2023-07-19 Nr. AB-13372-3-61-3-06636-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-408-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06636-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2023 m. gegužės 10 d. Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-91000 (toliau – Nurodymas) ir VMI 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-98486 „Pakeisti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ (toliau – Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI 2023 m. gegužės 10 d. Nurodymo ir 2023 m. gegužės 24 d. Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, savo reikalavimą grindžia tuo, kad VMI pradėjus priskaičiuotų mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjas negalės vykdyti ne tik prievolės mokėti išlaikymo nepilnamečiams vaikams, tačiau ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. mokėti kreditų įmokas, tikėtina, kad taps nemokus, o iškėlus bankroto bylą negalės atsiskaityti ne tik su biudžetu, bet ir kitais savo kreditoriais.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jo netenkinti. VMI paaiškino, kad VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2023 m. birželio 7 d. duomenimis pareiškėjo mokestinė nepriemoka yra 176 760,79 Eur, ją sudaro: 52 268,87 Eur gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) ir 13 407,07 Eur šio mokesčio delspinigiai bei 83 032 Eur pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) ir 41 459,92 Eur PVM delspinigiai. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros gali būti stabdomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 110 straipsnyje nurodytais pagrindais. 2023 m. gegužės 24 d. Sprendimu Nr. (23.31-08)467-98486 VMI nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų, kurios bendra suma 135 300,87 Eur (iš jų 52 268,87 Eur GPM ir 83 032,00 Eur PVM). Dėl šios mokestinės nepriemokos mokestinis ginčas nevyksta. Ginčas vyksta dėl atleidimo nuo skaičiuojamų ir priskaičiuotų 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių sumos sumokėjimo, kuris nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eI3-9198-816/2023. Taigi, pareiškėjo skundžiamu 2023 m. gegužės 24 d. Sprendimu Nr. (23.31-08)467-98486 delspinigiai iš pareiškėjo nėra išieškomi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 8 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nors pareiškėjas prašyme nurodė, kad VMI pradėjus priskaičiuotų mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu jis negalės vykdyti prievolių, atsiskaityti su kitais kreditoriais, tikėtina, taps nemokus, nes jam bus iškelta bankroto byla, bei patirs didelę žalą, tačiau iš esmės nepateikia jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo subjektyvi ir realiais faktais nepagrįsta nuomonė apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Atkreiptinas dėmesys, jog vien tai, kad nagrinėjamu atveju yra skundžiami VMI priimti sprendimai dėl pareiškėjo mokestinių prievolių išieškojimo veiksmų vykdymo, savaime nepagrindžia prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Dėl pareiškėjo argumento, jog nesustabdžius priverstinio mokestinių prievolių išieškojimo, gali susiklostyti situacija, kai teisme nagrinėjamos administracinės bylos (dėl išieškojimo veiksmų teisėtumo) baigtis taptų teisiškai nereikšminga, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VMI 2023 m. gegužės 24 d. Sprendimu nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką dėl kurios šiuo metu mokestinis ginčas nevyksta, t. y. ginčas vyksta dėl atleidimo nuo skaičiuojamų ir priskaičiuotų 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių sumos sumokėjimo, kuris nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eI3-9198-816/2023.

Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išdėstyta pozicija, jog vien tik ateityje kilsiančių neigiamų pasekmių tikimybė negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, jog būtent dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkintas.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Nurodymo ir Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo vyksta ne tik dėl priskaičiuotų delspinigių, tačiau ir dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, t. y. pareiškėjas siekia pasinaudoti valstybės pagalba ir sumokėti mokestinę nepriemoką dalimis.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-8125-596/2023 pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui VMI, kuriame pareiškėjas prašo panaikinti VMI 2023 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-15041 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ ir grąžinti VMI jo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nagrinėti iš naujo. Todėl byloje yra visi pagrindai ir sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti VMI 2023 m. gegužės 10 d. Nurodymo 2023 m. gegužės 24 d. Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo.

Inspekcija nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų ( bendra suma 135300,87 EUR, Vienas šimtas trisdešimt penki tūkstančiai trys šimtai EUR 87 et.), būtent dėl šių veiksmų atlikimo ir yra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo ir kuris šiuo metu yra nagrinėjamas teisme.

Nagrinėjamu atveju atsakovas jau pradėjo priskaičiuotų mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, todėl pareiškėjas apskritai nebegali vykdyti ne tik prievolės mokėti išlaikymo nepilnamečiams vaikams, tačiau ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. mokėti kreditų įmokas. Pareiškėjas tikėtinai taptų nemokus, o iškėlus pareiškėjui bankroto bylą jis negalėtų atsiskaityti ne tik su biudžetu, bet ir kitais savo kreditoriais.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

VMI atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš lot. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI Nurodymo ir Sprendimo galiojimą iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Pareiškėjas prašymą iš esmės motyvavo tuo, kad nepritaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas negalės vykdyti kitų prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjas savo prašymą grindžia finansinių sunkumų grėsme, ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, jog pareiškėjas galbūt negalės vykdyti finansinių įsipareigojimų, pažymėtina, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Tačiau, nors pareiškėjui nustatyta pareiga įrodyti prašomo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumą, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, pavyzdžiui, pagrįstais skaičiavimais apie tikėtinas finansines išlaidas, todėl nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų didelė neatitaisoma žala.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (iš lot. savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais. Dėl šių priežasčių, pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius