2020-06-17 Nr. AB-12249-3-61-3-01020-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2825-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01020-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 44.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. B. (buvusi pavardė B.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (SK-207) SPR-25 „Dėl publikacijose „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (www.alfa.lt, 2018-08-09), „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (www.tv3.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) dalį, kuria Inspektorius pripažino L. B. skundą dėl publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) iš dalies pagrįstu, įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ginčo publikacijoje ir pareikalavo pažeidimą pašalinti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Inspektorius Sprendime konstatavo, jog informacija, kad L. B. yra įtariama nusikaltimų padarymu, tenkina viešąjį interesą. Tačiau Inspektorius dirbtinai atskyrė teiginius apie L. B. pareikštus įtarimus nuo kelių teiginių, kuriuose cituojama nuo L. B. galbūt nukentėjusi moteris, kuri sąžiningai kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kurios pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Portale www.delfi.lt paskelbtas straipsnis prasideda sakiniu „Žinoma vizažistė, grožio salono „Studio LB“ savininkė L. B. atsidūrė teisėsaugos akiratyje – moteriai pareikšti įtarimai dėl vagysčių ir sukčiavimo“, o baigiasi sakiniu „Delfi bandė susisiekti su vagystėmis ir sukčiavimu įtariama L. B., tačiau nesėkmingai – moters telefonas išjungtas“. Straipsnyje vienareikšmiškai nurodoma, kad L. B. pareikšti įtarimai, kad ji įtariama padariusi tam tikrus nusikaltimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) išaiškino, kad publikaciją reikia vertinti kaip visumą, atsižvelgiant į jos kontekstą ir ryšį su viešojo intereso klausimu. Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje reikalaujama vertinti straipsnį kaip visumą. Straipsnyje nėra skleidžiamos kategoriškos žinios, kad L. B. tikrai padarė nusikaltimus.

2.2. Inspektorius, atlikdamas tyrimą, nerinko informacijos ir nesurinko pakankamai faktinių duomenų skundui išnagrinėti, nors ginčo straipsnyje aiškiai įvardytas vienas iš informacijos šaltinių – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) poskyrio specialistas P. R. Inspektorius iki sprendimo priėmimo privalėjo surinkti visą prieinamą informaciją, ypač iš policijos ir prokuratūros. Pasitvirtinę ir toliau tiriami įtarimai negali būti laikomi neatitinkančiais tikrovės. Inspektorius L. B. skundą dėl garbės ir orumo pažeminimo klaidingai sutapatino su skundu dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

2.3. Inspektorius aiškiai klaidingai išsprendė viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Delfi“ atleidimo nuo redakcinės atsakomybės klausimą. Inspektorius konstatavo: „Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) ... aiškiai išskyrė, jog pareiškėjos ginčijamus teiginius išsakė ne publikacijos autorius, o su pareiškėja galimai susijęs (nukentėjęs) asmuo“. Taigi akivaizdu, kad ginčo teiginiai yra ne žurnalisto, o straipsnyje tiksliai apibrėžto („galimai nuo L. B. nukentėjusi moteris, kurios tapatybė redakcijai yra žinoma“; dirbo salone, kurio šeimininkė L. B.; bendras nuostolis siekia 31 000 Eur), bet neįvardyto asmens. Tačiau Inspektorius manė, kad redakcinė atsakomybė viešosios informacijos rengėjams taikoma, nes jie „neįvardijo konkretaus asmens“. Tokia Inspektoriaus klaidinga išvada neišplaukia iš VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nekelia abejonių, kad L. B. pažįsta ir tiksliai žino savo buvusią darbuotoją, kuri bendravo su žiniasklaida. To ji neneigė ir savo skunde Inspektoriui. Taigi L. B. be jokių kliūčių gali ginti savo teises, jeigu mano, kad minėta moteris tas teises pažeidė. Tokioje situacijoje nėra reikšminga, kad minėtos moters vardas ir pavardė, žinomi L. B., nebuvo paviešinti. Remiantis EŽTT praktika, žurnalistų baudimas už pareiškimų, kuriuos padarė kiti asmenys (pavyzdžiui, interviu metu), skleidimą rimtai apribotų žiniasklaidos vaidmenį diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais, todėl toks baudimas negalimas, nebent tam būtų ypatingai svarbios priežastys. Pareiškėjas turėjo pagrindą pasitikėti kaip šaltiniu ne tik Vilniaus AVPK poskyrio specialistu P. R., bet ir galbūt nuo L. B. veikos nukentėjusia moterimi, kuri kreipėsi į kompetentingą instituciją, pagal kurios pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš L. B. ir kuri davė detalų interviu.

2.4. EŽTT Didžioji kolegija nuosekliai išaiškina, kad ypatingos apsaugos savo teisei į privatų gyvenimą gali reikalauti privatus individas, nežinomas visuomenei. Nors L. B. nėra viešasis asmuo, ji nėra ir „privatus asmuo, nežinomas visuomenei“. L. B. žinomumas reikšmingai visuomenės daliai nekelia abejonių. Taigi nepriklausomai nuo to, ar konkretus asmuo pripažintas viešuoju asmeniu, draudžiama riboti visuomenės prieigą prie informacijos viešojo intereso klausimu. Tuo metu įtarimai L. B., kad ji galbūt vogė iš savo klienčių ir darbuotojų, yra viešosios teisės sritis ir pagrįstai domina visuomenę. L. B. skundas yra nesusijęs su teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais, todėl VIĮ 14 straipsnis negalėjo būti pažeistas. Visos fotografijos padarytos viešoje vietoje viešų renginių metu, akivaizdžiai pozuojant fotografuojamiems asmenims. Ginčo straipsnis ir jį iliustruojančios nuotraukos paskelbtos ginant viešąjį interesą.

3. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), privalo užtikrinti, jog skelbiamoje informacijoje būtų gerbiamos visų asmenų (net ir įtariamų ar nuteistų) teisės ir interesai. Nors publikacijoje skelbiama informacija apie trečiajam suinteresuotam asmeniui pareikštus įtarimus, tačiau joje vienareikšmiškai konstatuojama, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė nusikalstamas veikas. Viešąjį interesą sudaro informacijos apie pareikštus įtarimus paskelbimas, bet ne kategoriškas konstatavimas apie padarytas teisei priešingas veikas, kai asmens atžvilgiu nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Vadovaujantis pareiškėjo logika, tik visa publikacija galėtų pažeisti asmens garbę ir orumą, o ne konkretus jos teiginiai. Tokia situacija nebūtų nei proporcinga, nei adekvati trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu.

3.2. Inspekcija Sprendime nevertino nei trečiojo suinteresuoto asmens baudžiamosios atsakomybės klausimo, nei galimos įtakos nešališkam teismo procesui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skelbė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė teisei priešingas veikas dar tik pačioje pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Jokių duomenų, jog pareiškėjas skelbė tikrovę atitinkančią informaciją, paaiškinimuose Inspektoriui ir skunde teismui nebuvo pateikta. Tokių duomenų negali būti, kol nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu. Atsakovas negali ištirti ir nustatyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė / nepadarė nusikalstamas veikas, apie kurių kategorišką įvykdymą skelbė pareiškėjas. Tai nustatyti gali tik teismas.

3.3. Publikacijoje buvo skelbiama itin neigiama informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo tam tikrą laiką atliko aktyvius veiksmus, kurie prieštarauja teisės normoms, todėl privalėjo itin atidžiai patikrinti skleidžiamą informaciją, tačiau pareiškėjui informaciją teikė ne oficialus šaltinis. Pareiškėjas skunde teismui painioja viešąjį interesą sudarančią informaciją (trečiojo suinteresuoto asmens vardą, pavardę ir jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas) ir faktus (trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą, nuotrauką), kurie tenkina tik visuomenės smalsumą. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo yra visuomenei žinomas, tačiau dėl to jo teisė ginti savo privatumą negali būti panaikinta.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. (buvusi pavardė B.) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog vertinant ginčo straipsnį kaip visumą turėjo būti laikoma, jog straipsnyje nėra skleidžiamos kategoriškos žinios, kad L. B. tikrai padarė nusikaltimus. Publikacijoje vartojami žodžiai „vogė“, „ištuštino“. Trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra priimtas ir įsiteisėjęs joks apkaltinamasis nuosprendis. Šiai dienai ikiteisminiame tyrime nėra surašytas kaltinamasis aktas, byla nėra perduota į teismą, kas gali suponuoti išvadą, kad galbūt nėra pakankamai duomenų pareikštiems įtarimams pagrįsti, ir tyrimas bus nutrauktas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pažymėjo, jog iš oficialaus šaltinio – Vilniaus AVPK poskyrio specialisto – viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) negavo jokios informacijos, dėl kokių konkrečių veiksmų yra pareikšti įtarimai L. B., už kokį laikotarpį, kokia apimtimi, koks konkretus asmuo pateikė pareiškimą, todėl neturėjo pagrindo spręsti, ar nenurodytas šaltinis sako tiesą, ir šių duomenų skelbti kaip konstatuojamojo pobūdžio žinių. Pažymėjo, kad be jos sutikimo nebuvo pagrindo naudoti jos nuotraukas. Nuotraukų paskelbimo tikslas galbūt buvo padidinti publikacijos skaitomumą, siekiant privačių viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), o ne viešų tikslų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. dėl pareiškėjo portale paskelbtos publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) (toliau – ir Publikacija) kreipėsi į pareiškėją dėl publikacijoje pateiktos informacijos bei naudojamų trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukų. Pareiškėjas pateikė trečiajam suinteresuotam asmeniui atsakymus, kuriuose iš esmės nurodė, kad nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens pateikta pozicija. L. B. pateikė skundą dėl paskelbtų publikacijų „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L.

B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (www.alfa.lt, 2018-08-09), „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (www.tv3.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos“, kuriame, be kita ko, nurodė, kad UAB „Delfi“ pateikė nepagrįstą informaciją, kuri žeidžia jos garbę ir orumą.

L. B. nurodė, kad publikacijose buvo viešinamos nuotraukos, kurios buvo naudojamos be jos sutikimo, prašė įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie nustatytus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti bei reikalavo sudaryti galimybę paneigti paviešintą informaciją. Pareiškėjas su skundu nesutiko ir prašė jį pripažinti nepagrįstu. Inspektorius Sprendimu nusprendė pripažinti L. B. skundą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.

Inspektorius Sprendimu taip pat nusprendė įspėti UAB „Delfi“ dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir reikalauti pašalinti pažeidimą. Pareiškėjas su nustatytais pažeidimais nesutiko, teigė, kad Publikacijoje pateikė informaciją, remdamasi Vilniaus AVPK poskyrio specialisto P. R. komentaru bei pareiškėjui žinomo asmens, kuris pageidavo neatskleisti jo tapatybės, komentaru. Pareiškėjas skunde iš esmės teigė, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl tokios informacijos pateikimas atitiko viešąjį interesą, o trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo panaudojimas atitiko VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi VIĮ 3 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 19 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 11 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Teismas, sistemiškai įvertinęs teisinį reguliavimą, priėjo prie išvados, kad pagal VIĮ yra draudžiama be asmens sutikimo viešinti jo atvaizdą, informacijos skleidėjas įpareigojamas rengiant ir platinant viešąją informaciją užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Pagal VIĮ, draudžiamas dezinformacijos skleidimas, taip pat informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt.

8. Teismas, įvertinęs Publikacijos turinį, pažymėjo, kad joje yra pateikta informacija apie tai, kad L. B. buvo sulaikyta, jai pareikšti įtarimai dėl vagysčių ir sukčiavimo. Publikacijoje pateikiamas Vilniaus AVPK poskyrio specialisto P. R. komentaras, kad šiuo metu trečiasis suinteresuotas asmuo yra sulaikytas ir yra sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės skyrimo. Vilniaus AVPK poskyrio specialisto P. R. komentare taip pat nurodoma, kad trečiojo suinteresuoto asmens buvo ieškoma dėl sukčiavimo ir vagysčių bei galbūt dėl kitų nusikalstamų veikų. Pareiškėjo Publikacijoje taip pat pateikta informacija, gauta iš anoniminio šaltinio, nurodant, kad komentarą pateikė nuo trečiojo suinteresuoto asmens nukentėjusi moteris.

9. Teismas pažymėjo, kad skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė). Byloje spręstinas klausimas dėl straipsnyje pateiktos informacijos rūšies. Teismas, įvertinęs VIĮ 2 straipsnio 36 dalies, 2 straipsnio 89 dalies nuostatas, nurodė, kad pagal minėtas VIĮ nuostatas, visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus (LVAT 2015 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015). Teismas, įvertinęs Publikacijos turinį, pažymėjo, kad joje nėra pateikta jokia informacija, kuri iš esmės atitiktų nuomonės kriterijų. Publikacijoje visa pareiškėjo viešinama informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, susijusi su trečiojo suinteresuoto asmens veikla, pateikiamos naujienos apie tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, pateikiami dviejų asmenų komentarai.

Teismo vertinimu, Publikacijos turinys atitinka žinios kriterijus. Teismas pažymėjo, kad iš Publikacijos turinio, leksikos stiliaus, naudojamų raiškos priemonių matyti, jog Publikacijoje siekiama pateikti informaciją, kuri trečiajam suinteresuotam asmeniui yra nenaudinga. Vilniaus AVPK poskyrio specialisto P. R. komentare atskleidžiamos aplinkybės apie tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas, bei nurodomos veiklos, kuriomis trečiasis suinteresuotas asmuo įtariamas. Tuo metu kito asmens, kurio vardas ir pavardė Publikacijoje nėra nurodyti, komentare pateikiamas to asmens subjektyvus vertinimas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo vogė dokumentus, apgaulės būdu pavogė pinigus iš banko ir šiais veiksmais padarė bent 31 000 Eur dydžio žalą.

Teismas pažymėjo, kad Publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas neturėjo duomenų, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo nustatytos nusikalstamos veikos. Pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybių, kad Publikacijos paskelbimo metu trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo tik pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu trečiasis suinteresuotas asmuo nėra pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Teismas pažymėjo, kad nenurodyto asmens pasisakyme pateikti komentarai yra suformuluoti taip, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, jog trečiasis suinteresuotas asmuo neabejotinai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Tai rodo Publikacijoje naudojamos raiškos priemonės „vogė“, „ištuštino“, „trys bankai buvo apgauti“, „prisiėmė paskolų“, nurodomas kilusios žalos dydis. Teismas pažymėjo, kad neįvardinto asmens komentare pateikti konstatuojamojo pobūdžio teiginiai apie trečiojo suinteresuoto asmens atliktas nusikalstamas veikas, todėl jie turi būti pagrįsti atitinkamais įrodymais, duomenimis ar konkrečiomis aplinkybėmis, kurios galėtų patvirtinti pareiškėjo Publikacijos turinį. Šiuo atveju buvo paskelbti trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu itin neigiami kategoriški teiginiai apie tai, kad jis padarė teisei priešingus veiksmus, nors dar nėra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis.

Teismas akcentavo, kad neįvardinto asmens komentare pateikti teiginiai buvo paskelbti netiesioginio eterio metu (kai negalima daryti įtakos pateikimo būdui). Pareiškėjas privalėjo ir galėjo patikrinti, susisteminti ar kitaip adaptuoti informaciją, jog ji nebūtų skelbiama kategoriškai įvardijant teisei priešingus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad, panaudojant kitų asmenų komentarus, leidžiama kritikuoti asmenį, apie jį pateikti tam tikrą informaciją iki tos ribos, kol visuomenė nėra pradedama klaidinti tikrovės neatitinkančiais faktais.

Teismas vertino, kad, pareiškėjui apsisprendus viešinti tokio pobūdžio informaciją ir teiginius, pareiškėjas privalėjo akcentuoti aplinkybę, jog trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu nėra priimtas joks įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Publikacijoje pateikta informacija nebuvo pagrįsta konkrečiais faktais, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas teigti apie informacijos rengėjo neobjektyvų, neetišką elgesį.

10. Teismas pabrėžė, kad iš Publikacijos turinio matyti, jog juo buvo siekiama itin neigiamai pateikti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus. Publikacijoje pateikta informacija neatitiko tikrovės, ja buvo siekiama sukelti neigiamus padarinius trečiajam suinteresuotam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad Publikacijoje pateiktos tiesos neatitinkanti informacija („vogė“, „ištuštino“, „trys bankai buvo apgauti“, „prisiėmė paskolų“) yra laikytina žeidžiančia trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą kritika.

11. Teismas pažymėjo, kad kiek tai susiję su trečiojo suinteresuoto asmens statusu visuomenėje, vertinant saviraiškos laisvės ribojimo ir asmens garbės ir orumo, reputacijos gynimo proporcingumą, svarbus ir asmens, apie kurį viešinama informacija, pakantumo kritikai laipsnis, t. y. turi būti vertinamas asmens vaidmuo visuomenėje (veiklos pobūdis ir pan.) bei kilusios diskusijos svarba visuomenėje. Aplinkybės dėl trečiojo suinteresuoto asmens statuso kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos individualiai. Teismas nurodė, kad iš Publikacijos turinio matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra grožio salono savininkė.

Iš šių aplinkybių matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo užsiima verslu, tačiau nėra duomenų, kad jis yra visuomenėje gerai žinomas viešas asmuo. Dėl šių aplinkybių, teismo teigimu, nėra pagrindo teigti, kad visuomenė yra suinteresuota gauti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens asmeninį gyvenimą, nepriklausomai nuo to, kad jis yra dalyvavęs viešuose renginiuose. Teismas vertino, kad trečiojo suinteresuoto asmens veikla ir veiksmai visuomenės viešajame gyvenime nėra tokie reikšmingi, jog būtų viešinami tokio pobūdžio faktai apie jo asmeninį gyvenimą, kurie buvo paviešinti publikacijoje.

Teismas pažymėjo, kad VIĮ 14 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtinta, jog asmens nuotrauka ar kitoks atvaizdas yra privataus pobūdžio informacija, todėl ši informacija informacijos skleidėjo galėjo būti viešai skelbiama tik esant trečiojo suinteresuoto asmens sutikimui, nebent buvo pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją gauti. Teisėtas visuomenės interesas turi būti suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių, t. y. turi būti socialinis poreikis.

Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo poreikis viešinti trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą be jo sutikimo.

Teismas pažymėjo, kad Publikacijoje naudojamuose trečiojo suinteresuoto asmens atvaizduose nėra fiksuojamas joks teisės pažeidimas, nuotraukos neatskleidžia nusikalstamos veikos darymo būdo, priemonių ir pan. Nuotraukos nėra susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika ar ikiteisminio tyrimo atlikimu. Todėl nėra pagrindo taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį. Taigi teismas pripažino, kad trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo naudojimas Publikacijoje neatitiko VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų. Teismas priėjo prie išvados, kad Inspektorius turi teisę taikyti VIĮ numatytas poveikio priemones.

Viena iš jų yra VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto įtvirtinta poveikio priemonė – įspėjimas dėl VIĮ pažeidimo ir reikalavimas pašalinti pažeidimą. Teismas šioje byloje nustatė, kad pareiškėjas, skelbdamas Publikaciją, padarė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 19 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai taikė poveikio priemones, nustatytas VIĮ.

12. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Inspektorius iš esmės tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą visą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

13.1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nebuvo įtraukta straipsnio autorė – žurnalistė V. V. Kadangi teismas pareiškėjo skundą atmetė, tai reiškia, kad ginčo straipsnyje padaryti pažeidimai ir kyla straipsnio autorės atsakomybės klausimas. Kad straipsnį parašęs žurnalistas privalo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o to nepadarius pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, pabrėžiama LVAT praktikoje (2014 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2120/2014, 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1744-525/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1917-525/2018, 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-835-502/2019. Taigi konstatuotinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

13.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nuolat pabrėžiama, kad L. B. atžvilgiu nepriimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Toks teismo reikalavimas yra visiškai klaidingas, neatitinkantis EŽTT ir LAT praktikos. Šiuo atveju ypatingą reikšmę turi aplinkybė, kad žurnalistės V. V. pašnekovė yra moteris, dirbusi kartu su L. B. ir asmeniškai nukentėjusi. Pagal jos pareiškimą pradėtas ir iki šiol tęsiamas ikiteisminis tyrimas L. B. atžvilgiu. Kaip portalui DELFI nurodė prokuroras R. B., ikiteisminis tyrimas tęsiamas ir išsiplėtė. Žurnalistė elgėsi sąžiningai, pagrįstai pasitikėdama informacijos šaltiniu ir cituodama nukentėjusiosios žodžius be pakeitimų. Vertinant ginčo straipsnį kaip visumą, akivaizdu, jog straipsnyje nėra skleidžiamos kategoriškos žinios, kad L. B. tikrai padarė nusikaltimus (kuriais dar tik įtariama). Straipsnyje cituojama moteris skaitytojams pristatoma korektiškai: „Dar anksčiau į DELFI kreipėsi galimai nuo L. B. nukentėjusi moteris, kurios tapatybė redakcijai yra žinoma“. Taigi Inspektorius ir teismas turėjo konstatuoti, kad straipsnis informuoja skaitytojus apie L. B. pareikštus įtarimus ir jų pobūdį, kad straipsnis subalansuotas ir jame nėra paskleistos kategoriškos, tikrovės neatitinkančios žinios.

13.3. Akivaizdu, kad ginčo teiginiai yra ne žurnalistės, o straipsnyje tiksliai apibrėžto („galimai nuo L. B. nukentėjusi moteris, kurios tapatybė redakcijai yra žinoma“; dirbo salone, kurio šeimininkė L. B.; bendras nuostolis siekia 31 000 eurų), bet neįvardyto asmens. Tačiau Inspektorius manė, kad redakcinė atsakomybė viešosios informacijos rengėjams taikoma, nes jie „neįvardijo konkretaus asmens“. Teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Nekelia abejonių, kad L. B. pažįsta ir tiksliai žino savo buvusią darbuotoją, kuri bendravo su žiniasklaida. To ji neneigė ir savo skunde Inspektoriui. Taigi L. B. be jokių kliūčių gali ginti savo teises, jeigu mano, kad minėta moteris tas teises pažeidė. Tokioje situacijoje nėra reikšminga, kad minėtos moters vardas ir pavardė, žinomi L. B., nebuvo paviešinti.

13.4. Pagal LAT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, nagrinėdami ginčą dėl garbės ir orumo teismai negali atsiriboti nuo reikšmingų aplinkybių, net ir atsiradusių vėliau, nes teisingumas negali būti vykdomas formaliai. Inspektorius visiškai formaliai traktavo, kad ginčo informacija yra neatitinkanti tikrovės, nors visa turima informacija rodė ir teberodo priešingai. Pažeidimų formalus konstatavimas ir įspėjimas už pažeidimus yra nesuderinami su teisingumo ir protingumo principais. Inspektorius iki sprendimo priėmimo privalėjo surinkti visą prieinamą informaciją, ypač iš policijos ir prokuratūros. Pasitvirtinę ir toliau tiriami įtarimai negali būti laikomi neatitinkančiais tikrovės. Atsakovui buvo puikiai žinoma apie policijos atstovą P. R. ir prokurorą R. B., tačiau kaip pripažino atsakovo atstovė, jokie veiksmai renkant įrodymus nebuvo atlikti.

13.5. Nesuprantama, kodėl skundžiamame sprendime Inspektorius suabsoliutina L. B. interesus (kurie nelaikytini teisėtais ir sąžiningais), nors pats konstatavo viešąjį interesą ginčo publikacijoje.

13.6. LVAT praktikoje įtariamųjų skundai paprastai vertinami nekaltumo prezumpcijos aspektu, o ne garbės ir orumo gynimo aspektu (žr., pvz., 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-525/2017, 2017 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1444-502/2017). Įtariamosios L. B. skundas turi būti nagrinėjamas ne garbės ir orumo, bet nekaltumo prezumpcijos aspektu.

13.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad pareiškėjas negavo L. B. sutikimo paskelbti ginčo nuotrauką ginčo straipsnyje. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms dėl viešojo intereso buvimo, L. B. sutikimas nebuvo reikalingas. L. B. nepagrįstai įžvelgia teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą. Ši pozicija prieštarauja Konstitucinio Teismo oficialiai konstitucinei doktrinai. Konstitucinis Teismas pažymi, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

13.8. Prieštaringas ir nenuoseklus Inspektoriaus sprendimas sukėlė prieštaravimą ir su analogišką ginčą išnagrinėjusios Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu. Visuomenės informavimo etikos komisija konstatavo: „visuomenės informavimo priemonės turi teisę remtis įvairiais informacijos šaltiniais. Pareiškėja yra gerai žinomas visuomenei asmuo, nevengianti dalyvauti viešajame gyvenime, todėl buvo viešas interesas paskelbti apie jos galimai padarytas nusikalstamas veikas. Pareiškėjos nuotraukos darytos viešose vietose arba viešuose renginiuose, todėl redakcijos turi teisę jas skelbti. Niekas jokių etikos pažeidimų skundžiamose publikacijose neįžvelgia“.

14. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

14.1. Atsakovo sprendimas priimtas už paskelbtos informacijos teisėtumą atsakingo asmens pareiškėjo, o ne žurnalistės atžvilgiu. Be to, pareiškėjas yra interneto portalo www.delfi.lt valdytojas. Kaip žinia, už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį VIĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako jos valdytojas – asmuo, faktiškai valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę, kurioje rengiama ir (ar) skleidžiama viešoji informacija, arba rengiantis ir (ar) skleidžiantis tokios priemonės turinį (VIĮ 2 str. 17 d.). Todėl informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, jei jis rengia ar pateikia skleisti viešąją informaciją, laikytinas viešosios informacijos rengėju (VIĮ 2 str. 75 d.), o jei skleidžia viešąją informaciją ir faktiškai valdo informacinę visuomenės informavimo priemonę – viešosios informacijos skleidėju, kuris atsako už tos informacijos teisėtumą (VIĮ 2 str. 76 d.). Todėl publikacijos autorius neprivalo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Akivaizdu, kad publikacijos autorius nesprendžia skelbiamos informacijos teisėtumo klausimų ir į atliekamą tyrimą ar nagrinėjimą teisme įtraukiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir apimtį. Be to, pareiškėjas nekėlė klausimo dėl Publikacijos autorės įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Atsakovo Sprendime nustatytų pažeidimų pobūdis ir poveikio priemonių taikymas nebuvo siejamas su Publikacijos autore, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad priėmus teismo sprendimą kyla Publikacijos autorės atsakomybės klausimas.

14.2. Atsakovo atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepaisė pareigos itin atidžiai patikrinti skleidžiamą informaciją. Publikacijos paskelbimo metu ikiteisminis tyrimas buvo pradinėje stadijoje, todėl vienareikšmiškai konstatuoti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo atliko tam tikrus veiksmus remiantis tik Publikacijoje neatskleisto šaltinio duomenimis, nebuvo jokio pagrindo. Šiuo atveju pareiškėjas skelbė vieno šaltinio (vienos moters) išsakytus kategoriškus teiginius apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo padarė teisei priešingus veiksmus, nors dar nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Visuomenės interesas yra žinoti apie trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu pradėtą tyrimą, pareikštus įtarimus, tačiau ne tikrovės neatitinkančią (nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis), garbę ir orumą akivaizdžiai žeminančią informaciją.

14.3. Atsakovo nuomone, priešingai, nei teigia pareiškėjas, šioje byloje visiškai netikslinga formuluoti išaiškinimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens skundo nagrinėjimo ne garbės ir orumo, bet nekaltumo prezumpcijos aspektu. Suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos pobūdį bei apimtį. Trečiasis suinteresuotas asmuo skunde atsakovui neišreiškė tokios valios, o atsakovas neturėjo jokio pagrindo ir nevertino skundžiamos informacijos galimo VIĮ 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Jokios teisinės pasekmės pareiškėjui nekilo, pareiškėjas neginčijo jokių Sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su nekaltumo prezumpcija. Teismas pagrįstai nenustatė poreikio be sutikimo viešinti trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą ir pritarė atsakovo nustatytoms aplinkybėms, kad Publikacijoje naudojamose trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukose nėra fiksuojamas joks teisės pažeidimas, nuotraukos neatskleidžia nusikalstamos veikos darymo būdo, priemonių ir nėra susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika ar ikiteisminio tyrimo atlikimu. Atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad Publikacijoje nesant teisėto visuomenės intereso skleidžiami pertekliniai privatūs duomenys (nuotraukos) apie trečiąjį suinteresuotą asmenį (be jo sutikimo), kuris, nors ir žinomas, bet yra privatus asmuo, o tai sudaro pagrindą nustatyti teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą (VIĮ 14 str. 1 ir 2 d.).

14.4. Nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, kad atsakovo sprendimas sukėlė prieštaravimą su Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. gruodžio 19 d. analogiško ginčo sprendimu, kuriame konstatuota, jog visuomenės informavimo etikos nuostatos ginčo publikacijose pažeistos nebuvo. Atsakovas ir Visuomenės informavimo etikos komisija yra skirtingi savarankiški subjektai, priimantys savarankiškus sprendimus, veikiantys skirtingų teisės aktų pagrindu, įgyvendinantys iš esmės skirtingas funkcijas ir turintys skirtingą kompetenciją.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. (buvusi pavardė L. B.) atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Byloje nebuvo ir nėra sprendžiamas straipsnio autorės atsakomybės klausimas. Sprendimas neturi jokios įtakos straipsnio autorės teisėms ar pareigoms. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra jokio pagrindo. Šio klausimo kėlimas tik šioje stadijoje teikiant apeliacinį skundą taip pat laikytinas pareiškėjo nesąžiningu siekiu užvilkinti bylos išnagrinėjimą ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo momentą.

15.2. Tai, kuo gali ir turi būti patvirtinta skleidžiama konstatuojamojo pobūdžio informacija (žinia), priklauso nuo paskleistos žinios pobūdžio. Jeigu, pavyzdžiui, yra dėstomos faktais paremtos faktinės aplinkybės, pačių faktų įvykimas neprivalo būti pagrįstas apkaltinamuoju nuosprendžiu (kaip pavyzdžiui, jeigu asmuo nurodo, kad jam dingo pinigai), tačiau jeigu yra konstatuojama, kad konkretus asmuo padarė konkretų nusikalimą, tokio teiginio atitikimas tiesai gali būti patvirtintas tik apkaltinamuoju nuosprendžiu, o skelbiant tokią informaciją nesant apkaltinamojo nuosprendžio tai vienareikšmiai pažeidžia apkaltinto asmens garbę ir orumą. Šiuo metu jokie įtarimai nėra patvirtinti, tyrimas yra tęsiamas, nėra surašytas kaltinamasis aktas ir byla nėra perduota į teismą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad įtarimai yra pasitvirtinę, ar kad paskelbta informacija atitinka tiesą.

15.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju iš Publikacijos turinio matyti, kad juo buvo siekiama itin neigiamai pateikti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus. Publikacijoje pateikta informacija neatitiko tikrovės, ja buvo siekiama sukelti neigiamus padarinius trečiajam suinteresuotam asmeniui.

15.4. Pirmosios instancijos teismas analizavo Publikacijos visumą ir kontekstą, panaudotas žodžių formas ir informacijos perteikimo eigą bei būdą ir pagrįstai konstatavo, jog iš Publikacijos turinio matyti, kad juo buvo siekiama itin neigiamai pateikti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus.

15.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo nežino ir neturi galimybės sužinoti, koks asmuo bendravo su žiniasklaida. Tokia informacija publikacijoje nėra paskelbta. Todėl priešingai, nei teigia pareiškėjas, dėl to, kad Publikacijoje nėra nurodyti asmens vardas ir pavardė, L. B. neturi galimybės savo teisių ir teisėtų interesų ginti reikšdama reikalavimą tiesiogiai su pareiškėju bendravusiam asmeniui.

15.6. Publikuotos nuotraukos nėra darytos galimos nusikalstamos veikos padarymo vietoje, jos darymo metu, jose nefiksuotos jokios susijusios aplinkybės, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad publikuotos nuotraukos padeda atskleisti galimą nusikalstamą veiką. Ginčo publikacijoje išspausdinus jos nuotraukos buvo publikuojamos be jos sutikimo, jos darytos visai nesusijusio renginio metu, todėl buvo pažeistas VIĮ 14 straipsnis ir jos teisė į privatumą. Ji nėra viešasis asmuo.

15.7. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Visuomenės informavimo etikos komisija yra skirtingos savarankiškos institucijos, kurios veikia ir skundus nagrinėja skirtingų teisės aktų pagrindu ir atžvilgiu. Visuomenės informavimo etikos komisija nagrinėja tik profesinės etikos pažeidimus pagal Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas ir nenagrinėja VIĮ pažeidimų, kuriuos nagrinėja atsakovas. Todėl šių dviejų atskiras kompetencijas turinčių institucijų sprendimai objektyviai negali būti lyginami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamą sprendimo dalį panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, be kita ko, nurodo, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nebuvo įtraukta ginčo publikacijos autorė – žurnalistė V. V., kuri taip pat yra atsakinga už šiuo straipsniu padarytus Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukus ginčo straipsnį parašiusios žurnalistės, jo sprendimas turi būti panaikintas.

18. Šiuo aspektus primintina, jog ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad Inspektorius skundžiamu Sprendimu pripažino L. B. skundą dėl publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018 m. rugpjūčio 9 d.) iš dalies pagrįstu, įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, reglamentuojančių asmens privataus gyvenimo apsaugą, 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo platinti informaciją, žeminančią žmogaus garbę ir orumą, pažeidimo ginčo publikacijoje ir pareikalavo pažeidimą pašalinti. Taigi Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjo paskelbtoje ginčo publikacijoje buvo padaryti VIĮ pažeidimai. Įvertinus Sprendime konstatuotų galbūt ginčo publikacijoje padarytų VIĮ pažeidimų pobūdį, darytina išvada, kad jie yra susiję ir su visuomenės informavimo etikos (VIĮ 43 str.) pažeidimu.

20. Pareiškėjas – ginčo informacijos skleidėjas, teismą informavo, kad ginčo publikaciją parengė žurnalistė V. V. Teisėjų kolegija šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neturi pagrindo tuo abejoti.

21. Pagal VIĮ 51 straipsnio 1 dalį įtvirtintą teisinį reguliavimą už šio įstatymo pažeidimus, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako „viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas“. Žurnalistas yra „viešosios informacijos rengėju“ (VIĮ 2 str. 80 p.). Pagal VIĮ 43 straipsnio 1 dalį viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir žurnalistai privalo laikytis etikos normų, kurias nustato Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.

22. Atsižvelgdama į Nutarties 21 punkte paminėtą teisinį reguliavimą, įvertinusi Inspektoriaus skundžiamame Sprendime konstatuotų VIĮ pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su ginčo publikacijos rengėjos (žurnalistės) interesais. Taigi teismo sprendimas dėl Inspektoriaus Sprendimo (apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimu nepanaikintos Sprendimo dalies, kurioje pripažinta, kad ginčo publikacija buvo pažeistos VIĮ nuostatos) gali turėti įtakos žurnalistės V. V. teisėms ir pareigoms. Todėl paminėta žurnalistė turėjo būti įtraukta į šios administracinės bylos nagrinėjimą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (ABTĮ 46 str. 2 d.). Nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ABTĮ 33 str. 5 d.) ginčo publikaciją parengusios žurnalistės į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė ir dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų.

23. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė