2013-05-07 Nr. AB-1539-3-61-3-01636-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1043/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01363-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos skundą, pareiškėjas – TEO LT, AB, trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „BMA LT“, dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRTK, Komisija) padavė teismui skundą ir prašymą (I t., b. l. 1–4, 49–52), prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 3R-126(AG-111/02-2012), kuriuo VAGK nusprendė įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti TEO LT, AB 2012 m. kovo 21 d. prašymą ir priimti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą, ir TEO LT, AB skundą atmesti.

Prašyme paaiškino, kad LRTK 2012 m. kovo 22 d. gavo pareiškėjo TEO LT, AB prašymą Nr. 05-2-03-57 pakeisti licencijos sąlygas. Pareiškėjo prašymas buvo svarstomas LRTK 2012 m. balandžio 4 d. posėdyje. Svarstymo metu LRTK nariai įpareigojo administraciją parengti ir pateikti papildomą informaciją, būtiną pateiktam prašymui svarstyt. Šiame posėdyje buvo nutarta prašymo svarstymą atidėti iki kito LRTK posėdžio, įvyksiančio 2012 m. balandžio 11 d. LRTK 2012 m. balandžio 11 d. posėdyje buvo atnaujintas pareiškėjo prašymo dėl licencijos sąlygų pakeitimo svarstymas ir balsuojama dėl sprendimo projekto „Dėl TEO LT, AB licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo“, laikantis LRTK darbo reglamento 26, 32, 43 punktuose nustatytų reikalavimų.

Šio atviro balsavimo rezultatai buvo: 8 nariai už, 2 nariai prieš, 3 susilaikė. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 47 straipsnio 12 dalį sprendimai dėl licencijos sąlygų pakeitimo priimami ne mažesne kaip 2/3 visų Komisijos narių balsų dauguma, LRTK sprendimas dėl pareiškėjos licencijos sąlygų pakeitimo nebuvo priimtas, nes nebuvo surinkta įstatyme reikalaujama tokiam sprendimui priimti kvalifikuota balsų dauguma. Todėl neatsirado ir teisinio pagrindo individualiam administraciniam teisės aktui – sprendimui priimti, nes pagal Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių 42 punktą LRTK sprendimas priimamas, kai yra keičiamos licencijos sąlygos.

Šiuo konkrečiu atveju licencijos sąlygos nebuvo pakeistos, todėl liko galioti dėl pareiškėjos priimtas individualus administracinis teisės aktas, kuriuo buvo išduota licencija Nr. (duomenys neskelbtini) (LRTK 2009 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 23 (Informaciniai pranešimai, 2009, Nr.21-297)). Pažymi, kad VAGK, teigdama, jog LRTK netenkindama pareiškėjos prašymo, turėjo priimti individualų administracinį teisės aktą – sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ arba Įstatymas) 8 straipsnio reikalavimus, netinkamai aiškina ir taiko minėto įstatymo nuostatas, tokia išvada prieštarauja pačios VAGK sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad prašyme nurodytos licencijos sąlygos nebuvo pakeistos.

Be to, VAGK, darydama išvadą, kad LRTK nagrinėdama pareiškėjos 2012 m. kovo 21 d. prašymą dėl licencijos sąlygų pakeitimo galėjo priimti tik sprendimą (tenkinantį/netenkinantį pareiškėjo prašymą), nes taip nustato VIĮ 47 straipsnis, siaurinamai aiškina ir taiko VAĮ nuostatas. VAGK savo sprendime konstatuoja, kad LRTK yra viešojo administravimo subjektas, kuriam be specialių teisės aktų (VIĮ, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos darbo reglamento, patvirtinto 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. N-21, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr.

97) yra taikomi ir VAĮ reikalavimai, tačiau savo sprendimą grindžia priešinga išvada, kad LRTK savo veikloje spręsdama klausimus dėl asmenų prašymų turi priimti tik sprendimus, kurie privalo atitikti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tokia VAGK išvada nepagrįsta teisės aktais, kadangi pagal VIĮ 48 straipsnyje nustatytą LRTK kompetenciją, LRTK vykdoma viešojo administravimo veikla nėra vien tik tam tikrų sprendimų – individualių administracinių aktų – priėmimas, ji apima kur kas platesnę viešojo administravimo srities dalį, t. y. ir norminių teisės aktų priėmimą, asmenų skundų nagrinėjimą ir pan.

Pagal VAĮ nuostatas viešasis administravimas, kurį vykdo viešojo administravimo subjektas, apima ir asmenų prašymų svarstymą, kuris pagal galiojančius teisės aktus nebūtinai turi baigtis individualaus administracinio akto, atitinkančio 8 straipsnio reikalavimus, priėmimu. VAĮ nustato asmenų skundų nagrinėjimo reglamentavimą, t. y. šio įstatymo 14 straipsnis nustato, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, ir nagrinėjant asmenų prašymus Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai, tiesiogiai taikomi Europos Sąjungos teisės aktai, ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai.

VAGK savo sprendime konstatuoja, kad nei Įstatyme, nei nuostatuose nėra reglamentuota LRTK teisė užbaigti prašymų nagrinėjimą, nepriimant atitinkamo sprendimo, tačiau daro priešingą išvadą, kad LRTK asmenų prašymų dėl licencijos sąlygų pakeitimo nagrinėjimas reglamentuotas specialiais teisės aktais, nustatančiais LRTK viešojo administravimo funkciją kvalifikuota balsų dauguma priimti sprendimus dėl licencijos sąlygų pakeitimo. Dėl iš esmės priešingų išvadų VAGK sprendime nėra aišku, dėl kokių priežasčių VAGK ginčijamu atveju nenagrinėjo ir netaikė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Taisyklės), nuostatų.

Vadovaudamasi VAĮ, Taisyklių nuostatomis daro išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 21 d. pateikė LRTK – viešojo administravimo subjektui – prašymą, prašydama priimti administracinį sprendimą – LRTK sprendimą dėl išduotos licencijos sąlygų pakeitimo. LRTK, atsižvelgdama į Taisyklių 30 punktą, 2012 m. balandžio 11 d. posėdyje svarstė pareiškėjo prašymą ir balsavo dėl pareiškėjui išduotos licencijos sąlygų pakeitimo. Kadangi pareiškėjos prašymas pakeisti licencijos sąlygas nebuvo patenkintas ir dėl to pareiškėjui nebuvo nustatyta jokių naujų teisių ar pareigų, kurias jis turėtų vykdyti ar įgyvendinti pagal išduotos licencijos sąlygas, vadovaujantis Taisyklių 39, 41 punktais pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas (LRTK 2012 m. balandžio 18 d. raštas Nr. S-186) į prašymą, kuriame buvo išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, nurodyta atsisakymo tenkinti prašymą priežastis.

Todėl VAGK išvada, kad iš skundžiamo LRTK rašto nėra aišku, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis remiantis, pareiškėjo prašymas netenkintinas, o taip pat LRTK neatsakė į pareiškėjo pateiktą klausimą bei nenurodė rašto apskundimo tvarkos, nėra pagrįsta. Atsakyme nėra nurodyta atsakymo apskundimo tvarka, nes pagal Taisyklių 41 punktą atsakymui toks reikalavimas nėra keliamas. Daro išvadą, kad svarstydama pareiškėjo pateiktą prašymą LRTK veikė pagal Visuomenės informavimo įstatymo ir VAĮ nuostatų nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas TEO LT, AB atsiliepime (I t., b. l. 65–70, 126–131) nurodo, kad su skundu nesutinka. Prašo palikti galioti VAGK sprendimą.

Paaiškino, kad jau nuo 2009 m. teikė prašymus LRTK įtraukti į licenciją televizijos programą „PBK“. Nuo tada atsakovė nepriėmė nei vieno administracinio sprendimo, kuriuo būtų išsprendusi pareiškėjo prašymus, įskaitant ir 2012 m. kovo 21 d. prašymą. Dėl to pareiškėjas neturi galimybės nei vykdyti veiklos pagal pakeistą licenciją, nei skųsti LRTK atsisakymą pakeisti licencijos sąlygas teismui. Pareiškėjas 2012 m. kovo 21 d. penktą kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti licencijos sąlygas. LRTK 2012 m. balandžio 18 d. atsakymas yra abstraktus. Mano, kad ir balsavimo rezultatai, ir gautas atsakymas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, o tokiu atveju LRTK nėra priėmusi jokio individualaus teisės akto, kuriuo remdamasis pareiškėjas galėtų vykdyti veiklą arba ginčyti tokio teisės akto teisėtumą ir pagrįstumą teismuose. Taip pat nesutinka su LRTK atsakyme nurodytais balsavimo rezultatais. Teigia, kad VIĮ nuostatos nenumato galimybės balsuojant susilaikyti. Pareiškėjas sutinka su VAGK sprendime išdėstyta pozicija, kad LRTK neturėjo teisės nepriimti individualaus administracinio akto tik todėl, jog nėra surinkta reikalaujama balsų dauguma. Nesutikdama su LRTK pozicija remiasi VIĮ 47 straipsniu, Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių 42 punkto nuostatomis. Taip pat teigia, kad LRTK neteisingai aiškina VAĮ 2 straipsnio nuostatas, nes jose nurodoma, kad bet kuriuo atveju turi būti išduodamas nustatytos formos dokumentas. Priimti sprendimą LRTK įpareigoja Darbo reglamento 40, 59 straipsniai ir LRTK nuostatų 34 straipsnis, šios pareigos nepaneigia Taisyklės, nes jų 41 punktas turi būti aiškinamas sistemiškai su VAĮ 2 straipsnio nuostatomis. Palaiko VAGK sprendime išdėstytus argumentus. Prašo atmesti LRTK skundą dėl VAGK sprendimo panaikinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „BMA LT“ atsiliepime į skundą (I t., b. l. 56–64, 132–140) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad UAB „BMA LT“ pagal tarpusavio sutartį su TEO LT, AB suteikė teisę pareiškėjai retransliuoti savo tinklais televizijos programą (kanalą) „Pervyj Baltijskij Kanal“ (toliau – PBK). Pareiškėjas ilgą laiką kreipdavosi į LRTK su prašymais, siekdamas pakeisti retransliuojamą televizijos programų tinklelį, t. y. pakeisti licencijas. Pareiškėjas 2012 m. kovo 21 d. nurodydamas naujas aplinkybes (priežastis) kreipėsi į LRTK, prašydamas pakeisti licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas. LRTK 2012 m. balandžio 18 d. raštu Nr. S-186 pateikė pareiškėjui atsakymą, nurodydama atsisakymo tenkinti prašymą priežastis. LRTK yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje turi vadovautis VAĮ. Todėl VAGK sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad LRTK taikomos VAĮ nuostatos. Nesutinka su tuo, kaip LRTK interpretuoja VIĮ 47 straipsnio nuostatas. VIĮ nenustato, kad sprendimui priimti būtini 9 LRTK narių balsai. LRTK painioja dvi teisines situacijas – kai kvorumui nustatyti reikalingas ne mažiau kaip 2/3 narių dalyvavimas ir kai balsuojama atvirai (tuomet skaičiuojama nuo balsavusių skaičiaus). Dalis LRTK narių nebalsavo (susilaikė), todėl turi būti skaičiuojama taip – 8 buvo „už“, 2 – „prieš“. Todėl LRTK atsakymas yra nemotyvuotas, neatitinka balsavimo rezultatų – nuo 10 balsavusių skaičiaus buvo surinkta daugiau nei 2/3 balsų. Todėl mano, kad pateiktas atsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, VIĮ 47 straipsnio 12 dalies, LRTK darbo reglamento 40, 43, 46 punktų reikalavimų. Taip pat atsakymas neatitiko teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų, pakirto pasitikėjimą viešojo administravimo subjektais. Mano, kad LRTK sprendimas turėjo būti panaikintas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 3R-126(AG-111/02-2012).

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad iš abiejų atsakovo posėdžių, juose išsakytų klausimų ir teiginių, pareiškėjas negalėjo sužinoti argumentų ir motyvų dėl to, kodėl ribojama jo teisė pakeisti licencijos sąlygas, t. y. pakeisti vieną retransliuojamą programą kita, negalėjo sužinoti, kodėl atmesti jo argumentai, jog PBK kanale yra vietinės reikšmės laidų, todėl šis kanalas artimesnis Lietuvos žiūrovui, kai tuo tarpu „REN TV“ visai neturi vietinės reikšmės laidų, kad bus transliuojamos Baltijos moterų krepšinio lygos rungtynės. Iš šio svarstymo pareiškėjas taip pat negalėjo sužinoti atsakymo ir dėl konkurencijos sąlygų, t. y., kodėl visoms kitoms Lietuvos kabelinėms televizijoms leista retransliuoti PBK, o kabelinei televizijai „GALA“ tokia galimybė atimta. Pareiškėjas, kaip minėta, savo prašyme pakeisti licencijos sąlygas prašė nurodyti motyvus ir argumentus, dėl kurių toks prašymas netenkinamas.

Teismas pažymėjo, kad iš LRTK pirmininko 2012 m. balandžio 18 d. atsakymo ir minėtų protokolų turinio darytina išvada, kad pareiškėjo 2012 m. kovo 21 d. prašymas buvo nagrinėjamas iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su VAGK išvada, kad iš esmės LRTK nepriėmė sprendimo dėl pateikto prašymo, o sprendimo nepriėmimo priežastys nepagrįstos teisės aktais ir faktais. Teismas pažymėjo, kad nepaisant viso teisinio reguliavimo dėl licencijavimo sąlygų pakeitimo procedūros, kuriuo remiasi LRTK, bet kuris asmuo, kuris kreipėsi į viešojo administravimo instituciją su prašymu priimti atitinkamą sprendimą (šiuo atveju – pakeisti licencijos sąlygas), turi teisę sužinoti esmines faktines aplinkybes bei kokiu teisės aktu remiantis toks prašymas netenkinamas. Pranešimas apie balsavimo rezultatus nėra tinkamas pagrįsti sprendimą nekeisti licencijos sąlygų. LRTK bet kuriuo atveju tokį sprendimą, kuriuo iš asmens atimama tam tikra teisė, kurią jam suteikia teisės aktai, turi pagrįsti ir faktinėmis aplinkybėmis, ir teisės aktų nuostatomis. Tai yra vienas kertinių viešojo administravimo principų, nurodytų VAĮ 3 straipsnio 1 punkte. Tuo labiau, kad kiti du motyvai, kurie yra išdėstyti LRTK atsakyme, iš viso negali būti siejami su pateiktu TEO LT prašymu: 1) nei pareiškėja nurodė, kad negali retransliuoti „REN TV“ dėl kokių nors aplinkybių, nei LRTK prašė pateikti dėl to papildomą informaciją; 2) dėl licencijoje nurodytų programų sąrašo sudarymo konkurse nėra nurodytas joks teisinis pagrindimas, kodėl tai atima teisę ir galimybę keisti licencijos sąlygas.

Teismas konstatavo, kad LRTK prašymas teismui grindžiamas itin formalizuotais motyvais ir argumentais. Tas faktas, kad prašymai dėl licencijos sąlygų pakeitimo nagrinėjami pagal taisykles, kurias reglamentuoja specialūs teisės aktai, nereiškia, kad viešojo administravimo institucija neprivalo pranešti asmeniui apie priimto sprendimo faktinį ir teisinį pagrindimą, apskundimo tvarką. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į minėtą viešojo administravimo principą ir į kitus teisinės valstybės principus, įtvirtintus Konstitucijoje. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo buvo atimta jo teisės aktuose nurodyta teisė pakeisti licencijos sąlygas (pvz. VIĮ 47 straipsnio 12 dalies nuostatos), o teisės atėmimas turi būti pagrindžiamas lygiai taip pat, kaip ir kokios nors teisės ar pareigos suteikimas. Taip pat teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodomas teisės aktas nesuteikia atsakovui teisės nepagrįsti atsisakymo tenkinti prašymą faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnio nuostatos. Taisyklių 41.1. punkte nustatyta, kad į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Nagrinėjamu atveju LRTK atsisakė pakeisti pareiškėjos turimos licencijos sąlygas, todėl pareiškėjui pateiktas atsakymas turėjo būti ne informacinio pobūdžio raštas, o atsakymas, kuriame turėjo būti nurodytos atsisakymo pakeisti licencijos sąlygas priežastys, t. y. individualaus pobūdžio teisės aktas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad toks atsakymas turėjo būti įformintas sprendimu, skelbiamu viešai, ir kad tik nuo viešo paskelbimo datos skaičiuojami apskundimo terminai. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakymas, atitinkantis individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, turėjo būti pateiktas tik pareiškėjui, nes tokio sprendimo (atsisakyti pakeisti licencijos sąlygas) viešas paskelbimas nenumatytas VIĮ 47 straipsnio 13 dalyje, kurioje nurodyta, kokie LRTK sprendimai skelbiami viešai.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–3) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 3R-126 (AG-111/02-2012) ir TEO LT, AB skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją argumentuoja tuo, kad nei VIĮ, nei Taisyklės nereikalauja, kad pranešimas apie atsisakymo patenkinti prašymą priežastis būtų įforminamas administraciniu aktu, atitinkančiu Įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atvirkščiai, pagal Taisyklių 41.3 punktą administraciniu aktu privalo būti įforminamas tik teigiamas atsakymas į prašymą priimti administracinį sprendimą. Pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Komisijos atsakymas turėjo būti įformintas sprendimu, kuris skelbiamas viešai, ir, kad nagrinėjamu atveju tik pareiškėjui turėjo būti pateiktas atsakymas, nes sprendimo atsisakyti pakeisti licencijos sąlygas viešas paskelbimas nenumatytas VIĮ 47 straipsnio 13 dalyje. Tačiau padaręs atsakovo poziciją iš esmės atitinkančią išvadą, pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių paliko galioti VAGK 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas vienas alternatyvių pareiškėjo reikalavimų ir Komisija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjas TEO LT, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 18–21) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo pozicija, kad VAGK ir pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimus nepagrįstai vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo, o ne Taisyklių 41 straipsnio 3 dalyje numatytomis nuostatomis, yra klaidinga ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 32 daliai, kurioje numatoma, kad Taisyklės taikomos tik tiek, kiek jos neprieštarauja įstatymams ir juos įgyvendinantiems teisės aktams.

2. Pareiškėjo pateiktas prašymas pakeisti licencijos sąlygas buvo konkrečiai susijęs su viešojo administravimo turinį sudarančiu administracinių sprendimų priėmimu, atitiko Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje numatytą prašymo sąvoką. Atitinkamai, pateikęs tokį prašymą pareiškėjas turėjo iš Komisijos gauti prašytą administracinį sprendimą, t. y. administracinį aktą ar nustatyta tvarka priimtą kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 11 d.). Kitokios atsakymo į pareiškėjo prašymą formos Viešojo administravimo įstatymas nenumato. Valią atsakovas, kaip kolegiali institucija, galėjo išreikšti pagal savo darbo reglamento 40 ir 59 straipsnių ir Komisijos nuostatų 34 straipsnio reikalavimus, t. y. priimdamas nutarimą ar sprendimą.

3. Apeliaciniame skunde nurodyta Taisyklių 41 straipsnio 3 dalies nuostata turi būti interpretuojama aukščiau minėtų Viešojo administravimo įstatymo teisės normų kontekste. (Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 2 d.). Tai reiškia, kad Taisyklių 41 straipsnio 3 dalyje numatytos atsisakymo priimti prašomą administracinį sprendimą priežastys taip pat turi būti išdėstytos administraciniame sprendime (t. y. individualiame teisės akte). Šiuo atžvilgiu skirtumas tik tas, kad pagal Taisyklių 41 straipsnio 3 dalį tenkinant prašymą turi būti išduodamas prašyme apibrėžto turinio administracinis sprendimas, o netenkinant – administracinis sprendimas, kuriame išdėstomos atsisakymo priimti prašomo turinio administracinį sprendimą priežastys. Nepaisant to, administracinis sprendimas abiem atvejais turi būti priimtas.

4. Atsakovui nepriėmus individualaus teisės akto dėl pareiškėjo pateikto prašymo, pareiškėjas neturi galimybės realizuoti savo teisės į teisminę gynybą.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Komisija neprivalo savo sprendimo dėl pareiškėjo pateikto prašymo skelbti viešai, neturi jokios įtakos VAGK priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl šios priežasties negalima sutikti su atsakovo apeliacinio skundo motyvu, kad atmetęs pareiškėjo argumentą dėl to, kad pareiškėjui adresuotas individualus teisės aktas turėjo būti skelbiamas viešai, pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ir VAGK sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „BMA LT“ atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 23–29) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas klaidingai nurodo, jog teisės aktai nereikalauja įforminti atsisakymą tenkinti prašymą administraciniu aktu, atitinkančiu VAĮ 8 straipsnį. Pažymi, kad apelianto veikla yra ribojama veiklos dokumentais ir teisės aktais, nustatančiais jo teises ir pareigas, kuriuose numatyta, kad Komisija, įgyvendindama savo funkcijas, priima sprendimus. Apeliantas neįvertina, kad jo cituojamoje nuostatoje esminė reikšmė turi būti suteikiama teiginiui „nustatytos formos“. Informacinio pobūdžio raštas, nepatvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro prielaidų apeliantui nepriimti individualaus administracinio akto. Aplinkybės, jog informacinio pobūdžio raštas yra patvirtinta forma apeliantas neįrodinėja. Taisyklių 41.3 punkto taikymas neatleidžia apelianto, kaip viešojo administravimo subjekto, nuo pareigos priimti individualų administracinį teisės aktą. Pareiškėjas prašė, o apeliantas turėjo teisę priimti tik sprendimą, įformintą administraciniu aktu (tenkinti arba atsisakyti tenkinti prašymą). Be to, Taisyklės negali būti aiškinamos izoliuotai nuo pareigų, nustatytų apelianto Nuostatose (34 p.), Darbo reglamente (40 p.), VAĮ (2 str. 11 d.).

2. Apeliantas klaidingai nurodo, jog tik teigiamas sprendimas turi būti įforminamas administraciniu sprendimu. Taisyklių 41.3 punktas nediferencijuoja priimamų sprendimų įforminimo pagal sprendimo pobūdį – teigiamą ar neigiamą. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio byloje aiškino pareigą priimti administracinį aktą nepriklausomai nuo sprendimo pobūdžio (2011 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3322/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl to, kad pareiškėjui TEO LT, AB 2012 m. kovo 21 d. kreipusis į atsakovą Lietuvos radijo ir televizijos komisiją (toliau – LRTK), prašant pakeisti licencijos sąlygas (įtraukti populiariausią Lietuvoje Latvijos kanalą, rodomą rusų ir lietuvių kalbomis „Pirmais Baltijas Kanals“, į „Skaitmeninė GALA“ paslaugos tinklelį), LRTK 2012 m. balandžio 18 d. pateikė atsakymą, kuris patvirtina, anot pareiškėjo, atsakovo neveikimą.

Vyriausiosios administracinių ginčų komisija 2012 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 3R-126(AG-111/02-2012) konstatavo, kad atsakovas nevykdė jai nustatytos viešojo administravimo funkcijos priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, nepagrindė teisės aktais ir faktais tokio sprendimo nepriėmimo priežasčių, minėtus LRTK veiksmus laikė neteisėtu pareiškėjo prašymo vilkinimu ir nusprendė įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti TEO LT, AB 2012 m. kovo 21 d. prašymą ir priimti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 3R-126(AG-111/02-2012).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nei Visuomenės informavimo įstatymo, nei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nuostatos nereikalauja, kad pranešimas apie atsisakymo patenkinti prašymą priežastis būtų įforminamas administraciniu aktu, atitinkančiu Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus. Atvirkščiai, pagal minėtų Taisyklių 41.3 punktą administraciniu aktu privalo būti įforminamas tik teigiamas atsakymas į prašymą priimti administracinį sprendimą.

Visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) nustatyta, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija – nepriklausoma Seimui atskaitinga Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų veiklą reguliuojanti ir kontroliuojanti institucija, komisija dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką, remiantis to paties straipsnio 3 dalimi Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra viešasis juridinis asmuo, kuris be kitų atliekamų funkcijų Visuomenės informavimo įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka skelbia ir vykdo konkursus transliavimo, retransliavimo licencijoms gauti, nustato šių konkursų ir licencijų sąlygas, išduoda licencijas, keičia licencijų sąlygas (Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 97 (2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. KS-11 redakcija), 2, 12.2 p.). Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad LRTK yra viešojo administravimo subjektas ir jam taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

Pareiškėjas 2012 m. kovo 22 d. su prašymu kreipėsi į LRTK dėl licencijos sąlygų pakeitimo. Bendrovė siekė turimoje licencijoje Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti numatytą televizijos programą „REN TV“ į PBK programą, tačiau LRTK 2012 m. balandžio 11 d. posėdyje sprendimo pakeisti licencijos sąlygas nepriėmė, jos liko nepakeistos. Apie tai pareiškėja informuota LRTK 2012 m. balandžio 18 d. raštu, be kita ko motyvuojant, jog pakankamo LRTK narių skaičiaus neįtikino pareiškėjos pateikti argumentai dėl esminių aplinkybių pasikeitimo nuo ankstesnio jos prašymo, kuris LRTK nebuvo tenkintas. Tačiau iš Komisijai pateikto 2012 m. balandžio 4 d. posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjos prašymas iš esmės nebuvo nagrinėtas, o atidėtas kitam posėdžiui dėl informacijos trūkumo. Iš esmės Bendrovės prašymas buvo apsvarstytas LRTK 2012 m. balandžio 11 d. posėdyje, nepriimant sprendimo pakeisti licencijos sąlygas. LRTK atstovas skundo nagrinėjimo metu paaiškino, kad tuo atveju, kai nėra keičiamos licencijos sąlygos, sprendimas dėl prašymo atmetimo nepriimamas, o pareiškėja teismui esą gali skųsti LRTK 2012 m. balandžio 18 d. raštą.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) nustatytas administracinės paslaugos apibrėžimas – tai viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad LRTK, gavusi pareiškėjo 2012 m. kovo 21 prašymą, veikė kaip administracinės paslaugos teikėja, nes pareiškėjo 2012 m. kovo 21 d. prašymas yra dėl licencijos sąlygų keitimo.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Pagal Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 41 p. atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 41.1 p.). Pareiškėjo 2012 m. kovo 21 d. prašymas vertintinas kaip prašymas suteikti administracinę paslaugą, o LRTK turėjo arba tą paslaugą suteikti, arba nurodyti atsisakymo tai padaryti motyvus.

Specialus teisinis reguliavimas nustato LRTK sprendimų priėmimo mechanizmą. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio 10 punktu pagrindinė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos darbo forma – posėdžiai, to paties straipsnio 12 punkte nustatyta, kad Komisijos posėdžiai laikomi teisėtais, jeigu juose dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 Komisijos narių, sprendimai išduoti licenciją, atsisakyti ją išduoti, taip pat dėl nuobaudų skyrimo, licencijos sąlygų pakeitimo, konkursų sąlygų ir rezultatų, licencijos galiojimo sustabdymo, licencijos galiojimo panaikinimo priimami ne mažesne kaip 2/3 visų Komisijos narių balsų dauguma, šie sprendimai, išskyrus sprendimus dėl licencijos sąlygų pakeitimo ir konkursų sąlygų, priimami slaptu balsavimu. LRTK darbo reglamento, patvirtinto 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. N-21, 46 punkte reglamentuota situacija, kai balsuojant atvirai nėra surenkamas reikalingas balsų skaičius sprendimui priimti, tokiu atveju laikoma, kad sprendimas nėra priimtas, toks klausimas gali būti svarstomas pakartotinai kitame posėdyje. Tačiau, kaip teisingai yra pažymėjusi Vyriausioji administracinių ginčų komisija, minėta nuostata negali paneigti Viešojo administravimo įstatyme numatytos pareigos išspręsti asmens prašymą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui pateiktas atsakymas turėjo būti ne informacinio pobūdžio raštas, o atsakymas, kuriame turėjo būti nurodytos atsisakymo pakeisti licencijos sąlygas priežastys, t. y. individualus teisės aktas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pranešimas apie balsavimo rezultatus negali būti laikomas tinkamu atsisakymo keisti licenciją pagrindimu. Darytina išvada, kad LRTK 2012 m. balandžio 18 d. pateikė atsakymą, kuris yra iš esmės nemotyvuotas. Atsakovo pozicija, kad administraciniu aktu privalo būti įforminamas tik teigiamas atsakymas į prašymą priimti administracinį sprendimą, yra visiškai nepagrįsta ir leidžia spręsti apie tai, kad atsakovas ir nelaiko 2012 m. balandžio 18 d. atsakymo individualiu aktu, kuriuo buvo išspęstas pareiškėjo 2012 m. kovo 22 d. prašymas dėl licencijos sąlygų pakeitimo. Atsižvelgdama į aukščiau minėtą teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas spręsti, kad LRTK tinkamai neatsakė į pareiškėjo TEO LT, AB 2012 m. kovo 22 d. prašymą ir vilkino šio prašymo sprendimą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė