2021-06-02 Nr. AB-11870-3-61-3-02314-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-397-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis atliko bausmę Lukiškių TI-K nuo 2007 m., tačiau per visą bausmės atlikimo laikotarpį iki 2018 m. liepos 17 d. neturėjo galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais. Pareiškėjo teisė pasinaudoti ilgalaikiu pasimatymu su savo žmona buvo pažeista, todėl, jo nuomone, Lukiškių TI-K tokiais veiksmais nesilaikė Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 5, 7, 10, ir 26 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) įtvirtina teisę į ilgalaikius pasimatymus nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę ne kalėjimo sąlygomis. Pareiškėjas atlieka bausmę kalėjimo sąlygomis todėl yra diskriminuojamas nurodytų asmenų atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, ilgalaikių pasimatymų nebuvimas padarė žalos pareiškėjo ir sutuoktinės fizinei bei psichinei sveikatai, šeimos santykiams, pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, sukrėtimą, depresiją, sutriko pareiškėjo miegas, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad A. S. skundas parašytas 2019 m. birželio 21 d., atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Taip pat atsakovas atsiliepime nurodė, jog pasimatymai iš anksto registruojami atsižvelgiant į registracijos dieną esamas laisvas pasimatymų patalpose vietas. Pasimatymų biuro darbuotojas asmenis trumpalaikiams ir ilgalaikiams pasimatymams, priklausomai nuo jo rūšies, registruodavo išankstinio registravimo žurnaluose. Asmenys, pageidaujantys pasimatyti su suimtuoju ar nuteistuoju be fizinio kontakto, buvo registruojami Trumpalaikių pasimatymų išankstinio registravimo žurnale. Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Nuteistiesiems trumpalaikis pasimatymas be pataisos įstaigos atstovo leidžiamas iki trijų valandų. Pareiškėjas Vilniaus PN atliko bausmę kalėjime, kalėjimo režimo sąlygomis ir buvo priskirtas paprastajai grupei, pastarajam priklausė tik trumpalaikiai pasimatymai. Atsakovo teigimu, nuo 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus PN buvo įrengtos ilgalaikių pasimatymų patalpos. Ilgalaikių pasimatymų patalpose buvo įrengti 3 ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės 500 Eur neturtinę žalą pareiškėjo naudai.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. liepos 8 d. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir tai, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, teismas sprendė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2016 m. liepos 7 d., todėl nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tik už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d.

9. Atsižvelgęs į BVK 94 ir 85 straipsnius, teismas nurodė, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimo rėžimo sąlygomis, BVK ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d. neįtvirtino teisės gauti ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais asmenimis, įskaitant ir sutuoktinę. Tačiau atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus sprendė, kad atsisakymas nuteistajam asmeniui, kuriam taikomas kalėjimo rėžimas, suteikti ilgalaikius pasimatymus, pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą ir teisę palaikyti santykius su artimaisiais.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, priklauso paprastajai grupei. 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija) pateikė prašymą išaiškinti, ar yra galimybė gauti ilgalaikį pasimatymą su žmona, jeigu taip, kur pareiškėjas turėtų kreiptis. Teisingumo ministerija šį pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, o pastarasis – Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 10 d. raštu, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, informavo, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų, nurodė, kad nuteistiesiems suteikiamas trumpalaikis pasimatymas, be pataisos įstaigos atstovo, iki trijų valandų. Atsižvelgęs į rašte nurodytą reglamentavimą, Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 10 d. raštu atsisakė pareiškėjui suteikti ilgalaikį (vienos paros) pasimatymą.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo ir išreiškė valią gauti ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, o atsakovo atstovas, remdamasis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį, nuteistųjų, laikomų kalėjimo rėžimo sąlygomis, teisė į ilgalaikį pasimatymą neįtvirtinta, atsisakė tokį pasimatymą suteikti. Teismo vertinimu, nors nacionalinis reglamentavimas pareiškėjo, kuris yra nuteistasis, teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo žmona neįtvirtino, toks atsisakymas suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą negalėjo būti suderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatomis. Tuo tarpu aplinkybė, kad atitinkamu laikotarpiu įkalinimo įstaigoje nebuvo įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems (kalinamiems) garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

12. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d. ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, teismas sprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui priteistina 500 Eur suma.

III. 13. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo pripažinti jo žmoną A. K.-S. trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

14. Pareiškėjas teigia, kad jam priteista 500 Eur suma neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skunde yra aiškiai suformulavęs ginčo dalyką ir viešojo administravimo subjektą, pareiškėjo žmonai bylos išsprendimas neturės jokio įtakos, 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo pripažinti jo žmoną A. K.-S. trečiuoju asmeniu.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmeti.

17. Atsakovas pažymi, jog nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Atsižvelgiant į tai, kad A. S. Vilniaus PN atliko bausmę kalėjime, kalėjimo režimo sąlygomis ir buvo priskirtas paprastajai grupei, pastarajam priklausė tik trumpalaikiai pasimatymai. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo/nesuteikimo pareiškėjų skundai yra atmetami kaip nepagrįsti, realiai nenustačius nepagrįstų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų veikimo (neveikimo). Atsakovo vertinimu, teismas sukūrė naują materialinę teisės normą pareiškėjo atžvilgiu, iš esmės atlikdamas įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijas. Tokiu būdu yra pažeidžiamas valdžių padalijimo principas.

18. Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) pareigūnai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir veikia tinkamai bei teisėtai. Pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai. BVK 85 straipsnyje yra nurodytos paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos. Vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Ši teisės norma yra galiojanti, nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Vilniaus PN neturėjo teisinio pagrindo šia teisės norma nesivadovauti bei savavališkai keisti šį teisinį reglamentavimą.

19. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina išsiaiškinti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju, nenustačius žalos padarymo fakto, civiliniai teisinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jam padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė tariamai padaryta žala.

20. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo atstovo atsiliepimas grindžiamas tas pačiais argumentais kaip ir apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. S. kildina iš Lukiškių TI-K administracijos veiksmų nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine pažeidimą ir priteisė jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

26. Byloje pateikti duomenys patvirtinta, kad nagrinėjamai bylai aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d.) pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo 2018 m. kovo 5 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. Jo prašymas buvo persiųstas Lukiškių TI-K, kuris 2018 m. balandžio 10 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad jis neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus, kadangi BVK nenumato tokios pareiškėjo teisės.

27. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas yra nuteistasis, Lukiškių TI-K yra laikomas paprastosios grupės sąlygomis.

28. BVK 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trejų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. BVK 85 straipsnyje, kuriame įtvirtintos paprastajai grupei priskirtų kalėjime laikomų nuteistųjų teisės, be kitų, numatyta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (2 p.), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų (3 p.), du kartus per savaitę paskambinti telefonu (5 p.). Taigi, BVK nėra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

29. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), taip pat ir 2018 m. liepos 3 d. nutarime H. D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 78123/13) pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas išreiškė pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus. Taigi, tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, jog būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius.

30. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

32. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 p., ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 p.).

33. EŽTT 2015 m. birželio 30 d. sprendime byloje Khoroshenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04), pažymėjo, jog pasimatymų (apsilankymų) teisė yra esminė kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis, kurią kalėjimo administracija leidžia jam, arba prireikus, padeda jam palaikyti ryšį su savo artima šeima (žr., pvz., EŽTT 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimą byloje Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 25498/94 61 p.; 2014 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Öcalan prieš Turkiją (Nr. 2), pareiškimų Nr. 24069/03, 197/04, 6201/06 ir 10464/07, 108–149 ir 154–164 p.). Tuo pačiu pripažįstama, kad tam tikra kalinių ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė yra būtina ir nėra savaime nesuderinama su Konvencija (žr., pvz., 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 41220/98, 187 p.; 2001 m. rugsėjo 18 d. nutarimo priimtinumo klausimu byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 7 p.). Tokios priemonės galėtų apimti šeimos apsilankymų skaičiaus apribojimus, šių apsilankymų priežiūrą ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio ir konkrečių individualių sulaikytųjų asmenų ypatybių, sulaikytųjų asmenų paskyrimą į specialųjį kalėjimo režimą arba specialią apsilankymų tvarką (žr., pvz., 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Hagyó prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 52624/10, 84 p.).

34. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai užtikrinta pasimatymų teisė, turi būti vertinamos (individualios) faktinės aplinkybės, su kurių buvimu EŽTT siejo pažeidimo buvimą byloje Khoroshenko prieš Rusiją – ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal esamą teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt. Tik išaiškinus šias aplinkybes, galima spręsti, ar pareiškėjo privataus gyvenimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2573-662/2019)

35. Iš EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad sprendžiant kilusį ginčą turi būti įvertintos aplinkybės, kurios iliustruoja pareiškėjo šeimyninį (ar jį faktiškai atitinkantį), glaudų ir Konvencijos 8 straipsnio prasme vertingą bei saugotiną ryšį su žmona, taip pat ir tai, ar nėra pakankamas su minėtu asmeniu bendravimas trumpalaikių pasimatymų forma.

36. Pažymėtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo argumentuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai nesilaikė minėtų ABTĮ nuostatų, kadangi: 1) neįvertino buvusio šeimyninio ryšio tarp pareiškėjo ir jo žmonos, ar jie ginčo laikotarpiu buvo susituokę; 2) byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas A. S. ir jo žmona turi vaikų; 3) teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas prašė suteikti trumpalaikius pasimatymus, ir ar jie buvo suteikti, ar jis turėjo galimybę bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt.; 4) ar dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo kreipėsi tik vieną kartą (2018 m. kovo 5 d.).

38. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, tinkamai nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė