2022-03-30 Nr. AB-7364-3-61-3-00562-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-238-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00562-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Ekorūmai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ekorūmai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas UAB „Ekorūmai“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-1078 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gruodžio 16 d. prašymą, priteisti iš VMI pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas kartu su skundu padavė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti VMI veiksmus, įpareigoti VMI nesiimti priverstinių išieškojimo veiksmų, uždraudžiant vykdyti priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo dėl mokestinės nepriemokos iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas (toliau – ir RUP).

Pareiškėjas prašymą taikyti RUP grindė siekiu, kad VMI dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nepradėtų priverstinių išieškojimo procedūrų. Pareiškėjo pagrindinė veikla yra statybos, todėl, pareiškėjui siekiant tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, būtina iš anksto pirkti įvairias medžiagas, mokėti darbuotojams, vykdyti sutartis, kuriose sulygti griežti terminai. Priverstinio išieškojimo procedūros sukeltų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, nes negalės vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, vykdyti sutartinių prievolių, tęsti sutarčių vykdymo. Kad pareiškėjas negalėjo tinkamai vykdyti savo veiklos, kai VMI kartą areštavo pareiškėjo lėšas, esančias banko sąskaitoje, pagrindžia prie skundo pateikti duomenys.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 14 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti RUP.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, jį aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir įvertinęs pareiškėjo prašyme taikyti RUP išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl VMI sprendimo išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto atitinkamas sumas, bet dėl Sprendimo neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl sprendimo, pagal kurį gali būti išieškoma mokestinė nepriemoka, nėra nagrinėjamas, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti RUP. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją grindė LVAT praktika (žr. 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-300-756/2018, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-438/2017, 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-383-556/2016).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti RUP, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti RUP. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo argumentus, kuriais nesutinka su skundžiamu Sprendimu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia, jog dalis pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos susidarė dėl VMI specialisčių tiesioginio spaudimo ir grasinimo pareiškėjui, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi.

Pareiškėjas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais grindė prašymą taikyti RUP pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad, kol bus išnagrinėta administracinė byla, pareiškėjo, kaip ūkio subjekto, gali nebelikti, nes didelė tikimybė, jog pareiškėjui bus iškeltas bankrotas. VMI areštavo pareiškėjo sąskaitas bei jam priklausantį turtą, todėl pareiškėjas negali disponuoti turimomis lėšomis, realizuoti areštuoto turto. Vietoje to, kad pareiškėjas turėtų galimybę dalimis vykdyti mokestinę prievolę, pareiškėjo veikla visiškai sutrikdyta, nauji klientai atsisako atlikti mokėjimus į pareiškėjo areštuotas sąskaitas, pareiškėjas neturi apyvartinių lėšų, kurias galėtų panaudoti verslui vystyti. VMI vasario mėnesį nurašė nuo pareiškėjo sąskaitos 9 468,52 Eur, kas, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad pareiškėjo prievolė minėta suma sumažėjo ir kad pareiškėjas yra pajėgus vykdyti mokestinės nepriemokos išdėstymą pagal sudarytą grafiką.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo prašyme taikyti RUP nurodytų aplinkybių, įrodymų, paviršutiniškai, remdamasis nuostata, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas pats savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Šia aplinkybe pareiškėjas apskritai negrindė savo prašymo taikyti RUP. Vien teisminės praktikos pacitavimas atskleidžia, kad teismas nevertino faktinių aplinkybių, nesigilino į kilusio mokestinio ginčo esmę. Teismo nutartis, kaip ir skundžiamas Sprendimas, yra neargumentuota.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs tik dėl Sprendimo, bet ne dėl sprendimo išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto atitinkamas sumas. Tokia išvada nėra pagrįsta teisės normomis, yra nelogiška. Iš tiesų tarp skundžiamo Sprendimo ir pareiškėjui atsiradusios prievolės sumokėti lėšas į valstybės biudžetą yra priežastinis ryšys, todėl negalima teigti, jog ginčas kilęs tik dėl Sprendimo. Tai reiškia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra mokestinio ginčo, nes pareiškėjas, nesutikęs su mokestinėmis prievolėmis, pateikė prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Nors prievolė pareiškėjui sumokėti mokestinę nepriemoką yra išlikusi, tačiau nepritaikius prašomos RUP, tolimesnis mokestinės nepriemokos išdėstymo grafiko sudarymas tampa beprasmis, dėl ko ir byla dėl Sprendimo panaikinimo tampa nelogiška. Nesustabdžius VMI atlikti priverstinio išieškojimo, net ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjo teisės nebūtų apgintos ir tikslas, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą, nebūtų pasiektas, nes atkurti iki Sprendimo buvusios padėties būtų neįmanoma. Tuo tarpu pritaikius pareiškėjo prašomą taikyti RUP būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki Sprendimo įvykdymo buvusios padėties atkūrimą tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, jog, laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą, gali būti padaryta didelė žala. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog VMI interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus. Pareiškėjo prašymas taikyti RUP yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo ir proceso šalių pusiausvyros principų, viešojo intereso, leistų pareiškėjui vykdyti sutartinius įsipareigojimus laiku, tarpinius atsiskaitymus, dėl ko pareiškėjas galėtų stabilizuoti savo finansinę padėtį.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

VMI nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog, nepritaikius jo prašomos RUP, bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo prašymas taikyti RUP grindžiamas prielaidomis. Pareiškėjo nurodomi teiginiai nepaneigia pareiškėjo pareigos laiku ir tinkamai vykdyti mokestinę prievolę. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d., nors ir turėjo galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką, tačiau to nepadarė, o pirmenybę skyrė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, taip nesiekdamas tinkamai ir laiku vykdyti mokestinę prievolę (pvz., iš pareiškėjo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 1 d. atliktas 589,78 Eur mokėjimas (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 4 d. atliktas 559,50 Eur mokėjimas (duomenys neskelbtini), atliktas 800 Eur mokėjimas(duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 7 d. atliktas 1 000 Eur mokėjimas (duomenys neskelbtini), 2021 m. lapkričio 3 d. atliktas 5 000 Eur mokėjimas (duomenys neskelbtini), 2021 m. lapkričio 19 d. atliktas 825,75 Eur mokėjimas (duomenys neskelbtini)).

VMI pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde dėsto tuos pačius argumentus ir remiasi tais pačiais duomenimis, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi pareiškėjas, savaime nereiškia, jog teismo priimta nutartis nepagrįsta ir neteisėta.

VMI vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti jo priimtą nutartį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti RUP, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas, teigdamas, kad laikinai sustabdžius VMI nesiimti priverstinių išieškojimo veiksmų iš pareiškėjo, nurodė, jog patirs neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, nes negalės vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir veiklos statybos srityje. Todėl prašė taikyti RUP – laikinai sustabdyti VMI veiksmus, įpareigojant VMI nesiimti priverstinių išieškojimo veiksmų iš pareiškėjo iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl sprendimo, pagal kurį gali būti išieškoma mokestinė nepriemoka, nėra nagrinėjamas, konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti RUP.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyti taikyti RUP, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti RUP iš esmės grindė tuo, jog, nepritaikius RUP, pareiškėjas nebegalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų, bus sutrukdyta pareiškėjo veikla statybos srityje, atskirajame skunde akcentavo, kad dėl to gali tapti nemokus. Vadinasi, pareiškėjas prašymą taikyti RUP grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Kaip nustatyta, būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Įvertinus byloje pateiktus duomenis ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pareiškėjas nepagrindė bei neįrodė prašyme taikyti RUP išdėstytų teiginių, kad, nepritaikius RUP, pareiškėjui gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo dėstomi teiginiai, kad pareiškėjo veikla taps finansiškai nestabili, jis taps nemokus, yra hipotetinio pobūdžio, kurie šiuo atveju, nustačius, kad nėra šiuos teiginius patvirtinančių konkrečių faktinių aplinkybių ir jas įrodančių įrodymų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Aptariamą žalą pagrindžiančiu įrodymu nelaikytini ir pareiškėjo kartu su skundu pateikti pareiškėjo banko sąskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad VMI anksčiau jau buvo atlikusi priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo banko sąskaitos. Jos nepagrindžia ir atskirajame skunde nurodyta aplinkybė dėl VMI vykdomo išieškojimo. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, pareiškėjui nepateikus duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius prašomos RUP, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti RUP.

Atsakant į pareiškėjo atskirojo skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo motyvavimo, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė skundą, ginčydamas Sprendimą, kuriuo VMI atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, ir siekdamas įpareigoti VMI, iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo 2021 m. gruodžio 16 d. prašymą, atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl RUP taikymo, padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas sprendimas išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką. Pažymėtina, kad vien tik pareiškėjo skundžiamo Sprendimo vykdymo laikinas sustabdymas VMI priverstinio išieškojimo veiksmų nesustabdytų, nes pareiškėjo mokestinės prievolės išieškojimo pagrindas nėra ginčijamas Sprendimas (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-628-556/2019). Kiti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai arba teisiškai nereikšmingi, arba nekeičiantys šioje teismo nutartyje padarytų išvadų, todėl atskirai nevertinami.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti RUP, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo UAB „Ekorūmai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė