2016-01-21 Nr. AB-1644-3-61-3-04126-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-138-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04126-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1; 9.1.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2014 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. FR0682-58 dėl patikrinimo akto patvirtinimo nusprendė patvirtinti pareiškėjai J. J. (toliau – ir pareiškėja) Panevėžio AVMI 2014 m. sausio 9 d. patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus 13 647 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 883 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 3 990,75 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 935,7 Lt sveikatos draudimo įmokų, 6 564,49 GPM delspinigių, 1 620,07 Lt PSD įmokų delspinigių ir nusprendė skirti 1 365 Lt GPM baudos, 388 Lt PSD įmokų baudos, 1 995 Lt VSD įmokų baudos, 468 Lt sveikatos draudimo įmokų baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 68-92 Panevėžio AVMI 2014 m. vasario 21 d. sprendimą patvirtino, pareiškėją atleido nuo 6 546 GPM delspinigių, 1 620 Lt PSD įmokų delspinigių.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. S-154 (7-103/2014) konstatavo, kad skundžiamas Inspekcijos 2014 m. gegužės 16 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jį patvirtino.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti MGK 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. S-154 (7-103/2014); 2) panaikinti VMI 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 68-92; 3) panaikinti Panevėžio AVMI 2012 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. FR0682-58.

Skunde paaiškino, kad skundžiami Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra neteisėti, jais nepagrįstai pripažinti minėti mokesčiai, įmokos, delspinigiai ir baudos. Nurodė, kad pagal verslo liudijimą vykdė komercinę, ne gamybinę, veiklą, pagal pirkimo–pardavimo sandorius tiekė produkciją UAB „LITA Intertrading“. Skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nurodoma, kad UAB „LITA Intertrading“ vykdė visą užsakomąją veiklą, visos pagrindinės žaliavos priklausė jai – pareiškėjos atveju bendrovė malkų gamybos veiklos nevykdė ir darbuotojų neturėjo, o malkas gamino pati pareiškėja iš savo medienos. Kylančios abejonės dėl mokesčių taikymo pagrįstumo turi būti aiškinamos mokesčių mokėtojo naudai. Už gautas pajamas pareiškėja sumokėjo visus privalomus mokesčius, todėl skundžiamais sprendimais nepagrįstai patvirtinti papildomai apskaičiuoti mokesčiai ir paskirtos baudos.

Atsiliepime atsakovas VMI prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamu 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu patvirtino pareiškėjai apskaičiuotą mokėtiną GPM, VSD įmokas, PSD įmokas bei šių mokesčių ir įmokų baudas. Atlikusi mokestinį patikrinimą, Panevėžio AVMI nustatė, kad pareiškėja 2008–2010 metais vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus ir gavo pajamų iš kitų ūkio subjektų, parduodama skaldytą kurui skirtą medieną, teikdama medinių padėklų gamybos paslaugas, malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas, vykdė malkinės medienos gamybą. Pareiškėjos ir kitų asmenų, veikiančių pagal verslo liudijimus, paslaugas pirko UAB „LITA Intertrading“, kuri daliai savo teikiamų paslaugų samdomų darbuotojų neturėjo. UAB „LITA Intertrading“ vykdė užsakomąją veiklą ir jai priklausė pagrindinės žaliavos, todėl laikytina, kad ji realiai vykdė gamybinę veiklą. Pareiškėja ir kiti fiziniai asmenys, įsigiję verslo liudijimus, neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų UAB „LITA Intertrading“, kadangi jos veikla iš esmės sutapo su pareiškėjos vykdoma veikla. UAB „LITA Intertrading“ išmokėtos sumos pareiškėjai negalėjo būti priskirtos gyventojų pajamoms iš veiklos pagal verslo liudijimą, tačiau, nepaisant to, pripažintina, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą. Pareiškėja tokią veiklą vykdė ir jos gautos pajamos priskirtinos B klasės pajamoms. Pareiškėjos veikla atitiko individualios veiklos požymius – buvo savarankiška, tęstinė ir versliška (buvo siekiama gauti ekonominės naudos). Panevėžio AVMI teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos pajamas priskyrė GPM bazei tikrinamuoju laikotarpiu ir nurodė sumokėti minėtas sumas į biudžetą.

Atsiliepime atsakovas Panevėžio AVMI nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka.

Paaiškino, kad, pagal ginčo santykių reguliavimą, pareiškėja neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų UAB „LITA Intertrading“, kadangi ši įmonė vertėsi ta pačia veikla. Todėl pareiškėjos veikla atitiko individualios veiklos požymius. Pareiškėjos nurodomas veiklos pobūdis (tai, ar ji prekes gamino pati) neturi įtakos jos pajamų kvalifikavimui, nes jai išduotas verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ar teikti paslaugų minėtai bendrovei. Skunde išdėstyti argumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių bei dėl to apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2008–2010 metais vykdė individualią veiklą, įsigijusi verslo liudijimus „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (EVRK klasės 16.22-16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40). Šiuo laikotarpiu pareiškėja iš šios veiklos gavo pajamų iš UAB „Medienos padėklų ruošiniai“, UAB „LITA Intertrading“, UAB „Sanaja“, UAB „Sempeksimus“, UAB „Eksmeda“. Pareiškėja UAB „Medienos padėklų ruošiniai“ parduodavo skaldytą kurui skirtą medieną, UAB „Sanaja“ ir UAB „Sempeksimus“ teikė medinių padėklų gamybos paslaugas, UAB „LITA Intertrading“ – malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas, UAB „Eksmeda“ vykdė malkinės medienos gamybą. Pareiškėja ir UAB „LITA Intertrading“ 2008 m. spalio 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 64 (toliau – ir Sutartis), kuria pardavėjas (pareiškėja) įsipareigojo pagaminti (suskaldyti, sukrauti į sukaltus konteinerius) iš pirkėjo (UAB „LITA Intertrading“) pateiktos žaliavos malkas arba parduoti jau paruoštą produkciją iš pardavėjo žaliavos. Pagal Sutarties 1.1 punktą, pardavėjas įsipareigojo perduoti jam priklausančias sutartyje nurodytas prekes ir atlikti paslaugas pirkėjui, o pirkėjas įsipareigojo priimti šias prekes ir paslaugas ir sumokėti už jas pardavėjui. Pareiškėja savo paaiškinimuose Inspekcijai nurodė, kad vykdė šią veiklą S. A. priklaususiose patalpose, ką patvirtina 2008 m. vasario 1 d. nuomos sutartis.

Teismo vertinimu, byloje surinkti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai patvirtina, kad 2008–2010 metais pareiškėja pardavė prekes (uosio malkas) ir teikė malkų bei kito biokuro gamybos paslaugas UAB „LITA Intertrading“, vykdydama individualią veiklą pagal minėtus pareiškėjos verslo liudijimus. Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d. pareiškėja už parduotas uosio malkas ir malkų gamybos iš UAB „LITA Intertrading“ gavo 39 958,60 Lt pajamų, nuo 2009 m. kovo 16 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. už malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas – 48 550,8 Lt pajamų, o nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – 29 704,72 Lt pajamų.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja yra deklaravusi, jog 2008 metais gavo 66 580,60 Lt pajamų, 2009 m. – 48 550,80 Lt, 2010 m. – 33 664,72 Lt.

UAB „LITA Intertrading“ deklaravo, kad vykdo medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą. Teismas nurodė, kad šios bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog, be to, ji vykdė malkų ir kito biokuro gamybą. Samdomų darbuotojų malkų, uždegimo pagaliukų, medžio anglies gamybai neturėjo, todėl šias paslaugas bendrovei teikė pareiškėja ir kiti fiziniai asmenys, kuriems UAB „LITA Intertrading“ tiekė žaliavinę medieną bei pakavimo medžiagas. Panevėžio AVMI 2013 m. vasario 12 d. patikrinimo pažymoje Nr. PZ-2 nustatyta, kad UAB „LITA Intertrading“ faktiškai vykdoma veikla sutapo su pareiškėjos verslo liudijimuose nurodyta veikla. Pareiškėja skunde nurodė, kad UAB „LITA Intertrading“ šios veiklos nevykdė, neturėjo samdomų darbuotojų. Teismo vertinimu, šis teiginys nepagrįstas, byloje nėra duomenų ar įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad pareiškėjos teiktas paslaugas, prekes UAB „LITA Intertrading“ naudojo savo reikmėms, o ne komercinėje veikloje. Kaip nurodė atsakovas, įsiteisėjusiu MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. S-136 (7-112/2012) yra konstatuota, kad UAB „LITA Intertrading“ realiai vykdė gamybinę veiklą.

Teismas analizavo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 2 straipsnio 22 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą ir nustatė, kad rūšims, pažymėtoms (x) žyma, verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, 2008–2010 metais vykdydama individualią veiklą pagal verslo liudijimą su žyma (x) ir teikdama malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas UAB „LITA Intertrading“, kuri užsiėmė ta pačia veikla, pažeidė Taisyklių nuostatas – verslo liudijimas su žyma (x) nesuteikė pareiškėjai teisės teikti šias paslaugas UAB „LITA Intertrading“. Kadangi pareiškėja neturėjo teisės vykdyti ginčo veiklą pagal įsigytus verslo liudijimus, ši jos veikla kvalifikuotina kaip individuali veikla GPM įstatymo 2 straipsnio 3 dalies įtvirtintos sąvokos prasme. Teismo vertinimu, aptarti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja gavo pajamas už savo vykdytą veiklą. Pareiškėjos veikla, jos pagrindu susiklostę santykiai su kitais ūkio subjektais buvo tęstinio pobūdžio, nevienkartiniai. Kaip paaiškinimuose VMI nurodė pareiškėja, ji vykdė veiklą savarankiškai, darbo priemones, patalpas nuomojosi savarankiškai.

Pagal verslo liudijimą apmokestinama jame nurodyta veikla. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju pareiškėjos vykdyta prekyba su UAB „LITA Intertrading“ buvo draudžiama pagal teisės aktus, todėl nepriskirtina pareiškėjos įsigytuose verslo liudijimuose nurodytai veiklai ir traktuotina kaip kita, verslo liudijime nenumatyta individuali veikla.

Teismas vertino GPM įstatymo 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad, vykdant individualią veiklą, pareiškėjos gautos pajamos priskirtinos B klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį GPM įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Pažymėjo, kad šios prievolės nepaneigia pareiškėjos nurodytas argumentas, jog su UAB „LITA Intertrading“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nėra pripažinta neteisėta – pareiškėja vykdė veiklą, realiai gavo pajamas, kaip buvo aptarta, faktinės aplinkybės atitiko visas įstatymų nustatytas sąlygas, kurioms esant, kyla pareiškėjai skundžiamais sprendimais apskaičiuota mokestinė prievolė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra tesėti ir pagrįsti.

Analizuodamas pareiškėjos argumentus dėl paskirtų baudų pagrįstumo, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnį pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios atitiktų nustatytus atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindus. Teismas sprendė, kad skundžiamais aktais paskirta bauda yra proporcinga, paskirta laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nurodo, kad ginčas kilo dėl UAB „LITA Intertrading“ veiklos kvalifikavimo ir pažymi, kad minėta įmonė malkų gamybos niekada nevykdė, o tik supirkinėjo ir perpardavinėjo malkas, ši įmonė neturėjo darbuotojų vykdyti malkų gamybai. Lietuvos statistikos departamentas dėl UAB „LITA Intertrading“ vykdytos veiklos nekonstatavo, kad bendrovė užsiėmė ir malkų gamyba, o tik darė prielaidą, jog jos vykdoma veikla gali būti priskiriama 46.71 klasei: „Kietojo, skystojo ir dujinio kuro bei priedų didmeninė gamyba“. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjos ir UAB „LITA Intertrading“ veiklos tapatumo. Pareiškėjos vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių įstatymų neaiškumai turėtų būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį skundą atmesti.

Atsakovas VMI atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktuose dokumentuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Mokestinės ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. S-154 (7-103/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 68-92, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. FR0682-58 teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, valstybinio socialinio draudimo įmokomis, privalomojo sveikatos draudimo įmokomis ir paskirtų baudų pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėja 2008–2010 metais vykdė individualią veiklą, t. y. teikė paslaugas (prekes) UAB „LITA Intertrading“ (toliau – ir Bendrovė), kurių pagal turimą verslo liudijimą su žyma (x) šiai konkrečiai Bendrovei teikti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad minėti mokesčiais pareiškėjai apskaičiuoti bei baudos paskirtos pagrįstai.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, ginčas byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjos teisės pagal turimą verslo liudijimą teikti paslaugas (prekes) Bendrovei.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtinto Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) išnašoje įtvirtina, kad rūšims, pažymėtoms (x) žyma, verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių.

Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja 2008–2010 metais vykdė individualią veiklą, įsigijusi verslo liudijimus: „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (EVRK klasės 16.22-16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) (Sąrašo 16 p.) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40) (Sąrašo 2 p.) (MGK byla, b. l. 74–82).

Pareiškėja ir Bendrovė 2008 m. spalio 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 64 (MGK byla, b. l. 25–33), kuria pardavėjas (pareiškėja) įsipareigojo pagaminti (suskaldyti, sukrauti į sukaltus konteinerius) iš pirkėjo (Bendrovės) pateiktos žaliavos malkas arba parduoti jau paruoštą produkciją iš pardavėjo žaliavos (Sutarties 1.2 p.). Pagal Sutarties 1.1 punktą, pardavėjas įsipareigojo perduoti jam priklausančias sutartyje nurodytas prekes ir atlikti paslaugas pirkėjui, o pirkėjas įsipareigojo priimti šias prekes ir paslaugas ir sumokėti už jas pardavėjui.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad 2008–2010 metais pareiškėja pardavė prekes ir teikė malkų bei kito biokuro gamybos paslaugas Bendrovei ir gavo iš Bendrovės pajamų (MGK byla, b. l. 31–46; 90–96; 103–108).

Kaip matyti iš mokesčių administratoriaus pateiktos medžiagos, Bendrovė deklaravo, kad vykdo medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą, užsiima krovininio kelių transporto veikla (MGK byla, b. l. 83).

Nagrinėjamu atveju nesutariama dėl Bendrovės veiklos kvalifikavimo, kadangi, mokesčių administratoriaus tvirtinimu, priešingai nei buvo oficialiai deklaruota, Bendrovė užsiėmė ne tik medienos prekyba, bet ir gamyba, t. y. veikla, kuria pagal verslo liudijimą vertėsi pareiškėja.

Pažymėtina, kad Bendrovės veikla per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo vertinama mokestinio patikrinimo metu pagal 2011 m. lapkričio 9 d. pavedimą tikrinti Nr. 32-59 (MGK byla, b. l 55). Dėl šio patikrinimo pagrindu priimto Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad Bendrovė vykdė ne tik deklaruotą veiklą, bet ir malkų ir kito biokuro gamybą, teisėtumo pasisakė Mokestinė ginčų komisija įsiteisėjusiu 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. S-136 (7-112/2012) (MGK byla, b. l. 57–62).

Pirmiausia akcentuotina, kad nurodytas mokestinis ginčas būtent ir buvo kilęs dėl Bendrovės veiklos kvalifikavimo 2008–2010 metais, kuomet Bendrovė malkų gamybai samdė pagal verslo liudijimus dirbančius fizinius asmenis. Tad šioje mokestinėje byloje nustatytos ir nenuginčytos aplinkybės yra svarbios ir nagrinėjamu atveju.

MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. S-136 (7-112/2012) inter alia vadovavosi 2007 m. spalio 31 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintu Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriumi (EVRK 2 red.) (toliau – ir EVRK 2 red.), parengtu pagal Europos Sąjungos Statistikos Tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių „Nomenclatures des Activities de Communite Europeene”.

Pagal EVRK 2 red. Įvadinių taisyklių 2 priede „Gamybos procesą užsakančių (outsourcing) vienetų klasifikavimo taisyklės ir apibrėžimai“ išdėstytas nuostatas, tais atvejais, kai apdirbamosios gamybos proceso dalį užsakovas paveda atlikti rangovui, laikoma, kad užsakovas pats vykdo visą gamybos procesą. Tuo tarpu, kai kitam vienetui pavedama vykdyti visą apdirbamosios gamybos procesą, kvalifikavimui yra reikšmingos dvi nuostatos. Kai užsakovas, kuriam priklauso ir pagrindinės žaliavos, ir galutinė produkcija, gamybos procesui (visam) vykdyti yra sudaręs sutartis su rangovais, toks užsakovas klasifikuojamas toje C sekcijos (Apdirbamoji gamyba) klasėje, kuriai priskiriamas visas gamybos procesas. Tačiau jei užsakovas, kuriam nepriklauso pagrindinės žaliavos, yra sudaręs sutartį su kitu vienetu gamybos procesui vykdyti, priklausomai nuo veiklos ir konkrečios parduodamos prekės toks užsakovas yra klasifikuojamos G sekcijoje (Didmeninė ir mažmeninė prekyba), jeigu jis vykdo tik šią veiklą.

Taigi, atsižvelgusi į šį reguliavimą, MGK, siekdama kvalifikuoti Bendrovės vykdytą veiklą kaip prekybą ar gamybą, sprendė, ar Bendrovei priklausė pagrindinės žaliavos, iš kurių buvo gaminamos malkos.

Vadovaudamasi pateiktais duomenimis, MGK nustatė, kad visi fiziniai asmenys, veikiantys pagal verslo liudijimus, Bendrovei teikdavo tik gamybinį procesą atitinkančias paslaugas, pvz., malkų, uždegimo pagaliukų ir malkų, uosio malkų džiovinimas ir pan., o Bendrovė, kaip pripažino ir pati, jiems teikdavo medieną bei pakavimo medžiagas (MGK byla, b. l. 61). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, MGK sprendė, kad Bendrovei priklausė pagrindinės žaliavos, todėl darė išvadą, jog Bendrovė realiai vykdė gamybinę veiklą.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste spręsdama dėl pareiškėjos teisės pagal turimus verslo liudijimus parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas Bendrovei, negali Bendrovės veiklos vertinti kitaip, nei kad buvo nustatyta anksčiau aptartame įsiteisėjusiame MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. S-136 (7-112/2012).

Nors pareiškėja savo paaiškinimuose (MGK byla, b. l. 47, 88) mokesčių administratoriui nurodė, kad pati tiekdavo medienos žaliavą Bendrovei, tačiau nurodė neprisimenanti, kur ją pirko, – byloje nėra pateiktų jokių kitų duomenų apie tai, kad pareiškėja medienos žaliavą, reikalingą Bendrovės užsakomoms prekėms (paslaugoms), būtų turėjusi (įsigijusi) pati. Toks įrodymais nepagrįstas teiginys teisėjų kolegijai kelia abejonių jo teisingumu, juo labiau kad 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 64 nurodyta, jog malkos gaminamos inter alia iš Bendrovės pateiktos žaliavos (MGK byla, b. l. 25), Prekių ir paslaugų kainų lentelėse, pridėtose prie minėtos sutarties, kaina nustatoma už tam tikro objekto gamybą (malkų gamyba, malkų maišeliuose gamyba, uždegimo pagaliukų maišeliuose gamyba – procesą, o ne prekės (įskaitant ir žaliavos išlaidas) pateikimą. Pridurtina ir tai, kad pareiškėjos vyras 2011 m. sausio 10 d. paaiškinime (MGK byla, b. l. 102) nurodė, jog Bendrovei gamino malkas iš Bendrovės patiektos medienos. Tokios pat aplinkybės, pagal fizinių asmenų pateiktus paaiškinimus, nustatytos ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. sausio 31 d. patikrinimo pažymoje Nr. PAR-8 (MGK byla, b. l. 111–112), t. y. Bendrovė 2008–2010 metais vykdžiusiems veiklą pagal verslo liudijimus asmenims pati tiekė medieną malkų gamybai.

Todėl, įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos argumentai apie tai, jog Bendrovės užsakomoms paslaugoms naudodavo savo medieną, vertintini kritiškai, bei konstatuoja, kad ši pareiškėjos gynybinė pozicija yra paneigta kitais bylose surinktais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi, apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, veikdama pagal turimą verslo liudijimą, neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų Bendrovei, vykdančiai inter alia tą pačią veiklą kaip ir pareiškėja.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su mokesčių administratoriaus pateiktais argumentais, jog pareiškėjos veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus požymius, apibūdinančius individualią veiklą.

GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjos veikla buvo savarankiška, tęstinė ir ja buvo siekiama gauti ekonominės naudos: veikla buvo atliekama nepriklausomai nuo kitų asmenų, nesilaikant Bendrovės vidaus tvarkos – pareiškėja veikė savo valia ir nuožiūra, savarankiškai sprendė su savo veikla susijusius klausimus, naudojosi savo darbo įrankiais, savarankiškai nuomojosi patalpas, tikrinamu laikotarpiu gavo pajamų ne tik iš Bendrovės, bet ir kitų juridinių asmenų (b. l. 13–15).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjos iš Bendrovės gautos pajamos pagrįstai bei teisėtai mokesčių administratoriaus buvo apmokestintos kaip individualios veiklos pajamos, gautos vykdant veiklą ne pagal verslo liudijimą, nuo kurių teisėtai papildomai apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD įmokos bei su šiais mokesčiais susijusios sumos (baudos).

Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog aplinkybė, kad pareiškėja galėjo nežinoti realios Bendrovės vykdomos veiklos, nagrinėjamu atveju neturi įtakos pareiškėjos apmokestinimui, kadangi teisės aktai imperatyviai draudžia parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių. Tačiau minėta aplinkybė, atsižvelgiant į specifinę Bendrovės veiklos kvalifikavimo situaciją, turi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, atleidžiant pareiškėją nuo apskaičiuotų 6 546 GPM delspinigių, 1 620 Lt PSD įmokų delspinigių. Tokia pati išvada darytina ir dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, jog patikrinimo metu nebuvo nustatytas pareiškėjos nesąžiningumo faktas.

Dėl pareiškėjos atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatytos MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje išdėstytos aplinkybės, kurioms esant, pareiškėja galėtų būti atleista nuo paskirtų baudų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė