KT69-(A)-N15/2025 · Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Byla Nr

Nuasmeninta

Byla Nr. 6-A/2025-13/2025

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 338 STRAIPSNIO 2 DALIES atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2025 m. gruodžio 23 d. Nr. KT69-(A)-N15/2025

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2025 m. gruodžio 18 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6-A/2025-13/2025 pagal:

– pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-10/2025 ištirti, ar Konstitucijos 21, 29 straipsniams neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 338 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas nėščioms moterims, nuteistoms už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje;

– pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo prašymą Nr. 1B-10/2025 ištirti, ar Konstitucijos 21, 29 straipsniams neprieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso 338 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims, nuteistiems už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems tėvų valdžia neapribota ir kurie turi mažamečių vaikų, iki jauniausiam iš jų sueis treji metai.

Konstitucinio Teismo 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 6-A/2025-13/2025.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Prašymų aplinkybės ir pareiškėjų argumentai

1. Kauno apygardos teismas 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kalta padarius Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas ir, subendrinęs bausmes apėmimo būdu, paskyrė galutinę dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeitė – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad pareiškėja neteisėtai atsigabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų į savo gyvenamąją vietą, likusioje dalyje nuosprendį dėl pareiškėjos paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 18 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio atmetė.

Pareiškėja Konstituciniam Teismui 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymą ištirti, ar Konstitucijos 21, 29 straipsniams neprieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 338 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją negalima atidėti nuosprendžio vykdymo nėščiai moteriai, nuteistai už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Konstitucinio Teismo pirmininko 2025 m. gegužės 8 d. potvarkiu Nr. 2A-18 „Dėl prašymo priėmimo“ šis pareiškėjos prašymas priimtas. Konstitucinio Teismo 2025 m. gegužės 8 d. sprendimu „Dėl teismo nuosprendžio vykdymo sustabdymo“ nuspręsta sustabdyti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio, iš dalies pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžiu, vykdymą, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 6-A/2025.

2. Pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymas yra grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėja nurodo, kad BPK 338 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią nėščiai moteriai, nuteistai už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui, nes laisvės atėmimo bausmės vykdymas nėščioms moterims prilygsta kankinimui, sveikatos žalojimui, orumo žeminimui ir žiauriam elgesiui, gali neigiamai atsiliepti nėščios moters ir jos vaisiaus sveikatai ir gyvybei. Pasak pareiškėjos, nėščių moterų, padariusių sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kurioms pagal ginčijamą teisinį reguliavimą negali būti atidėtas nuosprendžio vykdymas, diskriminacija, palyginti su kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas padariusiomis nėščiomis moterimis, kurioms nuosprendžio vykdymas gali būti atidėtas, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjos teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nėščių moterų teisės yra nepagristai apribotos ir priklauso nuo padaryto nusikaltimo sunkumo.

3. Pareiškėja 2025 m. liepos 10 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu atidėti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio, iš dalies pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžiu, vykdymą tuo pagrindu, kad pareiškėja turi vaiką iki trejų metų. Kauno apygardos teismas 2025 m. liepos 31 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad, priešingai, nei nurodoma jam pateiktame prašyme, šiuo metu nuosprendis nėra vykdytinas, kadangi nuosprendžio vykdymas baudžiamojoje byloje Nr. [duomenys neskelbiami] nuteistosios [duomenys neskelbiami] atžvilgiu yra sustabdytas, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 6-A/2025. Nuteistoji [duomenys neskelbiami] šią Kauno apygardos teismo nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl BPK 338 straipsnio 2 dalies tiek, kiek pagal ją nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims, nuteistiems už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems tėvų valdžia neapribota ir kurie turi mažamečių vaikų, iki jauniausiam iš jų sueis treji metai, konstitucingumo.

4. Pareiškėjas Lietuvos apeliacinis teismas prašyme nurodo, kad nors faktinis pagrindas, dėl kurio nuteistoji [duomenys neskelbiami] kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir dėl kurio pareiškėjas Lietuvos apeliacinis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, formaliai skiriasi, tačiau jo esmė yra ta pati – 2025 m. kovo 27 d., kai nuteistoji [duomenys neskelbiami] kreipėsi į Konstitucinį Teismą, ji buvo nėščia, todėl jos prašymas buvo grindžiamas tuo, kad BPK 338 straipsnio 2 dalis gali prieštarauti Konstitucijos 21, 29 straipsniams tiek, kiek pagal ją negalima atidėti nuosprendžio vykdymo nėščiai moteriai, nuteistai už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nuteistoji [duomenys neskelbiami] pagimdė, ji nebėra nėščia, tačiau turi vaiką iki trejų metų amžiaus. Pareiškėjo teigimu, BPK 338 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas atidėti nuosprendžio vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir turinčiam iki trejų metų amžiaus vaiką, taip pat gali prieštarauti Konstitucijos 21, 29 straipsniams.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Vitalijaus Gailiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjų Kristinos Capel Cuevas ir Dianos Šataitytės-Molienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

5.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad nei nėščia moteris, nei asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, BPK nėra išskiriami kaip specialių procesinių teisių turintys proceso dalyviai. Pagal BPK 335 straipsnį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis pateikiamas vykdyti ir vykdomas. BPK numato dvi išimtis, kada įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis nepateikiamas vykdyti ir nevykdomas: kada yra suėjusi BK 96 straipsnyje nustatyta apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis (BPK 337 straipsnio 1 punktas) ir kai nuosprendžio vykdymas atidėtas, kol pasibaigs teismo nustatytas nuosprendžio vykdymo atidėjimo terminas (BPK 337 straipsnio 2 punktas). BPK 338 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pagrindų, kuriems esant teismas gali atidėti asmeniui nuosprendžio vykdymą, sąrašas ir konkretus nuosprendžio vykdymo atidėjimo laikotarpis, atsižvelgiant į kiekvieną pagrindą. Pabrėžtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nenustatė teismui pareigos atidėti nuosprendžio vykdymą: esant bent vienam iš BPK 338 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, įstatymu yra nustatyta teismo diskrecija priimti tokį procesinį sprendimą. Taigi, kai nuteistoji, įsiteisėjusiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu yra nuteista viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu, terminuotu laisvės atėmimu, pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia ar kai nuteistoji ar nuteistasis turi mažamečių vaikų ir jai ar jam tėvų valdžia nėra apribota, teismas ne privalo, o turi teisę atidėti nuosprendžio vykdymą, atsižvelgęs į visas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes.

Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad BPK 338 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti besąlyginiai pagrindai, kuriems esant nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas: jei asmuo nuosprendžiu nuteistas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 11 straipsnyje, taip pat jei asmuo pagal BK 27 straipsnį yra pripažintas pavojingu recidyvistu.

Suinteresuoto asmens atstovai atkreipia dėmesį į tai, kad ši nuostata nėra BPK, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, novela; BPK, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 406 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad neleidžiama atidėti nuosprendžio vykdymo asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus. Vadinasi, teisinis reguliavimas dėl apribojimų atidėti nuosprendžio vykdymą sunkiausius nusikaltimus padariusiems asmenims, neišskiriant nėščiųjų ir asmenų, turinčių mažamečių vaikų iki trejų metų amžiaus, turi ir tam tikrą istorinį tęstinumą. Taip pat pažymėtina, kad ne tik pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, bet ir pagal, pavyzdžiui, Latvijos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (638 straipsnio 2 dalis) nuteistajam už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kai jam skirta laisvės atėmimo bausmė, nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas.

5.2. Suinteresuoto asmens atstovai nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad nėštumo faktas ar mažamečių vaikų (iki trejų metų amžiaus) turėjimas, jei nuteistam asmeniui tėvų valdžia nėra apribota, yra tos aplinkybės, kurios suteikia pagrindą nuteistus asmenis, nepriklausomai nuo jų padarytos nusikalstamos veikos sunkumo, traktuoti vienodai. Atstovų nuomone, tarp nėščių moterų, taip pat nuteistų asmenų, kuriems tėvų valdžia nėra apribota ir kurie turi mažamečių vaikų (iki trejų metų amžiaus) ir yra padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, ir tokių asmenų, kurie padarė mažesnio pavojingumo nusikalstamas veikas, yra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas dėl galimybės pasinaudoti nuosprendžio vykdymo atidėjimo institutu yra objektyviai pateisinamas. Sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai yra laikomi pavojingiausiais, o asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygos taip pat yra susijusios su sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu. Taigi šiuo atveju įstatymų leidėjas, paisydamas iš Konstitucijos kylančios pareigos nustatyti veiksmingą visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, nustatė absoliutų draudimą atidėti nuosprendžio vykdymą visiems asmenims, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nuteistiems už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar pripažintiems pavojingais recidyvistais. Įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją baudžiamosios teisėkūros srityje, nustatė tokio pobūdžio reguliavimą, kuris nustatytas BPK 338 straipsnio 2 dalyje ir 338 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, atsižvelgdamas į objektyvius kriterijus – nuteistų asmenų ir jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, valstybės pareigą apsaugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Būtent asmens padarytos nusikalstamos veikos sunkumas yra esminis kriterijus, lemiantis diferencijuoto teisinio reguliavimo įtvirtinimą.

5.3. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pats nėštumo arba mažamečių vaikų (iki trejų metų amžiaus) turėjimo faktas nėra ta aplinkybė, dėl kurios laisvės atėmimo bausmės vykdymas automatiškai pažeistų nuteisto asmens orumą. Bet kuriuo atveju, bausmės esmė yra susijusi su tam tikrų asmens, padariusio nusikalstamą veiką, teisių ir laisvių suvaržymu. Asmuo, darydamas nusikalstamas veikas, neturi ir negali tikėtis, kad jam nebus taikomi švelnesni ar griežtesni apribojimai. Tai, kad asmuo už padarytas nusikalstamas veikas sulaukia tam tikros rūšies bausmės, yra natūrali valstybės reakcija į jo neteisėtą elgesį.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais yra įtvirtinami tarptautinius standartus atitinkantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimo visiems nuteistiems laisvės atėmimu asmenims, taigi ir nėščioms moterims, ir asmenims, turintiems mažamečių vaikų (iki trejų metų amžiaus), ypatumai. Be to, motinoms, atliekančioms laisvės atėmimo bausmę ir turinčioms vaikų iki trejų metų amžiaus, teisės aktais yra įtvirtintos sąlygos turėti tiesioginį nepertraukiamą ryšį su savo vaikais, jei jos pageidauja juos auginti pačios, t. y. paisoma moters valios išraiškos šiuo klausimu, taip parodant valstybės požiūrį į motinos ir vaiko ryšio svarbą pirmaisiais jo gyvenimo metais.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

6. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama BPK nuostatos, susijusios su galimybe atidėti nuosprendžio vykdymą nėščioms moterims ir asmenims, kurie turi mažamečių vaikų iki trejų metų ir kuriems tėvų valdžia neapribota, atitiktis Konstitucijai.

7. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Baudžiamojo proceso kodeksą. Šis kodeksas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnį įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.

8. BPK 346 straipsnio „Nuosprendžio ir nutarties privalomumas“ 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal BPK 340 straipsnio 3 dalį nedelsiant vykdyti teismo paskelbtą nuosprendį privaloma visoms valstybės institucijoms bei asmenims ir tai negali būti trukdoma.

BPK 335 straipsnyje „Nuosprendžio vykdymas“ nustatyta, kad pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis.

Taigi, pagal šiose BPK nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, paskelbtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas ir turi būti vykdomas nedelsiant.

Pažymėtina, kad BPK 337 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis yra nevykdytinas. Vienas tokių atvejų – kai įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio vykdymas atidėtas, kol pasibaigs teismo nustatytas nuosprendžio vykdymo atidėjimo terminas (BPK 337 straipsnio 2 punktas).

Taigi BPK 337 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinta viena iš nuosprendžio vykdymo privalomumo ir nedelstino jo vykdymo išimčių, tačiau pabrėžtina, kad ši išimtis yra laikino pobūdžio – nuosprendis išlieka vykdytinas, taigi turi būti vykdomas, kai pasibaigia teismo nustatytas nuosprendžio vykdymo atidėjimo terminas.

9. BPK 338 straipsnyje „Nuosprendžio vykdymo atidėjimas“ (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu), kurio nuostata tiek, kiek nurodyta, yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra reglamentuojamos nuosprendžio vykdymo atidėjimo sąlygos ir tvarka.

9.1. Šio straipsnio 1 dalyje (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu) nustatyta:

„Nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, vykdymas gali būti tam tikram laikui atidėtas, kai yra bent vienas iš šių pagrindų:

1) kai nuteistasis serga sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, – kol jis pasveiks;

2) kai nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, – ne ilgiau kaip vieneriems metams;

3) kai nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų, – iki jauniausiajam iš jų sueis treji metai;

4) kai nedelsiamas bausmės atlikimas nuteistajam ar jo šeimai gali lemti itin sunkias pasekmes dėl gaivalinės nelaimės, vienintelio darbingo šeimos nario sunkios ligos ar mirties arba kitokių nepaprastų aplinkybių, – teismo nustatomam, bet ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui.“

Taigi, pagal BPK 338 straipsnio 1 dalį (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu), nuosprendžio vykdymas gali būti atidėtas, jei juo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, taip pat jei yra bent vienas iš šios dalies 1–4 punktuose įtvirtintų pagrindų.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 338 straipsnio 1 dalį (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu), jei nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, taip pat jei nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų iki trejų metų, gali būti sprendžiamas nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, vykdymo atidėjimo tam tikram laikotarpiui klausimas.

9.2. BPK 338 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosprendžio vykdymas atidedamas nuosprendžiui įsiteisėjus; nuosprendžio vykdymo atidėjimo klausimą nuteistojo, jo gynėjo, šeimos narių arba artimųjų giminaičių prašymu išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas motyvuota nutartimi.

9.3. Pareiškėjų ginčijamu aspektu aiškinant teisinį reguliavimą, įtvirtintą BPK 338 straipsnio 1 dalyje (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu), kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 3 dalyje, pažymėtina, kad pagal jį teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, gali nuspręsti, ar atidėti nuosprendžio vykdymą tam tikram laikotarpiui (priklausomai nuo konkretaus pagrindo), jei nuosprendžiu asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu ir jei nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia arba jei nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų iki trejų metų.

9.4. Pareiškėjų ginčijamoje BPK 338 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims, nuteistiems už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje, taip pat asmenims, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnį pripažintiems pavojingais recidyvistais.“

9.4.1. Taigi, iš ginčijamos BPK 338 straipsnio 2 dalies matyti, kad joje yra įtvirtinti atvejai, kada nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas. Pareiškėjų ginčijamu aspektu pažymėtina, jog vienas iš tokių atvejų – jei asmuo nuteistas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 11 straipsnyje.

9.4.2. Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal BK 11 straipsnį, nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis); nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo (3 dalis); apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (4 dalis); sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo (5 dalis); labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (6 dalis).

9.4.3. Taigi, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal BPK 338 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su BPK 338 straipsnio 1 dalies (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu) 2, 3 punktais, net jei nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia arba jei nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų iki trejų metų, teismas jokiais atvejais negali priimti sprendimo atidėti nuosprendžio vykdymą, jei minėti asmenys yra nuteisti laisvės atėmimu už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų prašymus tiriama BPK nuostatos, reguliuojančios teismo galimybę spręsti dėl nuosprendžio vykdymo atidėjimo laisvės atėmimu nuteistai nėščiajai ar asmeniui, turinčiam mažamečių vaikų iki trejų metų, atitiktis Konstitucijos 21, 29 straipsniams.

11. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, jog kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2023 m. spalio 12 d. nutarimai). Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2020 m. kovo 9 d. nutarimai). Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 26 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai). Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas (inter alia 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai).

Iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas ir nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. vasario 17 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų (1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami, be kita ko, taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą) (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2020 m. kovo 9 d. nutarimai).

12. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (2001 m. spalio 2 d., 2011 m sausio 31 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (inter alia 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste yra reikšmingos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

13.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai); vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai).

13.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

13.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 1998 m. rugsėjo 24 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas (2006 m. rugsėjo 21 d., 2025 m. vasario 6 d. nutarimai). Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2019 m. lapkričio 25 d., 2025 m. vasario 6 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusių, teismo sprendimų privalomumas yra konstitucinė vertybė (2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai). Įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas (2019 m. lapkričio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos tinkamos prielaidos tam, kad teismo priimti ir įsiteisėję baigiamieji aktai būtų įvykdyti (2025 m. sausio 23 d. nutarimas).

14. Šios konstitucinės justicijos bylos, kurioje sprendžiama dėl teisinio reguliavimo, susijusio su galimybe atidėti nuosprendžio vykdymą laisvės atėmimu nuteistai nėščiajai ar asmeniui, turinčiam mažamečių vaikų iki trejų metų, konstitucingumo, kontekste yra aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su vaikystės, kaip konstitucinės vertybės, apsauga.

14.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, taip pat šio straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, yra konstatavęs, kad jomis yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai).

14.2. Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime, atskleisdamas Konstitucijos suponuojamus reikalavimus užtikrinant vaikystės, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, be kita ko, konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia nepakankamos fizinės ir socialinės brandos); valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį.

14.3. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti vaikystę aiškintinas kartu su 39 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“

Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad nepilnamečiams vaikams turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat kad įstatymų leidėjas, kitos valstybės institucijos, teisės aktais reglamentuodami nepilnamečių būklę, reguliuodami kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (inter alia 2000 m. birželio 13 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, inter alia užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (inter alia 2019 m. lapkričio 8 d., 2024 m. gegužės 20 d., 2025 m. gruodžio 4 d. nutarimai); valstybės garantuojama apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant inter alia vaikystei, kaip konstitucinei vertybei, palankią aplinką (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d., 2022 m. lapkričio 30 d. nutarimai).

14.4. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje, kaip minėta, vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas; šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (inter alia 2019 m. lapkričio 8 d., 2024 m. gegužės 20 d., 2025 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

15. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjui reguliuojant baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo santykius, inter alia nuosprendžio vykdymo atidėjimo sąlygas, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, teisiniu reguliavimu negali būti paneigiami konstituciniai teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą ir, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat negali būti užkertamas kelias teismui kiekvienu atveju įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes ir paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio valstybės pareigą užtikrinti, kad inter alia taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo santykius, inter alia nuosprendžio vykdymo atidėjimo sąlygas, ir atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusių, teismo sprendimų privalomumas yra konstitucinė vertybė, teisiniu reguliavimu turi sudaryti tinkamas prielaidas tam, kad teismo priimtas ir įsiteisėjęs nuosprendis būtų įvykdytas, taigi jo vykdymas tam tikram aiškiai apibrėžtam laikotarpiui galėtų būti atidėtas tik išimtiniais atvejais ir esant konstituciškai pateisinamiems pagrindams, kaip antai siekiant užtikrinti konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, inter alia teisę gimti ir vystytis saugioje, be kita ko, nekeliančioje grėsmės sveikatai aplinkoje.

16. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat ginčijama BPK 338 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktis Konstitucijos 21 straipsniui.

16.1. Aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas yra neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

16.2. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, pagal kurią draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja visų pirma su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla; tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų; ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu; antai neigiamų padarinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pavyzdžiui, laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus; jie sudaro būtinąjį bausmės elementą; tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

17. Kaip minėta, pareiškėjai prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį ir Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

17.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

17.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai (2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

III

Baudžiamojo proceso kodekso 338 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

18. Minėta, kad pareiškėjai šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Konstitucijos 21, 29 straipsniams neprieštarauja BPK 338 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus nuteistoms nėščioms moterims ir asmenims, kuriems tėvų valdžia neapribota ir kurie turi mažamečių vaikų, iki jauniausiam iš jų sueis treji metai.

19. Pareiškėjos [duomenys neskelbiami] nuomone, laisvės atėmimo bausmės vykdymas nėščioms moterims prilygsta kankinimui, sveikatos žalojimui, orumo žeminimui ir žiauriam elgesiui, gali neigiamai atsiliepti nėščios moters ir jos vaisiaus sveikatai ir gyvybei, todėl teisinis reguliavimas, pagal kurį nėščiai moteriai, nuteistai už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui. Taip pat, pasak pareiškėjos, nėščios moterys, padariusios sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, yra diskriminuojamos, palyginti su kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas padariusiomis nėščiomis moterimis, nes pastarosioms nuosprendžio vykdymas gali būti atidėtas.

Pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, BPK 338 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas atidėti nuosprendžio vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir turinčiam iki trejų metų amžiaus vaiką, taip pat gali prieštarauti Konstitucijos 21, 29 straipsniams.

20. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vienai darniai sistemai; Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai). Tai mutatis mutandis taikytina ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas nustato, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems konstituciniams principams (2020 m. birželio 3 d., 2024 m. birželio 4 d. nutarimai).

21. Sprendžiant dėl BPK 338 straipsnio 2 dalies tiek, kiek pagal ją nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus nuteistoms nėščioms moterims ir asmenims, kuriems tėvų valdžia neapribota ir kurie turi mažamečių vaikų, iki jauniausiam iš jų sueis treji metai, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami, be kita ko, taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos inter alia teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą);

– įstatymų leidėjui reguliuojant baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo santykius, inter alia nuosprendžio vykdymo atidėjimo sąlygas, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, teisiniu reguliavimu negali būti paneigiami konstituciniai teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą ir, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje;

– teisiniu reguliavimu taip pat negali būti užkertamas kelias teismui paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio valstybės pareigą užtikrinti, kad inter alia taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo santykius, inter alia nuosprendžio vykdymo atidėjimo sąlygas, ir atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusių, teismo sprendimų privalomumas yra konstitucinė vertybė, teisiniu reguliavimu turi sudaryti tinkamas prielaidas tam, kad teismo priimtas ir įsiteisėjęs nuosprendis būtų įvykdytas, taigi jo vykdymas tam tikram aiškiai apibrėžtam laikotarpiui galėtų būti atidėtas tik išimtiniais atvejais ir esant konstituciškai pateisinamiems pagrindams, kaip antai siekiant užtikrinti konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, inter alia teisę gimti ir vystytis saugioje, be kita ko, nekeliančioje grėsmės sveikatai aplinkoje.

22. Kaip minėta, pagal BPK 338 straipsnio 1 dalyje (su 2024 m. balandžio 25 d. pakeitimu), 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, gali nuspręsti, ar atidėti nuosprendžio vykdymą tam tikram laikotarpiui (priklausomai nuo konkretaus pagrindo), jei nuosprendžiu asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu ir inter alia jei nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia arba jei nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų iki trejų metų.

Taigi įstatymų leidėjas, naudodamasis turima diskrecija reguliuoti baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo santykius, įtvirtino teisinį reguliavimą, pagal kurį išimtiniais atvejais ir esant konstituciškai pateisinamiems pagrindams, kaip antai siekiant užtikrinti konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, teismas gali spręsti dėl nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, vykdymo tam tikram laikotarpiui atidėjimo, jei nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, taip pat jei nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų iki trejų metų ir jei teismas nustato, kad neatidėjus nuosprendžio vykdymo gali susidaryti tokios išskirtinės aplinkybės, kurios sukeltų grėsmę gimsiančio vaiko ar nuteistojo turimo mažamečio vaiko interesams, inter alia teisei gimti ir vystytis saugioje, be kita ko, nekeliančioje grėsmės sveikatai aplinkoje.

23. Minėta, kad ginčijamoje tiek, kiek nurodyta, BPK 338 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kada nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas. Vienas iš tokių atvejų – jei asmuo nuteistas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 11 straipsnyje.

24. Vertinant, ar įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatydamas atvejį, kuriuo nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas, savo konstitucinius įgaliojimus įgyvendino tinkamai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal ginčijamą BPK 338 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, net jei nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia arba jei nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų iki trejų metų, teismas jokiais atvejais negali priimti sprendimo atidėti nuosprendžio vykdymą, jei minėti asmenys yra nuteisti laisvės atėmimu už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Taigi BPK 338 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos susidaryti situacijoms, kai spręsdamas klausimą dėl nuosprendžio vykdymo atidėjimo vien dėl tos aplinkybės, kad nėščioji arba turintis mažamečių vaikų asmuo, kuriam tėvų valdžia neapribota, laisvės atėmimu yra nuteisti už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, teismas net ir nustatęs, kad neatidėjus nuosprendžio vykdymo gali susidaryti tokios išskirtinės aplinkybės, kurios sukeltų grėsmę gimsiančio vaiko ar nuteistojo turimo mažamečio vaiko interesams, inter alia teisei gimti ir vystytis saugioje, be kita ko, nekeliančioje grėsmės sveikatai aplinkoje, negalės, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo, vaiko interesų pirmumo imperatyvams, priimti teisingo sprendimo byloje ir šitaip įvykdyti teisingumo.

Tokiu teisiniu reguliavimu apribojus galimybę teismui atsižvelgti pirmiausia į vaiko interesus ir vertinti visumą aplinkybių, aktualių sprendžiant dėl nuosprendžio vykdymo atidėjimo laisvės atėmimu nuteistai nėščiajai arba turinčiam mažamečių vaikų asmeniui, kuriam tėvų valdžia neapribota, sudaromos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylantį konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylančius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypstama nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.

25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 338 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją teismas jokiais atvejais negali atidėti nuosprendžio vykdymo laisvės atėmimu už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 11 straipsnyje, nuteistai nėščiajai ar turinčiam mažamečių vaikų iki trejų metų asmeniui, kuriam tėvų valdžia neapribota, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

26. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21, 29 straipsniams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002‑04‑09, Nr. 37‑1341) 338 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją teismas jokiais atvejais negali atidėti nuosprendžio vykdymo laisvės atėmimu už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje, nuteistai nėščiajai ar turinčiam mažamečių vaikų iki trejų metų asmeniui, kuriam tėvų valdžia neapribota, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis

Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Giedrė Lastauskienė

Vytautas Mizaras

Algis Norkūnas

Daiva Petrylaitė

Janina Stripeikienė

Stasys Šedbaras