2020-03-10 Nr. AB-5250-3-61-3-03606-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-202-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03606-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. ir Č. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai G. S. ir Č. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 49S-229-(14.49.3.) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo perskaičiuoti atkuriamos nuosavybės teisių į piliečiams tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1012 ha žemės vertę ir tenkinti pareiškėjų 2019 m. gegužės 29 d. prašymą pakeisti G. S. ir Č. S. valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad Sprendimas jų atstovui buvo įteiktas 2019 m. gegužės 28 d., o į teismą dėl jo panaikinimo buvo kreiptasi 2019 m. birželio 27 d. G. S. ir Č. S. pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 konstatavo, jog G. S. ir Č. S. neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad nėra duomenų apie Sprendimo įteikimą pareiškėjams, taip pat tai, kad jiems tariamai buvo žinoma apie priimtą sprendimą. Pareiškėjai paaiškino, kad nuo 1995 m. pradėta žemės reforma ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi jau 24 metus, todėl objektyviai laikytina, jog G. S. ir Č. S. negalėjo tikėtis, kad 2016 m. bus priimti kokie nors galutiniai sprendimai, tuo labiau apie kuriuos jiems nebuvo pranešta. Pareiškėjai teigė, kad jie negalėjo domėtis minėtu procesu, nes nuo 1997 m. pareiškėja Č. S. sunkiai serga, jai yra taikomas nuolatinis gydymas; pareiškėjos sunki dvasinė būklė lėmė, kad ji negalėjo aktyviai domėtis, kodėl taip ilgai nepriimami sprendimai dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė, kad šios aplinkybės yra objektyvios, 1997–2002 m. Č. S. buvo gydoma gydymo įstaigoje ir iki šiol nuolat vartoja stiprius vaistus. Pareiškėjas G. S. (duomenys neskelbtini) negyveno, jis ten tik buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, o faktiškai su buvusia sutuoktine gyveno adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir 2019 m. skirtingose įmonėse dirbo tarptautinių krovinių tarptautinių reisų vairuotoju ir kelis mėnesius nuolat nebūdavo Lietuvoje, todėl jam nei 2016 m., nei vėliau Sprendimas negalėjo būti įteiktas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pateikė teismui skundą bei prašymą atnaujinti terminą ir dėl to teismas jau yra pateikęs motyvus, o termino skundui paduoti klausimas buvo išnagrinėtas – prašymas nebuvo patenkintas ir skundą buvo atsisakyta priimti. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartį panaikino ir skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti skundo padavimo administraciniam teismui terminą, įsiteisėjimas turi būti vertinamas kaip galutinis klausimo dėl administracinio sprendimo apskundimo termino neatnaujinimo išsprendimas. Teismo galutinai išspręstas klausimas, kai atsisakoma atnaujinti administracinio sprendimo apskundimo administraciniam teismui terminą, paprastai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šis administracinis sprendimas daugiau negali būti ginčijamas teisme, o taip pat ir pagrindą konstatuoti, kad yra neigiama prielaida kreiptis į teismą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pagal kurį administraciniame teisme atsisakoma priimti skundą, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eI-4185-595/2019, teisėtumą ir pagrįstumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 konstatavo, jog pareiškėjai praleido terminą skundui dėl ginčijamo sprendimo paduoti ir neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Tai reiškia, kad ankstesnėse nutartyse nebuvo vertintas prašymas atnaujinti praleistą terminą, nes toks prašymas nebuvo pareikštas, t. y. nebuvo sprendžiamas klausimas dėl skundo padavimo administraciniam teismui termino atnaujinimo, pareiškėjai tokios teisės dar nebuvo įgyvendinę, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti priimti jų skundą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjai, be kitų reikalavimų, prašė teismo atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo paduoti ir nurodė priežastis, susijusias su pareiškėjos Č. S. sveikatos būkle bei pareiškėjo G. S. faktine gyvenamąja vieta ir darbo pobūdžiu, bei pateikė nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis galbūt pagrindžiančius įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo nevertino, nors jis, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, privalėjo būti išnagrinėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjų prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti atmetė ir jų skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai G. S. ir Č. S. į administracinį teismą dėl ginčo dalyko kreipėsi jau antrą kartą. Pirmą kartą teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą administracinėje byloje Nr. eI-4185-595/2019, 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje nustatė, kad atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjams apie Sprendimą turėjo būti žinoma 2016 m. balandžio 26 d., kai jie raštu nurodė, jog nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimu, kompensuojant pinigais. Tarnyba taip pat nurodė, kad 2016 m. birželio 9 d. pareiškėjams buvo išsiųstas Sprendimas, tačiau jie atsiimti registruotą ginčo siuntą vengė ir laiškas grįžo neįteiktas. Teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovas pateikė informaciją, iš kurios matyti, jog Tarnyba 2016 m. balandžio 12 d. raštu pareiškėjus informavo apie parengtą Sprendimo projektą. Pareiškėja Č. S. 2016 m. balandžio 21 d. (registruotas 2016 m. balandžio 26 d.) pareiškime savo adresu nurodė (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas vėlesnius dokumentus jai siuntė šiuo adresu. Pareiškėja Č. S. 2016 m. balandžio 26 d. išreiškė nesutikimą su atsakovo parengtu Sprendimo projektu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 9 d. rašte išnagrinėjo minėtą pareiškėjos pareiškimą. Teismas pažymėjo, kad nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėjai apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir apie priimtus sprendimus žinojo, siunta jiems buvo siunčiama nurodytu adresu. Apie Sprendimą G. S. ir Č. S. buvo žinoma, tačiau patys pareiškėjai dėl nuo jų valios priklausiusių priežasčių, nesutikdami su Sprendimu, nesikreipė į teismą ir skundą pateikė praleidę Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą terminą. Tarnyba korespondenciją siuntė pareiškėjos nurodytu adresu, o skundą pateikė abu pareiškėjai, tačiau jokių duomenų, kad pareiškėjui G. S. siunta nebūtų įteikta ar kad jo adresas yra netikslus ir apie siuntą jis nežinojo, pareiškėjai nepateikė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, jog sutinka su pareiškėjų teiginiu, kad Tarnyba Sprendimo įteikimą pareiškėjams patvirtinančių įrodymų nepateikė, tačiau pareiškėjos Č. S. 2016 m. balandžio 21 d. pareiškimas (atsakovo gautas 2016 m. balandžio 26 d.), kuriame buvo išreikštas jos nesutikimas su Sprendimo projektu, t. y. kad nuspręsta išmokėti kompensaciją, o ne grąžinti žemę natūra, patvirtina, jog pareiškėjams apie ketinamą priimti Sprendimą iš Tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. rašto turėjo būti žinoma.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus joms pagrįsti, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjai iš Tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. rašto žinodami, kad atsakovas turi priimti galutinį administracinį aktą po 2016 m. balandžio 20 d. posėdžio, būdami atidūs ir rūpestingi ir siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises, turėjo domėtis, kaip ir kada buvo ar bus užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, o ne daugiau kaip trejus metus delsti ir nepasinaudoti teise reikalauti Sprendimo kopijos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, antrą kartą teikdami skundą dėl to paties dalyko ir prašydami atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, iš esmės nenurodė jokių kitų termino atnaujinimo pagrindą sudarančių aplinkybių, pagrįstų įrodymais. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kodėl G. S. ir Č. S. beveik trejus metus negynė savo teisių ir jokių išskirtinių aplinkybių nenurodė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas skundui paduoti pareiškėjams gali būti atnaujintas. Netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, G. S. ir Č. S. skundą buvo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjai G. S. ir Č. S. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjai pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nebuvo pateikta jokių termino praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų. Atkreipia dėmesį, kad tokius įrodymus pateikė, tačiau teismas jų nevertino. Teismui buvo pateikta Č. S. sveikatos pažyma, G. S. dirbimą tolimųjų reisų vairuotoju patvirtinantys dokumentai, teismo sprendimai dėl kitos gyvenamosios vietos ir skyrybų bei valstybės įmonės Registrų centro dokumentai apie kitą gyvenamąją vietą.

Pareiškėjai mano, kad nesant jokių įrodymų, jog vadovaujantis teisės aktais, Sprendimas jiems turėjo būti įteiktas, prašymo jį įteikti neteikė. Pažymi, kad teismas nurodė motyvus dėl tariamo ar galimo sužinojimo apie Sprendimą momento, tačiau nevertino, kad imperatyviai įstatyme yra nustatyta, jog turi būti pateikti įrodymai, kad atitinkamas sprendimas pareiškėjams buvo įteiktas.

G. S. ir Č. S. akcentuoja, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019 nurodė, jog pareiškėjai termino atnaujinti neprašė, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Pažymi, kad tik 2019 m. spalio 21 d. skunde buvo suformuotas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Sprendimo panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartis yra neteisėta ir neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų, todėl turi būti panaikinta.

Pareiškėjai paaiškina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina asmens teisę į teisingą teismą, o tai turėtų būti vertinama, kad skundas, teikiant prašymą dėl termino atnaujinimo, turi būti priimamas, bei pateikti įrodymai turėtų būti vertinami kaip objektyvūs, atsižvelgiant į itin ilgai trunkantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, o per tokį laikotarpį natūralu, kad galėjo keistis pareiškėjų gyvenamosios vietos adresai, kilti sveikatos problemų ar dėl darbo pobūdžio ir kitokių aplinkybių galėjo būti negauti dokumentai ir tinkamai tiek vienas, tiek kitas pareiškėjas, net korespondenciją siunčiant institucijos turimu adresu, įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti neinformuoti apie sprendimus. Taip pat turėtų būti įvertinta aplinkybė, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas, atsirado nauja galimybė nuosavybės teises į žemę atkurti kitoje vietoje, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjai neturi būti diskriminuojami kitų asmenų, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje natūra tokioje pačioje situacijoje tenkinami, atžvilgiu; jie taip pat turi tam tikrų teisėtų lūkesčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, padarius išvadą, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, ir jo neatnaujinus, teisėtumas bei pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019, 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-756/2018). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-629-822/2018, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Pažymėtina, kad pareiškėjų prašomas panaikinti Tarnybos sprendimas Nr. 49S-229-(14.49.3.) buvo priimtas 2016 m. balandžio 29 d. G. S. ir Č. S. nurodė, kad šis sprendimas jų atstovui buvo įteiktas 2019 m. gegužės 28 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjų skundo dėl tų pačių reikalavimų priėmimo klausimas, konstatavo, kad nors Tarnyba nepateikė Sprendimo įteikimą pareiškėjams patvirtinančių įrodymų, tačiau pareiškėjos Č. S. 2016 m. balandžio 21 d. pareiškimas (atsakovo gautas 2016 m. balandžio 26 d.), kuriame buvo išreikštas jos nesutikimas su Sprendimo projektu, t. y. kad nuspręsta išmokėti kompensaciją, o ne grąžinti žemę natūra, patvirtina, jog pareiškėjams apie ketinamą priimti Sprendimą turėjo būti žinoma iš Tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. rašto. Įvertinusi atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai iš Tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. rašto žinodami, jog atsakovas turi priimti galutinį administracinį aktą po 2016 m. balandžio 20 d. posėdžio, būdami atidūs ir rūpestingi bei siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises, turėjo domėtis, kaip ir kada bus užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, o ne daugiau kaip trejus metus delsti ir nepasinaudoti teise reikalauti ginčijamo Sprendimo kopijos. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Tarnybos 2017 m. spalio 11 d. raštu, kuris pareiškėjai Č. S. buvo siųstas ir atskirajame skunde nurodytu adresu, pareiškėjai buvo informuoti, jog Tarnyba 2016 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-229-(14.49.3) už valstybinę žemę kompensuoti pinigais. Argumentų, kad pareiškėjai šio rašto negavo, atskirajame skunde nėra. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjams apie Sprendimą tapo žinoma ne vėliau kaip gavus minėtą Tarnybos raštą, tačiau ir po šios informacijos jie į Tarnybą dėl ginčo Sprendimo pateikimo nesikreipė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pasirinktas pasyvus elgesys lėmė, jog pareiškėjai ženkliai praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti.

Taigi, aplinkybė, kad kreipdamiesi į teismą, pareiškėjai buvo praleidę terminą skundui paduoti, buvo konstatuota įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-618-415/2019. Tai reiškia, kad nurodytoje nutartyje nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad į teismą kreipdamiesi su pakartotiniu 2019 m. spalio 17 d. skundu, kuris jų atstovo elektroniniu parašu buvo pasirašytas 2019 m. spalio 21 d., G. S. ir Č. S. neabejotinai buvo praleidę tokio skundo padavimo terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimą skundui paduoti pareiškėjai argumentavo pareiškėjos Č. S. sveikatos būkle bei pareiškėjo G. S. faktine gyvenamąja vieta ir darbo pobūdžiu. Pareiškėjai nurodė, kad nuo 1997 m. pareiškėja Č. S. sunkiai sirgo, jai buvo taikomas nuolatinis gydymas, o sunki dvasinė būklė lėmė, kad ji negalėjo aktyviai domėtis, kodėl taip ilgai nepriimami sprendimai dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo. 1997–2002 m. Č. S. buvo gydoma gydymo įstaigoje ir nuolat vartoja stiprius vaistus. Pareiškėjas G. S. (duomenys neskelbtini) negyveno, jis ten tik buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, o faktiškai su buvusia sutuoktine gyveno adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir 2019 m. skirtingose įmonėse dirbo tarptautinių krovinių tarptautinių reisų vairuotoju ir kelis mėnesius nuolat nebūdavo Lietuvoje, todėl jam nei 2016 m., nei vėliau Sprendimas negalėjo būti įteiktas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo asmens galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku nustatyta tvarka kreiptis į teismą, siekiant apginti galbūt pažeistas teises. Sprendžiant, ar asmens liga gali būti laikoma svarbia priežastimi, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo teismui terminas, svarbu įvertinti, ar sveikatos sutrikimai buvo tokio pobūdžio ir laipsnio, kad dėl jų asmuo objektyviai negalėjo suvokti savo teisių, galimų jų pažeidimų ir tinkamai į juos reaguoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-860-624/2018, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-725-492/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos 2019 m. rugsėjo 26 d. medicinos dokumentų išrašas / siuntimas patvirtina, jog Č. S. nuo 1997 m. buvo gydoma (duomenys neskelbtini), stacionare ji buvo gydyta 1997–2002 m. Pareiškėjai buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo (duomenys neskelbtini) ir buvo tęstas ambulatorinis gydymas (b. l. 12), tačiau Č. S. nepateikė jokių įrodymų, kad jos sveikatos būklė buvo tokio lygio, jog ji negalėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ar tai įgalioti padaryti kitus asmenis. Administracinėje byloje nėra įrodymų, kad Č. S. ligos pobūdis galėjo jai apriboti galimybę per įgaliotą asmenį laiku kreiptis į teismą, siekiant apginti galbūt pažeistas teises. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje yra du pareiškėjai, kurie turėjo bendradarbiauti, ir vienam iš jų negalint atlikti tam tikrų veiksmų, juos galėjo atlikti kitas pareiškėjas.

Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad Tarnybai buvo žinoma aplinkybė, jog pareiškėjas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyveno ir gyveno kitu, institucijai nenurodytu adresu, todėl atsakovas neturėjo galimybės Sprendimo įteikti kitu adresu, kuriame pareiškėjas faktiškai gyveno. Nors pareiškėjai teigė, kad G. S. nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir 2019 m. skirtingose įmonėse dirbo tarptautinių krovinių tarptautinių reisų vairuotoju ir kelis mėnesius nuolat nebūdavo Lietuvoje, tačiau administracinėje byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Transporto technologijos“ 2019 m. spalio 9 d. elektroniniame laiške pažymėta, kad pareiškėjas įmonėje vairuotoju dirbo nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. liepos 21 d. ir į užsienį nebuvo komandiruojamas (b. l. 44). UAB „Taranas“ 2019 m. spalio 8 d. pažymoje nurodyta, kad G. S. nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. kovo 2 d. dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (b. l. 11), tačiau pažymėtina, kad tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas daug laiko praleisdavo užsienyje ir Lietuvoje, jam siunčiant Sprendimą, nebuvo.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog pareiškėjai terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjams piktnaudžiauti savo teisėmis. Pažymėtina, kad pasirinkę nurodytą savo teisių gynimo būdą (ilgą laiką nesidomėdami, kaip ir kada bus užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, bei delsdami pasinaudoti teise reikalauti Sprendimo kopijos, jeigu Sprendimo nebuvo gavę), pareiškėjai privalo prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes. G. S. ir Č. S. nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jų subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jų valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis ir svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti G. S. bei Č. S. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas