2016-05-03 Nr. AB-10006-3-64-3-00157-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-522-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00157-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. liepos 22 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau, kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kameroje sanitarinis mazgas, apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo atliekami visuomenės sveikatos centro planiniai ar neplaniniai patikrinimai. Nebuvo suteikti pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai. Neteisėti Šiaulių TI veiksmai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, pažeidė teises į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Patirti neigiami išgyvenimai sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pritaikius reikalavimo senatį, pareiškėjas įstaigoje periodiškai laikytas nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. liepos 22 d. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,38 kv. m. iki 9,94 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pabrėžė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 165 dienas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

Kamera Nr. 54, buvo patikrinta 2012 m. birželio 25 d. (išvados surašytos 2012 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-229). Nustatyta, kad kameroje reikalingas remontas, kameroje laikomi asmenys švara ir tvarka nesirūpina, nes ant sienų voratinkliai, patalpa nevalyta, praustuvė yra. Pareiškėjo pretenzijos, kad nė karto nebuvo tikrinta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, yra nepagrįstos ir prieštaraujančios byloje esančiai medžiagai – iš minėto patikrinimo akto matyti, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje atitinka nustatytus higienos normos reikalavimus. Tačiau užfiksuoti oro judėjimo, natūralios bei dirbtinės apšvietos pažeidimai. Ta pati kamera Nr. 54 buvo patikrinta ir 2013 m. gegužės 7 d. (išvados surašytos 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128). Nustatyta, kad kameroje atliktas remontas, sanitarinis mazgas atitvertas presuoto kartono plokšte, oro temperatūra bei santykinė oro drėgme atitinka nustatytus reikalavimus, užfiksuotas tik dirbtinės apšvietos pažeidimas. Atsakovas pažymėjo, kad neužfiksuota jokių esminių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjui būtų galėjusi kilti neturtinė žala.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" patvirtinimo" įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo, drėgmė ir kt., nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl, kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį), tačiau atsakovas pažymėjo, kad visose gyvenamosiose kamerose langų stiklai yra skaidrūs, o jei apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo ir švaros.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" Nr. V-176 ir reikalavimais. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 21 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 27 d. pažymos Nr. 62/08-91 matyti, kad sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje kameroje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau jau šiuo metu pradėta įrenginėti ir unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja.

Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (1 p.); nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, - iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p.); nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, - iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei (3 p.); nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių" 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas.

Pastebėtina ir tai, kad, pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas). Iš išdėstytų teisės normų turinio ir pastarųjų praktinio taikymo teismų praktikos darytina išvada, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo neturi teisinio pagrindo.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 11 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. sausio 12 d. (spaudas ant voko, b. l. 11).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. liepos 22 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 54 (plotas 17,98 kv. m.), Nr. 62 (plotas 17,01 kv. m.), Nr. 98 (plotas 19,87 kv. m.).

Pareiškėjas pateikė atsakovo išduotą pažymą, kurioje yra prieštaringi duomenys (tos pačios kameros skirtingu laiku nurodytas skirtingas plotas). Teismas įpareigojo atsakovą pateikti tikslią pažymą bei rašytinius paaiškinimus apie pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodytus neatitikimus. Atsakovas pateikė teismui kitą pažymą, tačiau nepateikė teismui rašytinių paaiškinimų dėl esamų neatitikimų, todėl teismas pažymose nurodytus neatitikimus vertino pareiškėjo naudai.

Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. liepos 22 d., iš viso 515 dienų, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitinka nustatytų ploto reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitiko higienos normų reikalavimų t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių TI buvo atliktas ne vienas patikrinimas (b. l. 31–63), todėl pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl tokių pasimatymų suteikimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 1 metams ir 5 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 600 Eur.

III. Pareiškėjas A. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma. Mano, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuje, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką (1 m. ir 11 mėn.), laikytinas neproporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone. Prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. liepos 22 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 11 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. sausio 12 d. (spaudas ant voko, b. l. 11).

Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma. Mano, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuje, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, laikytinas neproporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone. Prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 8–15) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. liepos 22 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 12 d. (spaudas ant voko, b. l. 11). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 11 d., priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. Todėl praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 11 d. atmestinas.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. liepos 22 d. pareiškėjas 515 dienų buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. liepos 22 d., šiuo laikotarpiu 515 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2 600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 4 120 Eur. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 120 Eur (keturis tūkstančius šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė