2024-09-25 Nr. AB-13799-3-61-3-00717-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-630-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00717-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – K. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Radviliškio rajono paramos centras (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir Asociacija, atsakovas) Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. EKS-02/24 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas).

Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 12 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, grindė tuo, jog tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, taip pat kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nurodė, kad prašomomis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų užtikrintas status quo (liet. k. esama padėtis), jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas paaiškino, kad poreikis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvuojamas tuo, kad Komisija 2024 m. liepos 31 d. raštu informavo pareiškėją, jog ketina 2024 m. rugsėjo 10 d. posėdyje svarstyti klausimą dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, kadangi Komisija per pastaruosius 12 mėnesių 5 kartus pripažino pareiškėją pažeidus visuomenės informavimo etiką (pareiškėjas pridėjo Komisijos 2024 m. liepos 31 d. raštą ir Komisijos 2023 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. EKS-06/23; 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. EKS-02/24; 2024 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. EKS-04/24; 2024 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. EKS-06/24 ir 2024 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. EKS-10/24).

Pareiškėjo teigimu, vienas iš Komisijos sprendimų, kurio priėmimu Komisija grindžia ketinimą svarstyti klausimą dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, yra šioje byloje ginčijamas Sprendimas, tačiau teismo sprendimas byloje nėra priimtas, t. y. išlieka tikimybė, kad pareiškėjo skundas gali būti patenkintas arba atmestas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas gali būti įgyvendintas dar 2024 m. rugsėjo 10 d., sprendžiant dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju.

Pareiškėjas tvirtino, kad jo pripažinimas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju padarytų didelę ir neatitaisomą žalą – jis netektų teisės į lengvatinį 5 proc. dydžio pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), jam, kaip savaitraščio „Radviliškio kraštas“ leidėjui, būtų taikomas 21 proc. PVM tarifas, pareiškėjas būtų priverstas kelti paslaugų kainas. Be to, pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma didelė žala, kadangi jis patirtų ir reputacinę žalą, ir finansinę – pareiškėjas veikia nuostolingai, 2023 metais patyrė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolį. Teismui administracinėje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, retrospektyvinis nepagrįstai padidinto PVM tarifo grąžinimas būtų sunkiai arba visiškai neįmanomas. Pareiškėjo pajamos padidinus paslaugų kainas iš leidybos ir skelbimų dar labiau sumažėtų, o tai lemtų savaitraščio kiekybinį ir kokybinį suprastėjimą.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jo leidžiamame savaitraštyje „Radviliškio kraštas“ reiškiama oponuojanti nuomonė savivaldybės tarybos daugumai ir savivaldybės merui. Jeigu nebūtų sustabdytas Sprendimo galiojimas, o jo pagrindu pareiškėjas būtų pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, dėl ko turėtų apriboti savaitraščio „Radviliškio kraštas“ leidybą, nukentėtų ir viešasis interesas, nebūtų užtikrinama nuomonių įvairovė, kadangi Radviliškio rajono savivaldybės daugumos ir savivaldybės mero poziciją palaikantis savaitraštis „Radviliškio naujienos“ įgytų dar didesnį konkurencinį pranašumą, o visuomenės teisė būti informuotai nukentėtų. Pareiškėjas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas ir esamos padėties išsaugojimas atitiktų ekonomiškumo principą.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant minėtas ABTĮ nuostatas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą buvo paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, teismas konstatavo, kad jis iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises.

Atsižvelgęs į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas netenkino pareiškėjo prašymo užtikrinti reikalavimą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Akcentuodamas ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurios būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, pareiškėjas tvirtina, kad jis, tikėtina, pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą ir įrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja savo prašyme, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pažymi, kad skundžiamoje nutartyje neanalizuoti konkretūs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentai ir motyvai, nepateikti pirmosios instancijos teismo argumentai, kodėl, teismo nuomone, pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik subjektyviais bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos objektyviai pagrindžia, kad pripažintam profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėjui taikomas ne lengvatinis 5 proc., tačiau standartinis 21 proc. PVM tarifas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės turėtų būti taikomos, kadangi taikant nepagrįstai aukštą šių priemonių taikymo standartą, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galimybė taptų formali.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad jis pagrindė, jog egzistuoja abi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurias nustačius reikalavimas užtikrinamas, t. y. jis pagrindė tikėtiną reikalavimo pagrįstumą ir tai, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo konkrečių jo prašyme nurodytų argumentų ir motyvuotai jų neatmetė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo 2024 m. kovo 1 d. nutartimi priimtame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. EKS-02/24 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“.

Skundžiamu sprendimu Komisija, išnagrinėjusi Radviliškio rajono savivaldybės mero skundą dėl 2023 m. rugsėjo 7 d. leidinyje „Radviliškio kraštas“ paskelbtos publikacijos „Pirmieji valdančiųjų „didieji“ darbai“, pareiškėjo paaiškinimus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais, 6 dalimi, nusprendė: 1) pripažinti, kad publikacijoje „Pirmieji valdančiųjų „didieji“ darbai“ („Radviliškio kraštas“, 2023 m. gruodžio 7 d.) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones, 20 straipsnis, nustatantis, jog neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje, ir 53 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti visuomenės informavimo priemonės savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti; 2) išaiškinti VšĮ Radviliškio rajono paramos centrui, kad jis privalo paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Radviliškio kraštas“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai, iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo, stabdyti Sprendimo galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad Sprendimas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas teisme, yra sąlyga Komisijai pripažinti pareiškėją profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju ir dėl šio vertinimo pareiškėjas patirs ženklią reputacinę bei finansinę žalą, nukentės ir viešasis interesas. Pareiškėjas ir prašyme pirmosios instancijos teismui, ir atskirajame skunde akcentuoja, kad Komisijoje 2024 m. rugsėjo 10 d. bus svarstomas klausimas dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, kadangi Komisija per pastaruosius 12 mėnesių 5 kartus pripažino, jog pareiškėjas pažeidė visuomenės informavimo etiką, vienas iš tokių sprendimų – ir byloje ginčijamas Sprendimas.

Kaip minėta, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. byloje nesprendžiama dėl Komisijos, kaip kompetentingos institucijos, priimto individualaus administracinio sprendimo, kuriuo pareiškėjas, kuris leidžia regioninį savaitraštį „Rokiškio kraštas“ pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju.

Taigi, pareiškėjo nurodomos pasekmės, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo būtinybė, nėra tiesiogiai susijusi su bylos ginčo dalyku. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė tokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkretaus pareiškėjo skundo reikalavimo užtikrinimu.

Įvertinus Sprendimo turinį ir kitus bylos duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjo tvirtinimas, kad jis gali būti pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju ir dėl to patirs reputacinius bei finansinius nuostolius, yra hipotetinio pobūdžio ir nukreiptas į ateitį. Ginčo dalykas byloje yra Sprendimo, kuriuo, be kita ko, pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė konkrečias Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas, teisėtumas ir pagrįstumas. Byloje nėra įrodymų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą pripažinti pareiškėją profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju. Tai reiškia, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės gali kilti dėl ateityje galimo priimti sprendimo, bet ne dėl Sprendimo, kurio teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas šioje byloje. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku ir reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir padaryta remiantis kitais motyvais, laikytina iš esmės pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė