2018-10-03 Nr. AB-17771-3-62-3-02206-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1148-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02206-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atliko uždarosios zonos kameroje Nr. 4, kuri buvo perpildyta ir vienam asmeniui nebuvo suteiktas 3,6 kv. m. plotas. Pareiškėjo nuomone, iš patalpos ploto turi būti išskaičiuojamas tualeto su sanitariniais įrenginiais, lovos, spintelės, stalo, suoliuko užimamas plotas. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 4 pro lubas bėgo vanduo, tualetas buvo tupimas, o ne sėdimas, dėl to jam kilo nepatogumų, nes jis sirgo liga, kurią reikėjo gydyti vaistinėmis žvakutėmis, todėl tupint teko patirti skausmą ir diskomfortą, be to, unitazas buvo geležinis, surūdijęs, buvo nemalonių kvapų. Pareiškėjas nurodė, kad jam teko miegoti ant geležiniu rėmu suvirintos skardos, t. y. geležinio gulto, kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, todėl teko ilgai belsti į duris kviečiant pareigūną, pirtyje pakabinti drabužiai sudrėkdavo, todėl pareiškėjas buvo priverstas šluostytis drėgnu rankšluosčiu, dušo patalpoje ant lubų vietomis matėsi pelėsis, grindys buvo išklotos slidžia danga, kuri kėlė pareiškėjui nerimą, kad jis ja eidamas gali paslysti. Pareiškėjas pasivaikščioti buvo vedamas per parą vieną valandą, o tai pažeidžia Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimą, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, to paties reikalauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore priklauso drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems, o jis priklausė paprastajai grupei, todėl jam priklausė trijų valandų pasivaikščiojimas pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnį. Pareiškėjo isitikinimu, atsakovas tokiais veiksmais (neveikimu) pažeidė nuteistųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko pareiškėjas patyrė stresą, depresiją, žmogaus orumo pažeminimą, nervinosi, jautė diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 12,45 kv. m, joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl minimalus vienam nuteistajam būtinas ploto reikalavimas buvo užtikrintas. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, pažeidimų baudos izoliatoriaus kameroje, kurioje bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nebuvo nustatyta. Kameroje lovos buvo tvarkingos, nes pagal galiojančius teisės aktus kamerų tipo patalpose turi būti būtent metalinė lova. Uždarosios zonos pastato pirmame aukšte yra įrengta dušinė ir persirengimo patalpa. Nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems skiriama viena valanda per dieną pasivaikščioti gryname ore ir tuo teisės aktų reikalavimai nėra pažeidžiami. Dėl pareigūnų iškvietimo signalizacijos sistemos atsakovas paaiškino, kad ji buvo suprojektuota ir įrengta kamerų tipo patalpose kapitalinio remonto metu 2003 metais, tačiau nuolat piktybiškai nuteistųjų gadinama ir šiuo metu yra nepataisomai sugadinta. Atsakovo įsitikinimu, sugedusi iškvietimo sistema pareiškėjui negalėjo sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo, emocinės depresijos. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė bausmę atlikdamas Marijampolės PN kameroje Nr. 4.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. atliko nuobaudas kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 12,45 kv. m, joje buvo apgyvendinti trys asmenys, todėl vienam nuteistajam ginčo laikotarpiu teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas, papildomai atkreipė dėmesį, jog ginčo kameroje vienam asmeniui teko 0,55 kv. m daugiau nei numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte, todėl pareiškėjo argumentus dėl jaučiamo diskomforto, susijusio su ploto normos neužtikrinimu, teismas atmetė.

8. Teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su tupimo tualeto įrengimu, atmetė vadovaudamasis Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), pasisakydamas, kad pastaroji unitazų formos, naudojimo būdo (naudojami sėdint ar stovint) nereglamentuoja. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu metu galiojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas taip, kad juo būtų galima naudotis sėdint.

9. Dėl neveikiančio signalinio mygtuko, teismas vadovaudamasis Vidaus tvarkos taisyklių 731.2 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintinų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktu, Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalimi, pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus ir konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo metu Marijampolės PN pažeidė kamerų įrengimo reikalavimą ir neužtikrino privalomos prižiūrėtojo iškvietimo sistemos tinkamo veikimo 48 dienas.

10. Dėl pareiškėjui suteiktų vienos valandos trukmės kasdieninių pasivaikščiojimų gryname ore, teismas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalimi ir 145 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjui ginčo metu, atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpoje ir priklausė vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore kasdien, todėl atsakovas suteikdamas vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą, pažeidimo neatliko.

11. Teismas, vadovaudamasis Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 18 d. patikrinimo aktu ir jame nustatytomis aplinkybėmis (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, vizualiai matomų pelėsių ant sienų ir lubų nebuvo), atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kuriuose jis teigė, kad neturtinę žalą patyrė dėl kameroje Nr. 4 esančios drėgmės, ir nurodytų aplinkybių, kad per kameros lubas bėgo vanduo.

12. Pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su metalinių gultų kamerose įrengimu, nemaloniais kvapais, pirtyje drėkstančiais rūbais, rankšluosčiu bei slidžiomis grindimis, vadovaudamasis teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. IR-79 patvirtintomis laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio buitinio aprūpinimo normomis ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktu, taip pat atmetė.

13. Teismas pareiškėjo į bylą pateiktą dokumentą – „Liudytojo parodymai teismui dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose“, pasirašytą nuteistojo E. K., vertino kaip abstraktų, analogišką pareiškėjo skundui.

14. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad pareiškėjui 48 dienas nebuvo užtikrinta galimybė naudotis iškvietimo mygtuku, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis bei, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, konstatavo, kad byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 15. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš naujo, priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjui būtų priteistas iš atsakovo 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias neturtinės žalos kilimo aplinkybes, kaip ir skunde, teigdamas, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

17. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas, vertindamas pareiškėjo skundo aplinkybes, susijusias su jam tekusiu kameroje plotu, neįvertino to, jog pareiškėjui paskyrus nuobaudą, jis kameroje turėjo būti laikomas vienas, todėl pareiškėjas įsitikinęs, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į 3,6 kv. m kameros plotą. Pareiškėjas siekia, kad teismas, vertindamas bylą, atkreiptų dėmesį į tai, jog kamerose buvo daug inventoriaus, kad jam kalint kamerų tipo patalpoje priklausė po tris valandas kasdienio pasivaikščiojimo gryname ore, kameroje buvo įrengtas tupimas tualetas, geležiniai gultai, pro lubas bėgo vanduo.

18. Pareiškėjas nesutinka, kad jis turėjo įrodyti, jog kamerose buvo drėgna, pro lubas bėgo vanduo, nes jis neturėjo sąlygų kaip tai padaryti, pareiškėjas klausia, kokiu tikslu Marijampolės PN vyko remonto darbai, jeigu teismas konstatavo, kad pažeidimų nenustatyta.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, susijusiu su sąlygomis Marijampolės PN pirtyje.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo V. M. skundas dėl 25 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Marijampolės PN kameroje Nr. 4, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neveikė prižiūrėtojo iškvietimo sistema (mygtukas), pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų Marijampolės PN kameroje Nr. 4 dėl ploto, higienos normų laikymosi, lovos, tualeto, dušų įrengimo, pasivaikščiojimų trukmės.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai, nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai nenustatė padarytų pažeidimų ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

25. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

26. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

29. Taisyklių 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Taisyklių 111.2 punktais ir įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie Marijampolės PN kameros Nr. 4, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių, gyvenamojo ploto trūkumo nenustatė. Įvertinusi byloje pateiktus Marijampolės PN duomenis (b. l. 27, 31) apie minėtos kameros plotą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip kaip 3,6 kv. m kamerų tipo patalpos ploto.

30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje buvęs inventorius papildomai mažino jos plotą, pažymėtina, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus; todėl pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad jis turėjo būti laikomas vienas, nes atliko nuobaudą kamerų tipo patalpose, dėl to ir šiuo aspektu buvo ploto pažeidimas, pažymi, jog pareiškėjas šiais argumentais skundo reikalavimų negrindė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nenagrinėtini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 6 d.). Kita vertus, pažymėtina, kad kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kameros plotą ir joje laikytų asmenų skaičių, pareiškėjui kameroje teko ne mažiau kaip 4,15 kv. m ploto, todėl Taisyklių 111.2 punktas pažeistas nebuvo.

32. Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalies nuostatos numato nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudą kamerų tipo patalpose, galimybę vieną valandą pasivaikščioti. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas kameroje Nr. 4 atliko nuobaudą ir turėjo galimybę pasivaikščioti vieną valandą, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė ir ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmestina.

33. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ir nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų nagrinėjant pareiškėjo skundo argumentus dėl kameros, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, atitikimo higienos normoms, lovos ir dušų įrengimo ir atitikimo teisės aktų nustatytiems reikalavimams. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su minėtomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

34. Teisėjų kolegija taip pat iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Marijamplės PN pažeidė teisės aktų reikalavimus 48 paras kameroje Nr. 4 pareiškėjui neužtikrindami veikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos (mygtuko). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui būtų kilęs realus pavojus ar žala sveikatai, kurių jis galėjo išvengti pasinaudodamas prižiūrėtojų iškvietimo sistema.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su tualeto įrengimu Marijampolės PN kameroje Nr. 4 ir pareiškėjo patirtu diskomfortu naudojantis tupimu tualetu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas šiuo atveju nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus atmetė iš esmės remdamasis tuo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja unitazo įrengimo formos ir jo naudojimo būdo (sėdint ar stovint), nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog „nesėdimo tualeto“ įrengimas (buvimas) areštinėje neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia kalinamo asmens teises (žr. 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Nors šiuo atveju pareiškėjas nebuvo laikomas areštinėje, o nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. atliko paskirtą nuobaudą pataisos namų kamerų tipo patalpose, įvertinus tai, kad pareiškėjas pateikė duomenis dėl 2016 m. rugpjūčio 9 d. paūmėjusios jo ligos (b. l. 53), pripažintina, jog atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę, nepaneigtos jo nurodomos aplinkybės dėl nepatogumų ir diskomforto naudojantis kameroje įrengtu tualetu 48 dienas. Todėl konstatuotina, kad atsakovas neveikė taip, kaip nustato teisės aktai, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

38. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

39. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją).

40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tačiau sprendžiant dėl neturtinės žalos formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

42. Nagrinėjamu atveju neturtinę žalą sukėlę veiksniai nebuvo pakankamai intensyvūs, tačiau šie veiksmai nepriimtini žmogaus orumo požiūriu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 6.250 str.).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytus pažeidimus, atsižvelgusi į jų pobūdį, tai, kad pažeidimai truko neilgą laiką, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

44. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisiamas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V. M. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė