2022-02-25 Nr. AB-4517-3-61-3-04094-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1302-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04094-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3:

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. F. F. (S. F. F. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. F. F. (S. F. F. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. F. F. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31971 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį“ (toliau – ir Sprendimas), ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1286 (toliau – ir Komisijos sprendimas); bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai, išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Gyventi pareiškėjo gimtojoje šalyje (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, ISIS kovotojai pagrobė daug žmonių (duomenys neskelbtini) engia ir išnaudoja, o jų interesų ir teisių niekas negina. Ekonominė pareiškėjo padėtis (duomenys neskelbtini) buvo labai bloga, jis negalėjo rasti jokio darbo, už kurį būtų mokamas atlygis, todėl visiškai nėra galimybės išgyventi. Atsakovas Departamentas skundžiamu 2021 m. spalio 17 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, jį skundė, tačiau Komisija pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės pateikdama tik sutrumpintus motyvus.

2.2. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

2.3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, bei pažymėjo, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, nes ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Jazidų diskriminacija ir nepritapimas kilmės valstybėje yra dėl jų tautinės / religinės priklausomybės konstatuotinas kaip pabėgėlio statuso kriterijaus egzistavimas, kurio pagrindu pareiškėjui turėjo būti suteiktas prieglobstis. Jazidų atvejis išties yra išimtinis, kadangi net teorinės priemonės, kurias (duomenys neskelbtini) valdžia formaliai bandė įvesti, nėra efektyvios ir (duomenys neskelbtini) diskriminacijos bei gyvenimo (duomenys neskelbtini) realiai nepagerina. (Duomenys neskelbtini) toliau susilaukia diskriminacijos iš kitų (duomenys neskelbtini) gyventojų, susiduria su sunkumais įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, yra žeminami ir engiami. Pareiškėjas nurodė, kad jo pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjui kaip (duomenys neskelbtini) gresia realus persekiojimas ir diskriminacija dėl priklausymo šiai tautinei mažumai.

2.4. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Būtent (duomenys neskelbtini) kaip visuomenės grupė susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl ko pareiškėjui gali kilti pagrįsta baimė susidurti su smurtu. Be to, pareiškėjo šeimoje buvo konkretūs atvejai, kai žmonės buvo užpulti ir nužudyti be konkrečios priežasties ir tas užpuolimas buvo siejamas būtent su tuo, jog asmuo buvo (duomenys neskelbtini). Atsakovo teiginys, jog pareiškėjas neįrodė pagrįstos baimės nukentėti ateityje dėl jo nurodytų aplinkybių, prieštarauja pačiai prieglobsčio teisės esmei ir yra nesuderinamas su kertiniais prieglobsčio teisės principais.

2.5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo spendimo nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos motyvais, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, bei pažymėjo, kad nors ISIS šiuo metu tiesiogiai nevaldo pareiškėjo gyvenamosios teritorijos, tačiau ISIS kontroliuoja pogrindinius susisiekimo tinklus, o 2020 m. ISIL veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo, todėl pareiškėjo gyvenamoji vietovė yra tiesiogiai jam riziką didinantis veiksnys šios bylos kontekste. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio, bet neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

2.6. Pareiškėjas nurėdė, kad skundžiamu 2021 m. spalio 17 d. sprendimu atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Minėtos sankcijos pareiškėjui nustatytos pagal Įstatyme numatytas maksimalias ribas, tačiau skundžiamame 2021 m. spalio 17 d. sprendime visiškai nenurodytos aplinkybės, pagrindžiančios tokią būtinybę. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui. Paprastai, nesant išskirtinių aplinkybių, sunkinančių ar lengvinančių asmens veiką, taikomos sankcijų medianos, t. y. numatytos bausmės vidurkis, todėl sprendimas taikyti maksimalų terminą nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas.

2.7. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, pareiškėjo atžvilgiu neturėjo pagrindo vadovautis 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimai visiškai suderinami su kilmės valstybės informacija, jis nėra padaręs teisės aktų pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis turi būti pašalinta savarankišku pagrindu.

2.8. Pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Skundžiamas 2021 m. spalio 17 d. sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

2.9. Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsakovas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, bei nurodė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmė ginčijamą sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

3.2. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas yra bendro pobūdžio, grindžiamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) padėtis (duomenys neskelbtini) yra sudėtinga, tačiau pareiškėjas nenurodė, kad (duomenys neskelbtini) būtų sulaukęs asmeninio pobūdžio grasinimų, persekiojamas ar patyręs smurtą dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pasakojimo buvo galima daryti išvadą, jog pagrindinė pareiškėjo išvykimo iš šalies priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos (neturėjimas galimybės mokytis / studijuoti, dirbti), o tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Departamentas sprendė, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, bei konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini) valstybė sistemiškai persekioja(duomenys neskelbtini), ir netgi priešingai, – tyrimo metu surinkti duomenys leido vertinti, jog (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia paramą ir pagalbą (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo gyvenamoji vietovė nėra kontroliuojama ISIS, kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini).

Departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje pasireiškiantis beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

3.4. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

3.5. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymėjo, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis neviršija UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, taigi, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

3.6. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė UTPĮ 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, ginčijamu bei skundžiamu sprendimais pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka UTPĮ numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo S. F. F. F. skundą atmetė kaip nepagrįstą

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. 2021 m. spalio 13 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas papasakojo, kad po 2014 metų įvykių (duomenys neskelbtini) situacija (duomenys neskelbtini) pasidarė labai sudėtinga, neliko jokių darbų, jokių pajamų šaltinių, (duomenys neskelbtini) turėjo palikti savo namus, apleisti savo gyvenamas teritorijas ir gelbėtis tam, kad išgyventų. Dėl šios priežasties Užsienietis, nors ir lankė mokyklą, tačiau neturėjo galimybės jos pabaigti. Pareiškėjas nurodė, jog jokiu būdu nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), jis nenori gyventi nuolat bijodamas, diskriminuojamas ir jausdamas grėsmę.

5.2. Atsakovas Departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus ir informaciją, 2021 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 21S31971 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, apskundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6K-1286 atmetė, konstatavusi, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

6. Teismas, įvertinęs 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad šios teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių (persekiojimas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

7. Teismas pažymėjo, kad tyrimo, kuris atliekamas siekiant nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą, tvarka reglamentuota Tvarkos aprašo 116 punkte. Teismas nurodė, kad Departamentas, remdamasis nustatytais faktais bei prieglobsčio prašytojo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą remdamasis Tvarkos aprašo 116 punkte nustatytais kriterijais.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginį, jog atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas, kadangi tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, pažymėjo, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei kilmės valstybės situaciją. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti prieglobstį.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, bei pažymėjo, kad individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra pagrįsta tikimybė, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

10. Teismas, spręsdamas dėl Užsieniečiui pritaikytų sankcijų ribų, kurios buvo nustatytos pritaikius Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas. Teismas konstatavo, kad šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad, atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Tvarkos aprašo 33 punkto nuostatas, esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas, todėl, vadovaujantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Teismas pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, bei nurodė, kad Užsienietis gali pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

11. Teismas, atsižvelgdamas į UTPĮ 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punkto nuostatas, įvertinęs Departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Teismas sprendė, kad įvertinus Įstatymu nustatytą maksimalų 5 metų draudimo atvykti terminą, Departamento nustatytas 5 metų terminas laikytinas neadekvačiu ir neproporcingu, neatitinkančiu Tvarkoje įtvirtintų kriterijų. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Tvarkos nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl nurodė keičiantis šią skundžiamo Sprendimo dalį, nurodydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12. Teismas, pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų, pažymėjo, kad Departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, kadangi pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jį keisti arba panaikinti remiantis skundo ar kitais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmetamas, o Departamento sprendimas paliekamas nepakeistas. Nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, nenustačius jokių aplinkybių, nepateikus papildomų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas iš naujo nagrinėdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo priimtų kitokį sprendimą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 sausio 17 d. sprendimą; panaikinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31971; taip pat panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1286 ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

14. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais, argumentais, papildomai pažymint:

14.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.

14.2. Pareiškėjas pakartoja, kad pabėgėlio statuso suteikimo aplinkybes nustato UTPĮ 86 nuostatos, bei pažymi, jog tuo atveju, jeigu nėra nustatoma, kad prieglobsčio prašytojui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, turi būti vertinama, ar tokiam asmeniu gali būti suteikiama papildoma apsauga. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. Prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek UTPĮ bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas.

14.3. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini)etninei grupei ir jų diskriminavimo, bei nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog (duomenys neskelbtini) diskriminacija ir nepritapimas kilmės valstybėje yra dėl jų tautinės / religinės priklausomybės, konstatuotinas pabėgėlio statuso kriterijaus egzistavimas, kurio pagrindu pareiškėjui turėjo būti suteiktas prieglobstis.

14.4. Pareiškėjas nurodo, kad jo skunde teismui pateikti naujesni duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija, ypač su ta, kad ISIL aktyviai kontroliuoja pogrindinius tinklus.

14.5. Pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, nes atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę.

14.6. Pareiškėjas akcentuoja, kad asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlio statuso ar 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose, pvz. 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir 1977 m. protokolą, papildomą prie 1949 m. Ženevos konvencijų dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos, todėl tokiu atveju spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo.

15. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

15.1. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo nurodytos prašymą suteikti prieglobstį pagrindžiančios aplinkybės, jog jis yra (duomenys neskelbtini), o dėl (duomenys neskelbtini) ir toliau ir vykdomos (duomenys neskelbtini) diskriminacijos jie patiria ekonominių sunkumų, neatitinka tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, bet ir nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybės. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją.

15.2. Pareiškėjo pateiktas pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prieglobsčio prašymą, nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo grindžiamas bendro pobūdžio, hipotetinėmis grėsmėmis, susijusiomis su (duomenys neskelbtini) etninei – religinei grupei priklausančių asmenų persekiojimu (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad iki šiol būtų susidūręs su persekiojimu, kad jam būtų grasinama bei negalėjo įvardinti jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas (duomenys neskelbtini).

15.3. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o ISIS, kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų, ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Tyrimo metu nenustatyta, kad jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

15.4. Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog tyrimo metu buvo netinkamai įvertinta jo ekonominė situacija, neįvertinta, ar kilmės valstybė naudoja prieš jį ekonominio pobūdžio priemones, t. y. nebuvo atliktas pabėgėlio ir ekonominio migranto atskyrimas, nurodo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių (religijos) jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tyrimo metu taip pat nenustatyta duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžia naudoja prieš (duomenys neskelbtini) ekonominio poveikio priemones. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir savo skunde.

15.5. Atsakovas pažymi, jog vertinant aplinkybes dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

15.6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį, todėl Migracijos departamentas vertindamas individualią riziką turėjo įvertinti, kad pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei.

15.7. 2021 m. ESPA gairėse apie (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tam tikrais atvejais (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui, pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, nužudymai, turto prievartavimas, savavališki areštai pagrobimai arba jiems gali būti taikomos diskriminacinės priemonės, tačiau vertinant individualiai, turėtų būti atsižvelgiama į veiksmų sunkumą ir (arba) pasikartojimą, įvairių veiksmų kaupimasis kadangi vien tik tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Tyrimo metu nenustatyta, o ir pats pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kad yra diskriminuojamas dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui, ir jokių jam asmeniškai kylančių grėsmių pareiškėjas nebuvo nurodęs. Nagrinėjamu atveju nei vienos iš aukščiau išvardintų aplinkybių pareiškėjas nenurodė, o Migracijos departamentas nenustatė. Be to, pareiškėjas yra jaunas vyras, vertinant prieglobsčio prašytojo galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) pastebėtina, jog jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, tyrimo metu nerasta.

15.8. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos ir skundą grindė rekomendacinio pobūdžio ESPA gairėmis, kuriose pateikiama pasenusi informacija, ir pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, ir buvo įvertinta būtent pareiškėjo prašymo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Pareiškėjas nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės, kuri leistų kitaip vertinti padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.

15.9. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių skundžiamame Sprendime nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

15.10. Pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31971, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nes byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su pareiškėjo paaiškinimais, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes jis nori pateikti paaiškinimus, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

22. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, taip pat Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (ginčo santykiams aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Tvarkos aprašo redakcijos, galiojusios iki 2021 m. liepos 28 d., trečiojo skirsnio „Prašymo suteikti prieglobstį motyvų vertinimas“ 115 ir 116 punkto nuostatomis, bei pažymi, kad minėtos nuostatos iš esmės atitinka nuo 2021 m. liepos 28 d. galiojančios Tvarkos aprašo redakcijos antrojo skirsnio „Prašymo suteikti prieglobstį motyvų vertinimas“ 97 ir 99 punktų nuostatas.

23. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

25. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, pripažįsta, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą. Įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį (kad pareiškėjas negali mokytis ir įsidarbinti kilmės šalyje, nes yra (duomenys neskelbtini)), padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę dėl jam, kaip (duomenys neskelbtini), gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo ar diskriminacijos jo kilmės valstybėje.

30. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė. 2021 m. ESPA gairėse apie (duomenys neskelbtini) yra nurodoma, kad tam tikrais atvejais (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui, pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, nužudymai, turto prievartavimas, savavališki areštai pagrobimai arba jiems gali būti taikomos diskriminacinės priemonės. Tačiau vertinimai turi būti individualūs. Vien tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2022 m. vasario 17 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. eA-1227-756/2022; Nr. eA-1226-552/2022).

31. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau EPPB nurodo, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia ISIL, taip pat ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gyveno(duomenys neskelbtini) rajone, o ISIL nevaldo šios teritorijos, be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, visą gyvenimą praleidęs (duomenys neskelbtini), todėl jis yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Jis yra darbingo amžiaus vyras (gim. (duomenys neskelbtini) m.), turi pasą ir, esant poreikiui, šį dokumentą gali pateikti (duomenys neskelbtini) institucijoms, kad patvirtintų savo asmens tapatybę. Dalis asmens šeimos narių (tėvas ir motina, broliai ir seserys) yra likę gyventi (duomenys neskelbtini). Įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, jog asmuo yra (duomenys neskelbtini) tikėjimo, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių asmeniui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

32. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB) pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Remiantis 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini)provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini)rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) provincijoje yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju Departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais, o pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo surinkta su pareiškėjo prašymu susijusi informacija, yra nepagrįsti.

33. Šiuo atveju nėra nustatyta, kad prieš pareiškėją būtų panaudoti veiksmai, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nėra prielaidų išvadoms, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia smurto ir / ar kitokio pobūdžio persekiojimo pavojus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Nei atsakovas, nei teismas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį.

34. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai susipažino su bylos medžiaga ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip būtų palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu, nepagrįsti (ABTĮ 56 str. 7 d.).

35. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

36. Pareiškėjas taip pat nesutinka su skundžiamo atsakovo Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti argumentais, nurodydamas, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjui taikė maksimalius draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminus.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jo motyvuojamojoje dalyje išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino pagrįstumo, nurodytas Migracijos departamento Sprendime. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Todėl, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą terminą. Tvarkos 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje nustatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikiama tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas, neatitinkantis Tvarkoje įtvirtintų kriterijų, o Departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Tvarkos nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl nurodė, kad ši skundžiamo Sprendimo dalis yra pakeičiama ir pareiškėjui uždraudžiama į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, tačiau skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ši sprendimo motyvuojamosios dalies nuostata nebuvo nurodyta.

38. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, t. y. į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino pagrįstumo, bei nurodė, kad yra pagrindas šį terminą sutrumpinti iki 3 (trejų metų), tačiau dėl to nebuvo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis pakeičiama, nurodant, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31971 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį“ 3 punktą ir jį išdėstant taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. F. F. F. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; bei atitinkamai pakeičiant Komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1286, likusią teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje nepasisakė dėl sprendimo motyvuojamojoje dalyje aptarto Migracijos departamento sprendimo pakeitimo (žr. šios Nutarties 37–38 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. F. F. (S. F. F. F.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo S. F. F. F. (S. F. F. F.) skundą tenkinti iš dalies: pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31971 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį“ 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. F. F. F. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1286.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo dalį (dėl pareiškėjo skundo atmetimo) palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys