2020-04-22 Nr. AB-8665-3-61-3-01539-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-434-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01539-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 27 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo atžvilgiu neužtikrintas socialinės reabilitacijos programų vykdymas, pakankamas užimtumas (galimybė dalyvauti renginiuose, sportuoti). Pareiškėjas buvo laikomas užrakintose kamerose, kuriose nepakako vietos judėti, pailsėti (ypač atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), o atsakovas nesistengė, kad perpildytose kamerose asmuo būtų laikomas kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei, perkeliamas į laisvesnes kameras.

Pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, trūko ventiliacijos (vėdinimas per langus nebuvo pakankamas, dėl to kamerose tvyrodavo drėgmė, bei nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge), natūralios šviesos, šilumos (įstaigos administracija netenkindavo pareiškėjo prašymų išmatuoti oro temperatūrą kameroje), o dirbtinis apšvietimas per stiprus, nebuvo galimybės jį išjungti. Gyvenamose kamerose nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Išsimaudžius duše, tekdavo ilgai laukti, belsti į duris, kol suimtuosius išves į gyvenamąsias kameras, kartais pareigūnai dėl to tyčiodavosi.

Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, todėl nesudaroma galimybė prausti visą kūnų šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę, o dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti. Pareiškėjui leisdavo pasivaikščioti kiemelyje tik vieną valandą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, buvo šiukšlių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, nebuvo periodiškai valomi, jei dulka – nelaistomi. Kiemelių stogo dangoje, pastatų sienose, kanalizacijoje buvo asbesto.

Gyvenamos patalpos buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, sienos nepritaikytos valymui, dažai nusilupę. Pareiškėjas nebūdavo tinkamai aprūpinamas patalyne, gaudavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Apatinio trikotažo iš pradžių neskalbdavo, vėliau išskalbdavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbinių maišą.

Jeigu sąskaitoje neturėdavo pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai buvo skalbiami vieną kartą per du mėnesius. Nebuvo sąlygų džiovinti savarankiškai išskalbtus rūbus. Pareiškėjui taip pat nepakakdavo išduodamo tualetinio popieriaus (pusė rulonėlio dviem savaitėms). Pareiškėjo teigimu, šiukšlių konteineriai pastatyti prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl tekdavo nuolat jausti nemalonų kvapą. Kamerose buvo parazitų (tarakonai, pelės ir kt.), Lukiškių TI-K administracija neatlikdavo deratizacijos ir dezinfekcijos.

Maistas buvo nekaloringas, nepakankamas (ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas sportuodavo) ir neskanus, nesudarytos sąlygos pavalgyti valgykloje, į kameras tiekiamas atšalęs maistas, maistas dalijamas nehigieniškai (pvz., be higieninių pirštinių). Pareiškėjas pažymėjo, jog jis iki sulaikymo gyveno santuokoje, vėliau ryšius palaikė telefoniniais pokalbiais, laiškais, tačiau jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai bei trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas tvirtino, jog tokios gyvenimo sąlygos jam sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir psichologinius išgyvenimus, jis patyrė kančią, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinama visą ginčui aktualų laikotarpį, išskyrus 2016 m. vasario 16 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, suteikia galimybes naudotis pasivaikščiojimu kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atsakovas akcentavo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka jas tvarko. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (apie 0,56 kv. m), tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m, privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas tvirtino, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrų gyvenamosiose kamerose, tačiau reikalavimų oro temperatūrai pažeidimai nebuvo konstatuoti Lukiškių TI-K.

Įstaigoje įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Apšvietimas Lukiškių TI-K atitinka teisės aktų reikalavimus. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems tualetinis popierius buvo išduodamas pagal nustatytą bendrą tvarką du kartus per mėnesį.

Vyrams priklausė 1 vnt. tualetinio popieriaus per mėnesį. Pagalvės, čiužiniai ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, patalynė išduodama pagal nustatytas normas. Lukiškių TI-K sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji taip pat gali pasinaudoti mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga. Atsakovas paaiškino, kad kiekvienam suimtajam sudaromos sąlygos ne mažiau nei valandą per dieną mankštintis atvirame lauke.

Kiemeliai nuolat valomi, esant poreikiui – barstomi. Įstaigos 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose nėra asbesto. Šiferio lakštais padengti tik 1-ojo ir 2-ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir nėra pavojingi sveikatai. 2-ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas buvo visiškai pakeistas cemento pjuvenų plokšte, šiferio padengimas baigiamas keisti ir 1-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti ribota prieiga prie interneto, bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose, susitikti su įvairių konfesijų dvasininkais. Įstaigoje nuolat vyksta pozityvus užimtumas, suimtiesiems tik reikia išreikšti norą jame dalyvauti.

Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys maitinami dienotvarkėje numatytu laiku, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Be Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nėra gavusi pareiškėjo skundų, prašymų, pareiškimų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.

Atsakovas pripažino, kad nuo pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K iki 2017 m. rugsėjo mėn. 1-ojo ir 3-ojo gyvenamųjų korpusų kamerose aliarmo mygtukai nebuvo veikiantys (buvo sugadinti suimtųjų ir nuleistųjų), bet 2-ojo gyvenamojo korpuso kamerose aliarmo mygtukai veikė (išskyrus trumpalaikius gedimus). Lukiškių TI-K nekaupė duomenų apie tai, ar kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti veikiantys aliarmo mygtukai. Nepaisant to, visi asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti priežiūros poste nuolat budintį prižiūrėtoją, nes budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktu prie 15–25 kamerų, kurios išdėstytos viena šalia kitos arba viena priešais kitą.

Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtojų. Skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kad dėl realios grėsmės jam nepavyko iškviesti pareigūnų ir nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Be to, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus.

Atsakovo nuomone, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, trūksta konkretumo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirtus nepatogumus atsakovas siejo su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimus.

5. Pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. teismui pateiktame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė, jog Lukiškių TI-K nuo 2017 m. sausio 1 d. nebeišduoda higienos reikmenų, jei suimtasis / nuteistasis turi pinigų asmeninėje sąskaitoje. Pareiškėjui nuo sulaikymo pradžios buvo išduota viena priemonė prausimuisi, įstaiga neišduodavo šluosčių ir indų ploviklio. Pareiškėjas tvirtino, jog jam nesudaromos sąlygos pavalgyti, nes jis tuo pačiu metu išvedamas į kasdieninį vienos valandos pasivaikščiojimą. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo supažindintas su suimtųjų elgesio taisyklėmis.

6. Atsakovas, 2018 m. liepos 4 d. raštu atsakydamas į pareiškėjo atsikirtimą, paaiškino, kad Lukiškių TI-K skutimosi peiliukai, dantų pasta, dantų šepetukas buvo išduodami tik suimtiems asmenims kartą per mėnesį. Visi į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji, neturintys nuosavų indų, patalynės ir rankšluosčių, aprūpinami plastikinių indų komplektais, patalyne ir rankšluosčiais. Atvykę asmenys taip pat supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių pastarieji turi laikytis. Pareiškėjas parašu patvirtino, jog buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, draudimais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. B. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 15 d. ir buvo laikomas iki 2016 m. gegužės 25 d. Kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. 2016 m. vasario 16 d. pareiškėjui tekęs kameros plotas neatitiko 3,6 kv. m minimalios ploto normos, tačiau toks trumpalaikis pažeidimas negalėjo sukelti jam didelių nepatogumų. Teismas, atsakydamas į skundo argumentus dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo kameros ploto, pažymėjo neturintis pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, kad kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl galimybės pasivaikščioti gryname ore ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės pagrįstumo, pastebėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta Suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtinta teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo minimame Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktą informaciją pripažinta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti.

10. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės prausti visą kūną po šiltu dušu, nes pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisės aktuose įtvirtinta galimybė kiekvieną savaitę pasinaudoti šiltu dušu.

11. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, kadangi byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo prašymus suteikti pasimatymus ar tokių pasimatymų nesuteikimą.

12. Teismas laikė nepagrįstais skundo argumentus, kad kamerose šalta, tamsu, drėgna, neveikė ventiliacija. Pažymėjo, kad šie pažeidimai nurodyti abstrakčiai, nepagrįsti įrodymais. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo tvirtinimu, kad kameros įrengtos tinkamai, atsakovas apie tai pateikė paaiškinimus raštu. Be to, ant langų iš vidinės ir išorinės pusės įrengtos grotos atitinka teisės aktų reikalavimus, užtikrina tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų apsaugą ir izoliaciją. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti ir atsakovo nurodyta aplinkybe, jog Lukiškių TI-K užtikrina, kad buitiniai kenkėjai būtų naikinami, tai įrodė pateikta 2015 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir Lukiškių TI-K kopija.

13. Teismas, vertindamas sanitarinio mazgo patalpos įrengimą kamerose, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas skunda šioje dalyje pripažino iš dalies pagrįstu.

14. Teismas, spręsdamas dėl skundo teiginių apie užimtumo neužtikrinimą Lukiškių TI-K pagrįstumo, atkreipė dėmesį į atsakovo (jo atstovo) paaiškinimus, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti užimtumo (socialinės reabilitacijos) programose. Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybės, kad organizuojami stalo žaidimų turnyrai, rengiamos sporto varžytos ir pan., nepatvirtina, jog būtent pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tokiuose renginiuose dalyvauti, o šis atsisakydavo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu pripažinti iš esmės pagrįstais.

15. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl iškvietimo mygtukų kamerose neįrengimo, nes jie buvo abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada jam reikėjo ir jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku, taip pat nepateikė įrodymų apie dėl to kilusias pasekmes.

16. Teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjo aprūpinimą patalyne, čiužinių dezinfekavimo ir skalbimo paslaugų teikimo sąlygas, nurodė neturintis pagrindo netikėti atsakovo pateiktais įrodymais apie Lukiškių TI-K atliekamą pagalvių, čiužinių ir antklodžių dezinfekavimą, teikiamas drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugas.

17. Teismas pripažino nepagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl nuolat jaučiamo nemalonaus kvapo nuo atliekų, remdamasis atsakovo paaiškinimais, jog Lukiškių TI-K naudojami buitinių atliekų konteineriai yra sandarūs, uždengti dangčiais. Be to, akcentuota, kad ginčui aktualus laikotarpis tęsėsi žiemą ir ankstyvą pavasarį, kuomet laikosi žema oro temperatūra.

18. Teismas ištyrė suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo sąlygas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu. Teismas atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, jog valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas kiekvieną dieną tikrina pagamintų patiekalų kokybę, tai fiksuoja pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale, o leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti. Pareiškėjo teiginius, jog Lukiškių TI-K tiekimo maisto kokybė ir kiekis neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismas laikė subjektyviu jo vertinimu, nesudarančiu pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimą. Teismas taip pat pripažino nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus, jog rytiniai pasivaikščiojimai kas antrą-trečią dieną sutapdavo su ryte išduodamu maistu, kadangi, pagal dienotvarkę, pareiškėjui tekdavo 20 minučių papusryčiauti ir susiruošti į lauką, – toks laikas pakankamas. Be to, pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios datos, kuomet pusryčių laikas sutapo su išvedimu pasivaikščioti, savo nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie kreipimąsi į įstaigos administraciją.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą yra iš dalies pagrįsti, kadangi jam nebuvo užtikrintos užimtumo (socialinės reabilitacijos) programos, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas pastoviai nebuvo sekcijoje, nusprendė jam priteisti 1 000 Eur kompensaciją.

III. 20. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į visus jo išdėstytus faktus ir argumentuotas pretenzijas, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisingu ir sąžiningu. Pareiškėjas pabrėžia, kad kamerose jam nepakakdavo gyvenamojo ploto, kadangi didžiąją dalį kameros ploto užimdavo baldai ir kiti įrenginiai, tarp jų – perteklinės lovos, todėl jam tekdavo tik apie 2 kv. m ploto. Atsakovas teismui nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, jog kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl nepakankamo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė diskomfortą, nerimą, kildavo konfliktai tarp suimtųjų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K kamerose lovos yra dviaukštės, bet nėra kopėtėlių užlipti į antro aukšto gultą, todėl pareiškėjas, lipdamas į antro aukšto gultą ar iš jo, galėjo nukristi arba, nušokdamas, paslysti ant slidžių plytelių ir susižaloti. Pareiškėjas pakartoja, kad jis jausdavo diskomfortą dėl neužtikrinamo privatumo naudojantis tualetu (be kita ko, jį stebinčių pareigūnų). Teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo pretenzijas dėl antisanitarinės patalpų būklės apskritai, neužtikrinamo komfortiško temperatūros ir drėgmės lygio, nekokybiško, neskanaus ir nepakankamo maisto, nepakankamą aprūpinimą patalyne ir prastą jos būklę, nešvarias pagalves, antklodes ir čiužinius, kameroje neįrengtų iškvietimo mygtukų (neužtikrinamo saugumo), netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, nepriimtino pareigūnų elgesio, netinkamo dušo patalpų įrengimo ir dušuose neįrengtų pertvarų (privatumo neužtikrinimo), nepriimtino išvedimo į dušą organizavimo (tik 15 minučių per savaitę) ir t. t.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, kadangi įrodymais laikytinos Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių pažymos dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (Nr. 4D-2008/2-1277, Nr. 4D-2013/1-1577 ir kt.), kurios prieinamos internetu. Pareiškėjas toliau apžvelgia teisės normas ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu. Pažymi, kad jo turtinių ir neturtinių teisių pažeidimas buvo tyčinis, piktybiškas. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), priteisiant neturtinės žalos atlyginimą neteisinga vadovautis tais pačiais žemais koeficientais, taikomais Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nes teismo sprendimas turi turėti pakankamą atgrasomąjį poveikį.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, nesivadovavo aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pateikė klaidingą teisės aiškinimą ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgiant į atsakovo nuolat daromus pažeidimus, beveik neribotas finansines galimybes atlyginti padarytą žalą, pareigūnams mokamas sumas už neteisėtą veikimą ir pažeistas pareiškėjo teises, nėra pagrindo mažinti pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

23. Atsakovas apžvelgia suimtųjų skirstymo į kameras taisykles. Atsakovas nesutinka su teismo konstatuotu pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimu, kadangi nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), nei Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), nėra įtvirtintas reikalavimas kamerose įrengti atskirą patalpą su sanitariniais įrenginiais. Priešingai, Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nurodyta, be kita ko, kad tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose – įrengta sienelė ir užuolaida. Teisės aktai nenumato sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo įsitikinimu, tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

24. Atsakovas pakartoja, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal pateiktą prašymą galėjo eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos visada vedama į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis įstaigos bibliotekoje, kurioje galima pasinaudoti ribota interneto prieiga, bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės), susitikti su įvairių konfesijų dvasininkais. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę kiekvieną dieną atlieka apie 700 žmonių, todėl suimtieji / nuteistieji turi patys rodyti iniciatyvą dėl dalyvavimo renginiuose bei pozityviame užimtume. Suimtųjų / nuteistųjų išvedimas į mankštos kambarį vykdomas nepažeidžiant dienotvarkės.

25. Atsakovas apžvelgia teisės normas ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu. Akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių atlyginimo būdas. Pakartoja, kad tam tikri suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu pateikimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą ar pagrindžiančių prašomą sumą tokiai žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Pareiškėjo vertinimu, jis nuo pat atvykimo į Lukiškių TI-K dienos buvo laikomas ne gyvenamojoje kameroje, o tualeto patalpoje, kadangi sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atskirtas tik nedidele, plona sienele (apie 1,5 m aukščio). Iš tualeto nuolat sklido nemalonus, pykinantis kvapas, toje kameros dalyje nebuvo jokios ventiliacijos. Pareiškėjo drabužiai persismelkė nemaloniu kvapu, jis patyrė nepatogumų valgant. Pareiškėjas jausdavo gėdą, kai jam tekdavo pasinaudoti tualetu, kameroje esant kitam asmeniui. Be to, norint pasinaudoti tualetu, jam dažnai tekdavo palaukti ir prisitaikyti prie kitų kameroje gyvenančių asmenų, dėl to kildavo konfliktai. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad jam nebuvo suteikta tinkama informacija apie socialinę reabilitaciją ir pasiūlyta joje dalyvauti, tai akivaizdžiai pažeidė jo teises. Pareiškėjas teigia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis tik du kartus buvo išvestas į sporto salę, o jo prašymai buvo ignoruojami, dažniausiai nurodant, kad išvedimui trūksta pareigūnų. Pareiškėjas toliau apžvelgia teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Pakartoja, kad atsakovas, laikydamas jį perpildymo sąlygomis, nesistengė gerinti jo padėties, užtikrinti, kad jis tokios sąlygomis būtų laikomas kuo trumpiau.

28. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartotinai apžvelgia teisės normas ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu, bei tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., atlyginimo priteisimo.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nevisiškai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, tačiau tam tikri teismo sprendimo motyvacijos trūkumai šiuo atveju nelaikytini esminiais. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą pagrindiniais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista vieną dieną, atsakovas nepaneigė skundo teiginių apie privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, bet kitos skunde nurodytos laikymo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Nepaisant to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lukiškių TI-K organizuojamą socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą, pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas jo subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl visų jo argumentų, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto nepagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių kameroje užimamą plotą, bei netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos mastą. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pakartotais atsiliepimo į skundą argumentais apie sanitarinio mazgo įrengimą Lukiškių TI-K ir užimtumo organizavimą bei bendro pobūdžio teiginiais, kad valdžios įstaigos pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus.

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

33. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą laikymo sąlygų apibūdinimą.

34. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

35. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas kelia abejones dėl atsakovo teiginių, jog kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, teisingumo ir tvirtina, kad kamerose buvo įrengti pertekliniai baldai – lovos. Pastebėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl lovų kamerose įrengimo yra nedetalizuoti bei prieštaringi. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad kamerose buvo per daug lovų, nepaaiškino, kuriose kamerose ir kiek lovų buvo, kiek šių lovų, atsižvelgiant į kameroje laikomų asmenų skaičių, buvo nenaudojamos. Be to, pareiškėjas, viena vertus, teigia, kad kameroje buvo perteklinės lovos, kita vertus, skundžiasi patirtais nepatogumais dėl poreikio lipti į antro aukšto gultą. Jei kamerose iš tiesų būtų buvę per daug lovų, tikėtina, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti jo minimo pavojaus susižeisti bei įvairių kitų nepatogumų, būtų šiomis lovomis pasinaudojęs. Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, susijusius su perteklinėmis lovomis kamerose ir šios aplinkybės įtaka skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui vieną dieną nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. 2016 m. vasario 16 d. kameroje Nr. 112A, kurios plotas – 6,34 kv. m, buvo laikomi du asmenys. Ši išvada atitinka byloje (atsakovo atsiliepime į skundą) esančius duomenis. Taigi, konstatuotina, jog buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šis pažeidimas buvo trumpalaikis ir negalėjo sukelti pareiškėjui didesnių nepatogumų.

36. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas pareiškėjo privatumui naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinti, konstatuotą pažeidimą siedamas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunkčio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais.

Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka nacionalinių teisės aktų – Higienos normų HN 76:2010 bei HN 134:2015 – reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos Lietuvos higienos normos (atitinkamai ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtintas reikalavimas, be kita ko, tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose įrengti sanitarinį mazgą), taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 papunktį, kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.).

Higienos norma HN 76:2010 buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kuriuo patvirtinta Higienos norma HN 134:2015 ir kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (primintina, jog ginčui aktualus laikotarpis – nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.), todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai kilusiam ginčui neturi esminės reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė konstatuoto pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimo teisinį pagrindą, kadangi byloje nėra ginčo, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atskirtas apie 1,5 m aukščio sienele, t. y. atitiko Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčio reikalavimus.

37. Nepaisant to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

38. Remiantis atsakovo atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde pateiktais duomenimis, kurių tikslumo ar teisingumo pareiškėjas neginčija, ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose Nr. 112A, Nr. 135, Nr. 194 ir Nr. 340, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas sienele, įėjimą uždengiant užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrinamo suimtųjų socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimo, socialinių poreikių tenkinimo, nepakankamo kultūros, sporto ir kt. renginių organizavimo iš esmės pagrįsti, nes atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti užimtumo (socialinės reabilitacijos) programose. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo savo argumentus apie Lukiškių TI-K sudaromas galimybes užsiimti veikla.

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tardymo izoliatorių pareiga organizuoti socialinį darbą su suimtaisiais. To paties straipsnio 2 dalyje išvardytos pagrindinės užimtumo formos (socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrinamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakako kultūros, sporto ir kt. renginių, nesudarytos pakankamos sąlygos sportuoti.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo suteikta tinkama informacija dėl socialinės reabilitacijos ir pasiūlytas dalyvavimas, per ginčui aktualų laikotarpį jis sporto salėje buvo tik du kartus, visi jo prašymai buvo ignoruojami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą socialinę reabilitaciją, užimtumą yra deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio (pvz., neaišku, kokių socialinių pareiškėjo poreikių Lukiškių TI-K nepatenkino, kokių konkrečiai renginių pareiškėjas pageidauja, ar buvo dėl to kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją), o jo vartojamos formuluotės (socialinės reabilitacijos programos užtikrintos nepakankamai, nepakako renginių, nebuvo suteikta tinkama informacija dėl socialinės reabilitacijos) sudaro pagrindą manyti, kad socialinis darbas su suimtaisiais (konkrečiai – pareiškėju) ir jų užimtumas kažkokiu mastu buvo organizuojamas, buvo teikiama tam tikra informacija (pareiškėjas nedetalizavo, kodėl jam pateikta informacija laikytina netinkama), be kita ko, pats pareiškėjas nurodė, jog jis bent du kartus buvo išvestas į sporto salę (mankštos kambarį).

Nors pareiškėjas teigė, jog visi jo prašymai dėl išvedimo sportuoti buvo ignoruojami, tokie teiginiai, viena vertus, prieštarauja paties pareiškėjo anksčiau nurodytoms aplinkybėms, antra vertus, yra abstraktūs (neaišku, kada ir į ką, su kokiu prašymu pareiškėjas kreipėsi, kokius atsakymus gavo į kiekvieną iš galbūt teiktų prašymų). Tokios aplinkybės sudaro pagrindą nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas (jo atstovas) savo veiksmais (neveikimu) pažeidė pareiškėjo teises, susijusias su socialinio darbo ir užimtumo organizavimu.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pretenzijas dėl antisanitarinės patalpų būklės apskritai, neužtikrinamo komfortiško temperatūros ir drėgmės lygio, nekokybiško, neskanaus ir nepakankamo maisto, nepakankamo aprūpinimo patalyne ir prastos jos būklės, nešvarių pagalvių, antklodžių ir čiužinių, kameroje neįrengtų iškvietimo mygtukų (neužtikrinamo saugumo), netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, nepriimtino pareigūnų elgesio, netinkamo dušo patalpų įrengimo ir dušuose neįrengtų pertvarų (privatumo neužtikrinimo), nepriimtino išvedimo į dušą organizavimo (tik 15 minučių per savaitę) „ir taip toliau...“ Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie teiginiai nevisiškai atitinka tikrovę, nes pirmosios instancijos teismas analizavo daugumą pareiškėjo minimų laikymo sąlygų, pavyzdžiui, dėl temperatūros ir drėgmės lygio kamerose (nutarties 12 p.), iškvietimo mygtukų įrengimo (nutarties 15 p.), tiekiamo maisto (nutarties 18 p.).

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš tiesų plačiau nepasisakė dėl galbūt netinkamo pareiškėjo aprūpinimo patalyne (neišduodamo užvalkalo užklotui), pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pareigūnų elgesio, dušo patalpų įrengimo, pastebėtina, kad pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pats tik prabėgomis užsiminė apie šias aplinkybes, jų nedetalizuodamas, o iš to, kiek pareiškėjas aprašė, konkretizavo, grindė kiekvieną pretenziją, matyti, jog jis kilusią neturtinę žalą labiausiai siejo su gyvenamojo ploto trūkumu, netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei sąlygų kamerose neatitiktimi higienos normų reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino šias pagrindines pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė, kokią reikšmę jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams Lukiškių TI-K turėjo būtent neišduodamas užvalkalas užklotui, prasta pasivaikščiojimo kiemelių būklė bei netinkamas dušo patalpų įrengimas, ar tokių pažeidimų konstatavimas būtų turėjęs įtaką pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Akcentuotina, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostata, įpareigojanti teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, nei iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylanti pareiga teismui pateikti savo sprendimo motyvus, neturi būti suprantamos kaip reikalavimas teismui detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos pobūdį ir aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą siejo su daugybe laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, tačiau daugumą jų paminėjo tik deklaratyviai ir abstrakčiai), tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių apie patalynės išdavimą, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušo patalpų įrengimą, būklę, nelaikytina esminiu trūkumu, savaime paneigiančiu teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu atmestini.

41. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 1 dieną teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, apie 100 dienų neužtikrintas visiškas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

42. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (1 dieną teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, apie 100 dienų nevisiškai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas kameroje dalį laiko buvo laikomas vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas iki 300 Eur.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė