ec7ed8e7-d448-4aa2-bef7-9d91c5bb4fd2 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-2791-912/2018 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24432-2017-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.3.7.2 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gruodžio 20 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V. A. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo V.

A. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Demaruna“ dėl neteisėto žalos atlyginimo iÅ¡ieÅ¡kojimo panaikinimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas prašė teismo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. gegužės 17 d. sprendimÄ darbo byloje Nr. APS-2-6293, kuriuo Darbo ginčų komisija iÅ¡ dalies tenkino atsakovės praÅ¡ymÄ â€“ nusprendė iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovės naudai 3 465,28 Eur žalos atlyginimÄ ; atmesti atsakovės reikalavimus ir priteisti ieÅ¡kovui bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kovas nurodė, kad dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi atsakovės įmonėje. Atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisijÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo turtinę žalÄ , nurodydama, kad jis 2016 m. spalio 6 d. aplaidžiai ir neatsakingai pasikrovė Belgijoje autovežį Nr. (duomenys neskelbtini), netinkamai pasirinko marÅ¡rutÄ PrancÅ«zijos teritorijoje, t. y. važiuodamas keliu kliudė tilto apačiÄ ir apgadino vienÄ iÅ¡ gabenamų transporto priemonių. IeÅ¡kovas nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu.

Teigia, kad jis neprivalo atlyginti žalos bendrovei, nes darbÄ atliko sÄ Å¾iningai, marÅ¡rutÄ , kuriuo buvo pervežami automobiliai, pasirinko tinkamai. Be to, pagal ginčo metu galiojusio DK 254 straipsnį, darbuotojas privalo atlyginti visÄ padarytÄ materialinę žalÄ , bet ne daugiau trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžių, iÅ¡skyrus DK 255 straipsnio nuostatas. Å iuo atveju minėtų iÅ¡imčių nebuvo. IeÅ¡kovo vidutinis darbo užmokestis siekia 558,47 Eur, tačiau bendrovė be jo sutikimo iÅ¡ jo gaunamo atlyginimo atskaitė du kartus po 300 Eur.

Darbdavė nevykdė pareigos aprÅ«pinti ieÅ¡kovÄ tinkamais darbo įrankiais (specialia aukščio matavimo matuokle). IeÅ¡kovas matavo transporto priemonės aukÅ¡tį paprasta matavimo juosta, todėl galėjo bÅ«ti padaryta matavimo paklaida. IeÅ¡kovas mano, jog atsakovė, gabendama tokius krovinius, turėjo pareigÄ Ä¯sigyti draudimo polisÄ ir žalos atlyginimÄ gauti iÅ¡ draudimo bendrovės. Nurodė, kad pasiraÅ¡yta visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis negali sukurti jam jokių pareigų, nes pasiraÅ¡yta ne vienu metu kaip darbo sutartis, o vėliau.

3. Atsakovė bylÄ nagrinėjant teisme nurodė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas teisingas ir pagrįstas, ieÅ¡kovo negalima atleisti nuo atsakomybės dėl darbdavio patirtos žalos.

4. Trečiasis asmuo su ieÅ¡kiniu sutiko. Nurodė, kad tarpininkavo nepriklausomas atsakovei sudarant vežėjų atsakomybės draudimo sutartį, kurios draudimo rizikÄ prisiėmė Lloyd‘s sindikatas Navigators, draudimo sutarties Nr. 9G/0895 pagrindu. Pagal Å¡iÄ sutartį draudimo apsauga turėjo bÅ«ti suteikiama nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., sutartyje nurodyta draudimo įmoka turėjo bÅ«ti pervesta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties įsigaliojimo. Atsakovė 2016 m. spalio 13 d. sumokėjo dalį draudimo įmokos, papraÅ¡ius sumokėti likusiÄ dalį draudimo įmokos, atsakovė pateikė praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti sumokėtÄ draudimo dalį, kÄ trečiais asmuo ir padarė, todėl draudimo sutartis neįsigaliojo.

Trečiasis asmuo nurodė, kad eismo įvykis įvyko jau po to, kai buvo grÄ Å¾inta atsakovui draudimo įmoka ir akcentuoja tai, jog net galiojus draudimo sutarčiai, draudikas pagal sutarties sÄ lygas nebÅ«tų atlyginęs 5 000 Eur kiekvienos žalos atveju, nes tokia suma buvo numatyta kaip iÅ¡skaita, kurios rizikÄ prisiima pati atsakovė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu netenkino ieÅ¡kinio.

6. Teismas nurodė, kad visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis nenuginčyta, nebuvo ir nėra ginčijama, todėl yra galiojanti ir sukuria darbuotojui tam tikras teisines pasekmes. Darbuotojo iÅ¡sakyta pozicija, kad visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis negalioja savaime dėl to, jog pasiraÅ¡yta vėliau nei pati darbo sutartis ir vėliau nei joje nurodyta, jokių laikytina jo gynybine pozicija mėginant iÅ¡vengti atsakomybės. Darbuotojo įsipareigojimai atlyginti žalÄ buvo numatyti tiek vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės apraÅ¡e (toliau – apraÅ¡as), tiek visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartyje, ieÅ¡kovas Å¡iuos dokumentus pasirašė iki 2016 spalio 6 d. įvykio ir jų buvimo nenuginčijo, paraÅ¡u patvirtino, kad visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties sÄ lygų turinys jam yra suprantamas, aiÅ¡kus ir atitinka jo iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ .

7. Teismas vertino, kad atsakovas iÅ¡ visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties, darbo sutarties, apraÅ¡o turinio suprato, kad yra visiÅ¡kai materialiai atsakingas už jam patikėtÄ vežamÄ krovinį ir suvokė, jog tuo atveju, jei dėl jo neteisėtų veiksmų bus prarastas ar apgadintas krovinys, jis turės atlyginti darbdavio visÄ patirtÄ Å¾alÄ .

8. Teismas nurodė, kad, esant darbuotojo pasiraÅ¡ytai visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarčiai, atsiradus žalai, darbuotojo kaltė preziumuojama. Darbuotojas nebuvo tiek apdairus ir rÅ«pestingas, kad numatytų ir iÅ¡vengtų krovinio apgadinimo, todėl savo veiksmais prisiėmė galinčių kilti padarinių rizikÄ . Jos neÅ¡alina ieÅ¡kovo teismo posėdyje iÅ¡sakyti teiginiai, kad darbdavys, bÅ«damas informuotu apie ribinį pakrauto autovežio aukÅ¡tį, liepė važiuoti. Duomenų, kad autovežis buvo techniÅ¡kai netvarkingas taip pat nėra (CPK 178-185 straipsniai).

9. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas, vykdydamas darbo funkcijas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. elgdamasis nepakankamai rÅ«pestingai ir apdairiai, neužtikrino, kad vežamam kroviniui nebÅ«tų padaryta žala – žinodamas, kad veža nestandartinį krovinį, kurio aukÅ¡tis 4,17 m., patikrintu marÅ¡rutu krovinio nevežė, veždamas krovinį savo pasirinktu nepatikrintu marÅ¡rutu važiavimo greičio pakankamai nesumažino, kelio bÅ«klės įtakos krovinio saugumui bÅ«nant po tiltu tinkamai neįvertino, dėl ko važiuodamas po tiltu su draudžiamuoju ženklu „ribotas aukÅ¡tis 4,20 m“ neiÅ¡vengė transporto priemonės siÅ«bavimo, lėmusio vežamo krovinio apgadinimÄ . Darbuotojas negalėjo nesuprasti ir nesuvokti, kad bÅ«tent jo pareiga yra užtikrinti, jog transportavimo metu kroviniui, už kurį jis yra atsakingas, nebÅ«tų padaryta žala, o to jam nepadarius, gali kilti pareiga atsakyti materialiai.

10. Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti kilusiÄ Å¾alÄ paneigta trečiojo asmens teismui pateiktais raÅ¡ytiniais ir įrodymais, kurie pagrindžia, jog draudimo apsauga įvykio metu negaliojo.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog darbuotojas buvo apmokytas, kaip turi bÅ«ti maksimaliai pakraunamas antstatas, užtikrinant kuo mažesnį aukÅ¡tį, jog atsakovė iÅ¡davė ieÅ¡kovui specialiÄ liniuotę transporto priemonės aukščiui matuoti – vairuotojui žinant tikslų aukÅ¡tį, bÅ«tų iÅ¡vengta neteisingų sprendimų dėl suklaidinimo priėmimo, kad atsakovės įmonėje detaliai reglamentuotos vairuotojų ir transporto vadybininkų funkcijos, susijusias su marÅ¡ruto nustatymu/pasirinkimu.

Atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, kuris profesionaliai ir atlygintinai vykdo krovinių pervežimo paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, keliami aukÅ¡tesni atidumo ir rÅ«pestingumo standartai, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė tinkamai visų prisiimtų įsipareigojimų pagal su darbuotoju sudarytÄ visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį (2.4.1, 2.4.3, 2.4.4 punktas) neįvykdė - pati įmonė nesiėmė visų bÅ«tinų priemonių tam, kad žala nagrinėjamoje situacijoje nebÅ«tų atsiradusi.

12. Teismas, įvertinęs aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimÄ , pripažino, kad yra pagrindas darbdavio patirtÄ 6 692,13 Eur žalÄ mažinti 40 proc., o taip pat iÅ¡skaičiuoti darbdaviui darbuotojo sumokėtus 550 Eur – to nei viena ginčo Å¡alis neginčijo (CPK 182 straipsnio 5 punktas). IeÅ¡kovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad iÅ¡skaitos suma didesnė nei nurodyta.

13. Teismas pažymėjo, kad darbdavio padarytų iÅ¡skaitų neteisėtumu darbuotojas nesirėmė nei nagrinėjant individualų ginÄÄ Darbo ginčų komisijoje, nei teisme, padarytų iÅ¡skaitų neginčijo, todėl vertino, kad savo kaltę dėl įvykio darbuotojas pripažino ir suprato, kad privalo darbdaviui kompensuoti žalÄ . III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 14. IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir vertino surinktus įrodymus, taikė įstatymo nuostatas. 14.2. Teismas vadovavosi DK 246 straipsnio, kuriame įtvirtintos sÄ lygos darbuotojo atsakomybei atsirasti, t. y. žala, pažeidėjo kaltė ir neteisėta veika. 14.3. IeÅ¡kovas nurodo, kad galimybes stengėsi sumažinti krovinio aukÅ¡tį, dėl krovinio aukščio tarėsi su atsakovės atsakingu asmeniu D. B., kuris nurodė gabenti krovinį į paskirties vietÄ .

Atsakovė nenurodė ieÅ¡kovui konkretaus krovinio gabenimo marÅ¡ruto, todėl ieÅ¡kovas pasirinko jį savo nuožiÅ«ra. Visuose Europos keliuose vienodas aukščio standartas, kelyje nebuvo įspėjamųjų ženklų, ribojančių eismÄ autovežiams. 14.4. Teismas neanalizavo ir nesiaiÅ¡kino, kokia tvarka buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis. DK 256 straipsnyje nurodyta, kad ji turi bÅ«ti sudaryta ir pasiraÅ¡yta priimant darbuotojÄ Ä¯ darbÄ , ji laikytina priedu prie darbo sutarties.

Priimant į darbÄ ir pasiraÅ¡ant darbo sutartį, su atsakove dėl jokių papildomų darbo sÄ lygų nesitarė. IeÅ¡kovo darbo sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad DK 95 straipsnio 2 dalies sÄ lygų nėra, t. y. atsakovė įstatymo nustatyta tvarka materialinės atsakomybės sutarties su ieÅ¡kovu nesudarė. 14.5. Atsakovė nepasirÅ«pino krovinių, gabenamų tarptautiniais marÅ¡rutais, draudimu, todėl dėl atsiradusios žalos prisiėmė rizikÄ .

15. Atsiliepime atsakovė praÅ¡o palikti nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: 15.1. IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, dėl kurių sprendimas bÅ«tų naikintinas. 15.2. Apelianto teiginiai nepagrįsti, laikytini ieÅ¡kovo siekiu vilkinti procesÄ ir iÅ¡vengti priteistos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo. 15.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiÅ¡kino procesines ir materialines teisės normas, teisingai vertino byloje esančius įrodymus. 15.4.

Vadovaujantis DK 246 straipsniu, yra visos materialinės atsakomybės sÄ lygos. I. A. instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 16. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad ieÅ¡kovas ir atsakovė 2016 m. liepos 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. 19, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas bendrovėje dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi (T. 1, b. l. 3). Atsakovė pasiraÅ¡ytinai supažindino ieÅ¡kovÄ su vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės apraÅ¡u Nr. 3, pagal kurio 4.4 punktÄ , ieÅ¡kovas buvo materialiai atsakingas už transporto priemonę ir gabenamÄ krovinį (T. 1, b. l. 68–80). Be to, ieÅ¡kovas ir atsakovė 2016 m. liepos 8 d. pasirašė visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį (Darbo ginčų komisijos byla Nr. APJ-2-6293, b. l. 16, 17).

IeÅ¡kovas, 2016 m. spalio 6 d. vykdydamas tiesiogines darbo pareigas, į autovežį Nr. (duomenys neskelbtini) sukrovė 9 naujus automobilius. Vežant nurodytÄ krovinį, ieÅ¡kovo vairuojama transporto priemonė kliudė tilto apačiÄ , apgadintas vieno automobilio stogas ir priekinis stiklas (T. 1, b. l. 172). UAB „Auteks“ pateikė atsakovei pretenzijÄ apmokėti 6692,13 Eur žalÄ (T. 1, b. 135). Atsakovė dėl patirtos žalos atlyginimo kreipėsi į Darbo ginčų komisijÄ , kuri 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. DGKS-2357 bendrovės praÅ¡ymÄ tenkino iÅ¡ dalies ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo 3465,28 Eur žalos atlyginimÄ atsakovės naudai (b. l. 4, 5).

18. Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalÄ kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (DK, galiojusio ginčo santykio atsiradimo metu, 245 straipsnis).

19. Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos Å¡ios sÄ lygos: 1) padaroma žala;

2) žala padaroma neteisėta veika;

3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;

4) yra pažeidėjo kaltė;

5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais;

6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

20. Ä®statyme nustatyta darbuotojo pareigÄ atlyginti visÄ Å¾alÄ , jei žala padaroma darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). VisiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis gali bÅ«ti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, iÅ¡davimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sÄ raÅ¡as nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Å i sutartis sudaroma raÅ¡tu. Joje turi bÅ«ti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visiÅ¡kÄ materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sÄ lygas, kad žala neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis).

21. IeÅ¡kovas dirbo atsakovės įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Pagal vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės apraÅ¡o 2.2 punktÄ , vairuotojas-ekspeditorius turi ne tik gerai vairuoti, vadovauti transporto priemonės pakrovimui-iÅ¡krovimui, pristatyti prekes laiku bet kokiomis oro arba kelių sÄ lygomis, jam gali tekti vežti krovinius, reikalaujančius papildomos priežiÅ«ros ir atsakomybės. Dėl to atsakovė pagrįstai sudarė su ieÅ¡komu materialinės atsakomybės sutartį.

22. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į ieškovo ir atsakovės sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių nekilo ginčo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta vėliau nei darbo sutartis. Tačiau ši aplinkybė savaime nedaro visiškos materialinės atsakomybės sutarties negaliojančia. Byloje nėra duomenų, kad ši sutartis yra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka.

Nėra Å¡alių ginčo, kad visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį, vairuotojo-ekspeditoriaus pareigybės apraÅ¡Ä Nr. 3 ieÅ¡kovas pasirašė iki 2018 m. spalio 6 d. įvykio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieÅ¡kovas nurodytÄ sutartį pasirašė laisva valia, jÄ pasiraÅ¡ydamas, patvirtino, kad visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties sÄ lygų turinys jam yra suprantamas, aiÅ¡kus ir atitinka jo iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ (sutarties 4.3 punktas). Taigi ieÅ¡kovas suprato, kad yra visiÅ¡kai materialiai atsakingas už jam patikėtÄ vežti krovinį, suvokė, kad turės atlyginti visÄ darbdavio patirtÄ Å¾alÄ , jei dėl jo neteisėtų veiksmų krovinys bus prarastas ar apgadintas.

23. IeÅ¡kovas nepagrįstai teigia, kad visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis negalėjo bÅ«ti sudaryta, nes darbo sutarties 1.3 punkte nurodyta, jog DK 95 straipsnio 2 dalyje numatytų sÄ lygų nėra. DK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskiroms darbo sutarčių rÅ«Å¡ims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali bÅ«ti nustatomos ir kitos bÅ«tinosios sÄ lygos, kurias Å¡alys sulygsta sudarydamos tokiÄ darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobÅ«džio ir kt.). Å alys sudarė neterminuotÄ darbo sutartį (darbo sutarties 2 punktas), todėl nesitarė dėl jos galiojimo termino. DK 95 straipsnio 2 dalis neįpareigoja nurodyti, ar Å¡alys sudarys visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovui kyla atsakomybė pagal pirmiau nurodytÄ vairuotojo visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį.

24. Apeliantas teigia, kad negalėjo bÅ«ti taikomas materialinė atsakomybės institutas, nes nubuvo DK 246 straipsnyje nustatytų bÅ«tinųjų sÄ lygų ieÅ¡kovo kaltės ir neteisėtos veikos, nurodo, kad savo darbo pareigas atliko gerai. Apeliantas neginčijo, kad bÅ«damas atsakovės darbuotoju, vykdė darbines pareigas – pakrovė į autovežį naujus automobilius, ir juos gabeno į iÅ¡krovimo vietÄ , bet veždamas jam patikėtÄ krovinį, kliudė tilto apačiÄ , apgadino krovinį. Dėl to įmonė patyrė 6692,13 Eur.

25. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rÅ«Å¡is (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerÅ«pestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Kaltės forma lemia tik galimos priteisti iÅ¡ darbuotojo žalos dydį – esant tyčiai darbuotojas privalo visiÅ¡kai atlyginti darbdaviui padarytÄ Å¾alÄ , o esant neatsargumui galimos priteisti žalos dydis yra ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, iÅ¡skyrus DK 254 straipsnyje įtvirtintus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017, 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018).

26. IeÅ¡kovas paprasta matavimo rulete iÅ¡matavo vežamo krovinio aukÅ¡tį ( 4,17 m), savo nuožiÅ«ra pasirinko kitÄ marÅ¡rutÄ , norėdamas iÅ¡vengti spÅ«sčių. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad, priimdamas sprendimÄ vežti krovinį nežinomu marÅ¡rutu, darbuotojas prisiėmė rizikÄ , kad kelyje gali bÅ«ti kliūčių, aukščio ribojimo draudžiamųjų ženklų, neleidžiančių saugiai tęsti kelionės pasirinktu marÅ¡rutu. IeÅ¡kovas, privažiavęs prie tilto, pažymėtu draudžiamuoju ženklu „ribotas aukÅ¡tis 4,20 m“ ir žinodamas, kad jo vairuojamos transporto priemonės kartu su vežamu kroviniu aukÅ¡tis yra tik 3 cm mažesnis, neįvertino galimos kelio bÅ«klės įtakos krovinio saugumui važiuojant po tiltu ir nesumažino greičio iki minimumo, kad iÅ¡vengtų transporto priemonės siÅ«bavimo bÅ«nant su kroviniu po tiltu.

Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas nebuvo pakankamai apdairus ir rÅ«pestingas, kad numatytų ir iÅ¡vengtų krovinio apgadinimo, todėl tokiais savo veiksmais prisiėmė galinčių kilti padarinių rizikÄ . Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios Å¡alintų ieÅ¡kovo kaltę, pasireiÅ¡kusiÄ neatsargumu.

27. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad, pagal DK 254 straipsnį darbuotojas privalo atlyginti visÄ padarytÄ Å¾alÄ , bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovo nurodyta nuostata negali bÅ«ti taikoma, nes taikytina DK 255 straipsnio 3 punkte įtvirtinta iÅ¡imtis – darbuotojas privalo atlyginti visÄ Å¾alÄ , nes su juo buvo sudaryta visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis. Dėl to, atsiradus žalai, visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį pasiraÅ¡iusio darbuotojo kaltė preziumuojama.

28. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, neturi įtakos galutiniam bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

29. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir iÅ¡vadomis, todėl plačiau teismo motyvų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundÄ , gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

30. Dėl visų Å¡ioje nutartyje iÅ¡vardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija nutaria: Atmesti ieÅ¡kovo V. A. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo. Palikti nepakeistÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimÄ . Teisėjai Rita Kisielienė Liuda Uckienė Tomas Venckus Kopija tikra teisėjas Tomas Venckus 2018 m. gruodžio 20 d.