2026-02-25 Nr. AB-4073-3-61-3-00184-2026-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-763-442/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2026-6

Procesinio sprendimo kategorija 49.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. E. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. O. E. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 26S5534.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2026 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 26S5534 vykdymą, kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas galutinis sprendimas.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 19 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia teiginiais apie galimas pasekmes, susijusias su atskyrimu nuo šeimos, su galimybe atvykti į Lietuvą, tinkamu dokumentų pateikimu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, leidimo laikinai gyventi išdavimu, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvūs, grindžiami pareiškėjo subjektyvia nuomone ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra pateikta jokių konkrečių faktinių duomenų ar dokumentų, leidžiančių spręsti apie tariamos žalos pobūdį, mastą ar realią tikimybę jai atsirasti, pavyzdžiui, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kitais pagrindais, kad iš kitos valstybės jam bus apsunkintas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su jam galbūt kilsiančiais sunkumais išvykus iš Lietuvos, neturint galimybės likti su šeimos nariais, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios objektyviai reikalautų neatidėliotino pareiškėjo buvimo Lietuvoje ar Europos Sąjungos valstybėse ir kurių neįmanoma būtų užtikrinti kitomis teisėtomis priemonėmis, pavyzdžiui, pakartotinai pateikus prašymą išduoti leidimą. Vien tik pareiškėjo subjektyvus vertinimas dėl neva padarytos didelės žalos nėra pakankamas pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Migracijos departamento sprendimas, priimtas vadovaujantis įstatymo nuostatomis dėl užsieniečio, neturinčio galiojančio leidimo laikinai gyventi ar kito teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, savanoriško išvykimo, savaime nelaikytinas neproporcingu ar nepateisinamu viešojo intereso kontekste. Teismas pažymėjo, kad tokie sprendimai priimami siekiant užtikrinti įstatymų laikymąsi, migracijos procesų kontrolę ir viešąjį saugumą, todėl jų vykdymo sustabdymas be aiškaus ir įrodymais pagrįsto būtinybės patvirtinimo neatitiktų proporcingumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principų, kadangi nepagrįstai privilegijuotų vien tik pareiškėjo privačius interesus, pažeidžiant viešojo intereso apsaugos svarbą. Migracijos departamento sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo dukrai diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sužadėtinei (jo vaiko motinai) po gimdymo liko sunkiai koreguojama (duomenys neskelbtini), ji patiria stiprų stresą. Pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos, nes taip išsiskirs su sergančia šeima, kuriai labai reikalingas nuolatinis jo buvimas šalia, nepertraukiama pagalba. Šios aplinkybės patvirtintos atsakovo, bei žinomos teismui. Būtent todėl jo išvykimas ir sukeltų didelę žalą ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jo šeimai – Lietuvos piliečiams.

Be to, kreipimasis dėl leidimo gyventi Lietuvoje iš pareiškėjo kilmės šalies (duomenys neskelbtini) yra objektyviai apsunkintas. (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos ambasados, paduoti dokumentus tektų vykti į kitą šalį, o ir paties leidimo gyventi išdavimas tokiu atveju nėra garantuotas. Atskyrimas nuo šeimos, ką tik gimus sergančiam vaikui yra pakankamai didelė ir niekaip neatitaisoma žala tiek pareiškėjui, tiek jo šeimai – Lietuvos piliečiams. Pareiškėjo teiginiai nėra deklaratyvūs, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra pagrįstos objektyviais įrodymais (šios aplinkybės patvirtintos ginčijamame Migracijos departamento sprendime).

Byloje sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas, todėl negalima spręsti šio klausimo pareiškėją jau išsiuntus iš šalies. Įgyvendinus Migracijos departamento sprendimą, teismui nepatikrinus jo teisėtumo, ginčas byloje praras savo prasmę (pareiškėjui liks tik procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi).

Pareiškėjo teigimu, prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinimas atitiktų teismų praktiką.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo byla vedama elektronine forma, todėl jis galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus prisijungimo duomenys pareiškėjui nebūtų suteikti. Be to, teismui suorganizavus nuotolinį teismo posėdį, pats pareiškėjas turės galimybę prisijungti prie posėdžio ir asmeniškai pateikti paaiškinimus.

Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra sąlyginis sprendimas dėl pareiškėjo savanoriško išvykimo į kilmės šalį, todėl tik nuo paties pareiškėjo priklauso, ar bus vykdomas jos išsiuntimas.

Pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir turės kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kilmės valstybėje, nežinant, ar toks leidimas jam bus išduotas, taip apsunkinant jo situaciją, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Šie teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2026 m. sausio 8 d. sprendimu nusprendė: 1) grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, 2) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos per sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 6 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 6 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia šiais argumentais: Lietuvoje gyvena pareiškėjo mažametė dukra ir jos motina (abi Lietuvos Respublikos pilietės), turinčios sveikatos problemų, pareiškėjas jomis rūpinasi, kreipimasis dėl leidimo gyventi Lietuvoje iš pareiškėjo kilmės šalies (duomenys neskelbtini) yra objektyviai apsunkintas.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 26S5534, 2026 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir, be kita ko, panaikino Migracijos departamento 2026 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 26S5534 (administracinė byla Nr. eI2-6550-809/2026, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00039-2026-5).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjas gali būti grąžintas arba išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dėl to nukentėtų pareiškėjo šeimos interesai, nėra duomenų, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 18 d. sprendimas yra neįsiteisėjęs), sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui ir jo šeimai (sužadėtinei ir mažametei dukrai).

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, nepilnamečio vaiko interesus ir kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento sprendimo vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, panaikinama, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. E. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo A. O. E. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 26S5534 vykdymą, kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas galutinis sprendimas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys