2021-09-15 Nr. AB-18781-3-61-3-00636-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2036-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00636-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Velžio komunalinis ūkis“ (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. AS-20 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba pakeisti Sprendimą, sumažinant nustatytą 627 683 Eur mokesčio sumą iki 2000 Eur.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas išgavo ir naudojo vandenį be Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl už 2016–2018 metų mokestinį laikotarpį buvo paskaičiuotas 627 683 Eur mokestis 10 kartų padidintu tarifu. Pareiškėjas teigė, jog Sprendimas buvo priimtas neištyrus visų faktinių aplinkybių, sukūrė neproporcingas pasekmes pareiškėjui, o mokestis paskaičiuotas per didelis ir koeficientas 10 taikytas nepagrįstai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad, nors ir neturėjo išduoto leidimo, niekada nevengė deklaruoti išgauto vandens kiekio ir mokėti mokesčius valstybei, deklaracijas teikdavo laiku bei mokesčio tarifai, indeksavimo koeficientai buvo pritaikyti teisingai. Pareiškėjas, gavęs paraginimą gauti leidimą, neatidėliotinai ėmėsi veiksmų dėl leidimų gavimo. Leidimo gavimo procesas užtruko ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl teisės aktų nustatytų procedūrų vykdymo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas privalėjo įvertinti VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ veiklos pobūdį ir tikslus. Teigė, jog pareiškėjo finansinė situacija yra sudėtinga, veikla nuo įsteigimo yra nuostolinga, finansiniai ištekliai planuojami taip, kad būtų užtikrinamas nepertraukiamas komunalinių paslaugų teikimas. Individualizuojant pareiškėjui paskaičiuotą mokestį turėjo būti nuodugniai įvertintas veikimo / neveikimo pavojingumas, žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju sukeltos pasekmės. Paskaičiuota 627 683 Eur mokestinė bauda neigiamai paveiks pareiškėjo paslaugų teikimo organizavimą, sukurs skaudžias pasekmes Panevėžio rajono gyventojams bei įmonėms, organizacijoms.

5. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Departamento sprendimas teisėtas. Įstatyme nustatyta pareiga už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą dauginant iš koeficiento 10. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo ir negali būti priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. AS-20 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotą 627 683 Eur mokestį sumažindamas iki 31 384 Eur. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad Departamentas 2019 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktu Nr. PA80‑137 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, jog pareiškėjas 2016–2018 metais išgavo ir naudojo vandenį be Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 627 683 Eur sumą už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens išteklius už 2016–2018 m. mokestinius laikotarpius.

9. Teismas sprendė, jog be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo gavęs Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo.

10. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pareiškėjas pažeidimą būtų padaręs tyčia ar turėtų tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį, vengti sumokėti mokesčius. Vadovaudamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjas nustatytais terminais deklaruodavo išgauto vandens kiekius ir sumokėdavo mokesčius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų linkęs pažeisti įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad leidimo gavimo procesas užtruko dėl teisės aktuose nustatytų procedūrų vykdymo, kurios užtrunka ilgai bei pareiškėjas pašalino pažeidimus dar iki patikrinimo pradėjimo (tikrinimas pradėtas 2019 m. lapkričio 22 d., o leidimai gauti 2018 m. sausio 2 d., 2018 m. gruodžio 4 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d.).

11. Teismas vertino, jog pareiškėjo teikiamos paslaugos susijusios su viešuoju interesu, kurio įgyvendinimui privalo būti sudarytos visos būtinos sąlygos. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas dirba nuostolingai, finansinė padėtis prasta, sutiko su pareiškėjo argumentais, jog tokio dydžio sankcija gali sukelti ypatingai neigiamų padarinių.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į teismų praktiką, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka 50 proc. didesnio mokesčio bei pakeitė Sprendimą, sumažindamas apskaičiuotą mokestį iki 31 384 Eur.

III. 13. Pareiškėjas VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir apskaičiuotą mokestį sumažinti iki 2000 Eur. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes, bei papildomai nurodo šiuos argumentus:

13.1. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei nepakankamai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką, nustatydamas mokesčio dydį, pažeidžiantį proporcingumo padarytam teisės pažeidimui principą. Nustatytas 31 384 Eur mokesčio dydis neigiamai paveiks pareiškėjo paslaugų teikimo organizavimą bei pažeis viešąjį interesą.

13.2. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ir iki 2018 m. leidimų gavimo visada vykdė ir dabar vykdo teisės aktų reikalavimus, nesiekė tyčia sąmoningai pažeidinėti teisės aktų reikalavimų, neslėpė išgaunamų išteklių kiekio, sąžiningai deklaravo juos, laiku ir tinkamai vykdė mokestinę prievolę, atsakingai vykdė privalomąjį požeminio vandens monitoringą, žalos gamtai ir valstybei nepadarė, bendradarbiavo patikrinimo metu su jį tikrinusia agentūra, vandenviečių eksploatavimu pelno nesiekė, sužinojęs apie reikalingumą gauti leidimus, ėmėsi visų privalomų veiksmų leidimams gauti. Pareiškėjas pažymi, kad anksčiau jam nebuvo taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.

13.3. Pareiškėjo teikiamos paslaugos susijusios su viešuoju interesu, kurio įgyvendinimui privalo būti sudarytos visos būtinos sąlygos. Finansiniai ištekliai planuojami taip, kad pareiškėjas užtikrintų nepertraukiamą komunalinių paslaugų teikimą. Neplanuotos tokios didelės išlaidos (31 384 Eur), įvertinus pareiškėjo nuostolingą veiklą, neigiamai paveiks nurodytų paslaugų teikimo organizavimą ir sukurs skaudžias pasekmes Panevėžio rajono gyventojams ir įmonėms, organizacijoms bei pažeis viešąjį interesą.

13.4. Individualizuojant pareiškėjui paskaičiuotą mokestį turi būti nuodugniai įvertintas veikimo / neveikimo pavojingumas, žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju sukeltos pasekmės.

13.5. Sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį. Pareiškėjas teigia, kad LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, nėra duomenų, kad sistemingai pažeidinėjo įstatymus. Pareiškėjas pripažino faktą, kad vandenvietės buvo eksploatuojamos be leidimo ir pašalino pažeidimą dar iki patikrinimo, po kurio buvo surašytas Patikrinimo aktas.

13.6. Pareiškėjas teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pakankama ir pagrįsta padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė pareiškėjui būtų 2000 Eur dydžio mokesčio nustatymas.

14. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog sutinka su teismo sprendimu bei mano, kad teismas atsižvelgė į LVAT praktiką tokiose situacijose, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. sausio 22 d. sprendimu AS-20 priskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu proporcingumo.

16. Byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę pareiškėjo planinį patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas išgavo ir naudojo požeminį vandenį be Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo.

17. Pareiškėjui buvo surašytas 2019 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktas Nr. PA80-137, kuriame pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas mokesčio dydis už 2015-2018 m. be leidimo vykdytą gėlo požeminio vandens išgavimą. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorius 2020 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. AS-20 patvirtino 2019 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-137 ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 627 683 Eur mokestį.

18. Pirmosios instancijos teismas pakeitė skundžiamą atsakovo Sprendimą ir vietoje 10 kartų padidinto mokesčio tarifo, taikė 50 proc. padidintą tarifą, iš viso priskaičiuotą mokesčio padidintu tarifu sumą sumažino nuo 627 683 Eur iki 31 384 Eur.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

V. 20. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede.

21. Pagal Įstatymo 7 straipsnio nuostatas, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o pagal 2 dalį – už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalis Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015; 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019). Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes.

24. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

VI. 25. Nagrinėjamu atveju atsakovas apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 627 683 Eur mokestį

padidintu tarifu už išgautą valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį be leidimo, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino iki 31 384 Eur. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydį, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta tyčinių pareiškėjo veiksmų, siekio nuslėpti išgautą vandens kiekį ar sistemingo teisės aktų pažeidinėjimo, bei į tai, kad pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo pavojingas, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sudėtinga, ir padarė išvadą, kad MVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 50 proc. didesnio mokesčio nustatymo.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai

vertino bylos faktines aplinkybes bei neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, nustatydamas mokesčio dydį, kuris pareiškėjo nuomone, pažeidžia proporcingumo padarytam teisės pažeidimui principą. Pareiškėjas tuo pačiu pažymi, jog individualizuojant priskaičiuotą mokestį turėjo būti individualiai įvertintas (ne) veikimo pavojingumas žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams bei sukeltos pasekmės, taip pat atsižvelgta į pareiškėjo finansinę padėtį.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Įstatymas nenumato, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

28. Teisėjų kolegija, pripažindama pirmosios instancijos teismo galimybę koreguoti padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydį, pritaria skundžiamame sprendime atliktų konkrečiam pažeidimo faktinių aplinkybių vertinimui ir pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžiui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia, pareiškėjas, įvertino ne tik bylos faktines aplinkybes, Lietuvos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, bet ir skirdamas nustatyto dydžio mokestį atsižvelgė į eilę aplinkybių, t. y. Bendrovės finansinę padėtį, pareiškėjo netyčinius veiksmus, į teisingai ir laiku sumokėtus mokesčius į valstybės biudžetą, leidimo gavimo pailgėjusias procedūras ir kt.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė aiškius ir pakankamai argumentuotus motyvus būtent tokio mokesčio paskyrimui ir priėjo pagrįstos išvados, kad pažeidimo pripažinimas nepašalina pareiškėjo veiksmų (neveikimo) priešingumo teisei.

29. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgęs apeliacinės instancijos teismas galėtų dar labiau sumažinti mokėtiną mokestį už valstybinių gamtos išteklių išgavimą be leidimo, ar iš viso jį panaikinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, jog byloje nustatytas pažeidimas buvo padarytas, o jo padarymo aplinkybės nekeičia padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje duomenų, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas mokesčio dydis būtų neteisingas ir per griežtas, be to, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį vertinimą, apeliaciniame skunde nenurodė, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos procesinei baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo nepasisako.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti arba panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė