2023-11-08 Nr. AB-19362-3-61-3-06219-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2381-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06219-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Beatos Martišienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S6580, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2023 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 23S58219, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S60552, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki 2028 m. gegužės 3 d., kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki 2026 m. gegužės 3 d.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1 Pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau, mano, kad šis faktas niekaip nepatvirtina jo lojalumo Baltarusijos Respublikos ar Rusijos Federacijos valdžiai. Pareiškėjas įsitikinęs, kad privalomos karinės tarnybos atlikimas negali būti pagrindu vertinant jį kaip asmenį, palaikantį Baltarusijos represinį valstybinį režimą, nes tai privalomas pilietinės pareigos vykdymas, kuris nepriklauso nuo asmens valios ar pasirinkimo ir jo nevykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Mano, kad turėjo būti vertinama ir tai, jog jis buvo vairuotojas, t. y. dirbo tą patį darbą, kurį jau ilgus metus dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Kautra cargo“, su Baltarusijos ar Rusijos valdžia niekada nebuvo susijęs.

2.2 Pareiškėjas karinę tarnybą atliko daugiau nei prieš 14 m., jokių duomenų, kad jis kaip nors šiuo metu būtų susijęs su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis jėgos struktūromis ar palaikytų šios šalies valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką ar Rusijos Federacijos vykdomą okupacinę veiklą ir politiką, nepateikta, todėl mano, kad atsakovas tokią išvadą grindžia niekuo neparemta tendencinga prielaida.

2.3 Pareiškėjas per visą laiką, kurį jis praleido Lietuvos Respublikoje, nedalyvavo jokių prieštaringai vertinamų organizacijų, įstaigų ar judėjimų veikloje, kokioje nors propagandinėje veikloje, socialiniuose tinkluose neteikė jokios propagandinės informacijos ar Rusijos ir / ar Baltarusijos režimus palaikančių komentarų. Nuo 2017 m. gegužės 25 d. UAB „Kautra cargo“ dirba vairuotoju, per beveik šešerių metų darbo laikotarpį charakterizuojamas ne tik kaip pareigingas darbuotojas, bet ir kaip visiškai apolitiškas asmuo. Pareiškėjas visą laiką gerbė ir gerbia Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, piliečių teises ir laisves, nustatytas gyvenimo normas, todėl yra įsitikinęs, kad nėra pagrindo teigti, kad jis ateityje galėtų kenkti Lietuvai ar jos saugumui. Atsakovas išvadą apie jo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui darė remdamasis tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis.

2.4 Pareiškėjo vertinimu, tokiais sprendimais atsakovas pažeidžia nediskriminavimo dėl pilietybės principą, neigiami sprendimai pareiškėjo atžvilgiu priimti ne todėl, kad jis realiai būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, o todėl, kad yra Baltarusijos Respublikos, su kurios valdančiuoju režimu Lietuvos Respublika turi įtemptus santykius, pilietis, t. y. neigiamos pasekmės kyla ne dėl jo paties atliktų veiksmų, o dėl turimos pilietybės.

2.5 Pareiškėjui ne kartą buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuomet jis taip pat buvo vertinamas pagal tuos pačius kriterijus, tačiau privaloma karinė tarnyba tuomet jokios grėsmės valstybės saugumui nekėlė. Jei šiuo metu atsakovo pozicija yra priešinga, jis turėtų pateikti duomenis, kurie rodytų, jog po pirmojo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjas atliko kokius nors veiksmus, leidžiančius vertinti kitaip, nei anksčiau, tačiau tokių įrodymų skundžiamuose sprendimuose nepateikta. Atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, nepagrįstai neįvertino, jog pareiškėjas savo anketoje išreiškė akivaizdžią ir aiškią okupacinio Rusijos Federacijos režimo nepalaikymo poziciją. Pareiškėjas tvirtino, kad yra lojalus Lietuvos Respublikai, niekada neišreiškė palankumo Rusijos Federacijos režimui ir kritikuoja jos agresiją prieš Ukrainos valstybę bei tautą.

2.6 Atsakovo priimti sprendimai pareiškėjui sukels ženklias pasekmes, nes neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neteks darbo UAB „Kautra cargo“, kurioje jau beveik šešerius metus sėkmingai dirbo. Be to, jam 5 metus bus uždrausta atvykti į bet kurią Šengeno zonos valstybę. Mano, kad tai – neproporcingos pasekmės.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Departamentas atsiliepime nurodė šias aplinkybes:

4.1 Pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytu pagrindu ir užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos. Atsakydamas į klausimyno 3 klausimą nurodė, kad 2003–2009 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

4.2 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. kovo 14 d. raštu Nr. 18-2876 informavo, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios šalies žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šios šalies valdžiai asmuo.

4.3 Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, lojaliems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Departamentas įvertinęs tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaudamasis šios tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Atsakovas laikė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas.

4.4 Įvertinus tai, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius.

4.5 Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, kurių nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

4.6 Atsakovas nesutiko su argumentu, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Taip pat nesutiko su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko / atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės. Ginčijamuose sprendimuose neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimai priimti atlikus individualų tyrimą, nes atliktas pareiškėjo vertinimas (pvz., įvertinta, kad pareiškėjas Lietuvoje turėjo vizą, darbą, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti). Tai, jog užsieniečiui praeityje buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

4.7 Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes konstatuotas ne viename teisės akte.

4.8 Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad sprendimai yra diskriminacinio pobūdžio, atsakovas pažymėjo, kad ginčijami sprendimai priimti objektyviai įvertinus individualią pareiškėjo situaciją. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Ginčijami sprendimai, pasak atsakovo, priimti ne dėl to, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, o dėl jo praeities darbo, kuris kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime paaiškino, kad 2023 m. kovo 14 d. raštu Nr. 18-2876 „Dėl informacijos pateikimo“ Departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Pareiškėjas pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė šias aplinkybes:

8.1 Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis D. K., nuo 2017 m. gegužės 24 d. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl darbo. Nuo 2017 m. gegužės 25 d. jis dirba vairuotoju UAB „Kautra cargo“. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 16 d., nepasibaigus vizos galiojimui, kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, planavo toliau dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, remdamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir LLG aprašas) 10.31 punktu, 2023 m. sausio 1 d. paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus, užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2003–2009 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

8.2 VSD 2023 m. kovo 14 d. rašte Nr. 18-2876 nurodė, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šios šalies valdžiai asmuo.

8.3 Atsakovas, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, priėmė skundžiamus sprendimus, kuriuos pareiškėjui įteikė elektroniniu paštu tinkamai ir laiku.

9. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje). Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi užsieniečiui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas nustatyta tvarka.

10. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka, kurios 37 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

11. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsniu nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalį, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

12. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD 2023 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. 18-2876, pateikta informacija apie pareiškėjo atliktą privalomąją karinę tarnybą, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam šių tarnybų užduočių vykdymui.

13. Atsižvelgus į nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, kad atsakovas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o turimą leidimą gyventi Lietuvoje panaikinti, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame įvertinami tiek procedūriniai, tiek ginčijamų sprendimų turinys. Departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

14. Nustatyta, kad šio ginčo atveju Departamentas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą tos šalies valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurie laikomos grėsme valstybės saugumui.

15. Teismo vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada darytina atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, minėtą VSD vertinimą. Teismas sutiko, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, privalomą karinę tarnybą atliko daugiau nei prieš 14 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.

16. Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos kontekste, surinkti rašytiniai įrodymai apie pareiškėją negali būti ignoruojami. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2009 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

17. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

18. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra. Remiantis VSD duomenimis, jis pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

19. Atsakovas pagrįstai konstatavo, jog viešoji tvarka ir visuomenės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

20. Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

21. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo situaciją, nustatė mažesnį nei prašė VSD uždraudimo terminą, t. y. vietoje 5 metų nustatė 3 metų terminą, kuris vertinamas kaip proporcingas, siekiant užtikrinti saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje.

22. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, neva, ginčijamais sprendimais pažeistas nediskriminavimo pagal pilietybę principas vertina juos kaip nepagrįstus. Pareiškėjas teismui iš esmės nenurodė jokių argumentų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad Departamentas minėtą principą pažeidė. Pažymėtina, jog atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei panaikintas turimas leidimas laikinai gyventi ne dėl jo pilietybės ar Lietuvos santykių su Baltarusija, bet dėl to, kad, remiantis VSD pažyma, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę.

23. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, kaip nepagrįstą, ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo Departamento pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat akcentuoja, kad:

25.1 Teismas neteisingai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualiausia bei naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

25.2 Pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia grėsmė akivaizdžiai yra kildinama iš bendro pobūdžio informacijos, o ne iš realiai egzistuojančių ar nustatytų objektyvių teisinių faktų. Vien tas faktas, kad pareiškėjas 2003–2009 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ir buvo ten vairuotoju, savaime neįrodo, kad jis buvo / yra lojalus Baltarusijos valdžiai, kadangi byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, patvirtina, kad jis kaip tik niekada nebuvo lojalus Baltarusijos valdžiai ir daugiau nei 14 metų nepalaiko jokių ryšių nei su Baltarusijos valdžios institucijoms nei su savo buvusiais kolegomis. Teismas nevertino to fakto, kad pareiškėjas nors ir tarnavo kariuomenėje, tačiau neužėmė jokių aukštų pareigų ir neturėjo aukšto laipsnio, o jo funkcijos buvo – vairuotojas, dėl ko nepagrįstai įžvelgė grėsmę, kai jokios realios grėsmės nėra.

25.3 Teismas mini Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimą byloje Nr. 19-A/2021, tačiau šiuo atveju yra nagrinėjami visiškai kitokie santykiai bei visiškai kitokios faktinės aplinkybės, kurios niekaip nėra susijusios su verslu, todėl toks pirmosios instancijos teismo argumentavimas yra išimtas iš konteksto ir visiškai nesusijęs su nagrinėjama byla.

25.4 Teismas turėjo objektyviai atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo pareiškėjas atliko karinę tarnybą (prieš 14 metų), kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau to nepadarė, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

25.5 Departamento sprendimas, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus, yra akivaizdžiai neproporcingas.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą.

27. Departamentas nurodo, kad nėra reikšminga, kokias konkrečias pareigas užėmė pareiškėjas, kadangi grėsmė valstybės saugumui grindžiama ne jomis, o lojalumu Baltarusijos tarnyboms. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (trukmę), įvertinus tarptautinį kontekstą (Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą), aplinkybę, kad pareiškėjas leidimo gyventi kreipėsi darbo pagrindu, ryšiai su Lietuva – iš esmės tik ekonominio, darbinio pobūdžio, buvo tinkamai atliktas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui perspektyvinis vertinimas ir priimti proporcingi sprendimai.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. VSD nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai kelia pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą tokio pobūdžio bylai. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar Departamentas sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, išdėstytų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje, II dalies 9 skyriaus antrojoje pastraipoje.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino to fakto, kad pareiškėjas, pildydamas Departamento pateiktą klausimyną aiškiai nurodė, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau pažymėtina, kad Departamento sprendimai nebuvo grindžiami pareiškėjo atsakymais į nurodytus klausimus. Pareiškėjas į šiuos klausimus ir pateikė „teisingus“ atsakymus (pažymėjo „varnelę“ reikiamoje vietoje), tačiau vien tik jie savaime negali paneigti byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

31. VSD nuomone, tai, kad teismas kitaip, o ne taip, kaip to norėjo pareiškėjas, vertino bylos duomenis, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas. Teismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į dabartinę geopolitinę situaciją, išreikšdamas pritarimą VSD išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjo grėsmės vertinimo ir konstatavo, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. gegužės 1 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki 2028 m. gegužės 3 d., kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki 2026 m. gegužės 3 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas pagrįstai priėmė sprendimus, tinkamai įvertinęs aplinkybes, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai ir neobjektyviai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį, teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai, neįvertintos visos aplinkybės ir nesilaikyta proporcingumo principo.

35. Pareiškėjas teikia naujus įrodymus – 2023 m. spalio 20 d. rašytinį paaiškinimą ir karinio bilieto kopiją su vertimu. Pareiškėjas būtinybę prijungti prie bylos naujus įrodymus, grindžia tuo, kad Departamento ir VSD pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą kai kurie jo (pareiškėjo) biografiniai faktai yra nurodyti neteisingai ir tai gali turėti įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui dėl klaidingo duomenų vertinimo. Teikiami papildomi rašytiniai dokumentai patvirtina, kokias tiksliai pareigas pareiškėjas ėjo Baltarusijos kariuomenėje, kokias jis atliko funkcijas bei kodėl išėjo iš tarnybos. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad nebuvo išklausytas, nes teismo sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant teismo posėdyje.

36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų įrodymų neprijungia prie bylos, nes teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, kodėl šie dokumentai, negalėjo būti gauti ir išversti iki pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą ar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Šie teisiniai argumentai suponuoja, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas procesine teisine prasme, dėl to teismui nebuvo pateikti įrodymai, kuriuos jis teikia apeliacinės instancijos teisme, todėl pripažįstama, jog priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, nėra pagrįstos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nes tokį prašymą pareiškėjo vardu teikė šio advokatas (2023 m. gegužės 22 d. raštas). Taigi pareiškėjo procesinės teisės dalyvauti teismo posėdyje nebuvo pažeistos.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

39. Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 5 d.). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3694-492/2019).

41. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

42. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis)

43. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

44. Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

45. Pareiškėjas Migracijos departamento pateiktame klausimyne nurodė, kad jo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje truko nuo 2003 m. iki 2005 m. ir nuo 2007 m. iki 2009 m. Pareiškėjas atliko ne tik privalomąją tarnybą, bet ir liko savanoriškai tarnauti pagal sutartį, buvo vyr. seržantas, vairuotojas. VSD Migracijos departamentui pateikė išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

47. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo tarnyba Baltarusijos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, tarnyba pasibaigusi, tarnavo vairuotoju savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal tarnybos sutartį, o ne pagal įstatyminę prievolę, t. y. jis tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pasirinko savo noru ir laisva valia. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo niekaip paneigti.

48. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

49. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamai reali. Šiame kontekste akcentuotina, jog nurodytą išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama ir į tai, kad byloje nenustatyti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, kultūriniai ar kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika, pareiškėjui siekiant dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Kitaip tariant, kaip teisingai nurodo Departamentas, pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja tik pareiškėjo siekis dirbti Lietuvos Respublikoje. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, jog šis pareiškėjo siekis negali nusverti nacionalinio saugomo interesų, prisiimant šiai vertybei bylos duomenimis keliamą pagrįstą riziką.

50. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

51. ABTĮ 56 straipsni1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamų sprendimų turinį, kitą byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliacinį skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

54. Pažymėtina, kad duomenys pareiškėjo karinę tarnybą (pobūdis, data, funkcijos) surinkti pagal jo paties pateiktą informaciją atsakovui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų, kad jis buvo pateikęs kitokią informaciją, atsakovas pateikė pareiškėjo užpildyto klausimyno kopiją, o tai, kad pareiškėjas vėliau savo paaiškinimus keitė / tikslino / bandė teikti įrodymus (karinės tarnybos pagal sutartį pabaiga ne 2009 m., o 2010 m.), rodo pareiškėjo elgesio ypatumus ir sąžiningumą, o ne atsakovo atlikto tyrimo trūkumus. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, nes jie niekaip neįrodo skundžiamų sprendimų neteisėtumo ar nepagrįstumo.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o priimti sprendimai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis tokiu vertinimu yra pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina, kad šioje byloje vadovaujamasi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2177-815/2023).

56. Atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, įvertinęs tas pačias priežastis, lėmusias atsakovo sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. kad VSD duomenimis, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo duomenys į Šengeno informacinę sistemą buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai, o taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2221-556/2023).

57. Kiti proceso dalyvių argumentai, išdėstyti procesiniuose dokumentuose, niekaip nekeičia teisėjų kolegijos išvadų nagrinėjamoje byloje, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

58. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Beata Martišienė