2018-07-24 Nr. AB-13394-3-65-3-00153-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-513-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00153-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Panevėžio ligoninei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Respublikinės Panevėžio ligoninės (toliau – ir atsakovas) 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. S-1147 medicininį auditą laikyti neatliktu.

Pareiškėja nurodė, kad jos sūnus 2016–2017 metais ambulatoriškai buvo konsultuotas VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, įvardijo konkrečius gydytojus. Pareiškėjos teigimu, buvo atliktas medicininis auditas, tačiau jį atliekant nebuvo atsižvelgta į tai, kad jos vaiko būklė išlieka prasta, nebuvo nurodyta, kad vaikas turi slaugos poreikį, neskirta reabilitacija ir pakankamas gydymas. Pareiškėja paaiškino, kokius tyrimus, jos manymu, reikėtų atlikti. Pareiškėja nurodė, kad teismo sprendimas ar nutartis reikalinga, jog ji galėtų prisiteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjos V. S. skundą atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 23 straipsnio 2 dalimi bei 24 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė, teikianti sveikatos priežiūros paslaugas, nėra viešojo administravimo subjektas, sprendė, jog pareiškėja kelia ginčą dėl paciento teisių, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugomis, kurios yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, todėl keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 str. 1 d., 22 str. 1 d., 25 str.). Tokios išvados teismas priėjo atsižvelgęs ir į Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) išaiškinimus (pvz., 2006 m. liepos 21 d. nutartis byloje IĮ Estetinės odontologijos centras „VivaDens“ su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija).

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos keliamas ginčas yra kilęs Įstatymo reguliuojamų teisinių santykių srityje ir yra civilinio pobūdžio, konstatavo, kad jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso normų nustatyta tvarka ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja V. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. S-1147 iš esmės pats pripažįsta, kad tik pateikė informaciją, o neatliko medicininio audito, kaip nustatyta Įstatyme. Panevėžio apygardos administracinis teismas abejotinai pripažino, kad paslaugos buvo teiktos nekokybiškai, bet tai yra ginčo objektas ir pareiškėja negali savęs ir vaiko įvardyti nukentėjusiaisiais. Pagal atsakovo ambulatorinės konsultacijos gydytojų išvadas ir po pateikto atsakymo ji negali kreiptis į Neįgalumo nustatymo tarnybą, vaiko sveikata nėra kruopščiai ištirta.

Pareiškėjos teigimu, gydymo įstaiga nerodo geranoriškumo, vaikui nėra skirta fizinė reabilitacija. Pareiškėja teigia nežinanti, ar teismas gali įpareigoti gydymo įstaigą teikti pakankamą ištyrimą. Be to, pareiškėjos nuomone, teismas nutartyje nepagrįstai rėmėsi byla tarp privataus juridinio asmens ir VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos V. S. skundą dėl to, kad jis nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nustatęs, kad ginčas kilo dėl paciento teisių, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugomis, kurios yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. CPK 22 straipsnio 1 dalis inter alia (be kita ko) nustato, kad teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nėra teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 3 str. 1 d., 17–20 str.).

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. S-1147 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas). Minėtame Rašte nurodoma, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundą, buvo atlikta įrašų analizė jos sūnaus ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje. Rašte pateikta informacija apie pareiškėjos sūnui suteiktas konsultacijas, atliktus tyrimus, nustatytas diagnozes laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d.; nurodyta, kad lankydamasis pas Konsultacijų poliklinikos specialistus pacientas buvo kruopščiai tiriamas; ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje ir ESIS sistemoje nėra duomenų, jog pacientas būtų mokėjęs už atliktus tyrimus ir gydytojų konsultacijas; asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos kokybiškai, o pareiškėjos pateiktos pretenzijos dėl lėšų tyrimui ir gydymui kompensacijos, yra nepagrįstos (b. l. 3). Pareiškėja, teikdama skundą teismui, nurodė, kad atliekant tyrimą buvo neatsižvelgta į tai, kad vaiko būklė išlieka prasta, nebuvo nurodyta, kad vaikas turi slaugos poreikį, neskirta reabilitacija ir pakankamas gydymas. Be to, pareiškėja pažymėjo, kad teismo sprendimas ar nutartis jai reikalinga, kad galėtų prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymas nustato paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus. Įstatymo 23 straipsnis nustato pacientų skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos (Įstatymo 23 str. 2 d.). Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos; į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos; sveikatos priežiūros įstaiga, gavusi paciento skundą, privalo jį išnagrinėti ir raštu pranešti pacientui nagrinėjimo rezultatus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų (Įstatymo 23 str. 5–7 d.). Pacientų skundus nagrinėjančių valstybės institucijų sprendimus pacientai turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 23 str. 9 d.).

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba) direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtintame Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje apraše numatyta, kad asmenų teikiamus skundus, nesusijusius su žalos atlyginimu, nagrinėja Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba. Pagal minėto aprašo 35 punktą asmuo, pateikęs skundą, ir asmens sveikatos priežiūros įstaiga, nesutinkantys su šio aprašo 18, 21 ir 32 punkte nurodytais Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos sprendimais, turi teisę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos paduoti skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi iš aptartų normų matyti, kad pacientų ginčams su sveikatos priežiūros įstaiga, nesusijusiems su žalos atlyginimu, pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą yra nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Įstatymo 24 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka (1 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 d.). Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 d.). Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimai sveikatos priežiūros įstaigoms ir pacientui ar kitiems asmenims, turintiems teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, yra privalomi (7 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas nustato, kad pacientų skundams nagrinėti taikoma dvejopa tvarka – pacientų skundai, nesusiję su žalos atlyginimu, nagrinėjami Įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokie ginčai nagrinėtini administraciniuose teismuose, be to, jiems nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pacientų skundai, susiję su netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ir dėl to kilusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu, nagrinėjami Įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka ir tokie ginčai teismingi bendrosios kompetencijos teismui.

Iš pareiškėjos skundo, skundžiamo rašto matyti, kad pareiškėja į atsakovą kreipėsi dėl atsakovo suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų jos nepilnamečiam sūnui kokybės, reiškė pretenzijas dėl lėšų jo tyrimui ir gydymui kompensacijos, skunde nurodė, kad teismo sprendimas ar nutartis jai reikalinga tikslu prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą. Taigi pareiškėja iš esmės inicijuoja ginčą dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir dėl to kilusios žalos atlyginimo. Pareiškėja skunde teismui nenurodo argumentų, kurie leistų spręsti, kad tarp jos ir atsakovo kilęs ginčas yra dėl paciento teisių pažeidimo viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013 konstatuota, kad keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, jeigu byloje keliami reikalavimai susijęs tik su žalos, padarytos pacientui galbūt netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais, kurie yra civiliniai teisiniai santykiai. Vadovaujantis tuo, administraciniuose teismuose paprastai nenagrinėjami reikalavimai atlyginti žalą, kildintiną iš netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-922-662/2016; 2016 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1454-502/2016; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-757-502/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-932-552/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 21 d. nutartimi byloje Nr. T-2006-07, kurioje ginčo šalys yra juridiniai asmenys, pažymi, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimo panaikinimo komisijai priėmus sprendimą patenkinti paciento – fizinio asmens, reikalavimą dėl žalos, kilusios iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo; buvo nutarta, kad tokio pobūdžio bylos yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, pagrįstai ir teisingai vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos praktika.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė kilusio ginčo pobūdį, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti pareiškėjos atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė