2018-09-26 Nr. AB-16783-3-61-3-03922-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2049-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03922-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) po 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną nuo 2016 m. gegužės mėn., kai pareiškėja buvo laikoma kameroje viena.

2. Pareiškėja nurodė, jog laikymas vienatvėje yra labai žiaurus ir nežmoniškas elgesys. Pažymėjo, kad žmogus, laikomas kalėjime, ir taip jaučia diskomfortą, nervinę įtampą, o atskyrus jį nuo kitų, sutrinka ir psichika, bendravimo įgūdžiai. Pasak pareiškėjos, ji laikoma kameroje viena buvo nuo birželio mėn. Pareiškėjos teigimu, ji nepriklausė drausmės grupei, todėl nebuvo pagrindo jos izoliuoti. Pareiškėja paaiškino, jog prašė pareigūnų perkelti ją į kamerą su kitomis moterimis, kurias sutinka pasivaikščiojimų metu, arba ką nors perkelti į jos kamerą, tačiau pareigūnai į jos kamerą perkėlė romų tautybės moterį, kuri nemokėjo arba nenorėjo bendrauti lietuvių kalba, todėl pareiškėjai buvo baisu būti su ja vienoje patalpoje, vėliau į pareiškėjos kamerą buvo perkelta serganti moteris iš gatvės, nuo kurios pareiškėja bijojo užsikrėsti. Pareiškėja nurodė, jog jai trūko bendravimo, todėl ji tapo irzli, užsidariusi savyje, ją kankino nemiga, nuolatinė baimė dėl sveikatos ir gyvybės, prasidėjo galvos skausmai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja yra nuteista Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu. Pirmą kartą pareiškėja į įstaigą atvyko 2015 m. spalio 22 d. ir buvo laikoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio nurodytais suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimais. Pažymėjo, kad nei SVĮ, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nenumato suimtųjų ar nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias kameras atsižvelgiant į jų tautybę, gyvenamąją vietą, tikėjimą, požiūrį, ligas (išskyrus užkrečiamas ligas). Atsakovas nurodė, kad pareiškėja buvo laikoma viena, kadangi tuo metu nebuvo tos pačios kategorijos suimtųjų, kurios galėjo būti laikomos kartu su ja. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai buvo aiškinama, kad, atsiradus galimybei, ji bus laikoma kartu su kitomis suimtosiomis, nepažeidžiant laikymo atskirai reikalavimų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jos reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovas paaiškino, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai, kurią ji nurodė patyrusi Lukiškių TI-K kameroje laikoma viena.

7. Teismas iš byloje esančios Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos nustatė, kad pareiškėja buvo laikoma viena, kadangi tuo metu nebuvo tos pačios kategorijos suimtųjų, kurios galėjo būti laikomos kartu su pareiškėja. Teismas pažymėjo, kad pati pareiškėja pripažino, jog tam tikrais laikotarpiais ji kameroje buvo laikoma ne viena, be to, ji turėjo galimybę pabendrauti su kitomis suimtosiomis / nuteistosiomis pasivaikščiojimų metu. Taip pat teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato pareigos suimtuosius ar nuteistuosius kameroje būtinai laikyti su kitais asmenimis, tuo labiau įvertinant aplinkybę, jog kamerose turi būti užtikrinamas pakankamas gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui.

8. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu neatliko, taigi nesant vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jai iš atsakovo po 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

10. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skundą ir nepatikrino duomenų apie tai, koks buvo ginčo laiku nuteistų moterų skaičius Lukiškių TI-K. Nurodo, kad tuo pačiu metu Lukiškių TI-K buvo dar viena moteris, kuri buvo nuteista už sunkų nusikaltimą ir pagal pareiškėjos vertinimą jos turėjo būti laikomos kartu vienoje kameroje, tačiau Lukiškių TI-K, pažeisdama bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnį, šią moterį laikė su kitomis, dar nenuteistomis, moterimis.

11. Pareiškėja nurodo, kad bendravimas pasivaikščiojimų metu vykdavo retai ir trumpai, nes pasivaikščiojimų metu už bendravimą tarpusavyje gali nubausti.

12. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, nurodo, jog su pareiškėjos pozicija nesutinka, vertina, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus. Prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjai A. K., jos teigimu, padarytai dėl jos laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime be kitų asmenų.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

16. Pirmosios instancijos teismas, detaliai ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu neatliko, taigi nėra vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nėra teisinių argumentų, paneigiančių šią teismo išvadą. Byloje nėra įrodyta, kad atsakovas būtų pažeidęs kokius nors įstatymus.

17. Apeliantė teigia, kad patyrė kančias kalėdama viena. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, vertina, kad šis teiginys neįrodytas. Pati pareiškėja pripažino, jog tam tikrais laikotarpiais ji kameroje buvo laikoma ne viena, be to, pareiškėja turėjo galimybę bendrauti su kitomis suimtosiomis ar nuteistosiomis pasivaikščiojimų metu, taip pat su atsakovo administracijos pareigūnais. Byloje nėra duomenų, apie kokius nors pareiškėjos sveikatos sutrikimus dėl jos tariamai nurodomo pažeidimo. Taip pat nėra objektyvių įrodymų, kad apeliantė būtų skundusis dėl jos laikymo sąlygų.

18. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

20. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius