2020-07-23 Nr. AB-13914-3-61-3-03723-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1639-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03723-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.4; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Vyriausybė) dėl atsisakymų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįstais bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) kanceliarijos (toliau – ir atsakovė, Vyriausybės kanceliarija ) 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus pateikti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“ garso įrašą; 2) įpareigoti atsakovę atkurti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir pateikti jį pareiškėjams.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarime buvo siūloma, jog žurnalistai galėtų gauti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis neatlygintinai, tačiau dėl neaiškių priežasčių šis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo projektas buvo atmestas. Pareiškėjai yra žurnalistai, kuriems VĮ Registrų centro duomenys yra itin svarbūs bei reikšmingi vykdant profesinę veiklą, todėl V. D., B. D. ir J. D. 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją, prašydamos pateikti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą. Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 4 d. atsisakė tai padaryti, nurodydama, jog Vyriausybės pasitarimai nėra viešai transliuojami, į juos kviečiami tik suinteresuoti asmenys ir kad Vyriausybės pasitarimai yra protokoluojami, protokolas parengiamas pasirašyti ne vėliau kaip antrą po pasitarimo darbo dieną, Vyriausybės pasitarimo garso įrašai ir jų tvarkymas nėra Vyriausybės kanceliarijai pavesta viešoji funkcija, todėl jie neskelbtini ir neteiktini.

3. Pareiškėjai pažymėjo, jog B. D. 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba), prašydama pateikti išaiškinimą dėl galimybės žurnalistams susipažinti su Vyriausybės pasitarimų garso įrašais. Tarnyba 2018 m. spalio 5 d. pateikė oficialų išaiškinimą, jog žurnalistai turi teisę susipažinti su Vyriausybės pasitarimų garso įrašais. Pareiškėja B. D. pakartotinai kreipėsi į atsakovą, pateikė Tarnybos atsakymą bei nurodė, jog tokios informacijos neteikimas žurnalistams gali sudaryti kliūtis atlikti profesines pareigas. Vyriausybės kanceliarija šiai pareiškėjai atsakė 2018 m. spalio 8 d. elektroniniu laišku, jog 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolas yra parengtas bei pasirašytas, o skaitmeninis įrašas sunaikintas, pasitarimų garso įrašai daromi tik tam, kad būtų tiksliai surašytas protokolas. Atsižvelgdami į Tarnybos išaiškinimą, į Vyriausybės kanceliariją 2018 m. spalio 5 d. taip pat kreipėsi R. M., o 2018 m. spalio 8 d. – Š. Č., B. D. ir D. P. Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 9 d. nurodė, kad Vyriausybės pasitarimų įrašai keliami į saugyklą tik dėl pagalbos rašant protokolus, į kompaktinius diskus perkeliami ir archyve saugomi tik Vyriausybės posėdžių įrašai. Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 10 d. J. D. taip pat nurodė, kad pasitarimų garso įrašai nėra saugomi, tačiau į klausimą, kokiu konkrečiu teisės aktu (jo punktu) vadovaujamasi tvarkant Vyriausybės pasitarimų garso įrašus, Vyriausybės kanceliarija neatsakė. Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 11 d., 2018 m. spalio 16 d. raštuose nurodė, jog informacija apie Vyriausybės kanceliarijos informacines sistemas bei serverio parametrus yra susijusi su saugumo rizikomis, todėl neteiktina. Pasak pareiškėjų, 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašas galbūt buvo sunaikintas 2018 m. spalio 5 d. 23 val., t. y. jau gavus Tarnybos išaiškinimą, jog žurnalistai turi teisę susipažinti su Vyriausybės pasitarimų garso įrašais.

4. Pareiškėjų įsitikinimu, atsisakydama pateikti pasitarimo garso įrašą V. D., B. D., R. M., J. D. S. bei galbūt sunaikindama minėtą garso įrašą, Vyriausybės kanceliarija atliko neteisėtus veiksmus. Prieštaringi Vyriausybės kanceliarijos atsakymai tiek dėl pasitarimo garso įrašo pateikimo, tiek dėl informacijos apie tariamą garso įrašo sunaikinimą bei jo saugojimo tvarką, pareiškėjų nuomone, patvirtina tai, kad Vyriausybės kanceliarija vengė tinkamai vykdyti Vyriausybės kanceliarijai tenkančias pareigas, vilkino sprendimų priėmimą bei pažeidė nesant teisę gauti informaciją. Vyriausybės kanceliarija pasitarimo garso įrašą atsisakė pateikti neegzistuojant įstatymuose nustatytam pagrindui bei pažeisdama Vyriausybės kanceliarijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, neteisėtai sunaikino 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą. Pareiškėjų teigimu, teisė gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją šiuo atveju gali būti realizuota tik gavus pirminę 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo medžiagą (pasitarimo garso įrašą). Pareiškėjai yra suinteresuoti gauti pirminę informaciją apie 2018 m. spalio 3 d. pasitarimą, kadangi šio pasitarimo protokolas yra visiškai neinformatyvus ir neaišku, nei kokios pastabos buvo nurodytos, nei kokie patikslinimai turėtų būti atlikti.

5. Pareiškėjai pažymėjo, jog Vyriausybės kanceliarijos argumentai, esą pasitarimų garso įrašų tvarkymo bei saugojimo tvarkos teisės aktai nenustato, yra nepagrįsti, nes tokia tvarka bei pareiga aiškiai įtvirtinta teisės aktuose. Vyriausybės kanceliarijai paskirta viešoji funkcija, o atsisakydama pateikti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą, Vyriausybės kanceliarija pažeidė pareigą pateikti informaciją. Pasitarimo garso įrašas yra informacija apie institucijos veiklą, jos vykdomas funkcijas, o tokia informacija yra vieša pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vyriausybės kanceliarijos reglamento 70 punkte nustatyta, kad svarstant projektus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija, įrašai nedaromi, todėl 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašo darymas patvirtina faktą, jog pasitarime aptarta informacija nebuvo susijusi su valstybės paslaptimi, pasitarime nebuvo nagrinėjami klausimai, kurie patektų į atvejų sąrašą, kai gali būti atsisakoma teikti informaciją.

6. Pareiškėjų teigimu, sprendžiant dėl atsisakymų pateikti pasitarimo garso įrašą teisėtumo, turėtų būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintų teisių užtikrinimo būtinumą, o ne tik vertinama pačios Vyriausybės kanceliarijos patvirtinta darbo tvarka ar kiti įstatymus įgyvendinantieji teisės aktai, kurie negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams. Bet kokios manipuliacijos įstatymus įgyvendinančiuosiuose teisės aktuose nustatytais ribojimais pateikti informaciją pripažintinos prieštaraujančiomis teisės aktuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir pamatinėms teisėms. Nors Vyriausybės kanceliarija pareiškėjams teiktuose atsakymuose ne kartą nurodė, jog pasitarimų įrašai, kitaip nei posėdžių įrašai, nėra saugomi, tačiau teisės aktuose aiškiai reglamentuota, jog tiek posėdžių, tiek pasitarimų garso įrašai turi būti saugomi. Vyriausybės kanceliarijos galbūt atliktas pasitarimo garso įrašo sunaikinimas yra neteisėtas, todėl atsakovas turi būti įpareigotas atkurti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir pateikti jį pareiškėjams. Pareiškėjai nurodė, kad jiems kilo abejonių, ar 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašas tikrai yra sunaikintas.

7. Atsakovės ir Vyriausybės atstovė Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme nėra teisės normų dėl Vyriausybės pasitarimų garso įrašų, jame nustatyta tik pareiga daryti ir saugoti Vyriausybės posėdžių garso įrašus ir protokolus, šią pareigą pagal įstatyme suteiktą kompetenciją privalo užtikrinti Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės pasitarimų garso įrašų darymas ir tvarka yra Vyriausybės diskrecija. Įstatymų leidėjas nereglamentavo Vyriausybės pasitarimų garso įrašų darymo, kadangi laikė, kad jie neturi būti daromi ir saugomi, nes Vyriausybė pasitarimuose nesprendžia valstybės valdymo reikalų ir juose nepriima Vyriausybės nutarimų. Be to, pareiga protokoluoti Vyriausybės posėdžius ir daryti jų garso įrašus bei juos saugoti atsirado tik nuo 2007 m. spalio 1 d., o Vyriausybės pasitarimų formatas Vyriausybės įstatyme buvo įteisintas 2004 metų pabaigoje, tačiau įstatyme nebuvo nustatytas Vyriausybės pasitarimų garso įrašų darymas ir jų saugojimas. Vyriausybės pasitarimų garso įrašų darymas ir saugojimas nėra Vyriausybės įstatymu, Vyriausybės kanceliarijos nuostatais ir Vyriausybės darbo reglamentu Vyriausybės kanceliarijai pavesta viešoji (viešojo administravimo) funkcija. Nei 2018 metų, nei ankstesnių metų Vyriausybės kanceliarijos dokumentacijos planuose nebuvo nurodytas Vyriausybės pasitarimų garso įrašų saugojimas, Vyriausybės kanceliarijos dokumentacijos planuose, suderintuose su Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, buvo numatytas tik Vyriausybės posėdžių garso įrašų saugojimas. Vyriausybės kanceliarija Vyriausybės pasitarimų garso įrašų neregistravo, netvarkė jų apskaitos, netraukė į dokumentacijos planą, nes nelaikė jų dokumentais, sudarytais pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymą. Lietuvos vyriausiasis archyvaras jokių pastabų ar siūlymų dėl Vyriausybės pasitarimų garso įrašų saugojimo nepateikė. Vyriausybės kanceliarija, nesant nustatyto pagrindo ar pavedimo, savo iniciatyva darė Vyriausybės pasitarimų garso įrašus tik dėl pasitarimų protokolų.

9. Vyriausybės kanceliarijos teigimu, net pažodinis Vyriausybės kanceliarijos reglamento 74 punkto aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad šis punktas įpareigoja į kompiuterines laikmenas perkelti Vyriausybės pasitarimų garso įrašus, nes jame nenurodyta, kokie įrašai perkeliami. Vyriausybės pasitarimų garso įrašai visada buvo daromi tik dėl to, kad tinkamai ir laiku būtų parengti ir pasirašyti Vyriausybės pasitarimų protokolai, po to pasitarimų garso įrašai būdavo ištrinami, viešai ir kitiems tikslams nenaudojami, žurnalistams ar kitiems tretiesiems asmenims neteikiami. Vyriausybės kanceliarija pažymėjo, jog, taikant tik lingvistinį Vyriausybės kanceliarijos reglamento 70 ir 74 punktų aiškinimo metodą, susiklostytų situacija, kad Vyriausybės kanceliarija pažeidė teisės aktų hierarchijos principą ir įstatymą įgyvenančiuoju teisės aktu sureguliavo santykius, kurie galėjo būti reguliuojami tik įstatyme ir (arba) Vyriausybės nutarimuose.

10. Vyriausybės kanceliarija atkreipė dėmesį, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatyta, kad asmenims neteikiama informacija ir dokumentai, kurių tvarkymas nėra norminiais teisės aktais pavesta viešoji funkcija (viešojo administravimo veikla). Kadangi nei Vyriausybės įstatymu, nei Vyriausybės nutarimais Vyriausybės kanceliarijai nebuvo suteikti įgaliojimai daryti Vyriausybės pasitarimų garso įrašus ir juos saugoti, o žemesnės galios teisės aktas – nenorminio pobūdžio Vyriausybės kanceliarijos reglamentas – buvo taikomas tik dėl Vyriausybės pasitarimų protokolų surašymo, nėra teisinio pagrindo patenkinti suinteresuotų asmenų prašymus gauti Vyriausybės pasitarimo garso įrašą remiantis minėtu įstatymu. Vyriausybės pasitarimų garso įrašai taip pat nėra viešoji informacija, ja Vyriausybės kanceliarija disponuoja vykdydama ne norminius teisės aktus, o tik remdamasi individualaus pobūdžio Vyriausybės kanceliarijos reglamentu, todėl Vyriausybės kanceliarija neturėjo teisinio pagrindo tik protokolų surašymo tikslais daromus garso įrašus teikti kitiems asmenims bei juos saugoti.

11. Vyriausybės kanceliarijos teigimu, pareiškėjų teisė gauti informaciją nebuvo pažeista, kadangi apie Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto svarstymą Vyriausybės pasitarime buvo informuota Vyriausybės spaudos tarnyba bei kitos visuomenės informavimo priemonės, Vyriausybės pasitarime dalyvavo visuomenės informavimo priemonių atstovė – Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė, pareiškėjams buvo pateiktas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo protokolas, minėtos įstatymo pataisos buvo viešai svarstytos ir priimtos 2018 m. spalio 10 d. Vyriausybės posėdyje. Pareiškėjai nepateikė teisinių argumentų, kodėl jų teisė gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją gali būti realizuota tik gavus Vyriausybės pasitarimo garso įrašą ir kodėl nepakanka Vyriausybės pasitarimo protokolo ar viešo svarstymo Vyriausybės posėdyje. Pareiškėjams nesukėlė ir negalėjo sukelti teisinių pasekmių įstatymo pataisų svarstymas Vyriausybės pasitarime.

12. Vyriausybės kanceliarija atkreipė dėmesį, kad automatiniu būdu sunaikindama 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašą nepažeidė teisės aktais nustatytų reikalavimų. Laikinai, kol surašomas Vyriausybės pasitarimo protokolas, naudoti skirtas garso įrašas į laikmenas neįrašomas, Vyriausybės įstatymas, Vyriausybės darbo reglamentas, Vyriausybes kanceliarijos nuostatai, Vyriausybės kanceliarijos reglamentas nereguliuoja Vyriausybės pasitarimų garso įrašų sunaikinimo bei atkūrimo. Pasitarimo garso įrašo atkūrimas iš rezervinių kopijų neįmanomas, kadangi yra pasibaigęs nustatytas atsarginių kopijų vieno mėnesio saugojimo terminas. Įrašo atkūrimas prieštarautų Dokumentų ir archyvų įstatymui, Vyriausybės įstatymui ir Vyriausybės nutarimams, reikalautų jo tvarkymo teisės aktuose nenustatytiems tikslams bei saugojimo Vyriausybės kanceliarijos dokumentacijos plane nenustatytam terminui.

13. Vyriausybės kanceliarija taip pat pažymėjo, kad Tarnybos išaiškinimas, kuriuo remiasi pareiškėjai, negali būti laikomas oficialiu išaiškinimu, kuris būtų privalomas Vyriausybės kanceliarijai.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjų Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundą atmetė.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

15.1. Vyriausybė 2018 m. spalio 3 d. pasitarime svarstė Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 461 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, nusprendė šį klausimą svarstyti Vyriausybėje Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai įvertinus Vyriausybės pasitarime išsakytas pastabas ir atitinkamai patikslinus teikiamą įstatymo projektą. Vyriausybės pasitarimo metu buvo daromas garso įrašas bei rašomas pasitarimo protokolas;

15.2. V. D., B. D., J. D. S. ir R. M. 2018 m. spalio 4 d., J. D. S., B. D. ir R. M. 2018 m. spalio 5 d., B. D., Š. Č. ir D. P. 2018 m. spalio 8 d., D. P. ir B. D. 2018 m. spalio 9 d., J. D. 2018 m. spalio 10 ir 11 d. kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją prašydami pateikti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą. Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 4, 5, 8 ir 10 dienomis atsisakė pateikti pasitarimo garso įrašą;

15.3. B. D. 2018 m. spalio 4 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, prašydama pateikti išaiškinimą dėl galimybės žurnalistams susipažinti su Vyriausybės pasitarimų garso įrašais. Tarnyba 2018 m. spalio 5 d. elektroniniu laišku pateikė atsakymą;

15.4. Vyriausybės kanceliarija J. D. S. pateikė 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolą;

15.5. 2018 m. spalio 5 d. 23 val. Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašas buvo sunaikintas;

16. Vadovaudamasis Vyriausybės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 37 straipsnio 1 dalimi, 39 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu, Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 58 punkto 1 ir 2 dalimis, 59 punktu, 62 punktu, 81–82 punktais, Vyriausybės 2013 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 254 patvirtintų Vyriausybės kanceliarijos nuostatų 9.20 ir 9.25 punktais, taip pat Vyriausybės kanclerio 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-49 patvirtinto Vyriausybės kanceliarijos reglamento 70 ir 74 punktais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad svarbiausi Vyriausybės posėdžiuose numatomi spręsti klausimai Vyriausybės pasitarimuose svarstomi tik preliminariai. Vyriausybės pasitarime įrašytas sprendimas nėra traktuojamas kaip Vyriausybės aktas ir Vyriausybės nesaisto, nes Vyriausybės pasitarimuose yra užfiksuojama tik Vyriausybės pasitarime dalyvavusių Vyriausybės narių preliminari pozicija, kaip kad ir šiuo atveju, dėl Visuomenės informavimo įstatymo projekto perdavimo svarstyti būsimame Vyriausybės posėdyje. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog minėto įstatymo preliminarus svarstymas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarime pats savaime nesukėlė pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, įstatymo projektas perduotas tolesniam teisėkūros projektui, pareiškėjams teisines pasekmes gali (galėjo) sukelti tik Vyriausybės posėdžiuose priimti aktai;

17. Įvertinęs 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolo išrašą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis protokolas atitiko teisės akte nurodytus protokolui surašyti taikomus reikalavimus, jo pateikimas užtikrino pareiškėjų teisę gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją. Iš protokolo turinio yra aiškus 2018 m. spalio 3 d. vykusio Vyriausybės pasitarimo rezultatas, jame nurodyta dalyvavusių Vyriausybės narių preliminari pozicija. Pareiškėjų siekį žinoti Vyriausybės narių ar kitų pasitarime dalyvavusių asmenų pasisakymus, pastabas, atsižvelgdamas į tai, jog Vyriausybės pasitarimuose klausimai svarstomi tik preliminariai ir jokie Vyriausybės aktai nėra priimami, pirmosios instancijos teismas vertino kaip norą gauti perteklinę informaciją, kuri nėra susijusi su teise skleisti objektyvią informaciją. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės pasitarime dalyvavusių asmenų išsakytos pastabos gali ir neturėti įtakos Vyriausybės posėdyje priimamam sprendimui, todėl konstatavo, jog Vyriausybės kanceliarija, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti pareiškėjų teisę žinoti, atsakovo pasirinktas informacijos pateikimo būdas įgyvendino šią teisę proporcingai pareiškėjų keliamiems reikalavimams. Pareiškėjai nepagrindė, dėl kokių priežasčių jų teisė gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją gali būti realizuota tik gavus Vyriausybės pasitarimo garso įrašą ir kodėl žiniasklaidos atstovams, siekiant visuomenei pateikti objektyvią informaciją, nepakanka Vyriausybės pasitarimo protokolo ar viešo svarstymo Vyriausybės posėdyje;

18. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Vyriausybės kanceliarija turėjo vadovautis Tarnybos raštu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalimi bei 50 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad į J. D. 2018 m. spalio 4 d. elektroninį laišką dėl galimybės žurnalistams susipažinti su Vyriausybės pasitarimo garso įrašu atsakymą (taip pat elektroniniu laišku) pateikė ne Žurnalistų etikos inspektorius, o Tarnybos patarėja. Byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Žurnalistų etikos inspektorius laikinai negalėjo eiti pareigų ir savo pareigas atlikti pavedė Tarnybos valstybės tarnautojui arba kitam darbuotojui. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Tarnybos patarėja atsakymą B. D. (pareiškėjams) pateikė kaip neįgaliotas asmuo, ir šį atsakymą laikė jos asmenine nuomone, kuria vadovautis Vyriausybės kanceliarijai nebuvo pagrindo;

19. Vadovaudamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 7 punktu, taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 dalimi, 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Vyriausybės pasitarimų garso įrašai nebuvo viešoji informacija, nes ja Vyriausybės kanceliarija disponavo vykdydama ne norminius teisės aktus, o remdamasi individualaus pobūdžio Vyriausybės kanceliarijos reglamentu. Nei Vyriausybės įstatymu, nei Vyriausybės nutarimais Vyriausybės kanceliarijai nebuvo suteikti įgaliojimai daryti Vyriausybės pasitarimų garso įrašus ir juos saugoti. Vyriausybės kanceliarijos veiklą reglamentuojantis individualus norminis aktas – Vyriausybės kanceliarijos reglamentas, nustatantis pasitarimų garso įrašų darymą, – taikytinas tik Vyriausybės kanceliarijos viešajai funkcijai įgyvendinti – 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolui surašyti, o ne viešos informacijos sklaidai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovui nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą pateikti ginčo garso įrašą.

20. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjų teisė gauti informaciją iš Vyriausybės buvo užtikrinta viešai transliuojant Vyriausybės posėdžius ir darant bei saugant jų garso įrašus, nes tik Vyriausybės posėdžiuose priimami Vyriausybės nutarimai yra viešai paskelbiami, Vyriausybės posėdžiai transliuojami internetu, Vyriausybės posėdžių darbotvarkės skelbiamos viešai, jų garso įrašai saugomi ir prireikus gali būti pateikiami tretiesiems asmenims. Įstatymų leidėjas tik nuo 2019 m. sausio 1 d. reglamentavo imperatyvią pareigą dėl Vyriausybės pasitarimų tiesioginės transliacijos internetu bei pasitarimų garso įrašų darymo ir saugojimo. Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas buvo priimtas 2018 m. spalio 10 d. Vyriausybės posėdyje ir pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui.

21. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų reikalavimus pripažinti atsakovo atsakymus nepagrįstais ir neteisėtais bei atkurti garso įrašą ir jį pateikti pareiškėjams.

III. 22. Pareiškėjai Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. ir Lietuvos žurnalistų sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais atsakovės Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus pateikti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“ garso įrašą; įpareigoti atsakovę atkurti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir pateikti jį pareiškėjams Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D. ir J. D. S.

23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytus argumentus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paneigė Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą teisę į informacijos laisvę. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja teisinis pagrindas atsisakyti pateikti Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio objektyviai egzistuojančio tokio ribojimo pagrindo. Pasak pareiškėjų, faktas, kad po kilusio visuomenės susidomėjimo dėl ginčo pasitarimo garso įrašo buvo inicijuotas Vyriausybės įstatymo pakeitimas, susijęs su tiesioginėmis Vyriausybės pasitarimų transliacijomis bei pasitarimų vaizdo ir garso įrašų darymu ir saugojimu, tik patvirtina, jog egzistavo aiški reguliavimo spraga. Matydamas, kad aukštesnės galios teisės aktuose Vyriausybės kanceliarijai nėra įtvirtinta pareiga daryti bei saugoti garso įrašus, tačiau Konstitucijoje nėra nustatyta draudimų tokią informaciją skleisti, pirmosios instancijos teismas turėjo tai traktuoti kaip teisės spragą bei ją užpildyti, atsižvelgdamas į atsakovės funkcijas bei tai, kad tokia pareiga jau buvo nustatyta Vyriausybės kanceliarijos reglamente.

24. Pasak pareiškėjų, ginčo pasitarime priimtas sprendimas sukėlė tiesiogines teisines pasekmes, kadangi pasitarimo metu išdėstyti argumentai lėmė, jog nebuvo patvirtintas pareiškėjams ir visai visuomenei aktualus teisinis reguliavimas dėl neatlygintino informacijos iš VĮ Registrų centro gavimo. Nežinant priežasčių, kokie trūkumai ar kritika dėl pateikto Visuomenės informavimo įstatymo projekto buvo išsakyti Vyriausybės pasitarime, pareiškėjai ir visuomenė negalėjo sužinoti ir nežino, kokios priežastys lėmė minėto teisės akto grąžinimą svarstyti. Nors, kilus pasipiktinimui, buvo nustatyta laikinoji informacijos iš VĮ Registrų centro gavimo tvarka, tačiau nuolatinė tvarka, kurios patvirtinimu suinteresuoti pareiškėjai, nėra nustatyta iki šiol. Remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu, bet koks įstatymą įgyvendinantysis aktas gali būti ignoruojamas pasiteisinant aukštesnės teisinės galios akto nebuvimu. Pareiškėjų teigimu, žinodami pasitarimo metu išsakytą kritiką, jie būtų galėję ne tik apie tai informuoti visuomenę, bet ir pateikti dėl jos savo poziciją, t. y. aktyviai dalyvauti teisėkūros procese. Nesuteikiant pareiškėjams informacijos, jiems yra trukdoma dalyvauti teisėkūros procese. Be to, įstatymuose nėra įtvirtinta sąlyga, kad informacija subjektams teikiama tik tokiu atveju, jei sukelia teisines pasekmes.

25. Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2018 m. kovo 2 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo sprendžiama dėl teisės į informaciją ribojimo pagrįstumo.

26. Apeliaciniame skunde teigiama, jog Vyriausybė yra ypatingą statusą valstybėje turintis subjektas, ji turi būti atskaitinga visuomenei. Visi Vyriausybės priimami sprendimai bei preliminarūs svarstymai yra aktualūs visai visuomenei, todėl, siekiant didesnio vykdomosios valdžios skaidrumo, visa Vyriausybės veikla turi būti vieša. Vyriausybės pasitarimuose svarstomi svarbiausi klausimai, todėl tokia informacija negali būti laikoma nesusijusia su teise skleisti objektyvią informaciją, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad visuomenėje ši situacija sulaukė didelio dėmesio.

27. Pasak pareiškėjų, pasitarimo protokolo atitiktis teisės aktų reikalavimams nėra pagrindas teigti, jog buvo užtikrinta pareiškėjų teisė gauti informaciją ir kad prašomas garso įrašas yra perteklinė informacija. Iš protokolo turinio nematyti, kokios pastabos buvo išsakytos pasitarime. Būtent pasitarimo garso įrašas suteiktų galimybę skleisti visuomenei objektyvią informaciją bei tinkamai dalyvauti teisėkūros procese. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino protokolo formos atitiktį teisės aktų reikalavimams ir neįvertino susiklosčiusio santykio esmės. Vyriausybės kanceliarijos elgesys šioje situacijoje rodo piktybišką siekį nuslėpti pasitarimo informaciją – pasitarimo garso įrašas buvo padarytas, tačiau ištrintas gavus Tarnybos nuomonę. Pareiškėjų teigimu, į Tarnybą jie kreipėsi oficialiai ir buvo gautas oficialus atsakymas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad išaiškinimą pateikė įgaliojimų neturintis asmuo, yra formali ir nepagrįsta. Jei atsakovui kilo klausimų dėl įgaliojimų, jis turėjo aiškintis dėl jų apimties, o ne ignoruoti gautą Tarnybos išaiškinimą.

28. Pareiškėjai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo suformuotas precedentas dėl formalaus pasitarimo protokolo vertinimo sudaro pagrindą valstybės ir savivaldybių institucijoms riboti prieigą prie informacijos apie savo darbą ir visuomenei svarbių sprendimų priėmimą, kelia grėsmę teisės žinoti principui ir sudaro pagrindą piktnaudžiauti politine / administracine galia. Vyriausybės pasitarimų garso įrašai buvo daromi atliekant viešąją funkciją ir yra laikytini viešąja informacija, nes ja atsakovas disponavo vykdydamas norminį teisės aktą – Vyriausybės kanceliarijos reglamentą. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šis teisės aktas yra individualaus pobūdžio, nėra pagrindas ginčo informaciją pripažinti nevieša. Negalima teigti, kad Vyriausybės kanceliarijos reglamentas yra individualaus pobūdžio aktas, kuriame nustatytos funkcijos nėra viešosios.

29. Atsakovė ir Vyriausybės atstovė Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Vyriausybės kanceliarija kartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą nurodytą poziciją, pažymi, kad Vyriausybės kanceliarija neapribojo pareiškėjų informacijos laisvės, nes reguliavimą, kuriuo nenustatytas tokių garso įrašų darymas, saugojimas ir teikimas kitiems asmenims, nustatė įstatymų leidėjas. Ši situacija nelaikyta teisės spraga ir yra teisėkūros subjektų (Vyriausybės įstatyme bei Vyriausybės darbo reglamente ir Vyriausybės kanceliarijos nuostatuose) nustatytas atitinkamas reguliavimas, kurį gali pakeisti tik šiuos teisės aktus priėmę subjektai. Teikdama Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti Vyriausybės įstatymo pataisas, Vyriausybė aiškinamajame rašte nurodė, kad juo siekiama ne išspręsti teisės spragą, bet įtvirtinti reguliavimą įstatymu – užtikrinti Vyriausybės priimamų sprendimų viešumą ir Vyriausybės atskaitingumą visuomenei ir suvienodinti Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų viešinimo bei garso įrašų teisinį reguliavimą, taip pat įstatyme įtvirtinti Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų tiesiogines transliacijas internetu.

31. Atsakovo teigimu, pareiškėjai klysta ignoruodami Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarime suformuluotą doktriną, kad svarbiausi Vyriausybės posėdžiuose numatomi spręsti klausimai Vyriausybės pasitarimuose apsvarstomi tik preliminariai, kad Vyriausybės pasitarimo įrašas nėra Vyriausybės aktas ir jos nesaisto, nes jame tik užfiksuojama Vyriausybės pasitarime dalyvavusių Vyriausybės narių preliminari pozicija. Vyriausybės pasitarimai ir juose svarstomi teisės aktų projektai yra tik darbinio, o ne galutinio ir neoficialaus pobūdžio aktai, todėl tokie Vyriausybės sprendimai patys savaime tiesiogiai pareiškėjams jokių teisinių pasekmių negali sukelti. Teisėkūros skaidrumas ir viešumas bei galimybė remiantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymu suinteresuotiems asmenims dalyvauti teisėkūros procese (atskirose teisėkūros stadijose) nėra pagrindas teikti Vyriausybės pasitarimų garso įrašus. Atsakovas pažymi, jog neneigia pareiškėjų teisės gauti informaciją apie Vyriausybės pasitarimuose svarstytus klausimus, dėl šios priežasties pareiškėjams buvo pateiktas Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolas, kuris užtikrino pareiškėjų teisę žinoti ir rinkti informaciją. Iki 2019 m. sausio 31 d. įsigaliojusių Vyriausybės įstatymo pataisų įstatymų leidėjas nelaikė Vyriausybės pasitarimuose svarstomų klausimų viešąja informacija – informacija, skirta viešai skleisti, todėl 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo protokolo pateikimas atitiko skelbtinos ir teiktinos Vyriausybės pasitarime svarstytos informacijos mastą ir pobūdį.

32. Vyriausybės kanceliarijos manymu, pareiškėjai nepagrįstai abejoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad Tarnybos patarėjos 2018 m. spalio 5 d. atsakymas laikomas tik asmenine, o ne oficialia pozicija – teismas išsamiai išanalizavo ir padarė teisės normomis pagrįstą teisingą išvadą. Apeliaciniame skunde nesant šią teismo išvadą paneigiančių teisinių argumentų, nėra pagrindo pripažinti, kad Vyriausybės kanceliarija privalėjo vadovautis Tarnybos išaiškinimu. Pareiškėjai taip pat neteisingai nurodo, kad 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašas buvo ištrintas gavus Tarnybos išaiškinimą ir siekiant nuslėpti Vyriausybės pasitarimo informaciją – garso įrašas ištrintas automatiniu būdu, surašius Vyriausybės pasitarimo protokolą, kadangi nebuvo numatytas jo saugojimas. Garso įrašas buvo sunaikintas Vyriausybės pasitarimo protokolo surašymo dieną, t. y. 2018 m. spalio 5 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. 33. Bylos ginčo dalykas pagal pareiškėjų Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundą – atsakovės Vyriausybės kanceliarijos (valstybės institucijos) 2018 m. spalio 4 d. atsisakymų pateikti pareiškėjoms B. D., R. M., V. D., J. D. S. Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“ garso įrašą pagrįstumas ir teisėtumas; atsakovės įpareigojimas atkurti 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašą ir jį pateikti visiems pareiškėjams (apeliaciniame skunde nenurodomas reikalavimas pateikti garso įrašą Lietuvos žurnalistų sąjungai).

34. Iš pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjai Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D. S. (žurnalistai) ir pareiškėja Lietuvos žurnalistų sąjunga (nepriklausoma kūrybinė profesinė sąjunga, vienijanti Lietuvos Respublikos žurnalistus profesionalus) į administracinį teismą kreipėsi, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalimi.

35. Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama (Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 3 d.). Informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę (Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 4 d.). Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kitos biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją viešosios informacijos rengėjui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi raštu pranešti rengėjui apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis (Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 5 d.).

36. Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu jie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją.

37. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti dokumentus, kreipiasi į instituciją ir pateikia prašymą, kuriame nurodo, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, adresą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, juridinio asmens kodą, buveinės adresą, atstovo vardą ir pavardę (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir kontaktinius duomenis. Institucija nagrinėja pareiškėjo prašymą ir pateikia jam jo prašomus dokumentus arba atsisako juos pateikti (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 14 ir 15 str.).

38. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 22 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 23 d.) nustatė, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti institucijos veiksmą ar neveikimą, susijusį su šiame įstatyme nustatytos informacijos teikimu ir dokumentų teikimu pakartotiniam naudojimui, Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Dėl bylos nagrinėjimo pagal pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundo reikalavimus

39. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012; kt.).

40. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.

41. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1 p.); įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (2 p.). ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

42. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą.

43. Pažymėtina, kad subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti minėtų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą.

44. Atsižvelgiant į šioje byloje visų pareiškėjų suformuluotus ir pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi priimtus nagrinėti skundo reikalavimus, akcentuotina, kad visi pareiškėjai ginčija atsakovės 2018 m. spalio 4 d. elektroniniu paštu pateiktus atsakymus pareiškėjoms B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. (toliau – ir pareiškėjos) į jų 2018 m. spalio 4 d. elektroniniu paštu pateiktus prašymus pateikti ir / arba leisti joms susipažinti su Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašu.

45. Pareiškėjai Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjunga skunde nėra nurodę jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių jie turi teisę ABTĮ nustatyta tvarka ginčyti 2018 m. spalio 4 d. atsakovės atsakymus (atsisakymus minėtoms pareiškėjoms pateikti jų prašomą informaciją), kad teismui pripažinus šiuos atsisakymus nepagrįstais ir neteisėtais bus apgintos jų subjektinės teisės arba įstatymų saugomas interesas. Šie pareiškėjai taip pat nėra nurodę jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, kad jie, reikšdami minėtus reikalavimus, gina viešąjį interesą.

46. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjai Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjunga iki 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi su prašymais į Vyriausybės kanceliariją dėl Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašo ar informacijos apie pasitarimą pateikimo ir jiems 2018 m. spalio 4 d. buvo atsisakyta pateikti garso įrašą ar informaciją apie Vyriausybės pasitarimą. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad Š. Č. 2018 m. spalio 8 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę tik dėl informacijos pateikimo apie tai, ar ginčo Vyriausybės pasitarimo garso įrašas buvo ištrintas, ar bus ištrintas artimiausiu metu, jei taip, – tai prašė nurodyti teisinį pagrindą šiam veiksmui atlikti, ir asmenį, kurio nurodymu tai daroma ar buvo padaryta (neprašė pateikti garso įrašo ir / ar informacijos apie Vyriausybės pasitarimą); D. P. 2018 m. spalio 8 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas atkurti sunaikintą garso įrašą (neprašė pateikti garso įrašo ir / ar informacijos apie Vyriausybės pasitarimą). Šiems pareiškėjams buvo atsakyta 2018 m. spalio 8 d. ir 2018 m. spalio 10 d., tačiau jie šioje byloje neskundžia atsakovės atsakymų į pateiktus prašymus. Pagal šios bylos duomenis Lietuvos žurnalistų sąjunga į atsakovę su prašymu dėl informacijos gavimo iš viso nesikreipė.

47. Akcentuotina, kad pareiškėjų skundo reikalavimą pripažinti, jog atsakovės galbūt 2018 m. spalio 5 d. atliktas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašo sunaikinimas yra neteisėtas, atsisakyta priimti įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi.

48. Taigi nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjai Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjunga, neginčydami jokių atsakovės priimtų sprendimų, kuriais jiems buvo atsisakyta pateikti garso įrašą ir / ar informaciją apie Vyriausybės pasitarimą pagal jų pateiktus prašymus, ir kurie jiems sukėlė teisines pasekmes (pažeidė ar neteisėtai apribojo jų teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją), skundu ginčija atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus, adresuotus ne jiems, ir reikalauja, kad atsakovė būtų įpareigota atkurti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir jį pateikti jiems.

49. Vertinant šią situaciją, nurodytina, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakoma priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinė byla nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

50. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

51. Taigi suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; kt.).

52. Atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus nėra tapačios teisinės sąvokos. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003; kt.). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; kt.).

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018; kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1069/2014; kt.).

54. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, o nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1199-662/2015; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-617-415/2019; kt.), darytina išvada, jog pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos reikalavimas įpareigoti atsakovę atlikti jų nurodomus veiksmus nelaikytinas tokiu skundo reikalavimu, kuris yra savaime pakankamas administracinei bylai pradėti. Šie pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad jie kreipėsi į atsakovę dėl garso įrašo pateikimo ar informacijos apie Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimą, tačiau atsakovė vilkina jiems atsakyti į jų prašymus.

55. Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011; kt.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ; kt.).

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, ne kartą yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009; kt.).

57. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas bylos aplinkybes ir teisės aktuose bei teismų praktikoje įtvirtintas nuostatas darytina išvada, kad tarp pareiškėjų Š. Č., D. P., Lietuvos žurnalistų sąjungos ir atsakovės Vyriausybės kanceliarijos nėra kilęs teisinis ginčas dėl atsisakymo pateikti garso įrašą ir / ar informaciją apie Vyriausybės pasitarimą, pareiškėjų byloje ginčijami atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymai nėra susiję su šių pareiškėjų teisėmis ir teisėtais interesais (atsakovės atsisakymai nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių). Pareiškėjai nėra nurodę ir pateikę jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad jie turi teisę ginti viešąjį interesą, įrodymų, jog atsakovė vilkino priimti sprendimus dėl garso įrašo pateikimo šiems pareiškėjams ir dėl to jie įgijo teisę tiesiogiai reikšti reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (atkurti garso įrašą ir pateikti jiems šį garso įrašą).

58. Pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus pateikti pareiškėjoms B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. garso įrašą; įpareigoti atsakovę kanceliariją atkurti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir pateikti jį jiems neturėjo būti priimti nagrinėti, o priėmus nagrinėti, – ši bylos dalis turėjo būti nutraukta (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.).

59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išnagrinėti pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundo reikalavimai, ir ši administracinės bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.).

Dėl bylos nagrinėjimo pagal pareiškėjų B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. skundo reikalavimus

60. Pareiškėjos skunde nurodė reikalavimus: pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus pateikti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“ garso įrašą (pagrindinis reikalavimas); įpareigoti atsakovę atkurti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir pateikti jį pareiškėjoms (išvestinis reikalavimas).

61. Vertinant pagrindinio reikalavimo formuluotę, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.).

62. Pažymėtina, kad skundo reikalavimu, kuriuo prašoma tik pripažinti tam tikrus atsakovo veiksmus neteisėtais, nėra siekiama išspręsti ginčą ir tokio reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ir teisėtų reikalavimų interesų apgynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010; kt.).

63. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

64. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde nesuformulavo reikalavimo panaikinti atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymų, tačiau iš pareiškėjų skunde nurodomų aplinkybių (skundo pagrindas) ir reiškiamo išvestinio reikalavimo, kuriuo siekiama, jog būtų patenkinti jų pateikti prašymai atsakovei dėl garso įrašo, darytina išvada, kad pareiškėjos skundu siekia, jog būtų panaikinti atsakovės atsisakymai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjų B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. pažeistos teisės gauti, rinkti ir skleisti informaciją

65. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. 2018 m. spalio 4 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę su prašymais pateikti ir / arba leisti susipažinti su Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašu.

66. Vyriausybės kanceliarija pareiškėjoms 2018 m. spalio 4 d. elektroniniu paštu pateikė atsakymus, kuriais buvo atsisakyta sudaryti galimybę susipažinti su garso įrašu, nurodydama, kad pagal Vyriausybės darbo reglamento 62 punktą Vyriausybės pasitarimai yra protokoluojami, protokolas parengiamas pasirašyti ne vėliau kaip antrą po pasitarimo darbo dieną; kad atsakovė pareiškėjoms pateiks Vyriausybės pasitarimo protokolą, kai tik jis bus surašytas ir pasirašytas, protokolai skelbiami Vyriausybės kanceliarijos dokumentų mainavietėje ne vėliau kaip kitą darbo dieną po protokolo pasirašymo; Vyriausybės pasitarimų garso įrašai ir jų tvarkymas nėra Vyriausybės kanceliarijai pavesta viešoji funkcija, todėl jie neskelbtini ir neteiktini (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 str. 2 d. 1 p.); pagal Vyriausybės įstatymą ir Vyriausybės darbo reglamentą daromi tik Vyriausybės posėdžių garso įrašai.

67. Pirmosios instancijos teismas atsakovės atsisakymus pripažino pagrįstais ir teisėtais, nurodydamas, kad Vyriausybės pasitarime įrašytas sprendimas netraktuotinas kaip Vyriausybės aktas ir jos nesaisto, preliminarus svarstymas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarime pats savaime nesukėlė pareiškėjoms jokių teisinių pasekmių, pareiškėjoms pateiktas Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolas atitiko teisės akte nurodytus protokolui surašyti taikomus reikalavimus, jo pateikimas ir viešas svarstymas Vyriausybės posėdyje užtikrino pareiškėjų teisę gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją, o pareiškėjų siekis žinoti Vyriausybės narių ar kitų pasitarime dalyvavusių asmenų pasisakymus vertintinas kaip noras gauti perteklinę informaciją. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Vyriausybės kanceliarija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti pareiškėjų teisę žinoti, atsakovės pasirinktas informacijos pateikimo būdas įgyvendino šią teisę proporcingai pareiškėjų keliamiems reikalavimams, ginčui aktualiu laikotarpiu Vyriausybės pasitarimų garso įrašai nebuvo viešoji informacija, nes ja Vyriausybės kanceliarija disponavo, vykdydama ne norminius teisės aktus, o remdamasi individualaus pobūdžio Vyriausybės kanceliarijos reglamentu.

68. Teisėjų kolegija, tikrindama šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus pateikti informaciją apie 2018 m. spalio 3 d. įvykusį Vyriausybės pasitarimą (pagal bylos duomenis 2018 m. spalio 4 d. ši informacija buvo tik garso įraše, kurį padarė ir kuriuo disponavo atsakovė) pareiškėjoms (žurnalistėms), kurių profesinė veikla yra tiesiogiai susijusi su viešosios informacijos rinkimu, rengimu ir skleidimu visuomenei, nepagrįstai nagrinėjo ir vertino aplinkybes, ar preliminarus svarstymas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarime sukėlė pareiškėjoms teisines pasekmes.

69. Šiuo aspektu pažymėtina, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės sąjungos organizacijos narys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 91 p.). Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistus teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Akivaizdu, kad žurnalisto darbas yra tiesiogiai susijęs su viena iš pagrindinių kiekvieno asmens teisių – teise turėti įsitikinimus ir juos reikšti (informacijos laisve). Kaip jau minėta, žurnalistas, atsižvelgiant į jo statusą, turi teisę informaciją gauti operatyviai (Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 4 d.). Pažymėtina ir tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės ir savivaldybių institucijų pareiga teikti informaciją, kuri būtina viešosios informacijos rengėjų bei skleidėjų funkcijoms atlikti.

70. Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 d.); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 d.); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 d.).

71. Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją; informacijos laisvė yra svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, inter alia žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

72. Bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

73. Informacijos laisvė – plačiai tarptautiniu mastu pripažįstamas institutas, kuris yra ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės dalis. Pagal Konvencijos 10 straipsnį kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas netrukdant valdžios institucijoms ir nepaisant valstybės sienų. Aiškindamas šios teisės turinį, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi pozicijos, kad visuomenė turi teisę gauti visuotinės svarbos informaciją, todėl praktika šioje srityje plėtojama atsižvelgiant į spaudos laisvę, kuria siekiama perduoti informaciją ir idėjas tokiais klausimais (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Observer ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 13585/88; 1992 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Thorge ir Thorgeirson prieš Islandiją, pareiškimo Nr. 13778/88).

74. EŽTT akcentuoja, jog šiuo požiūriu būtina kruopščiai įvertinti, ar nacionalinės valdžios priemonės, įskaitant tas, kurios apsunkina prieigą prie informacijos, gali atgrasinti spaudos, kaip „sarginio šuns“ vaidmenį atliekančio subjekto, dalyvavimą viešose diskusijose visuomenei svarbiais klausimais (žr., pvz., 1999 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 21980/93; 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Jersild prieš Daniją, pareiškimo Nr. 15890/89). Informacijos rinkimas yra svarbus parengiamasis žurnalistikos žingsnis ir yra neatsiejama, saugoma spaudos laisvės dalis. Todėl, atsižvelgiant į Konvencijos 10 straipsnyje saugomą interesą, įstatymai negali leisti savavališkų apribojimų, kurie gali tapti netiesioginės cenzūros forma, valdžios institucijoms sukuriant kliūtis rinkti informaciją (žr., pvz., 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje Dammann prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 77551/01).

75. Valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

76. Konstitucijos 95 straipsnyje nurodyta, kad Vyriausybė valstybės reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies normą „Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus“, 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo, jog šioje normoje nustatyta Vyriausybės veiklos organizacinė forma (klausimai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose), nurodyta, kokia balsų dauguma reikalinga nutarimams priimti (už juos turi balsuoti daugiau kaip pusė visų Vyriausybės narių), nustatyta Vyriausybės priimamų teisės aktų rūšis (valstybės valdymo reikalai sprendžiami priimant Vyriausybės nutarimą). Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, sprendžiami priimant nutarimus. Vyriausybės nutarimas yra teisės aktas, kuriuo Vyriausybė sprendžia valstybės valdymo reikalus. Valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

77. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (37 str. 1 d.). Svarbiausi klausimai gali būti svarstomi prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose ir Vyriausybės komitetuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos Vyriausybei pateiktos ataskaitos, aptariamos Vyriausybės komisijų, Ministro Pirmininko sudarytų darbo grupių pateiktos išvados, pasiūlymai ir kita Vyriausybei pateikta informacija (37 str. 4 d.).

78. Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 2 d. nutarime nurodė, kad Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytuose Vyriausybės pasitarimuose jokie Vyriausybės aktai dėl valstybės valdymo reikalų sprendimo negali būti priimami, Vyriausybės pasitarimo protokole įrašomas įrašas (sprendimas) nėra Vyriausybės aktas. Tačiau Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nurodė, jog Vyriausybės įstatymo 37 straipsnyje yra nustatytos dvi Vyriausybės veiklos organizacinės formos: posėdžiai ir pasitarimai. Valstybės valdymo reikalai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose priimant nutarimus, o Vyriausybės pasitarimuose gali būti svarstomi dviejų kategorijų klausimai: svarbiausi Vyriausybės posėdžiuose numatomi spręsti klausimai, kurie Vyriausybės pasitarimuose apsvarstomi preliminariai, taip pat kiti klausimai, kurie nebūtinai turi būti sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose, kaip antai Vyriausybei pateiktos ataskaitos, darbo grupių išvados, pasiūlymai, kita informacija.

79. Įvertinus tai, kad Vyriausybės pasitarimai yra Vyriausybės veiklos organizacinė forma, darytina išvada, kad pareiškėjos, vykdydamos profesinę veiklą, turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į atsakovę dėl informacijos apie 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimą ir jame priimtą sprendimą (ir jo motyvus), t. y. dėl informacijos apie valstybės institucijos veiklą, kuri buvo užfiksuota atsakovės padarytame garso įraše ir kuriuo atsakovė teisėtai disponavo iki šio įrašo panaikinimo (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad garso įrašas sunaikintas 2018 m. spalio 5 d. 23 val.), o tai reiškia, kad pareiškėjų kreipimosi metu atsakovė, disponuodama garso įrašu ir jame esančia informacija, turėjo galimybę per vieną darbo dieną pareiškėjoms (žurnalistėms) sudaryti galimybę su juo susipažinti (tiksliau – su jame esančia informacija apie Vyriausybės pasitarimą) (Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 5 d.).

80. Atsakovė, atsisakydama pateikti minėtą informaciją, apribojo pareiškėjų teisę gauti, rinkti ir skleisti informaciją, todėl nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar šiuo apribojimu nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės į informaciją, ar pagrįstai ir teisėtai buvo taikomas tokio pobūdžio apribojimas.

81. Akcentuotina, kad nei Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir 18 straipsnis, nei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnis nenustatė jokių draudimų atsakovei pateikti turimą informaciją apie Vyriausybės pasitarimą, kuri buvo užfiksuota jos disponuojamame garso įraše. Nei atsakovė, nei trečiasis suinteresuotas asmuo byloje nėra pateikę jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad ribojimas pareiškėjoms pateikti minėtą informaciją buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Taip pat nebuvo nurodytos aplinkybės, kad atsisakant teikti šią informaciją buvo laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pažymėtina, kad iš proceso šalių nurodomų aplinkybių apie Vyriausybės pasitarimą galima daryti išvadą, jog posėdis nebuvo uždaras, jame dalyvavo ne vien tik Vyriausybės nariai, nepateikti įrodymai, kad buvo svarstomi klausimai, apie kuriuos suteikus pareiškėjoms informaciją, būtų pakenkta valstybės saugumo ir gynimo interesams, būtų atskleista privataus pobūdžio informacija, kt.

82. Atsakovė 2018 m. spalio 4 d. atsisakymuose bei teikdama atsikirtimus į pareiškėjų skundą nėra nurodžiusi jokių teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis informacija apie Vyriausybės pasitarimą, jame išsakytas pastabas dėl įstatymo projekto, turėtų būti vertinama kaip Vyriausybės vidaus informacija, kuri negali būti atskleista dėl to, jog atskleidus šią informaciją būtų pakenkta institucijai, trikdoma jos veikla ir pan.

83. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjoms pateiktas Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolas, kuris atitiko teisės akte nurodytus protokolui surašyti taikomus reikalavimus, užtikrino pareiškėjų teisę gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją, nes pareiškėjoms pateikto pasitarimo protokolo turinys yra labai lakoniškas ir neinformatyvus prašomos pateikti informacijos aspektu. Protokole tik nurodyta, kad nuspręsta „klausimą svarstyti Vyriausybėje, Susiekimo ministerijai įvertinus Vyriausybės pasitarime išsakytas pastabas ir atitinkamai patikslinus teikiamą įstatymo projektą“. Pareiškėjų siekimas gauti informaciją, dėl kokių išsakytų pastabų buvo priimtas šis sprendimas, negali būti vertinamas kaip noras gauti perteklinę informaciją.

84. Pirmosios instancijos teismas sprendime, vadovaudamasis 2018 m. spalio 3–5 d. galiojusių norminių teisės aktų (Vyriausybės įstatymo,Vyriausybės darbo reglamento, Vyriausybės kanceliarijos nuostatų) nuostatomis, teisingai nurodė, kad norminiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, jog atsakovė daro Vyriausybės pasitarimų garso įrašus (buvo nustatyta, kad Vyriausybės pasitarimai yra tik protokoluojami); kad Vyriausybės pasitarimų garso įrašai yra perkeliami į kompiuterines laikmenas, kaip kad Vyriausybės posėdžių garso įrašai; kad Vyriausybės pasitarimo garso įrašai perkeliami į kompaktinius diskus ir saugomi Vyriausybės kanceliarijos archyve (tokia nuostata buvo įtvirtinta tik vidiniame atsakovės dokumente (Vyriausybės kanceliarijos reglamente).

85. Tačiau šioje byloje nustatytas faktas, kad atsakovė, kuri pagal Nuostatų 9.20 punktą organizuoja ir techniškai aptarnauja Vyriausybės pasitarimus, o Vyriausybės darbo reglamento 62 punktas įpareigoja rengti Vyriausybės pasitarimo protokolą, vadovaudamasi Vyriausybės kanceliarijos reglamentu, padarė Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, kuriuo pagal Vyriausybės kanceliarijos reglamento 74 punktą naudojosi tam, kad būtų surašytas Vyriausybės pasitarimo protokolas, pareiškėjų kreipimosi metu turėjo šį garso įrašą, kuriame būtent ir buvo informacija apie Vyriausybės viešą veiklą, kurią siekė gauti pareiškėjos. Byloje nenustatyta, kad atsakovė neteisėtai disponavo garso įrašu, kuriame buvo informacija apie 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimą.

86. Tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas, teigdami, kad pareiškėjoms pagrįstai buvo apribota teisė gauti informaciją, esančią garso įraše, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, esminį dėmesį kreipė į paties dokumento (garso įrašo) formą, o ne į pareiškėjų siekiamos gauti informacijos turinį. Su tokia atsakovės ir pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina.

87. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatyme (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad jo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ir viešųjų įstaigų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas (viešoji funkcija), įgyvendinimo priemones ir tvarką (1 str. 1 d.). Šiame įstatyme yra įgyvendinta tiek Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams.

88. Šiuo aspektu pažymėtina, kad priimant Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą buvo įgyvendinta 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. birželio 26 d. Europos Pralamento ir Tarybos direktyva 2013/37/ES. Pagal Direktyvos 2003/98/EB 16 konstatuojamąją dalį, visų viešojo sektoriaus disponuojamų ir, apskritai, prieinamų dokumentų – ne tik susijusių su politiniu procesu, bet ir su teisiniu ir administraciniu procesu – viešinimas yra esminė priemonė plėsti teisę žinoti, kuri yra pagrindinis demokratijos principas. Šis tikslas yra taikytinas visų lygmenų institucijoms – vietinėms, nacionalinėms ar tarptautinėms. Dokumentas – tai: a) bet koks turinys bet kokia forma (raštu ant popieriaus arba laikomas elektronine forma ar kaip garso, vaizdo ar garso ir vaizdo įrašas); b) bet kuri tokio turinio dalis (Direktyvos 2003/98/EB 2 str. 3 p.).

89. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dokumentas – institucijos veikloje užfiksuota informacija ar jos dalis, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos, įskaitant registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas, valstybės informacinės sistemos duomenis. Taigi iš dokumento sąvokos apibrėžimo matyti, kad dokumentas visų pirma (bet ne vien tik) yra turinys. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 5 dalį informacija, kurią asmuo turi teisę gauti, – tai žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas.

90. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į dokumentų tikslumo principą (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 str. 2 p.), kuriuo turi vadovautis institucija, teikdama dokumentus, yra nurodęs, jog kilus ginčui, kai atitinkama institucija neteikia prašomos informacijos, turi būti vertinama, ar institucija disponuoja informacija (žr., pvz., 2019 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-662/2019; kt.).

91. Taigi šioje byloje nustačius, kad atsakovė, vykdydama viešąsias funkcijas, padarė 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, kuriuo bei jame esančia informacija apie Vyriausybės (valstybės institucijos) veiklą disponavo pareiškėjų prašymų pateikimo metu (2018 spalio 4 d.); byloje nepateikė įrodymų, jog pareiškėjoms negalėjo būti atskleista informacija apie Vyriausybės veiklą (pasitarimą, kuris yra viena iš veiklos organizacinių formų) dėl to, kad toks ribojimas buvo būtinas pagal įstatymus ir demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstatuotina, kad atsisakymais buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti, rinkti ir skleisti informaciją. Dėl to atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymai pripažintini nepagrįstais ir neteisėtais.

Dėl pareiškėjų B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. pažeistos teisės gauti, rinkti ir skleisti informaciją gynimo būdo

92. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatoma, kokiu būdu ginama pažeistoji teisė arba įstatymų saugomas interesas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011; kt.). ABTĮ 94 straipsnis nustato, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Pažymėtina, kad teismo sprendimu negali būti nustatytas įpareigojimas, kurio objektyviai negalima įvykdyti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-614-822/2019; kt.).

93. Įvertinus tai, jog atsakovės 2018 m. spalio 4 d. atsisakymais buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti, rinkti ir skleisti informaciją apie Vyriausybės 2018 m. vasario 3 d. pasitarimą, atsakovės atsisakymai turėtų būti panaikinti ir tenkinti pareiškėjų reikalavimai įpareigoti atsakovę pateikti garso įraše užfiksuotą informaciją apie Vyriausybės 2018 m. vasario 3 d. pasitarimą, tačiau šie reikalavimai negali būti tenkinami, nes, kaip jau buvo minėta, garso įrašas buvo sunaikintas 2018 m. spalio 5 d. 23 val. Atsakovas yra nurodęs, kad garso įrašas buvo sunaikintas automatiniu būdu, kuris taikomas nuo 2018 m. birželio 13 d. Dokumentų ir archyvų tvarkymo įstatymas, kiti teisės aktai nenustatė, jog atsakovė privalo saugoti Vyriausybės pasitarimų garso įrašus Dokumentų ir archyvų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Kaip jau buvo nurodyta, Vyriausybės pasitarimo garso įrašo darymo tikslas ir reikalingumas atsakovei buvo būtinas dėl to, kad būtų surašytas Vyriausybės pasitarimo protokolas.

94. Tik nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Vyriausybės įstatymo 42 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2018 m. gruodžio 13 d. įstatymas Nr. XIII-1773) buvo įtvirtinta, kad Vyriausybės pasitarimai tiesiogiai transliuojami internetu, o 2 dalyje nustatyta, jog Vyriausybės pasitarimai yra protokoluojami ir daromas jų garso įrašas. Taip pat įtvirtinta, kad Vyriausybės pasitarimų garso įrašai ir protokolai yra vieši ir saugomi Reglamento (ES) 2016/679 ir Dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka.

95. Atsakovė byloje yra nurodžiusi, kad garso įrašo atkūrimas iš rezervinių kopijų neįmanomas, kadangi pagal Vyriausybės kanceliarijos informacinių sistemų saugaus elektroninės informacijos tvarkymo taisykles, patvirtintas Vyriausybės kanclerio 2017 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-120 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos informacinių sistemų saugaus elektroninės informacijos tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 13.2 punkte numatytas atsarginių kopijų vieno mėnesio saugojimo terminas yra pasibaigęs.

96. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjoms turėjo būti suteikta informacija, todėl šiuo atveju ypač reikšminga aplinkybė, ar realiai (o ne teoriškai) galima atkurti informaciją pareiškėjų nurodomu būdu, ar tam, kad būtų atkurtas garso įrašas, kuriame yra informacija, nėra reikalingos neproporcingai didelės darbo ir laiko sąnaudos (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.).

97. Vertinant pareiškėjų prašymą atkurti garso įrašą, pirmiausia pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys atsakovės veiklą, nenustato Vyriausybės pasitarimų garso įrašų, kurie buvo padaryti vadovaujantis Vyriausybės kanceliarijos reglamentu ir sunaikinti automatiniu būdu, atkūrimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismui atsakovė pateikė įrodymus, susijusius su technine galimybe atkurti garso įrašą, iš jų ir informaciją, susijusią su duomenų (failų) kopijų darymu; informaciją, kur buvo laikomas pasitarimo garso įrašas, ir kt., t. y. informaciją, kuri dėl jautrumo ir būtinumo apsaugoti atsakovės informacinių sistemų duomenų apsaugą, negali būti teikiama tretiesiems asmenims (ABTĮ 49 str.). Taip pat byloje buvo pateikta Informacinės visuomenės plėtros komiteto, Krašto apsaugos ministerijos kertinio valstybės telekomunikacijų centro nuomonės dėl galimybės atkurti garso įrašą, iš kurių matyti, kad buvo įvertinta techninė informacija ir nenustatyta, jog yra reali galimybė (tikimybė) atstatyti 2018 metų duomenis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Krašto apsaugos ministerijos kertinis valstybės telekomunikacijų centras nurodė, jog techniškai neįmanoma atkurti buvusios informacijos, nes įrašų kopijos daugybę kartų buvo rašomos „ant viršaus“, o po 2020 m. sausio 15 d. buvo pakeistas laikmenų formatas ir dėl to taip pat prarandama laikmenose esanti informacija.

98. Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą iškviesti specialistą arba paskirti byloje ekspertizę dėl galimybės atkurti 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašą (ABTĮ 60 ir 61 str.), nurodė, kad byloje kilo techninio pobūdžio klausimai, t. y. ar egzistuoja galimybė atkurti garso įrašą: jei atkūrimo galimybės nebėra, tai kiek laiko ji egzistavo, t. y. iki kada Vyriausybės kanceliarija galėjo atkurti ginčo įrašą, ar ginčo įrašas buvo atkurtas nuo 2018 m. spalio 4 d. iki šios dienos. Pareiškėjai nurodo, kad tikėtina, jog atsakovė, gavusi pareiškėjų paklausimus / pareiškėjams inicijavus nagrinėjamą ginčą, pasitarimo garso įrašą atkūrė; sudėtinga patikėti atsakovės pozicija, kad serveriai yra tokios apimties, kad duomenų kopijos į serverį „netelpa“ ir yra įrašomos „ant viršaus“.

99. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pagrindiniai pareiškėjų B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. skundo reikalavimai – Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymų panaikinimas, o kiti reikalavimai yra išvestiniai iš šio reikalavimo, byloje nenagrinėjamos aplinkybės, susijusios tuo, kiek laiko garso įrašas egzistavo, ar garso įrašas buvo atkurtas, atsižvelgusi į prašyme dėl specialisto kvietimo arba ekspertizės skyrimo nurodomas abstraktaus pobūdžio aplinkybes, dėl kurių abejojama atsakovės pateiktais byloje duomenimis, kad nėra realios galimybės atkurti informacijos (nenaudojant neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų), darytina išvada, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo dėl minėtame prašyme nurodytų aplinkybių tenkinti pareikštus prašymus. Šiuo aspektu taip pat primintina, kad pareiškėjų reikalavimus pripažinti, jog atsakovės galbūt 2018 m. spalio 5 d. atliktas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašo sunaikinimas yra neteisėtas, buvo atsisakyta priimti įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi.

100. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, galima daryti įtikinamą išvadą, jog šiuo metu nėra realios galimybės atkurti informaciją apie Vyriausybės pasitarimo posėdį, kuri buvo užfiksuota garso įraše (ABTĮ 56 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai bei akcentuojant, kad teismas gali patenkinti tik tokį reikalavimą, kurį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr. šios nutarties 55 p.), pareiškėjų reikalavimai atkurti garso įrašą ir pateikti jį pareiškėjoms netenkinami.

101. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią išskirtinę teisinę situaciją, į tai, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą siekdamos apginti jų pažeistą teisę į informaciją, jog nėra realių galimybių atkurti buvusią iki pažeidimo 2018 m. spalio 4 d. padėtį, konstatuotina, kad pareiškėjų pažeista teisė apgintina kitu būdu, t. y. pripažįstant, jog Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymais pateikti pareiškėjoms informaciją apie Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimą „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“, buvusią įrašytą garso įraše, pažeista pareiškėjų teisė gauti, rinkti ir skleisti informaciją (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

102. Pareiškėjai (išskyrus Lietuvos žurnalistų sąjungą) pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti jų patirtas išlaidas (sumokėtą žyminį mokestį ir advokato atstovavimo išlaidas) (II t., 170–172). Pagal bylos duomenis visi pareiškėjai (išskyrus Lietuvos žurnalistų sąjungą) yra sumokėję 23 Eur žyminio mokesčio už skundą (I t., b. l. 58), už advokato atstovavimą jiems pirmosios instancijos teisme – po 201,68 Eur (III t., b. l. 173–181). Taip pat pareiškėjai yra sumokėję 12 Eur už apeliacinį skundą (III t., b. l. 27), pareiškėjams pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi grąžinta žyminio mokesčio permoka – 0,75 Eur (III t., b. l. 28–29).

103. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę.

104. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes jų reikalavimai nėra patenkinti.

105. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pareiškėjoms B. D., R. M., V. D., J. D. S., pirmiausia pažymėtina, kad tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

106. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

107. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

108. Įvertinus tai, jog pareiškėjų paduotas skundas iš esmės yra tenkintas, t. y. pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti, rinkti ir skleisti informaciją, o reikalavimai panaikinti Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus ir įpareigoti atsakovę pareiškėjoms pateikti garso įrašą netenkinti ne dėl pareiškėjų veiksmų, pareiškėjos sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, atsižvelgiant į šios bylos ginčo esmę, darytina išvada, kad procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjų naudai. Pareiškėjų advokatui sumokėta pinigų suma už atstovimą atitinka Rekomendacijų reikalavimus, advokato darbo ir laiko sąnaudas, todėl vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 4 dalimis, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjoms priteisiama po 201,68 Eur advokato atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir po 5,71 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už skundą ir apeliacinį skundą.

Dėl bylos dalies pripažinimo nevieša

109. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2020 m. liepos 14 d. buvo gauta atsakovės pateikta informacija (duomenys) (Vyriausybės kanceliarijos 2020 m. liepos 13 d. raštas Nr. S-2051) ir nurodymas, kad pateikta informacija dėl jos pobūdžio gali būti teikiama tik proceso šalims, proceso šalys turi užtikrinti gautos informacijos konfidencialumą ir naudoti ją tik su bylos nagrinėjimu susijusiais tikslais, taip pat ir prašymas pateiktą informaciją pripažinti nevieša bylos medžiaga, t. y. neteiktina kitiems asmenims, kurie nėra proceso šalys (ABTĮ 14 str. 2 d.).

110. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės minėtame rašte nurodytus duomenis ir nuorodą apie būtinumą pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 43 straipsnio 7 dalį ir Vyriausybės kanceliarijos informacinių sistemų duomenų saugos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės kanclerio 2020 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-126, 47 punktą, pagal kuriuos rašte nurodyta informacija negali būti teikiama tretiesiems asmenims, vadovaudamasi ABTĮ 14 straipsnio 2 dalimi, atsakovės prašymą tenkina, t. y. pripažįsta nevieša bylos dalį – atsakovės Vyriausybės kanceliarijos 2020 m. liepos 13 d. raštą Nr. S-2051.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos apeliacinį skundą atmesti, pareiškėjų B. D., R. M., V. D. ir J. D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjų Š. Č., D. P. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundo reikalavimų pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymus pateikti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“ garso įrašą; įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją atkurti Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą ir pateikti jį pareiškėjams.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymais pateikti informaciją apie Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. pasitarimą „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“, buvusią garso įraše, pažeidė pareiškėjų B. D., R. M., V. D., J. D. S. teisė gauti, rinkti ir skleisti informaciją. Atmesti kitus šių pareiškėjų skundo reikalavimus.“

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos pareiškėjoms B. D., R. M., V. D., J. D. S. po 207,39 Eur (du šimtus septynis eurus ir 39 centus) kiekvienai iš jų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Pripažinti nevieša bylos dalį – atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2020 m. liepos 13 d. raštą Nr. S-2051.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė