2016-11-22 Nr. AB-22231-3-63-3-01867-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2962-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01867-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2014 metų įvairiais periodais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė) buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant įstatymų nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, antisanitarinėmis sąlygomis. Kameros neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų jis patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, psichologinį diskomfortą, dėl psichologinės įtampos negalėjo tinkamai pailsėti. Manė, jog nurodyti pažeidimai prilyginami kankinimui, nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į skundą (b. l. 20–22) prašė skundo netenkinti, taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nurodė, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, nėra. Teigė, kad Areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir HN 37:2002) nustatytus reikalavimus, o vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu gali būti taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. atlikto patikrinimo metu buvo konstatuota, jog norint padidinti Areštinės kamerose esamą dirbtinę apšvietą, reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl HN 37:2009 reikalavimai Areštinėje šiuo metu netaikytini. Teigė, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, kameros vėdinamos ir per langus, langai sandarūs, drėgmės ir pelėsio nėra. Teigė, kad nuo 2012 m. spalio 2 d., t. y. nuo dienos, kai nėra suėjęs įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas, pareiškėjas Areštinės kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus areštinės kamerų ploto tenkančio vienam laikomam asmeniui reikalavimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 60–64) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (1968 m. liepos 23 d. sprendimas Belgian Linguistic prieš Belgiją, 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją, 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nustatė, kad įvairiais laikotarpiais pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. ir nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. spalio 27 d. tarnybiniame pranešime pažymėta, kad apie pareiškėjo buvimą Areštinėje nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. duomenų nėra, pasibaigus tokių duomenų saugojimo terminui. Kadangi su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. spalio 2 d., vertinta, jog neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2012 m. spalio 2 d. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Atsakovo atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, skundas dalyje dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintas.

Teismas rėmėsi CK 6.271, 6.246–6.249, 6.250 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013) praktika. Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, EŽTT praktika (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95). Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą.

Teismas rėmėsi 2015 m. spalio 27 d. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko tarnybinio pranešimo duomenimis. Atsižvelgiant į tai, vertino, jog visais nurodytais laikotarpiais Areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas atitiko Taiklių 80 punkto reikalavimus.

Nors pareiškėjas teigė, jog Areštinės kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1996 m. birželio 10 d. leidime nurodyta, jog Areštinės pirmąją dalį buvo leista pradėti eksploatuoti 1999 m. birželio 11 d., o 2-ąją dalį – nuo 2005 m. vasario 21 d. 2005 m. sausio 11 d. Areštinės patalpų po rekonstrukcijos rūsyje pripažinimo tinkamomis naudoti akte pažymėta, kad rekonstruotos Areštinės patalpos yra tinkamos naudojimui. 2005 m. vasario 18 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 nurodyta, kad Areštinės 2-osios dalies įrengimas atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintus Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. Nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad atlikus operatyvųjį patikrinimą pagal HN 37:2009 reikalavimus, buvo nustatyta, kad Areštinės 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, tačiau pažymėta, jog tokia dirbtinės apšvietos matavimų neatitiktis HN 37:2009 21 ir punkto reikalavimams nevertintinas kaip pažeidimas, nes apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Kitų HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Nors pareiškėjas teigė, jog dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų pablogėjo sveikata, jis patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinį diskomfortą, tačiau byloje pateiktoje 2015 m. spalio 29 d. pažymoje pažymėta, jog pareiškėjas nuolat žalojasi, badauja, pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles. Kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nebuvo. Pažymėta, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nenustačius, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai yra susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjui ar atsirado kitos ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintas.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 71–74).

Pareiškėjas teigia, kad atsakovo teiginys, jog duomenis apie laikotarpį nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nėra saugomi, yra melas ir gynybinė pozicija. Visi duomenys apie įtariamąjį / nuteistąjį yra saugomi archyvuose, jo judėjimo iš įstaigos ir į ją yra saugomi registro centre. Prašo netaikyti senaties termino.

Teigia, kad pareiškėjas pastoviai buvo laikomas kamerose, kuriose plotas neatitiko nustatytos normos. Be to, teismas plotą skaičiavo su visu inventoriumi, nors asmeniui priklauso 5 kv. m laisvo ploto. Kamerose nebuvo normalaus apšvietimo, ką ir užfiksavo Klaipėdos visuomenės sveikatos centras. Nebuvo jokios ventiliacijos, išskyrus atvirą langą. Kameros žiemos metu buvo šaltos, neatitinkančios normalios kambario temperatūros, drėgnos, ant sienų matėsi grybelis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 86).

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, reikiamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 136 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2012 m. spalio 2 d. taikė ieškinio senaties terminą; dėl likusio laikotarpio pareiškėjo skundą atmetė, kadangi teismas nenustatė laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidimų, nenustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai yra susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjui ar atsirado kitos ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. S. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. spalio 9 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10), atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 20–22), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2009 m., tačiau ne iki 2012 m. spalio 2 d., kaip kad buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, o iki 2012 m. spalio 9 d. (atsižvelgiant į skundo teismui pateikimo dieną 2015 m. spalio 9 d.).

Pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas netaikyti ieškinio senaties nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų buvus aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualūs jo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiai nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Klaipėdos AVPK areštinėje jis buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko per mažai gyvenamojo ploto, o sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pagal į bylą pateiktą Klaipėdos AVPK 2015 m. spalio 27 d. tarnybinį pranešimą dėl V. S. skundo (b. l. 23–24) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 12,72 kv. m iki 20,11 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų, atitinkamai, vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 5,02 kv. m iki 13,14 kv. m. Pažymėtina, jog Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma – 5 kv. m, tačiau sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas. Šiuo atveju nėra duomenų, kad atsakovo pateiktame tarnybiniame pranešime kamerų plotai būtų apskaičiuoti neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog tuo atveju, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui teko 5,02 kv. m (2012 m. spalio 17 d.), nebuvo užtikrinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta 5 kv. m norma, į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų (netinkamas apšvietimas, temperatūra, drėgmė, ventiliacija), pažymėtina, jog atsakovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus (1999 m. birželio 11 d. Policijos generalinio komisaro patvirtintą leidimą pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b. l. 26–27), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b. l. 28), Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktą (b. l. 30–31), 2005 m. sausio 11 d. Pripažinimo tinkamomis naudotis aktą (b. l. 32), Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 (b. l. 33)), kuriais remiantis šie pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavo, nenurodė jokių šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis Klaipėdos AVPK administracijai, kreipęsis dėl to į Klaipėdos visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nusprendė, kad pagal bylos duomenis nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymąsi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. atsakovo neteisėti veiksmai konstatuotini tik tuo aspektu, kad pareiškėjas 1 dieną (2012 m. spalio 17 d.) buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kameroje, neužtikrinant jam Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (pareiškėjas 1 dieną buvo laikomas kameroje, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto). Atkreiptinas dėmesys, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: pirmosios instancijos teismo keičiamas ir, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, konstatuojama, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. S. teisė į tinkamą kameros plotą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo pažeista.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė