2019-11-27 Nr. AB-22698-3-61-3-03977-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1210-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03977-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. ir Z. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. V. ir Z. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 547,68 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 273,84 Eur turtinės žalos, ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Egiptą. Už kelionę buvo sumokėta 1 998 Lt (578,68 Eur). Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 10 d. buvo grąžinta 30,98 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 547,68 Eur.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė.

6. Atsakovo manymu, į Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjams negali būti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

8. Atsakovas pažymėjo, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad pinigų suma buvo pervesta į Cherry Media LT, UAB, banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra sutarties šalis. Taigi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgytų teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

11. Turizmo departamentas nurodė, kad Turizmo įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Drausimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – pareiškėjams priteisė po 273,84 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 6 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004260 (toliau – ir Sutartis). Pagal šią Sutartį pareiškėjai sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą už kelionę, tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) kelionė neįvyko. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjam buvo grąžinta 30,98 Eur suma, tačiau liko negrąžinta kiekvienam po 273,84 Eur. Taigi pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

14. Teismas nurodė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Sutartį, tiek ir Sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš Sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog Sutartis nesudaryta. Be to, iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta. Teismas nustatė, kad remiantis viešai prieinamais duomenimis, UAB „Chery Media Lt“ yra interneto tinklalapio www.grupinis.lt valdytoja, per šį interneto tinklalapį buvo įsigytas kuponas poilsinei kelionei į Egiptą, kuriam suteiktas individualus registracijos numeris, kuris ir buvo nurodytas pareiškėjų mokėjimo nurodyme Nr. 99. Pareiškėjai 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 99 pervedė 1 998 Lt sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už interneto tinklalapyje www.grupinis.lt užsakytą kelionę.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Be to, teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų.

16.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

16.3. Teismas nepagrįstai pareiškėjų naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti vizų mokesčius, todėl atlyginimas už vizų mokesčius negali būti priteisiamas iš valstybės.

16.4. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Kadangi Sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies, todėl laikytina, kad šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų ir tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog jie sumokėjo UAB „Freshtravel“ už organizuotą kelionę. Draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjams pats savaime nepatvirtina, jog pareiškėjai ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarę ar išreiškę valią sudaryti Sutartį.

16.5. Bankroto byloje patvirtintas pareiškėjos A. V. finansinis reikalavimas 625 Eur sumai, todėl teismas nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjams gauti dvigubą žalos atlyginimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

21. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

22. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

23. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

24. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

25. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

26. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjos A. V. ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 6 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004260 (b. l. 5–7) dėl dviejų asmenų (pareiškėjų A. V. ir Z. V.) kelionės į Hurgadą. Pareiškėja A. V. už kelionę sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB (b. l. 8). Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, kelionė neįvyko, todėl pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Įvertinus byloje esančius dokumentus (Sutartį, b. l. 5–7; mokėjimo nurodymą, b. l. 8; su draudimo išmokomis susijusius dokumentus, b. l. 9), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai turizmo paslaugų teikimo sutartimi iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto tinklalapio grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt).

27. Abu pareiškėjai Sutartyje buvo nurodyti kaip turistai, taigi jie abu iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones buvo įvykdyta vieno asmens, t. y. už abiejų pareiškėjų kelionę sumokėjo A. V., minėto vertinimo nekeičia, t. y. abu pareiškėjai laikytini turinčiais teisę į turtinės žalos atlyginimą.

28. Ministerija teigė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (b. l. 8) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal grupinis.lt užsakymą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimas už paslaugas atliktas prieš sudarant šią sutartį, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vizų įsigijimo išlaidos yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018 ir kt.). Taigi apelianto argumentai, kad vizų įsigijimo išlaidos neatlygintinos, nepagrįsti.

30. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

31. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi valstybė turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

32. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

33. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš UAB „Freshtravel“. Teismas taip pat pagrįstai priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys