ecbaa7e8-4bb2-418b-acb7-d85641ff9ae6 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI2-3624-1066/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32358-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. spalio 26 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis dalyvaujant pareiÅ¡kėjui V. R. ir jo atstovui R. R., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V. R. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriÄ atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, dėl žalos atlyginimo. Teismas n u s t a t ė :

1. PareiÅ¡kėjas V. R. su skundu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas:

1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 509 268 Eur žalos atlyginimo;

2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Savo skundÄ pareiÅ¡kėjas grindžia Å¡iais argumentais: 2.1. Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas yra BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ (toliau – Bendrovė) akcininkas bei iki bankroto bylos Bendrovei iÅ¡kėlimo ėjo direktoriaus pareigas. Pasak pareiÅ¡kėjo, Bendrovė Vilniaus mieste vykdė taksi paslaugų verslÄ , naudodama V. R. priklausantį „Smart taxi“ prekės ženklÄ . UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ kurį laikÄ sėkmingai vykdė savo veiklÄ , tačiau 2015 m. pabaigoje Vilniuje veiklÄ pradėjo vykdyti „Uber“, teikianti pavežėjimo paslaugas, nors tokia keleivių vežimo veikla Lietuvoje buvo įteisinta tik 2016 m. rugsėjo 27 d.

Kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2653, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., kuriuo buvo apibrėžta keleivių vežimo organizatoriaus sÄ voka bei veikla. Taigi tik 2017 m. sausio 3 d. įsigaliojo 2016 m. gruodžio 30 d. susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-460 (1.5 E) patvirtintos Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 27–37 punktuose apibrėžė keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais reikalavimus.

Pabrėžė, kad iki pat 2017 m. sausio 1 d. valstybė nebuvo sureglamentavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos bei jai keliamų reikalavimų, o dėl Å¡ios priežasties „Uber“ įgijo nesÄ Å¾iningÄ konkurencinį pranaÅ¡umÄ . PareiÅ¡kėjas mano, kad „Uber“ ir kitų analogiÅ¡kų platformų atėjimas į teisės aktais nesureguliuotÄ pavežėjimo paslaugų rinkÄ Lietuvoje stipriai neigiamai paveikė Vilniaus taksi verslÄ , kadangi privatÅ«s asmenys atlygintinÄ asmenų vežimo lengvaisiais automobiliais paslaugÄ per „Uber“ ar panaÅ¡ias platformas galėjo teikti nepalyginamai lengviau ir mažesniais kaÅ¡tais negu taksi paslaugų teikėjai. 2.2.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl mažesnių reikalavimų vežėjams per „Uber“ ir panaÅ¡ias platformas, laisvesnio darbo grafiko, netaikomų maksimalaus darbo laiko reikalavimų, anot pareiÅ¡kėjo, galimybės dirbti pagal individualios veiklos pažymÄ bei to sÄ lygotų mažesnių mokesčių, didžioji dauguma UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ darbuotojų 2017 m. vasario–birželio mėn. išėjo iÅ¡ darbo. BÅ«tent dėl darbuotojų atleidimo iÅ¡augo mokėtinos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos Sodrai, dėl apyvartinių lėšų trÅ«kumo strigo atsiskaitymai su kreditoriais.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3589-450/2018 iÅ¡kėlė UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto bylÄ . 2.3. Teigia, kad iki tada, kai „Uber“ pradėjo Vilniuje aktyviai vykdyti savo veiklÄ , Bendrovės finansinė padėtis buvo gera ir jos akcijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo vertos 509 268 Eur. Tuo tarpu, pareiÅ¡kėjo nuomone, dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo laiku ir tinkamai reglamentuoti „Uber“ ir kitų panaÅ¡ių platformų veiklos, tokiai veiklai nekeliant absoliučiai jokių reikalavimų, dėl ko tokiu neveikimu „Uber“ buvo suteiktas nesÄ Å¾iningas konkurencinis pranaÅ¡umas, Bendrovės akcijos nuvertėjo iki nulio ir Bendrovė nebegalėjo iÅ¡likti valstybės sukurtoje nesÄ Å¾iningos konkurencijos aplinkoje, todėl bankrutavo.

Taigi, pareiÅ¡kėjo manymu, dėl Lietuvos valstybės kaltės jis patyrė akcijų vertės dydžio žalÄ . 2.4. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygos. Mano, kad atsakovo neteisėti veiksmai (aktas) pasireiÅ¡kė neveikimu, savalaikiai nesureglamentavus „Uber“ ir kitų panaÅ¡ių platformų veiklos bei jai keliamų reikalavimų. Bendrovės veiklos rezultatų prastėjimas (Bendrovės akcijų nuvertėjimas) prasidėjo bÅ«tent tuo metu, kai Vilniaus mieste, nesant teisinio reglamentavimo veiklai keliamų reikalavimų, vis aktyviau veiklÄ vykdyti pradėjo „Uber“ ir kitos panaÅ¡ios platformos, t. y. 2017 m. pradžioje.

Dėl valstybės sÄ lygotų konkurencijos sÄ lygų skirtumų keleivių pervežimo srityje, Bendrovės pardavimai krito, didžioji dauguma darbuotojų išėjo iÅ¡ darbo (arba buvo atleisti), todėl įmonė galiausiai tapo nemoki. 2.5. Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjas ir jo atstovas skundÄ palaikė, prašė jį tenkinti atsiliepime nurodytais argumentais.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuriÄ atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – Ministerija), atsiliepime į skundÄ su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, praÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ . Savo atsiliepime pateiktÄ pozicijÄ grindžia Å¡iais argumentais: 3.1. Pasak Ministerijos, laikotarpiu nuo 2016 metų rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. reikalavimai visiems asmenims, kurie pageidavo vežti keleivius už atlyginimÄ buvo įtvirtinti Kelių transporto kodekse, ir visi vežėjai galėjo vežti keleivius už atlyginimÄ laikydamiesi Å¡iame kodekse numatytų reikalavimų taksi paslaugoms arba užsakomųjų reisų paslaugoms teikti.

Pabrėžė, kad atitinkamai, iki 2017 m. sausio 1 d. keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga (pavėžėjimas) negalėjo bÅ«ti vykdoma, kadangi nebuvo įteisinta, o keleiviai galėjo bÅ«ti vežami tik lengvaisiais automobiliais taksi arba užsakomaisiais reisais. Taigi, atsakovės atstovės teigimu, iki 2017 m. sausio 1 d. vykdyta keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga buvo neteisėta ir užtraukė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytÄ atsakomybę.

Dėl to iÅ¡ esmės Ministerija daro prielaidÄ , kad „Uber“ galėjo įgyti konkurencinį pranaÅ¡umÄ , veždama keleivius tik neteisėtu bÅ«du. 3.2. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas Å«kio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesÄ Å¾iningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo, padarytos žalos atlyginimo, todėl ir pareiÅ¡kėjas, manantis, kad ,,Uber“ savo veiksmais įgijo neteisėtÄ konkurencinį pranaÅ¡umÄ , turėjo teisę kreiptis į teismÄ dėl ,,Uber“ vykdytos neteisėtos keleivių vežimo veiklos.

Pabrėžė, kad Ministerija neturi duomenų apie iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje įregistruotÄ organizacijÄ ,,Uber“ pavadinimu, kuri galimai vykdė keleivių vežimo veiklÄ už atlygį. 3.3. Pasak Ministerijos, Å¡ioje situacijoje neaiÅ¡ku, remiantis kokiais duomenimis, pareiÅ¡kėjas nusprendė, kad jo Bendrovės veiklos rodikliai suprastėjo ir akcijos nuvertėjo bÅ«tent dėl ,,Uber“ ir panaÅ¡ių platformų veiklos. Pabrėžė, kad pareiÅ¡kėjas taip pat neįvertino, kad taksi verslui, tame tarpe ir „Smart taksi“, Lietuvoje tiesioginę konkurencijÄ taip pat sudarė ir kitos transporto nuomos paslaugas teikiančios bendrovės, ypač trumpalaikės automobilių nuomos paslaugas teikiančios bendrovės (,,City bee“ prekės ženklu ir kitos bendrovės). 3.4.

Tvirtina, kad Kelių transporto kodekso pakeitimo įstatymu buvo siekiama įtvirtinti platesnį keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais srityje, modelį. Reikalavimai keleivių vežėjams lengvaisiais automobiliais ir jų lengviesiems automobiliams ir keleivių vežėjams lengvaisiais automobiliais taksi bei taksi automobiliams 2017 m. sausio 1 d. iÅ¡ dalies skyrėsi, tačiau Å¡ie skirtumai yra pateisinami, tiek vienai, tiek kitai keleivių vežimo veiklai suteikė jiems bÅ«dingų pranaÅ¡umų konkurencine prasme ir vežėjas, norėdamas užsiimti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais (pavėžėjimo) ar lengvaisiais automobiliais taksi veikla, galėjo Å¡iuos pranaÅ¡umus įsivertinti ir laisvai pasirinkti verslui palankiausiÄ keleivių vežimo modelį. 3.5.

Tuo pačiu akcentavo, kad tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas atitiko tų dienų aktualijas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais rinkoje, kai asmenys, neturėdami taksi vairuotojo profesijos, pasitelkdami skaitmeninę pavėžėjimo platformÄ , galėjo ir asmeniniais automobiliais pavežėti keleivius, vairuodami transporto priemonę į darbÄ ir grįždami atgal arba pavėžėti į kitÄ vietÄ (vykdydami veiklÄ ne visÄ darbo dienÄ ) ir už tai gauti atlygį. Dėl Å¡ios priežasties vyravo tokia pozicija, jog vežėjams, vykdantiems keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklÄ , pakanka turėti lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus ir registruotis mokesčių mokėtojais. 3.6.

Ministerija taip pat pažymi, kad, be kita ko, atsiskaitymas su keleiviu telekomunikacijų galiniais įrenginiais su keleiviu tapo skaidresnis ir saugesnis. Å ie pokyčiai keleivių vežimo rinkoje leido sumažinti paslaugos kainÄ ir atnaujinti lengvųjų automobilių parkÄ . Todėl ne keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu veiklai nustatyti reikalavimai ir veiklos sÄ lygos lėmė įmonių pasirinkimÄ vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu veiklÄ , o keleivių pasirinkimas važiuoti skaidresniu, saugesniu, pigesniu bÅ«du ir naujesniu transportu. 3.7.

Mano, kad pareiÅ¡kėjas, kaltindamas Lietuvos valstybę nesugebėjimu laiku reglamentuoti „Uber“ ir kitų panaÅ¡ių platformų veiklos, nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl valstybė, nesiimdama anksčiau reglamentuoti ,,Uber“ ir kitų platformų veiklos, veikė pareiÅ¡kėjo teigimu neteisėtai ir kokius įstatymus valstybė atitinkamai pažeidė. PareiÅ¡kėjas nepateikia jokių paskaičiavimų, kaip valstybės neveikimas laiku arba netinkamas keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklos reglamentavimas įtakojo „Uber“ bei panaÅ¡ių platformų veiklÄ .

Pareiškėjo argumentai grindžiami bendro pobūdžio teiginiais. Taigi pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp Bendrovės rezultatų prastėjimo ir akcijų nuvertėjimo bei „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos, todėl jo skundo reikalavimas dėl žalos priteisimo yra atmestinas. Teismas k o n s t a t u o j a:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos, kuriÄ pareiÅ¡kėjas kildina iÅ¡ to, kad Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo „Uber“ ir kitų panaÅ¡ių platformų veiklÄ , vykdant keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais, atlyginimo priteisimo. Teigia, kad dėl to pareiÅ¡kėjas patyrė žalÄ , nes jo verslas bankrutavo.

5. Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius iÅ¡gyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliÅ«tis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai jÄ darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvÅ«s, o ne mažareikÅ¡miai ar smulkmeniÅ¡ki, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiÅ«riu ir gali bÅ«ti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobÅ«dį, pakenkimo intensyvumÄ , trukmę ir kt.

6. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas kilusį ginÄÄ dėl galimai patirtos žalos, pažymi, kad tokia paslauga, kaip keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu, kai ji vežėjo atlygintinai teikiama lengvuoju automobiliu pagal su keleiviu sudarytÄ raÅ¡ytinę sutartį arba dėl kurios vežėjas su keleiviu susitaria tarpininkaujant keleivių vežimo organizatoriui, buvo įteisinta 2016 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymÄ Nr. XII-2653 (toliau – Pakeitimo įstatymas).

Å is įstatymas įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Tuo tarpu pagal nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau – Kodeksas) reglamentuotÄ keleivių vežimo kelių transportu teisinį reguliavimÄ , keleiviai lengvaisiais automobiliais už atlygį galėjo bÅ«ti vežami dviem bÅ«dais, t. y. užsakomaisiais reisais arba taksi. 6.1. Pagal Kodekso 7 straipsnio 1 dalį vežimų organizavimas tai techninių sÄ lygų ir teisinių santykių tarp keleivio, krovinio, bagažo, smulkios siuntos siuntėjo, gavėjo ir vežėjo nustatymas.

Kodekso 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vežėjas – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius. Kodekso 18 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsakomieji reisai – reisai, kai pagal iÅ¡ankstinį užsakymÄ vežamos iÅ¡ anksto sudarytos, bendrÄ kelionės tikslÄ (vykstant turizmo, verslo reikalais, į parodas, simpoziumus, konferencijas, seminarus, pasitarimus, koncertus, spektaklius, vestuves ir panaÅ¡iais atvejais) turinčios keleivių grupės. Vien tik vykimas į tÄ patį paskirties punktÄ nelaikomas bendru kelionės tikslu.

IÅ¡ anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Keleivių vežimo lapai nebÅ«tini, jeigu keleivių grupės vežamos į tame pačiame mieste vykstančius renginius. Tam, kad bÅ«tų galima vykdyti užsakomuosius reisus, vežėjas turėjo turėti iÅ¡ anksto sudarytÄ sutartį su keleiviais. 6.2. Pagal nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimÄ , siekdamas teikti taksi paslaugÄ , vežėjas (fizinis arba juridinis asmuo), vadovaudamasis Kodekso 18 straipsnio 12 dalimi, turėjo gauti leidimÄ .

Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi iÅ¡duoda, galiojimÄ sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymÄ ar leidimo galiojimÄ naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Kodekso 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi.

Keleivių vežimÄ reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės ir Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės. Pagal Kodekso 18 straipsnio 2 dalį keleiviai vežami reguliariais, specialiais bei užsakomaisiais reisais vietinio (miesto ir priemiestinio), tolimojo ir tarptautinio susisiekimo marÅ¡rutais.

7. PareiÅ¡kėjo teigimu, iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos valstybė nebuvo tinkamai teisės aktais sureguliavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos ir bÅ«tent dėl Å¡ios priežasties „Uber“ įgijo nesÄ Å¾iningÄ konkurencinį pranaÅ¡umÄ , kas, pareiÅ¡kėjo nuomone, ir lėmė jo Bendrovės, kuri Vilniaus mieste vykdė taksi paslaugų verslÄ , bankrotÄ . Teismas su tokiu pareiÅ¡kėjo teiginiu nesutinka, pasisakydamas, kad esant anksčiau paminėtam teisiniam reguliavimui, nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (iki įsigaliojus Pakeitimo įstatymui), visiems asmenims, kurie pageidavo vežti keleivius už atlyginimÄ buvo keliami aiÅ¡kÅ«s reikalavimai, numatyti Kodekso nuostatose, taigi tokiu atveju visi vežėjai privalėjo vežti keleivius už atlyginimÄ tik laikydamiesi Kodekso nustatytų reikalavimų taksi paslaugoms arba užsakomųjų reisų paslaugoms teikti.

Taigi Å¡iuo atveju sutiktina su atsakovės atstove, kad iki 2017 m. sausio 1 d. keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga (pavėžėjimas) negalėjo bÅ«ti vykdoma, kadangi nebuvo įteisinta, o keleiviai galėjo bÅ«ti vežami tik lengvaisiais automobiliais taksi arba užsakomaisiais reisais. Å iuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad „Uber“ įgijo nesÄ Å¾iningÄ konkurencinį pranaÅ¡umÄ . Toks pareiÅ¡kėjo teiginys yra visiÅ¡kai nepagrįstas jokiais įrodymais, t. y. byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonė ,,Uber“ vykdė keleivių vežimo veiklÄ už atlygį ir kad dėl ,,Uber“ vykdytos galimai neteisėtos keleivių vežimo veiklos pareiÅ¡kėjas patyrė žalÄ (bankrutavo).

Pareiškėjas, pateikdamas tokius skundo argumentus, jų nepagrindžia jokiais konkrečiais duomenimis, kaip savo patirtos žalos dydį grindžia jo Bendrovės veiklos rodiklių suprastėjimu, t. y. kokie duomenys patvirtina, kad jo Bendrovės akcijos nuvertėjo būtent dėl ,,Uber“ ir panašių platformų veiklos, o ne dėl kitų priežasčių.

8. PareiÅ¡kėjas remiasi argumentu, kad bÅ«tent atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtas neveikimas (nesureglamentavus „Uber“ ir kitų panaÅ¡ių platformų veiklos bei jai keliamų reikalavimų) sukėlė jam žalÄ . Dėl iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio reguliavimo teismas jau pasisakė Å¡io sprendimo 7 punkte. PareiÅ¡kėjas skunde labiau akcentuoja nepasitenkinimÄ , kad nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsirado alternatyvi taksi veiklai keleivių vežimo sistema, sudaranti sÄ lygas keleivių vežimo paslaugų lengvaisiais automobiliais.

Kaip matyti ir ginčo dėl to nėra, naujasis (nuo 2017 m. įsigaliojęs) reguliavimas suteikė galimybę atsirasti naujai alternatyvai keleivių vežimo srityje, t. y. reikalavimai buvo suÅ¡velninti. Vis tik pačiam pareiÅ¡kėjui teko pareiga po naujai įsigaliojusio teisinio reglamentavimo (Pakeitimo įstatymu naujai apibrėžus keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu vežimo paslaugas), siekiant užsiimti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais (pavėžėjimo) ar lengvaisiais automobiliais taksi veikla, įsivertinti savo galimybes ir savo laisva valia pasirinkti jo sukurtam verslui palankiausiÄ keleivių vežimo modelį, o ne perkelti savo verslo rizikos naÅ¡tÄ valstybei.

Nėra pagrindo teigti, kad naujai nustatytas ir Å¡velnesnius reikalavimus nustatantis, t. y. rinkÄ atveriantis reguliavimas, yra neteisėtas. Juolab, kad pats pareiÅ¡kėjas skunde pripažįsta, jog jam nepavyko tinkamai prisitaikyti prie pakitusio teisinio reglamentavimo, ir, pasak jo, dėl mažesnių reikalavimų vežėjams per „Uber“ ir panaÅ¡ias platformas, laisvesnio darbo grafiko, netaikomų maksimalaus darbo laiko reikalavimų, galimybės dirbti pagal individualios veiklos pažymÄ bei to sÄ lygotų mažesnių mokesčių, didžioji dauguma pareiÅ¡kėjo Bendrovės darbuotojų 2017 m. vasario–birželio mėn. išėjo iÅ¡ darbo.

Taigi Å¡iuo atveju darytina iÅ¡vada, kad nėra jokio priežastinio ryÅ¡io tarp Bendrovės bankroto (pareiÅ¡kėjui kilusios žalos) bei „Uber“ ir kitų panaÅ¡ių platformų veiklos. Vertintina, kad pareiÅ¡kėjas galimai kilusiÄ Å¾alÄ kildina labiau iÅ¡ hipotetinių samprotavimų, kurie nėra paremti jokiais konkrečiais paskaičiavimais, todėl pareiÅ¡kėjo teiginys dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo tinkamai sureguliuoti konkurencinės aplinkos ir jam kilusios žalos bankrutavus Bendrovei, atmestinas kaip nepagrįstas.

9. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui bÅ«tinų sÄ lygų (žalos bei priežastinio ryÅ¡io) nustatymo, nes tokių sÄ lygų vertinimas neturi prasmės. Taigi Å¡iuo pagrindu pareiÅ¡kėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo V. R. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjas Gediminas Užubalis