nuostatų taikymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dvigubo apmokestinimo atsiradimo prielaidą sieja su rezidavimo principu, nes nurodo, kad Lietuva siekia apmokestinti visas pajamas, kurias gavo pareiškėjas, t.y. nuolatinis Lietuvos gyventojas (rezidentas).

Byloje nėra keliamas ginčas dėl to, kad pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio prasme bei Sutarties 4 straipsnio prasme.

Nacionalinėje teisėje nustatomos skirtingos sąlygos, kurioms esant atsiranda mokestinė atsakomybė toje valstybėje, todėl gali kilti tam tikri mokestinio pobūdžio konfliktai.

Sutarties 26 straipsnyje yra nustatyta abipusio susitarimo procedūra, pagal kurią sprendžiami mokestinio pobūdžio konfliktai dėl galimo dvigubo apmokestinimo išvengimo. Pareiškėjas rėmėsi Sutarties 26 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad jeigu asmuo mano, kad vienos arba abiejų sutartį sudarančių šalių veiksmai baigiasi arba baigsis jo apmokestinimu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų, jis gali, neatsižvelgiant į tų šalių vidaus įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, arba jeigu jo atvejis numatytas 25 straipsnio 1 paragrafe, – į tos sutartį sudarančios šalies, kurios pilietybę jis turi, kompetentingą asmenį. Pareiškimas turi būti paduotas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie šios sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo.

Sutarties 26 straipsnio nuostatos patvirtina, kad pareiškėjas, manantis, kad jis buvo ar yra apmokestintas nesilaikant dvigubo pajamų apmokestinimo sutarties nuostatų, gali šiuo klausimu kreiptis į savo rezidavimo vietos valstybės kompetentingą asmenį su prašymu išnagrinėti šį klausimą. Pareiškėjas kaip užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis pripažįstamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju ir jo užsienyje gautos pajamos apmokestinamos ir Lietuvoje, pareiškėjo manymu jis buvo nepagrįstai apmokestinas. Tokiu atveju pareiškėjas galėjo pasinaudoti dvigubo apmokestinimo Sutartyje nustatyta galimybe prašyti kompetentingą instituciją išspręsti šį klausimą nesilaikydamas vidaus teisės aktuose nustatytų mokestinių ginčų nagrinėjimo taisyklių. Atsakovas, būdamas kompetentinga institucija, privalėjo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, kurio nagrinėjimas pagal Sutartį nėra siejamas su tuo, ar pareiškėjas pasinaudojo savo teisėmis ginčyti mokestinę prievolę pagal kitoje valstybėje nustatytas mokestinių ginčų nagrinėjimo taisykles, tai yra eksplicitiškai nustatyta Sutarties 26 straipsnio 1 dalyje. Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą bei įpareigojo atsakovą pašalinti šį teisės pažeidimą – išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pastebėtina ir tai, kad Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje, kuri yra Europos Sąjungos valstybė narė arba su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, gautos nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, išskyrus minėtoje valstybėje gautas palūkanas, dividendus ir honorarus, šio Įstatymo nustatyta tvarka yra neapmokestinamos pajamų mokesčiu Lietuvos Respublikoje, jeigu pajamų mokestis arba jam tapatus mokestis nuo šių pajamų nustatyta tvarka sumokėtas toje užsienio valstybėje. <...> Šios dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pateikti įrodymai apie užsienio valstybėje per tą mokestinį laikotarpį gautas pajamas ir nuo jų sumokėtą pajamų mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą.

Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad pareiškėjo su darbo santykiais susijusios pajamos gautos Norvegijoje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, yra atleistos nuo pajamų mokesčio Lietuvoje.

Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą privalo patikrinti kaip ginčijamu atveju mokesčio mokėtojo, kuris yra Lietuvos rezidentas, atžvilgiu yra praktiškai taikomos Sutarties nuostatos bei Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme nustatytas nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų susijusių su darbo užmokesčiu, atleidimas nuo gyventojų pajamų mokesčio.

Atsakovas iš esmės ir neginčijo savo pareigos atsirandančios iš Sutarties 26 straipsnio, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo kreipimasis neatitinka šio straipsnio vieno iš reikalavimų, t. y. pareiškėjas siekė išspręsti mokestinį konfliktą dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo praleidęs nustatytą terminą – trejų metų nuo pirmojo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie šios sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nėra praleidęs prašymo pateikimo termino, nes pagal Norvegijos įstatymus reikalavimas pareiškėjui sumokėti mokesčius išsiųstas 2010 m. spalio 22 d. Teismas pagrįstai šią datą siejo su pareiškėjo atžvilgiu aiškiai suformuluota mokestine prievole, dėl ko pareiškėjas galėjo pagrįstai abejoti, ar jo pajamoms nėra taikomas tarptautinis dvigubas apmokestinimas. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl pareiškėjo pasyvumo yra bendro pobūdžio ir neturi reikšmės Sutarties 26 straipsnio taikymui, būtent pareiškėjo prašymo atitikimui šioje normoje nustatytiems reikalavimams.

Nėra pagrįsti atsakovo apeliacinio skundo motyvai, kad atsakovas neprivalėjo spręsti mokestinio konflikto dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, nes atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 28 straipsniu, privalėjo vykdyti Norvegijos mokesčių administracijos prašymą padėti išieškoti mokesčius iš pareiškėjo V. J., gyvenančio Lietuvos Respublikoje.

Sutarties 26 straipsnyje nustatyta abipusio susitarimo procedūra, Sutarties 28 straipsnyje nustatytos pagalbos renkant mokesčius priemonės, tai yra atskiros procedūros ir nei Sutarties nuostatos, nei nacionalinės teisės aktai neeliminuoja galimybės taikyti vienu metu minėtas nuostatas. Sutarties 26 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant gali būti nagrinėjamas prašymas išspręsti mokestinį konfliktą dėl tarptautinio dvigubo apmokestinimo. Sutarties 28 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant gali būti teikiama pagalba renkant mokesčius. Atsakovas teisingai akcentuoja, kad kitos valstybės Sutarties šalies prašymas rinkti mokesčius yra privalomas ir vadovaujantis abipusiškumo principu yra pripažįstamas kitoje valstybėje Sutarties šalyje, jį galima atsisakyti vykdyti tik esant Sutartyje aptartoms sąlygoms, tačiau negali būti nagrinėjamas jo teisėtumas ir pagrįstumas. Tačiau nurodyti motyvai nėra susiję su nagrinėjama byla, tokie motyvai būtų reikšmingi pareiškėjui skundžiant sprendimus, kuriais yra vykdomas Norvegijos mokesčių administratoriaus pagalbos renkant mokesčius prašymas.

Nėra pagrįsti atsakovo apeliacinio skundo motyvai dėl galimybės įvykdyti priimtą teismo sprendimą negalimumo. Teismo sprendimai paprastai vykdomi jiems įsiteisėjus (ABTĮ 97 straipsnis). Atsakovas yra įpareigotas atlikti teismo nustatytus veiksmus – nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, atsakovas turės jį vykdyti, be kita ko, atsižvelgdamas ir į teismo motyvus dėl atsakovo neteisėto neveikimo motyvų, dėl reikalingų įrodymų surinkimo. Pirmosios instancijos teismo vertinti įrodymai, atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai – (duomenys neskelbtini), t.y. įmonės, kurioje dirbo pareiškėjas pažymos, dėl pareiškėjo darbo laikotarpių, gautų pajamų bei jų apmokestinimo Lietuvoje ar Norvegijoje, turės reikšmės įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė