2022-03-02 Nr. AB-5527-3-61-3-04153-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1470-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04153-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio O. S. S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio O. S. S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis O. S. S. S. (toliau – ir užsienietis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 21S31854 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1323 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde teigė, jog skųsdamas Sprendimą neteismine tvarka Komisijai buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta nagrinėjimo procedūrą Komisijoje organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Užsienietis pažymėjo, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta.

3. Pareiškėjo teigimu, jis Departamentui nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje, t. y. kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas nesutiko su Departamento vertinimu, kad pareiškėjo gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste – beatodairiškas smurtas nesiekia aukšto lygio, nes kilmės šalies informacija suponuoja priešingai. (duomenys neskelbtini) miestas yra įsikūręs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, keli kilometrai nuo (duomenys neskelbtini) sienos. (duomenys neskelbtini) yra pagrindinė etninė grupė minėtoje gubernijoje. Minėtą guberniją kontroliuoja (duomenys neskelbtini) demokratų partija. Nuo 2014 m. konflikto su Islamo valstybe padėtis aptariame regione buvo stabili, tačiau šiauriniuose (duomenys neskelbtini) gubernijos regionuose itin pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos (toliau – ir PKK) veiksmų 2019–2020 metais. PKK kontroliuoja (duomenys neskelbtini) regiono kalnuotas vietoves, įskaitant (duomenys neskelbtini) kalnus. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gubernijoje įkūrė karines bazes. PKK ir (duomenys neskelbtini) ginkluoti konfliktai paveikė (duomenys neskelbtini) gubernijos kaimų gyventojų padėtį (padaryta žala dirbamai žemei, turtui ir infrastruktūrai, pranešama apie užminuotas vietoves) ir paskatino evakuaciją ((duomenys neskelbtini) generalinis sekretorius 2020 m. birželio 8 d. pranešė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose buvo evakuota 100 kaimų).

4. Pareiškėjo teigimu, jis namus paliko dėl jo gyvenamojoje vietovėje vykstančių karo veiksmų. Šiuo atveju aplinkybė, kad užsienietis paliko namus dar nespėjęs tiesiogiai patirti smurto, nepaneigia tokios grėsmės galimybės. Minėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, dėl to jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, iš esmės argumentavo tik tuo, kad sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė atmesti.

6. Departamento teigimu, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų, jog užsieniečio buvimas keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, neturi.

7. Departamentas nurodė, jog užsienietis savo prašymą suteikti prieglobstį grindė ekonomine situacija bei bendra saugumo situacija (duomenys neskelbtini). Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas konstatavo, kad bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje savaime nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

8. Departamentas teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Departamentas pažymėjo, jog remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjo situacijoje. Tuo tarpu pareiškėjas skunde mini bendro pobūdžio straipsnius, kurie nepaneigia informacijos visumos ir individualaus vertinimo. Nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) gubernijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

10. Dėl pareiškėjo argumento apie Komisijos sprendimo priėmimo procedūrą Departamentas nurodė, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

11. Atsiliepime į skundą taip pat nurodyta, jog, įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo persekiojamas ar kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas pažymi, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, turi būti individualaus pobūdžio.

12. Atsakovo vertinimu, Sprendime išdėstyta detali, Departamento surinkta ir pareiškėjo pasakojimo kontekste įvertinta aktuali kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karinį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) ir PKK, kuri nepatvirtina, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje yra persekiojamas ir kad jam reikalinga tarptautinė apsauga.

13. Dėl pareiškėjo išsiuntimo Departamentas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento 2021 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 21S31854 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento 2021 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 21S31854 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi asmeniui pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1323 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

15.1. Užsienietis pateikė atsakovui Departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

15.2. Departamentas 2021 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15.3. Departamentas Sprendimą grindė tuo, kad, įvertinus užsieniečio pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat pareiškėjo asmenines aplinkybes, jo siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatytų kriterijų.

15.4. Sprendimu taip pat nustatyta, jog užsienietis gali pasislėpti, tad jam, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; jis yra išsiunčiamas. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją pasiekti kitą Europos Sąjungos šalį, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą bei į C.SIS II įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Komisijos vertinimu, Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę.

15.6. Pareiškėjas su Sprendimu ir Komisijos sprendimu nesutiko, todėl padavė skundą teismui.

16. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) paliko dėl ekonominių priežasčių ir dėl gyvenamoje vietovėje nuolat vykstančių karinių konfliktų. Apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad kartu su šeima gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kuris yra netoli (duomenys neskelbtini) miesto. (duomenys neskelbtini) užsienietis dirbo medkirčiu, pardavinėjo medieną ir vaisius. Gyvenimas pasidarė neramus, kai (duomenys neskelbtini) atėjo į (duomenys neskelbtini) vietovę, kuri yra šalia jo kaimo ir pradėjo kariauti su PKK žmonėmis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šalyje vykstančių karinių konfliktų ir neramumų buvo nesaugu likti gyvenamojoje vietoje. Kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau vėliau nusprendė geresnio gyvenimo ieškoti Europoje, o jo šeima prie jo prisijungs vėliau. Pareiškėjas apklausos metu nenurodė konkrečių grėsmių, kurios jam grėstų grįžus į (duomenys neskelbtini).

17. Teismas nustatė, kad atsakovas įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) teritorijoje, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini) regionas yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regiono (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Pagrindinis ir didžiausias (duomenys neskelbtini) regiono administracinis vienetas yra (duomenys neskelbtini) miestas. 2014 m. (duomenys neskelbtini) miestą užėmė Islamo valstybė. 2019–2020 metais Islamo valstybė tęsė išpuolius (duomenys neskelbtini) gubernijoje, atakuodama (duomenys neskelbtini) pajėgas ir civilius. Kovos su Islamo valstybe metu dalis (duomenys neskelbtini) miesto buvo sugriauta ir nors miesto atstatymas vyksta lėtai, gyventojai, kurie buvo priversti persikelti į kitus regionus, grįžta į (duomenys neskelbtini) regioną. Remiantis EPPB 2021 m. paskelbtomis gairėmis, (duomenys neskelbtini) gubernijoje (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) regionus) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) regionuose ((duomenys neskelbtini) gubernija) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. 2020 m. birželio mėnesio duomenimis, (duomenys neskelbtini) gubernijoje buvo užregistruota 319 062 šalies viduje persikėlę asmenys, o tai antras pagal dydį skaičius (duomenys neskelbtini). 99 proc. asmenų persikėlė į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gubernijas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog, yra akivaizdu, kad pareiškėjas kilmės valstybėje turi visas galimybes persikelti į kitą vietą, regioną, kur saugiau, bei dirbti ir gyventi; tą jis iš esmės ir yra padaręs, t. y. šiuo metu gyvena pas savo giminaičius 100 km atstumu nuo ankstesnės gyvenamosios vietos. Pareiškėjas yra jaunas, darbingas vyras, tad persikelti gyventi į kitą vietą kilmės šalyje nėra jokių sunkumų. Be to, pareiškėjas su Islamo valstybe asmeniškai susidūręs nebuvo, tiesioginio smurto nepatyrė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam grėstų realus persekiojimas ir smurtas ateityje.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo išvažiavimo iš kilmės valstybės priežastys yra ekonominio pobūdžio, t. y. jis ieško geresnio gyvenimo, Europoje nori gyventi kartu su savo šeima, nori daugiau teisių ir pan., todėl visiškai sutiktina su atsakovu, kad ekonominio pobūdžio priežastys, kaip ir siekis gyventi su šeima, turėti daugiau teisių ir pan., negali būti pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

19. Teismas darė išvadą, jog tiek Departamentas, tiek ir Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Nors pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitų pabėgėlio statuso nuostatų jis neatitinka. Taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

20. Teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pritarė Departamento argumentams, kad nėra nustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, jog pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, be to, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo Komisijoje žodine tvarka, teismas nurodė, kad pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 222 punktą skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Komisija nenustatė minėtų aplinkybių, jų nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo teiginiai dėl žodinio skundo nagrinėjimo yra nepagrįsti.

22. Vertindamas Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo pagrįstumą, teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik tada, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą), į Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį dėl nesuteikimo termino pareiškėjui savanoriškai išvykti, konstatavo, kad pagrįstai buvo taikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo buvimas šalyje buvo įvertintas kaip siekis ne legaliai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prieglobsčio Lietuvoje gavimas, o tikslas sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą. Teismas sprendė, kad tiek Sprendimo, tiek ir Komisijos sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) bei jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), yra teisėtos ir pagrįstos, tad jų naikinti nėra jokio pagrindo.

23. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Teismo vertinimu, pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 44.4.1 punktą nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų to paties akto 44.3 punkte, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kitokie draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (5 p.). Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl konstatuotina, kad nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keistina ir nustatoma, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Kadangi Departamento Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 3 metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pakeisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Užsienietis apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pabrėždamas, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

28. Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jeigu teismas nuspręstų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašo užtikrinti vertėjo į / iš arabų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

31. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė to paties Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi asmeniui pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

35. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pažymi, kad gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) ir PKK, dėl kurio kenčia civiliai gyventojai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, Departamento naudoti apibendrinti EPPB duomenys apie (duomenys neskelbtini) yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties, todėl atsakovas, spręsdamas dėl užsieniečiui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

39. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

44. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

45. Pareiškėjas paaiškino, kad negali pasilikti kilmės šalyje, dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų, o atsakovas to tinkamai neįvertino.

46. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, be to, nenustatyta individualaus persekiojimo, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Įvertinusi Departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį nebuvo pagrįstas realia grėsme, kylančia pareiškėjui jo kilmės valstybėje. Taigi, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

48. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

49. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, jos negali būti laikomos nebeaktualiomis. Iš Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 47 punkte, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

51. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

52. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio O. S. S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė