2016-04-12 Nr. AB-8026-3-61-3-03379-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1034-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03379-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4540 ir 2014 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5439; 2) teismui pripažinus, kad praleistas skundo padavimo terminas, jį atnaujinti; 3) įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

2014 m. liepos 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 29–31) skundas priimtas dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir 2014 m. birželio 18 d. sprendimą, likusioje dalyje skundą atsisakyta priimti.

2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėja pateikė patikslintą skundą (b. l. 53–61), kuriuo prašė: 1) panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą, 2014 m. birželio 18 d. sprendimą, 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6295; 2) įpareigoti VSDFV Kauno teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

2014 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 66–67) patikslintas skundas priimtas dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 17 d. sprendimą, dėl antrojo patikslinto skundo reikalavimo patikslintą skundą atsisakyta priimti. Dėl šios nutarties pareiškėja pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) atskirąjį skundą (b. l. 74–76). LVAT 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b. l. 125–128) 2014 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai paskirta pensija buvo neteisėtai sumažinta dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl šios priežasties pareiškėja 2013 m. lapkričio 22 d. raštu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Paaiškina, kad šį VSDFV Kauno skyriaus sprendimą pareiškėja apskundė VSDFV, tačiau ši atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui paduoti. VSDFV suteikė pareiškėjai terminą (iki 2014 m. liepos 10 d.) pateikti įrodymus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja 2014 m. liepos 3 d. dar kartą kreipėsi į VSDFV, nurodydama, kad termino nepraleido, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. 2014 m. liepos 17 d. sprendimu VSDFV termino skundui pateikti neatnaujino ir pareiškėjos skundo nenagrinėjo. Pareiškėja su tuo nesutiko ir patikslintame skunde nurodė, kad nors su pensijos sumažinimu ir nesutiko, tačiau ji objektyviai neturėjo galimybės skųsti tokio sprendimo sumažinti senatvės pensijas 2010–2011 metais, nes tuo metu pensijos buvo mažinamos, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu.

Atsakovas VSDFV atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos patikslintu skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 78–81). Nurodė, kad 3 metų terminas skundui paduoti dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) buvo praleistas, nes minėtas terminas skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Nurodė, kad pareiškėjai buvo suteiktas terminas pateikti įrodymus, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Įvertinęs pareiškėjos argumentus, VSDFV nusprendė, jog jie neįrodo, kad 3 metų terminą pareiškėja praleido dėl svarbių aplinkybių, todėl skundo padavimo termino neatnaujino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos patikslintu skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 105–110). Nurodė, kad pareiškėja apie sumažintą pensiją sužinojo pirmą kartą gavusi sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. sausio 27 d., nuo tada ir turėtų būti skaičiuojamas 3 metų terminas skundui paduoti. Paaiškino, kad pareiškėja dėl sumažintos pensijos pirmą kartą kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 22 d. ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, konstatavo, kad pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas VSDFV Kauno skyriui pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Gavusi neigiamą atsakymą, pareiškėja kreipėsi ir į VSDFV. Taigi, pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai pirmą kartą sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio 27 d. (b. l. 111), todėl pareiškėja, kreipdamasi su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu į VSDFV Kauno skyrių, praleido minėtą 3 metų terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, analizuodamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad asmenims, kurie skundą pateikia praleidę nustatytą terminą, taikomas reikalavimas įrodyti, kad tokį termino praleidimą lėmė svarbios priežastys, kurias asmuo turi pagrįsti atitinkamais dokumentais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat yra pažymėjusi, kad termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, kuris yra pakankamai ilgas ginčui inicijuoti.

Pareiškėja manė, kad terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, todėl jokių termino praleidimo priežasčių 2014 m. liepos 3 d. rašte, adresuotame VSDFV, neįvardijo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokius pareiškėjos argumentus, nurodė, jog LVAT praktikoje yra konstatuota, kad nežinojimas apie teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi (LVAT 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-30-822/2015). Be to, pareiškėja nurodė, kad su pensijos sumažinimu nesutiko jau anksčiau, tačiau 2010-2011 metais tokio sprendimo (mokėti sumažintas pensijas) skųsti negalėjo, nes tuo metu pensijos buvo mažinamos, vadovaujantis galiojančiu įstatymu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažeistos teisės gynimo realizavimas nagrinėjamu atveju nėra priklausomas nuo kokių nors papildomų veiksmų. Pareiškėja, manydama, kad jai taikoma teisės norma pažeidžia jos teises, dėl pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV galėjo kreiptis bet kada. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, ypač kai galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad egzistavo tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai sukliudžiusios jai laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisių realizavimui, todėl VSDFV pagrįstai praleisto termino neatnaujino ir paliko pareiškėjos skundus/prašymus nenagrinėtus.

III. Apeliaciniu skundu (b. l. 145-149) pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jos patikslintą skundą. Taip pat pareiškėja prašo priteisti jai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja išdėsto iš esmės panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantė pabrėžia, jog analogiško pobūdžio bylose dėl karių ir pareigūnų valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo LVAT, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, yra išaiškinęs, jog Įstatymų leidėjas, nustatydamas procesinius terminus veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėja nurodo, jog LVAT pasisako ne tik dėl karių ir pareigūnų pensijų gavėjų, o dėl visų tipų pensijų gavėjų, kurių teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti neteisėtais įstatymų leidėjo veiksmais. Būtų nesąžininga ir neprotinga, jei teismai vienai kategorijai pensijų gavėjų suteiktų privilegijas ir terminus skundams pateikti atnaujintų visais atvejais, o kitiems jokiu būdu termino neatnaujintų. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog ne valstybinių pensijų gavėjams terminai pateikti skundus apskritai neatnaujinami. Pareiškėjai nepavyko rasti nė vienos LVAT nutarties, kuria, analogiškoje situacijoje, būtų atnaujintas terminas skundui pateikti. Vadinasi, visi Lietuvos Respublikos pensijų gavėjai žinojo, tačiau buvo aplaidūs ir pasyvūs, ir 2010 metais nesikreipė į teismą, o vėlesnis kreipimasis, t. y. po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, yra pavėluotas ir negali būti atnaujinamas. Tokios išvados, formuojamos teismų praktikoje, yra nelogiškos, neprotingos ir nepateisinamos pareiškėjos ir kitų pensijų gavėjų atžvilgiu.

Taip pat pareiškėja nurodo, jog Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, Pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Tačiau net iki skundo padavimo Teismui dienos nebuvo aiškūs valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo terminai ir tvarka. Paminėtos priežastys sudarė Pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui. Atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje nėra nurodyta, ką teismas laikytų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą. Kokio nors kito pranešimo apie priimtą sprendimą sumažinti pensiją Pareiškėja niekada nėra gavusi. Šiuo atveju Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo iki Konstitucinio Teismo pasisakymo dėl jų, t. y. iki 2012 m. vasario 6 d. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai šių aplinkybių nelaikė objektyviomis priežastimis atnaujinti terminą skundui pateikti. Be to, pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 156-161) atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas išdėsto panašius argumentus kaip ir į atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas nurodo, jog nesutinka su pareiškėjos teiginiais dėl skirtingos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių karių ir pareigūnų pensijų gavėjų padėties. Atsakovo nuomone, vertinant ginčo teisinių santykių srityje vyravusią teisinę situaciją, svarbu atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015 pateiktą išaiškinimą, kad valstybinių pensijų gavėjų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų situacija dėl Laikinojo įstatymo pagrindu susidariusių pensijų nepriemokų prisiteisimo nebuvo analogiška – valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo dėl Skyrių sprendimų mokėti Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintas pensijas apskundimo tvarkos nebuvo, tad ir atnaujinti terminus, kaip tai daroma nagrinėjant ginčus dėl valstybinių pensijų, nėra pagrindo, o pareiškėja remiasi ginčui neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų dalies, negautos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, prisiteisimo.

Taip pat atsakovas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923, kuriuo numatyta 2016-2018 metais kompensuoti senatvės ir valstybinių pensijų praradimus, atsiradusius dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatų taikymo. Taigi nustatyti tiek valstybinių, tiek ir valstybinių socialinio draudimo pensijų kompensavimo mechanizmai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153-155a) trečiasis suinteresuotas asmuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. S. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjos V. S. skundą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik pareiškėjos skundo reikalavimus, kuriais buvo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4540, 2014 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5439 ir 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6295. Skundžiamame VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui paduoti, terminas galės būti atnaujintas, jei pareiškėja iki 2014 m. birželio 10 d. pateiks įrodymus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. 2014 m. birželio 18 d. sprendimu šis terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 10 d., nurodant, kad terminas pratęsiamas, nes pareiškėjai nepavyko įteikti 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo. 2014 m. liepos 3 d. raštu pareiškėja kreipėsi į VSDFV ir nurodė, kad terminas nėra praleistas, tačiau jei VSDFV vis dėlto manytų priešingai, paprašė terminą atnaujinti ir išmokėti pensijos nepriemoką. VSDFV 2014 m. liepos 17 d. sprendimu atsakė pareiškėjai, kad jos prašymas atnaujinti terminą netenkinamas, todėl atsisakoma nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą, 2013 m gruodžio 10 d. skundą ir 2014 m. liepos 3 d. prašymą. 2014 m. liepos 17 d. sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėjos argumentai nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti nustatytą terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio 27 d. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV, kaip į ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nenurodė.

Atsakovui pateiktame 2014 m. liepos 3 d. prašyme atnaujinti praleistą 3 metų terminą, taip pat teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė nežinojusi apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo), taip pat rėmėsi teiginiais dėl teisėtų lūkesčių principo užtikrinimo, ilgą laiką šių teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo, sukliudžiusio laiku kreiptis į VSDFV, ir pan. Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015). Tad pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai dėl privilegijų šiuo aspektu teikimo pareigūnams ir kariams nepagrįsti.

Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Stasys Gagys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė