2015-12-29 Nr. AB-8-3-61-3-04808-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2850-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04808-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti:

1) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. padarytą 115 000 Lt (33 306,30 Eur) turtinę žalą už tai, kad dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų kaltės pareiškėjas negavo darbo užmokesčio (5 000 Lt x 23 mėnesiai);

2) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad pareiškėjo 2012 m. spalio 3 d. prašymas (reg. Nr. 29-1-297(3)) nebuvo teisingai ir nešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Vilniaus pataisos namų direktoriaus A. I. 2012 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 42-1-637);

3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. prašymas (reg. Nr. 29-707(1)) nebuvo teisingai ir nešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. L. 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 42-656(1));

4) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad pareiškėjo 2014 m. balandžio 18 d. prašymas (reg. Nr. 29-199(1)) nebuvo teisingai ir nešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. L. 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 42-522(1));

5) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad pareiškėjo skundas nebuvo teisingai ir nešališkai išnagrinėtas (žala padaryta E. G., laikinai atlikusio Departamento direktoriaus pavaduotojo funkcijas, 2012 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 2S-5667);

6) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad pareiškėjo skundas nebuvo teisingai ir nešališkai išnagrinėtas (žala padaryta G. Z., atlikusio Departamento direktoriaus pavaduotojo funkcijas, 2014 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 2S-332);

7) iš atsakovo Lietuvos valstybės, solidariai atstovaujamos Departamento ir Vilniaus pataisos namų, padarytą 189 410 Lt (54 856,93 Eur) neturtinę žalą už pareiškėjo teisės į lygtinio paleidimo svarstymą pažeidinėjimą nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų administracija nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. neteisėtai atsisakė realizuoti pareiškėjo teisę į lygtinio paleidimo klausimo svarstymą, sąmoningai klaidindama pareiškėją, tikindama, kad neva pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimas toliau negali būti svarstomas, o pareiškėjo teisinės padėties apsunkinimas pagal naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas yra teisėtas. Nusikalstamų veikų, už kurių padarymą pareiškėjas atlieka bausmę, įvykdymo metu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BVK 157 straipsnio redakcija, pagal kurią teisė į lygtinio paleidimo svarstymą atsiranda atlikus 1/3 bausmės, ir šią teisę pareiškėjas įgijo nuo 2011 m. vasario 6 d., t. y. anksčiau, nei buvo paskelbtas naujos redakcijos BVK 157 straipsnis.

Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, keisdamas BVK 157 straipsnį, negalėjo paneigti ir nepaneigė tų asmenų, kurie nusikalstamas veikas įvykdė iki 2011 m. gruodžio 22 d., t. y. iki paskelbiant naujos redakcijos BVK 157 straipsnį, teisių. Sprendžiant minėtų asmenų lygtinio paleidimo klausimą privalo būti taikomos senosios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatos, o naujosios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatos, sunkinančios asmens teisinę padėtį, negali būti taikomos.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3253 punktas ne tik nustato pareigą įkalinimo įstaigos administracijai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo parengti socialinio tyrimo išvadą ir pateikti ją kartu su nuteistojo prašymu Lygtinio paleidimo komisijai (toliau – ir Komisija), bet ir įtvirtina nuteistojo teisę, kad socialinio tyrimo išvada būtų parengta ir nuteistojo prašymas kartu su socialinio tyrimo išvada ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo būtų pateiktas Komisijai. Tačiau Vilniaus pataisos namų administracija neteisėtai atsisakė vykdyti Taisyklių 3253 punkte nustatytą pareigą, taip pažeisdama pareiškėjo teisę į prašymo svarstymą Komisijoje. Nepaisant to, kad dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo jau 2 kartus buvo kreiptasi į teismą vadovaujantis senosios redakcijos BVK 157 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjo teisė į lygtinio paleidimo klausimo svarstymą jau buvo pripažinta, ir to, kad pareigūnams buvo pateikiami galiojantys teismų suformuoti teisės aiškinimo precedentai analogiškose bylose, Vilniaus pataisos namų pareigūnai nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. atkakliai vengė atlikti savo pareigą, nustatytą Taisyklių 3253 punkte.

Pareiškėjas paaiškino, kad į jo 2010 m. spalio 3 d. prašymą (reg. Nr. 29-1-297(3)) ir 2013 m. lapkričio 18 d. prašymą (reg. Nr. 29-707(1)) buvo atsakyta formaliai, o Taisyklių 3253 punkte įtvirtinta įkalinimo įstaigos administracijos pareiga (per 10 kalendorinių dienų perduoti pareiškėjo prašymą ir socialinio tyrimo išvadą Komisijai) nebuvo atlikta. Į pareiškėjo 2014 m. balandžio 18 d. prašymą (reg. Nr. 29-199(1)) buvo įžūliai atsakyta, kad prašymas nebus nagrinėjamas.

Teisės aktuose nustatytos pareigos nevykdymas yra neteisėta veika, o tokia veika padarytas pareiškėjo teisių pažeidimas yra deliktas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 str. 4 d.). Teisės aktuose yra nustatyta Departamento direktoriaus pareiga panaikinti neteisėtus sprendimus ir užkardyti neteisėtus veiksmus, o pareiškėjas turi teisę gyventi teisinėje valstybėje, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnis nustato, kad pareiškėjas turi teisę pasinaudoti efektyvia teisinės gynybos priemone valstybės institucijoje, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimą padarė einantys oficialias pareigas asmenys. Pareiškėjo teigimu, šios pareiškėjo teisės pažeidimą Departamento administracija padarė 2 kartus: dėl pareiškėjo skundų priimdama 2012 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 2S-5667 ir 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 2S-332. Pareiškėjo teisės pasinaudoti efektyvia teisinės gynybos priemone valstybės institucijoje pažeidimas yra deliktas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo subjektinės teisės, įtvirtintos Taisyklių 3253 punkte, kad jo 2012 m. spalio 3 d. prašymas (reg. Nr. 29-1-297(3)), 2013 m. lapkričio 18 d. prašymas (reg. Nr. 29-707(1)), 2014 m. balandžio 18 d. prašymas (reg. Nr. 29-199(1)) kartu su socialinio tyrimo išvada būtų pateikti Komisijai, pažeidimu pareiškėjui padaryta neturtinė ir turtinė žala. Turtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su piktybišku Vilniaus pataisos namų administracijos pareigos aprūpinti pareiškėją darbinėmis pajamomis nevykdymu. Kadangi pareiškėjas turi darbo garantijas, turtinė žala nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. vertintina negauto užmokesčio, kuris pareiškėjui numatytas darbo garantijoje, dydžiu, t. y. 5 000 Lt x 23 mėnesiai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo subjektinės teisės, įtvirtintos Konvencijos 13 straipsnyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, kad jo skundai Departamentui būtų teisingai ir nešališkai išnagrinėti, o neteisėti Vilniaus pataisos namų administracijos sprendimai būtų panaikinti ir neteisėtos Vilniaus pataisos namų administracijos veikos būtų užkardytos, pažeidimu pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Pareigūnų pareiškimai, kad galiojančiais teisės aiškinimo precedentais nebus vadovaujamasi, kad Lietuvos Respublikoje negalioja bendrasis teisės principas lex retro non agit, be jokios abejonės yra neteisėtas veikimas, todėl yra pakankamas pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad neteisėti pareigūnų veiksmai ir neveikimas pažeidė ne tik įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose įtvirtintas pareiškėjo teises, tačiau ir tarptautinėse Lietuvos Respublikos sutartyse įtvirtintas žmogaus teises, ir netgi konstitucinę pareiškėjo teisę gyventi teisinėje valstybėje. Pareiškėjo teigimu, šie jo teisių pažeidimai yra akivaizdūs deliktai, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjui padarytą žalą. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą ir šiuo pažeidimu padaryta didžiulė neturtinė žala, o tarp neteisėto valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo ir pareiškėjui padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Departamento raštais pareiškėjui buvo paaiškinta, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus pataisos namų atsakymus, kadangi pareiškėjui negali būti taikomos BVK 157 straipsnio normos, galiojusios iki 2012 m. liepos 1 d. Pareiškėjas buvo informuotas, kad BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančias BVK nuostatas, o švelninančio įstatymo galiojimo atgal taisyklė bausmių vykdymo teisėje negalioja. Todėl pareiškėjas gali būti paleistas iš pataisos įstaigos faktiškai atlikęs 2/3, o ne 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės (BVK 157 str. 2 d. 3 p.). Departamento teigimu, pareiškėjui negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas, kadangi jis nebuvo atlikęs minimalios laisvės atėmimo bausmės dalies, t. y. pagal galiojantį BVK 157 straipsnį lygtinis paleidimas pareiškėjui galėjo būti taikomas nuo 2014 m. spalio 6 d. Kadangi pareiškėjas faktiškai nebuvo atlikęs minimalios laisvės atėmimo bausmės dalies, pataisos įstaigos administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su prašymu nagrinėti Komisijai; Komisijai perduodami tik tų nuteistųjų prašymai, kuriems lygtinis paleidimas galimas pagal galiojančius teisės aktus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl tariamai neteisėtų Departamento raštų, tačiau Departamento sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų, juose nurodyta apskundimo tvarka, šie sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad visi Vilniaus pataisos namų raštai yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentai, atsakantys į pareiškėjo prašymus, o ne individualūs administraciniai aktai, todėl jie patys savaime nesukelia nuteistajam teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namų atsakymai pareiškėjui pateikti raštu, nepažeidžiant nustatytų teisės aktuose terminų, pateikta nuteistajam informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi.

Atsakovo teigimu, bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas nustato BVK, kurio normos galioja bausmės vykdymo metu, nes galiojančio BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Taikyti nuteistiesiems iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusias BVK nuostatas, susijusias su lygtinio paleidimo taikymu, nėra teisinės galimybės, nes lygtinio paleidimo procesas, galiojęs iki 2012 m. liepos 1 d., jau nėra taikomas. Nors vieningos praktikos dėl BVK teisės normų taikymo nėra, tačiau, atsakovo nuomone, taikyti nuteistiesiems anksčiau galiojusias BVK nuostatas pagal galiojančią lygtinio paleidimo tvarką nėra teisiškai pagrįsta ir įmanoma, be to, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė.

Atsakovas pažymėjo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kadangi Vilniaus pataisos namų atsakymai pareiškėjui yra teisėti ir pagrįsti, nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos, t. y. Vilniaus pataisos namų, ar pareigūnų veikos neteisėtumo (neteisėtų veiksmų) kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo L. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, susidarė dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų ir raštų, susijusių su pareiškėjo prašymų dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos BVK 157 straipsnyje nustatytais pagrindais, nagrinėjimu, taip pat dėl Departamento pareigūnų veiksmų ir priimtų sprendimų nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl minėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų. Vilniaus pataisos namų administracija, atsakydama į pareiškėjo 2012 m. spalio 3 d. prašymą Nr. 29-1-297(3) taikyti jam senosios redakcijos BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, 2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. 42-1-637 „Dėl senosios redakcijos 157 straipsnio taikymo“ paaiškino, kad bausmių vykdyme galioja tas įstatymas, kuris galioja vykdymo metu, nepriklausomai nuo to, kada prasidėjo bausmės vykdymas, ar kuris įstatymas švelnesnis. Nesutikdamas su minėtu Vilniaus pataisos namų raštu, pareiškėjas pateikė skundą Departamento direktoriui. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, 2012 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 2S-5667 „Dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų“ informavo pareiškėją, kad nepriklausomai nuo pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo laiko, nuo turimų vaikų skaičiaus, lygtinis paleidimas gali būti taikomas tik pagal galiojančias BVK nuostatas, taip pat nurodė, kad nei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nei įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją taikyti pareiškėjui lygtinį paleidimą vadovaujantis iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusiais reikalavimais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 18 d. Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikė prašymą pristatyti jį teismui dėl lygtinio paleidimo pagal senosios redakcijos BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tačiau Vilniaus pataisos namai 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. V2-656(1) „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, kad nors BVK 3 straipsnio 3 dalis nustato, jog bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo padėtį numatantis įstatymas, tačiau šiuo atveju nėra jokio kito galiojančio teisės akto, kuris nustatytų kitas, t. y. švelnesnes negu nustatytos BVK, sąlygas, todėl nesant įstatymų kolizijos taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu, o pareiškėjo atveju lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką nustato galiojanti BVK redakcija. Pareiškėjas pateikė Departamentui skundą dėl minėto Vilniaus pataisos namų rašto, į kurį atsakydamas, Departamentas 2014 m. sausio 16 d. raštu Nr. 2S-332 „Dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų“ nurodė, kad Departamentas palaiko Vilniaus pataisos namų administracijos poziciją, jog pareiškėjui taikomas lygtinis paleidimas pagal galiojančias BVK normas.

Pareiškėjas su 2014 m. balandžio 18 d. prašymu Nr. 29-199(1) „Dėl lygtinio paleidimo“ kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, nurodydamas, kad naujosios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatos pareiškėjui negali būti taikomos, kadangi jos sunkina pareiškėjo teisinę padėtį. Vilniaus pataisos namai, atsakydami į minėtą pareiškėjo prašymą, 2014 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 42-522(1) „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, kad Komisija gavo analogiško turinio pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. prašymą, į kurį buvo išsamiai atsakyta Vilniaus pataisos namų 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. V2-656(1) „Dėl prašymo“, todėl pakartotinai į prašymą nebus atsakoma. Komisija 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarime Nr. 59-241 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo nuteistajam“ pažymėjo, kad teismų praktikoje yra susidariusi situacija, jog tiek apylinkės, tiek apygardos teismai skirtingai aiškina bausmių vykdymą reglamentuojančių įstatymų galiojimą laike. Kadangi bylos dėl lygtinio paleidimo kasacine tvarka neskundžiamos, nusistovėjusios praktikos dėl BVK teisės normų nėra, todėl buvo nurodyta, kad pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimas, jei jis nustatyta tvarka pateiks prašymą, bus svarstomas Komisijoje vadovaujantis BVK 157 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2012 m. liepos 1 d.

Nors pareiškėjo skunde nurodytų Vilniaus pataisos namų pareigūnų ir Departamento raštų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau, teismo vertinimu, šioje byloje būtina nustatyti, ar Vilniaus pataisos namų pareigūnai, nurodytais raštais atsisakydami teikti pareiškėją Komisijai svarstyti dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjo teiktus skundus dėl tokių Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, atliko neteisėtus veiksmus ir ar dėl to pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Vilniaus pataisos namų administracijos 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 42-656(1), kuriuo atsisakyta teikti jį svarstyti dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų, ir įpareigojo Komisiją svarstyti klausimą dėl pareiškėjo prašymo paleisti jį lygtinai iš pataisos įstaigos. Minėtoje nutartyje, kuri yra įsiteisėjusi, Vilniaus miesto apylinkės teismas, be kita ko, pažymėjo, kad BVK yra baudžiamasis įstatymas, nuo 2004 m. liepos 8 d. iki 2012 m. liepos 1 d. galiojo BVK 157 straipsnio redakcija, kurioje buvo numatyta, kad gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia), – kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o nuo 2012 m. liepos 1 d. panaikinta, kad gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia). Nutartyje konstatuota, kad naujoji BVK 157 straipsnio redakcija sunkina nuteistojo teisinę padėtį, kad pareiškėjas nuteistas Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu ir bausmę atlieka nuo 2007 m. birželio 6 d., t. y. jis nuteistas ir bausmę atlikinėjo galiojant BVK 157 straipsnio redakcijai, kuria gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia). Nutartyje padaryta išvada, kad nuteistajam teismas negalėjo taikyti naujojo įstatymo, kuris jo teisinę padėtį sunkina ir neturi grįžtamosios galios, ir toks teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką.

Teismas konstatavo, kad vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą byloje Nr. TS-118-818/2014, pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Vilniaus pataisos namų buvo perduotas svarstyti Komisijai, kuri jį apsvarsčiusi priėmė 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 59-241 (toliau – ir Nutarimas Nr. 59-241), kuriuo nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK (galiojusio iki 2012 m. liepos 1 d.) 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, motyvuodama tuo, kad, vadovaujantis BVK 3 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė, o įstatymų leidėjui sugriežtinus lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas, jokios kolizijos bausmių vykdymo įstatymuose šiuo atveju nėra ir, sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą taikomas šio klausimo nagrinėjimo metu galiojantis įstatymas. Komisija Nutarime Nr. 59-241, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimas, jei jis nustatyta tvarka pateiks prašymą, gali būti svarstomas Komisijoje vadovaujantis BVK 157 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2012 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas Nutarimą Nr. 59-241 apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. spalio 24 d. nutartimi byloje Nr. TS-156-754/2014 pareiškėjo skundą atmetė, ir, be kita ko, konstatavo, kad BVK yra proceso teisės normas reglamentuojantis įstatymas ir jo nuostatos atgal negalioja; įstatymų leidėjui pakeitus BVK 157 straipsnio nuostatas ir jas sugriežtinus, pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 15 d. neatitiko įstatymo numatytų lygtinio paleidimo pagrindo ir sąlygų, todėl Komisija jo lygtinio paleidimo klausimo nesvarstė; vadovaujantis BVK 3 straipsnio 1 dalimi bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus ir galiojant tik vienam lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas reglamentuojančiam įstatymui, įstatymų kolizijos nėra, todėl, esant galiojančiam bausmių vykdymo reglamentavimui, pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 15 d. negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, kadangi jis siekė būti paleistas lygtinai atlikus 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės; suėjus 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės pareiškėjas gali pateikti Komisijai prašymą svarstyti jo lygtinio paleidimo klausimą pagal galiojančią įstatymo redakciją.

Komisija, remdamasi 2014 m. gruodžio 11 d. posėdžio protokolu Nr. 58-77 bei vadovaudamasi BVK 164 straipsnio 2 dalimi, apsvarsčiusi nuteistojo prašymą lygtinai paleisti jį iš pataisos įstaigos, socialinio tyrimo išvadą, įvertinusi nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, jam taikytas socialinės reabilitacijos priemones bei jų įvykdymo rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką, nustatytą pagal OASys metodiką, kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sprendimui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo tikslingumo, 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 59-324 (toliau – Nutarimas Nr. 59-324) nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi, priimtoje byloje Nr. TS-12-891/2015, pareiškėjo skundo dėl Nutarimo Nr. 59-324 netenkino. Šioje nutartyje Vilniaus miesto apylinkės teismas, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas atitinka formaliuosius lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos kriterijus, tačiau, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, sprendė, kad dar nėra galimybės pareiškėją taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, nuteistojo lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos dar neužtikrintų bausmės tikslų realizavimo bei teisingumo principo įgyvendinimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 23 d. galutine ir neskundžiama nutartimi, priimta byloje Nr. 1S-181-365/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį paliko galioti.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusios naujosios redakcijos BVK 157 straipsnio taikymo teismų praktika nėra vieninga, todėl Vilniaus pataisos namų ir Departamento pateiktas šios nuostatos aiškinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Teismo vertinimu, neteisėtais nelaikytini ir šių institucijų pareigūnų veiksmai pareiškėjui išaiškinant jo prašymo teikti jį svarstyti dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų pateikimo metu galiojusios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatas ir jų taikymą.

Teismas nenustatė, kad nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl lygtinio paleidimo pareigūnai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nebūtų įvykdę jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba būtų veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas konstatavo, kad sprendžiant dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ypač svarbu tai, kad vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Vilniaus pataisos namų buvo perduotas svarstyti Komisijai, kuri Nutarimu Nr. 59-241 nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi šį nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjui lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punktą netaikytas ir Nutarimu Nr. 59-324, kurio teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusi 2015 m. sausio 16 d. nutartis.

Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl to, jog pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo Komisijai buvo perduotas svarstyti tik vykdant įsiteisėjusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala. Teismas sprendė, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai nėra esminiai, todėl dėl jų nepasisakė.

III. Pareiškėjas L. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teismų praktika dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusios naujosios redakcijos BVK 157 straipsnio taikymo nėra vieninga, todėl Vilniaus pataisos namų ir Departamento pateiktas šios nuostatos aiškinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Pareiškėjas nurodo, kad įsiteisėjusi teismo nutartis yra visiems privaloma, o joje nustatyti teisiniai santykiai turi prejudicinę reikšmę, t. y. negali būti ginčijami. Todėl atsakovo atstovams nėra suteiktos teisės kvestionuoti teismo sprendimą. Pareiškėjo nuomone, negalima nepaisyti įsiteisėjusio sprendimo net dėl pasikeitusios teismų praktikos.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados iš esmės paneigia teismo sprendimo privalomumo principą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis byloje Nr. TS-118-818/2014 yra galiojanti, tačiau Vilniaus pataisos namų administracija sąmoningai ignoravo minėtame teismo sprendime pateiktus teisės aiškinimus, o Departamentas nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų įgyvendinti teismo sprendimai, aktyviais veiksmais sudarė sąlygas, kurioms esant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis byloje Nr. TS-118-818/2014 nevykdoma.

Pareiškėjo nuomone, pareigūnai įvykdė nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, o neteisėtais veiksmais neabejotinai yra daroma žala ne tik asmeniui, bet ir valstybės teisinei sistemai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo grubiai pažeista jo teisė į teisingą teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui L. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Departamento. Pareiškėjas žalą kildina iš to, kad Vilniaus pataisos namai ir Departamentas, spręsdami su pareiškėjo lygtinio paleidimo procedūra susijusius klausimus, 2012–2014 metais atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde kaltina pareigūnus nusikalstamų veikų padarymu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami ir vertinami pareigūnų veiksmai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, nes nagrinėjama administracinė byla, kurioje teisiškai svarbios ir reikšmingos yra tik aplinkybės, susijusios su tuo, ar valstybės institucijos (pareigūnai) atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaip jie suprantami pagal CK 6.271 straipsnį, ir ar pareiškėjui dėl to buvo padaryta jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus pataisos namų administracija nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. neteisėtai atsisakė realizuoti pareiškėjo teisę į lygtinio paleidimo klausimo svarstymą, t. y. atsisakė vykdyti Taisyklių 3253 punkte nustatytą pareigą per 10 darbo dienų nuo Taisyklių 3251 punkte nurodyto prašymo priėmimo pateikti jį ir socialinio tyrimo išvadą Komisijai. Pareiškėjo nuomone, tokiu neveikimu Vilniaus pataisos namų administracija pažeidė pareiškėjo teisę į prašymo svarstymą Komisijoje. Pareiškėjo teigimu, jam kreipusis į Vilniaus pataisos namus ir Departamentą, jo prašymai (skundai) nebuvo teisingai ir nešališkai išnagrinėti. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekė, kad klausimas dėl jo lygtinio paleidimo būtų svarstomas senosios, o ne nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojančios BVK 157 straipsnio redakcijos nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą ir kuriomis buvo grindžiami pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė, kad nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl lygtinio paleidimo pareigūnai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nebūtų įvykdę jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba būtų veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir būtų padarę pareiškėjui jo nurodomą turtinę bei neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis buvo įvykdyta ir pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Vilniaus pataisos namų buvo perduotas svarstyti Komisijai, tačiau Komisija Nutarimu Nr. 59-241 ir Nutarimu Nr. 59-324 nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, o bendrosios kompetencijos teismai minėtus Komisijos nutarimus pripažino teisėtais ir pagrįstais. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados iš esmės paneigia teismo sprendimo privalomumo principą. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis, priimta byloje Nr. TS-118-818/2014, yra galiojanti, tačiau Vilniaus pataisos namų administracija sąmoningai ignoravo šioje nutartyje pateiktus teisės aiškinimus, o Departamentas nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų įgyvendinti teismo sprendimai, aktyviais veiksmais sudarė sąlygas, kurioms esant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis, priimta byloje Nr. TS-118-818/2014, nevykdoma.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja BVK normos, o ginčai, susiję su lygtiniu paleidimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų yra reglamentuotas BVK septintajame skirsnyje (157–164 str.), o Taisyklių L skyriuje nustatyti asmenų paleidimo iš pataisos įstaigų ypatumai. Iš aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad nei Vilniaus pataisos namams, nei Departamentui nėra suteikta kompetencija iš esmės spręsti klausimą dėl asmens lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos; nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (BVK 157 str. 4 d.). Taigi pataisos įstaigos pareigos šioje srityje yra labai ribotos, t. y. pataisos įstaigos administracijai yra pateikiami prašymai lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos (Taisyklių 3251 p.), o pataisos įstaiga per 10 darbo dienų nuo šių Taisyklių 3251 punkte nurodyto prašymo priėmimo pateikia jį ir socialinio tyrimo išvadą Komisijai (Taisyklių 3253 p.). Departamentas šioje procedūroje dalyvauja, jeigu asmuo pagal BVK 183 straipsnio nuostatas pateikia Departamento direktoriui skundą dėl bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmų ir sprendimų, kuris turi išnagrinėti tokį skundą.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2012–2014 metais teikė Vilniaus pataisos namų administracijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus pataisos namų atsakymai į pareiškėjo prašymus ir išnagrinėjus pareiškėjo skundus Departamento priimti sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau su minėtuose raštuose pateikta atsakovo atstovų pozicija pareiškėjas nesutinka ir iš to kildina tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aprašė susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, su kurios vertinimu pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat išsamiai įvertino skunde nurodytų Vilniaus pataisos namų ir Departamento raštų, su kurių priėmimu pareiškėjas sieja žalos atsiradimą, turinį ir reikšmę minėtoms institucijoms vykdant pareigas, susijusias su pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimo svarstymu. Teisėjų kolegija šioje nutartyje nekartoja visų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pateiktų vertinimų.

Teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis byloje Nr. TS-118-818/2014 yra neįvykdyta, neatitinka tikrovės.

Minėta nutartimi Komisija buvo įpareigota svarstyti pareiškėjo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos (b. l. 68–70). Vykdydama šią nutartį, Vilniaus pataisos namų administracija pateikė Komisijai medžiagą klausimui dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo spręsti; Komisija 2014 m. rugsėjo 11 d. posėdyje apsvarstė pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą ir priėmė Nutarimą Nr. 59-241 (b. l. 15–17). Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismas nebuvo įpareigojęs Komisijos pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimą išspręsti tam tikru konkrečiu būdu, o Nutarimo Nr. 59-241 priėmimas būtent ir reiškia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. TS-118-818/2014, suformuotas įpareigojimas Komisijai yra įvykdytas. Tai, kad Komisija, priimdama Nutarimą Nr. 59-241, nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties, priimtos byloje Nr. TS-118-818/2014, motyvuojamojoje dalyje pateiktais teisės normų išaiškinimais ir padaryta išvada, kad Komisija turėjo taikyti iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusią BVK 157 straipsnio redakciją ir pristatyti pareiškėją svarstyti dėl lygtinio paleidimo, nereiškia, kad Komisija neįvykdė teismo įpareigojimo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Komisija, priimdama Nutarimą Nr. 59-241, laikėsi kitokios teisinės pozicijos, nei buvo nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje, t. y. dar kartą apsvarsčiusi susidariusią situaciją, Komisija nustatė, jog įstatymo leidėjas sugriežtino lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas, todėl sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą taikomas šio klausimo nagrinėjimo metu galiojantis įstatymas, t. y. BVK 157 straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.

Pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje nustatė, kad pareiškėjas ginčijo Nutarimą Nr. 59-241 bendrosios kompetencijos teisme, tačiau jo skundas buvo atmestas. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta byloje Nr. TS-156-754/2014, išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Nutarimo Nr. 59-241 teisėtumo ir pagrįstumo, buvo konstatuota, jog Nutarimas Nr. 59-241 yra teisėtas ir pagrįstas, nes Komisija, priimdama šį nutarimą, teisingai taikė teisės normas, iš jų ir BVK 157 straipsnio redakciją, galiojančią nuo 2012 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentai, susiję su Komisijos veiksmais, nevykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties, priimtos byloje Nr. TS-118-818/2014, jau buvo pateikti minėtoje byloje Nr. TS-156-754/2014. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties, priimtos byloje Nr. TS-156-754/2014, matyti, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi Komisija buvo įpareigota svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo pagal senosios redakcijos BVK 157 straipsnį, tačiau Komisija pareiškė, kad nutarties nevykdys, o tai vertintina kaip baudžiamasis nusižengimas ir kriminalinis nusikaltimas, Nutarimas Nr. 59-241 neteisėtas ir prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui ir t. t. Šie pareiškėjo argumentai buvo išnagrinėti ir nebuvo pripažinti pagrįstais. Priešingai, Komisijos pozicija dėl BVK 157 straipsnio naujos redakcijos taikymo iš naujo nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pripažinta teisėta ir pagrįsta bei atitinkanti įstatymų reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje vėl nurodo tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, darytina išvada, jog pareiškėjas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties, priimtos byloje Nr. TS-156-754/2014, išvadomis ir jas ginčija, tačiau akcentuotina, kad administraciniai teismai neturi įgalinimų peržiūrėti ir tikrinti bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15–20 str.). Įvertinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. TS-156-754/2014, nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su Komisijos veiksmais (neveikimu), priimant Nutarimą Nr. 59-241, darytina išvada, kad šioje administracinėje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas, o Komisija atliko neteisėtus veiksmus, kuriais pareiškėjui buvo padaryta jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala.

Kaip jau buvo minėta, tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi byloje Nr. TS-118-818/2014 panaikino Vilniaus pataisos namų administracijos 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 42-656(1), su kurio priėmimu pareiškėjas sieja žalos atsiradimą, pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl to, jog pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo Komisijai buvo perduotas svarstyti tik vykdant įsiteisėjusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala. Kaip minėta, po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties priėmimo pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas, tačiau klausimo išsprendimo rezultatas jam nebuvo palankus. Pagal bylos duomenis nėra jokio pagrindo manyti, kad jeigu pareiškėjo prašymas būtų nagrinėjamas anksčiau, pareiškėjas būtų pasiekęs norimą rezultatą, t. y. būtų lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė turtinės ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl pareiškėjo šioje byloje nurodomų aplinkybių atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei negali kilti, nes nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė