ecbf2cf9-1668-4ef0-a3f8-1eee2ab2d915 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinės bylos Nr. 2-1855-653/2015Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-20813-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 128.2; 121.14 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2015 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos teismo teisėja Jelena Å iÅ¡kina raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo T. B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo  2014-12-02 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo T. B. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, kurioje suinteresuotu asmeniu įtraukta Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos n u s t a t ė Ginčo esmė              pareiÅ¡kėjas prašė nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad J.

B. po savo tėvo J. B. mirties 1922 metais, priėmė jo palikimÄ ir paveldėjo ¼ dalį J. B. turto, t. y. 35 arus žemės Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kaime (dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini)); atnaujinti terminÄ nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į J. B. turėtÄ Å¾emę (duomenys neskelbtini) kaime.                      Nurodė, kad po savo močiutės K. B. mirties 1990-06-25 paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimo pagrindu paveldėjo K.

B. priklausiusį turtÄ â€“ statinius, esančius namų valdoje (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)). Močiutė K. B. Å¡iuos statinius po savo sutuoktinio, pareiÅ¡kėjo senelio, J. (.) B.mirties 1980-02-26 paveldėjo 1987-03-11 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo Nr. 310/87 pagrindu. J. B. gimė 1904-01-09. Senelis buvo K. B. ir J. B. sÅ«nus. PareiÅ¡kėjas siekia, kad jam bÅ«tų atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio J. B. iki nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę.

Jokios informacijos apie jo senelio iki nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę iÅ¡ archyvų pareiÅ¡kėjui pateikta nebuvo. Tik 2014-06-06 gavo iÅ¡ Lietuvos Centrinio Valstybinio archyvo dokumentus, bylojančius apie tai, kad jo senelis J. B. buvo žemės (duomenys neskelbtini)kaime savininkas. J. B. turtÄ - žemę – po savo tėvo J. B. mirties paveldėjo kartu su savo motina K. B., seserimi A. B., broliu S. B.. Jo prosenelis J. B. S. kaime, Vilniaus apskrityje, turėjo 1 deÅ¡. žemės. Å iÄ Å¾emę ir visÄ kitÄ jam priklausantį turtÄ po J.

B. mirties paveldėjo jo žmona ir trys Juzefo vaikai. J. B. mirė pirmo pasaulinio karo metu. Archyviniuose dokumentuose J. B. žmona įvardijama naÅ¡le. Lietuvos Valstybės istorijos archyvas iÅ¡davė pažymÄ , bylojančia apie tai, jog duomenų apie J. B., I., mirtį archyvuose nėra. J. B. mirties datÄ metų tikslumu galima nustatyti iÅ¡ kitų archyvinių dokumentų – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997-05-23 pažymos Nr. T-1626-13, kurioje nurodyta, kad 1923 m. K. B. jau priklausė J.

B. turėta 1 deÅ¡. žemės, taigi J. B. mirė ne vėliau kaip 1922 metais. Paveldėjimo santykius tuo metu reglamentavo Rusijos imperijos kodekso . 1121 str., 1127str.,1148 str.,1261 str. Po tėvo mirties J. B. kartu su motina naudojosi visais po tėvo mirties likusiais daiktais, tai patvirtina Vilniaus apskrities archyvo dokumentai, todėl laikytina, jog jis kartu su savo motina priėmėm J. B. palikimÄ , pradėdamas šį turtÄ faktiÅ¡kai valdyti. Atsižvelgiant į tai, kad palikimas atsirado ir buvo priimtas daugiau nei prieÅ¡ 90 metų, detalių įrodymų, patirtinančių palikimo priėmimo faktÄ , pateikti neturi objektyvių galimybių.

PraÅ¡o atnaujinti terminÄ nuosavybės teises į J. B. turėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ patvirtinantiems dokumentams pateikti, nes terminÄ praleido dėl svarbių, nuo jo nepriklausančių priežasčių. Nors ne kartÄ pareiÅ¡kėjas kreipėsi į įvairius archyvus, praÅ¡ydamas pateikti dokumentus apie J. B. iki nacionalizacijos turėtÄ turtÄ , archyvai tokių dokumentų pateiti negalėjo.        Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie žemės Å«kio ministerijos su pareiÅ¡kiu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad J. B. po savo tėvo J. B. mirties priėmėm jo palikimÄ (35 arus žemės sklypÄ ) ir (ar) naudojo jį kaip savo nuosavybę, todėl daroma iÅ¡vada, kad nuosavybės teise Å¡is sklypas jam nepriklausė. Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Analizuojant pateiktÄ archyvinę medžiagÄ matyti, kad yra pateikti tik 2014 metų archyvinių dokumentų nuoraÅ¡ai, kuriuose nurodyta, kad Å¡iuos archyvinių dokumentų nuoraÅ¡us praÅ¡yta iÅ¡duoti tik 2014 metais. Remiantis pateiktais dokumentai, daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjas nesielgdamas apdairiai ir rÅ«pestingai (raÅ¡tu laiku nepareikalavęs iÅ¡ archyvų dokumentų dėl J. B. iÅ¡likusio nekilnojamojo turto ir periodiÅ¡kai raÅ¡tu neprašė iÅ¡ archyvų patikslinti informacijos dėl J.

B. iÅ¡likusio nekilnojamojo turto), praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡klikusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus atkurti nuosavybės teisėmis į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ .                        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 2014-12-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pareiÅ¡kimas atmestas. Teismas nustatė, jog pareiÅ¡kėjas nurodo, kad J.

B., kuris nuosavybės teise valdė  1 deÅ¡imtinę žemės, t. y. 1,0925 ha, (duomenys neskelbtini) mirė 1922 metais. Tuo metu Vilniaus apskrityje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado X tomo I dalis, todėl šį įstatymÄ bÅ«tina taikyti, nagrinėjant T. B. pareiÅ¡kimÄ .              Teismas pažymėjo, kad žodis “deÅ¡imtinė” istoriÅ¡kai reiÅ¡kia žemės ploto vienetÄ , lygų 1,0925 ha.         Vilniaus apskrityje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado X tomo I dalies 1128 straipsnyje buvo nustatyta, kad vaikai tiek vyriÅ¡kosios, tiek ir moteriÅ¡kosios lyties, iÅ¡skyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimÄ tarp savęs po lygiÄ dalį kiekvienai galvai.

Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado X tomo I dalies 1148 straipsnį žmona gauna po vyro ¼ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe; jeigu nėra įpėdinių, tad žmona gauna po vyro kitas ¾ dalis iki gyvos galvos arba ligi ji iÅ¡tekės. Ä®vertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , teismas darė iÅ¡vadÄ , kad J. B. negalėjo paveldėti po tėvo mirties ¼ dalį žemės sklypo, t. y. 35 arus žemės, esančios (duomenys neskelbtini)valsčiuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini)), nes teismui nepateikta jokių įrodymų, kad kiti paveldėtojai ir pergyvenusi sutuoktinė atsisakė savo palikimo dalies.

Be to, teismui nepateikta jokių įrodymų, kad J. B. po savo tėvo J. B. mirties priėmė palikimÄ , faktiÅ¡kai pradėjęs paveldimÄ turtÄ valdyti (CPK 178 str.).              PareiÅ¡kėjas ir jo atstovė nurodo, kad J. B. mirė ne vėliau kaip 1922 metais. Tačiau teismui nepateikta jokių Å¡iÄ aplinkybę patvirtinančių įrodymų, o daroma tik prielaida, nepatvirtinta objektyviais duomenimis. Kaip minėta aukščiau deÅ¡imtinė - senovinis rusiÅ¡kas žemės ploto vienetas, lygus 1,0925 ha, kuris buvo naudojamas Rusijoje iki metrinės sistemos įvedimo.

Pats pareiÅ¡kėjas nurodo, kad J. B. S. kaime turėjo 1 deÅ¡imtinę žemės, t. y. 1,0925 ha dydžio žemės sklypÄ . PareiÅ¡kėjo nurodyta ¼ dalis šio žemės sklypo niekaip negali sudaryti 35 arus (1,0925 : 4 = 0,2731). IÅ¡ Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų – Vilniaus –Trakų apskrities Riešės valsčiaus piliečių gyventojų sÄ rašų 1925 m. iÅ¡traukos matyti, kad 1 deÅ¡imtinės dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)valsčiuje, savininkais nurodyti K.

B. ir S. B. (b. l. 14-23). IÅ¡raÅ¡e aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodyta, kad 1 deÅ¡imtinę žemės K. B. paveldėjo iÅ¡ vyro tėvo, S. B. paveldėjo žemę iÅ¡ tėvo. Nors minėtose sÄ raÅ¡uose taip pat nurodomi ir A. B. bei J. B., tačiau jokių duomenų apie jų nuosavybės teise valdomÄ Å¾emę nėra. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997-05-23 archyvo pažymėjime Nr. T-1626-13 taip pat nurodoma, kad žinių apie B. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtÄ Å¾emę nepilnai iÅ¡likusiuose Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus, Vilniaus apygardos žemės valdybos, Vilniaus-Trakų seniÅ«nijos ir kitų archyvinių fondų dokumentuose nerasta (b. l. 32).

Šiame pažymėjime nurodoma, kad būtent K. B. turi 1 dešimtinę žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities archyvo 2014-04-04 pateikti rašytiniai įrodymai taip pat neįrodo, kad J. B. nuosavybės teise valdė žemę, nes 1947 m. birželio 27 d. žemės apskaitos žiniaraštyje būtent K. B. nurodoma kaip žemės naudotoja (b. l. 94-109).                Pareiškėjas nurodo, kad po tėvo mirties J. B. kartu su motina naudojosi visais po tėvo mirties likusiais daiktais.

Tačiau visiÅ¡kai neaiÅ¡ku kokiais įrodymais pareiÅ¡kėjas grindžia Å¡iÄ aplinkybę.              Teismas kritiÅ¡kai vertino liudytojų M. B., Z. B., I. B. parodymus, nes jokių esminių, bylai įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę turinčių aplinkybių jie patvirtinti negalėjo. Be to, I. B. yra pareiÅ¡kėjo sutuoktinė, todėl suinteresuota bylos baigtimi.         PareiÅ¡kėjas nepateikė teismui įrodymų, kad nuo 2005 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. birželio 19 d., t.y. beveik per 9 metus, jis atliko kokius nors veiksmus, siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar J.

B. iki nacionalizacijos priklausė nekilnojamasis turtas. Jei byloje nustatoma, kad asmuo buvo aktyvus ir iki įstatymu nustatyto termino atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , neigiami archyvų ar kitų įstaigų atsakymai (informacijos apie nuosavybę neradimas, nesuteikimas ar kt.) sprendžiant klausimÄ dėl terminų atnaujinimo, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumÄ , gali bÅ«ti vertinami kaip terminų praleidimo priežastis pateisinantys įrodymai.

Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė (CPK 178 str.). Nors pareiškėjas pateikė teismui iš Vilniaus apskrities archyvo 2014-04-04 gautus dokumentus „Dėl K. B. ir J. B. turėto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kaime“ bei Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2014-06-06 išduotus dokumentus, tačiau kaip minėta aukščiau, jokių įrodymų, kad pareiškėjas nuo 2005 metų lapkričio mėnesio iki 2014 metų pradžios ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų dokumentams, patvirtinantiems aplinkybę, kad J.

B. iki nacionalizacijos turėjo žemės, nepateikta. Teismas darė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo elgesys neatitinka apdairaus ir rÅ«pestingo elgesio standartų, nes dėl praleisto termino atnaujinimo jis kreipėsi tik 2014-06-19. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad įstatymų leidėjas praÅ¡ymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rÅ«pestingai, iÅ¡ esmės buvo pakankami pareikÅ¡ti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valiÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, taip pat pasirÅ«pinti Å¡ių teisių atkÅ«rimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu.                                     III.

Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai PareiÅ¡kėjas apeliaciniu skundu praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kimÄ tenkinti visiÅ¡kai. Nurodė, kad teismas neanalizavo pareiÅ¡kėjo nurodytų aplinkybių, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė. Byloje surinkti įrodymai paneigia teismo iÅ¡vadÄ , kad iki neteisėto žemės nusavinimo ginčo žemė valdė ne J. B., o K. B. su sÅ«numi S. B.. Tai, kad prosenelis J. B. mirė ne vėliau kaip 1922 metais, patvirtino liudytojai.

O faktas, kad pirmas pasaulinis karas vyko 1914-1918 metais įrodinėti nereikia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė taikytinas materialinės teisės normas, bet jas taikė neteisingai. Esant nustatytam teisingam paveldėjimo santykių reglamentavimui, nei vienam iÅ¡ paveldėtojų nereikėjo atsisakyti savo palikimo dalies. Apeliantas niekada neneigė, kad jo senelis J. B. po tėvo mirties likusį turtÄ priėmė ne vienas, bet kartu su kitais įpėdiniais, dėl ko ir prašė nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad J.

B. paveldėjo tik ¼ Å¡io turto. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog J. B. po tėvo mirties priėmė palikimÄ . PareiÅ¡kėjas nurodė, kad jo senelis po J. B. mirties kartu su motina liko gyventi J. B. nuosavybės teise priklausiusiame name ir naudojosi visais likusiais daiktais. TÄ patvirtino ir liudytojai, kurių parodymai teismas vertino netinkamai. TÄ aplinkybę taip pat patvirtina iÅ¡ Lietuvos centrinio archyvo pateikti Tarkų apskrities Riešės valsčiaus piliečių gyventojų sÄ raÅ¡as , taip pat 2014-04-04 archyvo dokumentai, kuriuose J.

B. yra nurodomas kaip žemės savininkas. Teismo iÅ¡vada, kad K. B. paveldėjo ginčo žemę iÅ¡ vyro tėvo, yra nelogiÅ¡ka, nes įrodymai patvirtina, kad ji paveldėjo žemę kartu su savo vaikais iÅ¡ vyro, tÄ pačiÄ Å¾emę ji negalėjo paveldėti iÅ¡ skirtingų asmenų, tuo labiau nesiaiÅ¡kinti ar ji galėjo paveldėti žemę iÅ¡ vyro tėvo. J. B. liko gyventi (duomenys neskelbtini)kaime ne tik po tėvo mirties, bet ir vėliau; ten gyveno ir jo vaikai bei anÅ«kai, kas įrodo, jog J.

B. priėmė palikimÄ po J. B. mirties, pradėdamas faktiÅ¡kai jį valdyti. Apeliantas nesutiko su teismo iÅ¡vada dėl termino neatnaujinimo. Nurodė, kad 2005-11-10 jis buvo informuotas, kad nepatenka į kategorijÄ piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę. Atsisakymas atnaujinti praleistÄ terminÄ Ä¯teisintų Å¡ias valstybės institucijos neteisėtas iÅ¡vadas bei bÅ«tų užkirstas kelias pareiÅ¡kėjui dėl formalių priežasčių įgyvendinti savo teises.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Å iuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinis skundas iÅ¡ esmės susijęs su apelianto nesutikimu su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis vertinant įrodymus. Tarp Å¡alių nėra ginčo nei dėl teisiniams santykiams taikytinos teisės, nei dėl teismų praktikos, nustatant bylai reikÅ¡mingas aplinkybes. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Å¡ios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimÄ apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama apie kÄ tik įvykusius faktus, nes jų objektyviai negali bÅ«ti tiek iÅ¡likę.

Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi iÅ¡likti, todėl įrodymų turi bÅ«ti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011). Apeliantas teigia, kad raÅ¡ytiniuose įrodymuose (Lietuvos centrinio archyvo pateiktas Trakų apskrities Riešės valsčiaus piliečių gyventojų sÄ raÅ¡as , taip pat 2014-04-04 archyvo dokumentai), J.

B. yra nurodomas kaip žemės savininkas. Tačiau Å¡ių įrodymų turinys neleidžia daryti tokios iÅ¡vados. IÅ¡ Riešės valsčiaus piliečių gyventojų sÄ raÅ¡o matyti, kad gyventojų registre įraÅ¡yta K. B. (pareiÅ¡kėjo prosenelė) turėjo 1 deÅ¡imtinę žemės, paveldėtos iÅ¡ vyro tėvo, taip pat S. B. kartu su motina turi 1 deÅ¡imtinę žemės (paveldėtos iÅ¡ tėvo) – b.l.

22. Taigi, Å¡iame dokumente aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodyta, kad 1 deÅ¡imtinė žemės priklausė K. B. ir S. B., tačiau apie J. B. daiktines teises į žemę, nėra nurodyta nei aptartame dokumente, nei kituose byloje esančiuose raÅ¡ytiniuose įrodymuose. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumÄ , konstatuodamas, kad jie nėra pakankami tam, kad bÅ«tų nustatyta aplinkybė, jog J. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėjo nuosavybės teise į ginčo žemę.

Nenustačius Å¡io fakto, kiti pareiÅ¡kėjo argumentai (apie J. B. mirties datÄ , palikimo priėmimÄ faktiniu valdymu) tampa teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi. Nesant jokių duomenų apie J. B. kaip žemės savininkÄ , nėra pagrindo konstatuoti, jog vien gyvenimas kartu su kitais asmenimis J. B. nuosavybės teise priklausiusiame name ir naudojimasis daiktais pakankamai patvirtina nuosavybės teisės į žemę įgijimo paveldėjimo bÅ«du, pagrindÄ . Be to, byloje nėra duomenų apie aktyvius paveldėtojo veiksmus, kuriais bÅ«tų siekiama įgyvendinti nuosavybės teisę į paveldimÄ turtÄ , todėl vien nurodyti veiksmai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naujÄ stadijÄ â€“ naudojimÄ si, valdymÄ ir disponavimÄ turtu kaip nuosavybe.

Taigi, palikimo priėmimas yra laisvos valios iÅ¡raiÅ¡ka, tuo tarpu raÅ¡ytiniai įrodymai nesuteikia pakakamo pagrindo konstatuoti, jog J. B., esant ir kitiems įpėdiniams – artimiems giminaičiams, ginčo turtÄ paveldėjo. Å ioje byloje bÅ«tent pareiÅ¡kėjui tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti bylai reikÅ¡mingas aplinkybes. Jokių aplinkybių ir įrodymų, paneigiančių K. B. nuosavybės teisės į 1 deÅ¡imtinę žemės įgijimo, pareiÅ¡kėjas nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paties pareiÅ¡kėjo pateiktu įrodymu.

Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas analizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai atskleidė bylos esmę. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis nereiškia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, nėra pagrindo ir spręsti dėl termino atnaujinimo, nes tai nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Kita vertus, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neįrodė būtinų aplinkybių, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, t.y., kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

NežiÅ«rint į tai, kad nuo 2005-11-10 pareiÅ¡kėjui buvo žinoma apie įrodymų nepakankamumÄ nuosavybės teisėms atkurti, byloje nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėjas siekė rÅ«pestingai įgyvendinti savo teises, iki 2014 m. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant gauti reikiamus dokumentus.               IÅ¡ to seka, kad terminas buvo praleistas ne dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip nurodė apeliantas, bet dėl paties pareiÅ¡kėjo nerÅ«pestingumo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos medžiagÄ bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ . Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r ė 2014-12-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                    Jelena Å iÅ¡kina                                                                                                                                  Â